JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Aišku, čia ne kalbos skyrius, tad ir šituos du žodeliu ne kalbiniu požiūriu nagrinėsime. Jie abu geri ir vartotini, bet jų reikšmė skirtinga. Vienas jungia, o kitas skiria. Tad čia ir norėtume visiems priminti, kad visuomeninėje tautinėje ir socialinėje veikloje dažniau vartotume žodelį "ir”, o kiek galima vengtume jam priešingo "ar”. Taip elgdamiesi, daug rečiau suklystume, daug teisingiau apie viską spręstame ir daugiau pasiektume. Deja, kiekvienas žmogus iš prigimties yra linkęs dažniau vartoti "ar”, kartais visai užmiršdamas "ir”.
Štai keli pavyzdžiai. Sutikę naują žmogų, mes tuoj savyje keliame klausimus: ar jis geras, ar blogas; ar jis išmintingas, ar kvailas; ar juo galima pasitikėti, ar su juo reikia būti labai atsargiam; ar jis bus mano draugas, ar priešas ir t.t. Taip pat nuolat spaudoje mirga klausimai: ar bendravimas su dabartine Lietuva yra girtinas, ar peiktinas; ar tėvai, leisdami vaikus į jaunimo stovyklą Lietuvoje, gerai daro, ar blogai; ar važiuoti į Vilnių studijuoti, ar ne; ar eiti i iš Lietuvos atvykusių solistų koncertus, ar jų vengti. Ar labiau reikėtų remti Vliką, ar Altą, ar Bendruomenę. Ar yra geresni skautai, ar ateitininkai. Šitokių alternatyviškų klausimų eilę būtų galima dar ilgai tęsti, ir tikrai savo kasdieniniame gyvenime mes juos tęsiame be pabaigos.
Žinoma, į tuos klausimus kiekvienas tuoj duos "neklaidingą” atsakymą, vieną alternatyvos pusę teigdamas, o kitą neigdamas. Kitaip galvojantį laikys neišmanėliu. Bet greičiausiai neišmanėlis bus jis pats. Buvęs Jungtinių Tautų sekretorius Dag Hammarskjoeld 1960 m., vienoje savo kalboje yra pasakęs: "Šių dienų pasaulis, kaip niekuomet pirmiau, yra suskilęs į dvi dalis, kurių kiekviena kitą laiko klaidos įsikūnijimu, o save — tiesos įsikūnijimu”. Argi būtų galima tai paneigti? Tai yra karti tiesa. Be abejo, kiekviena minėta dalis klysta, bet nežino, kad klysta. Tai galima pasakyti apie kiekvieną žmogų.
Ir kiekvienas žmogus, ir visas pasaulis nėra nei juodas, nei baltas, bet juodos ir baltos spalvos mišinys — pilkas. Kiekvienas žmogus nėra nei velnias, nei angelas, bet jame kartais pasireiškia tai vieno, tai kito ypatybės. Apie įvairius reiškinius mes sprendžiame per greitai, neturėdami pakankamai informacijų ar duomenų. Ką nors į padanges iškelti arba su purvais sumaišyti visuomet yra klaida. Nė vienas žmogus, nė vienas jo veiksmas nėra tobulas, bet ir atrodančiame netobuliausiame dalyke visuomet yra daugiau ar mažiau gėrio, grožio ir tiesos priemaišų.
Iš to, kas čia pasakyta, būtų labai klaidinga daryti išvadą, kad aš niekad apie nieką negaliu spręsti nei savo nuomonės pareikšti, nes visuomet galiu suklysti. Mes galime ir turime spręsti, turime turėti savo nuomonę, bet niekad negalvoti, kad mūsų nuomonė yra vienintelė teisinga, kad mes turime neklaidingumo dovaną, kad visi, kitaip manantieji, klysta. Visuose sprendimuose reikia daug išminties, atsargumo ir tolerancijos.
Kultūringos diskusijos yra labai naudingos. Jos padeda daug dalykų išsiaiškinti. Padeda ne vienam ir savo nuomonę pakeisti. Kai kas labai klaidingai galvoja, kad keisti savo nuomonę yra negarbinga. Tai labai klaidingas galvojimas tų minėtų "neklaidingų” užsispyrėlių, kurie nemato ir nenori matyti tiesos, nes save laiko tiesos įsikūnijimu. Reikia labai apgailestauti, kad mūsų spaudoje labai retai tepasirodo kultūringos diskusijos. Dažniausiai tai yra tik kito nuomonės visiškas smerkimas ir niekinimas, nepateikiant net jokių protingų argumentų. Dažniausiai tokie asmenys savo pavardės visiškai nedrįsta pasirašyti arba pasirašo niekam nežinomais slapyvardžiais. Tai yra žema ir negarbinga. Tikrai mūsų spaudos lygis pakiltų, jei redaktoriai atsisakytų dėti tokius anoniminius kitų užsipuldinėjimus ir šmeižtus.
Praktika rodo, kad mums kultūringai diskutuoti ir pagerbti kito nuomonę bus labai sunku išmokti. Vis dėlto reikėtų stengtis. Išmeskime iš galvos tą klaidingą įsitikinimą, kad gali būti teisinga tik viena ar kita nuomonė. Ne, gali būti teisinga ir viena, ir kita. Tai dažnai priklauso nuo to, kokiu požiūriu į vieną ar kitą dalyką žvelgsi. Imkime kad ir jau minėtą pavyzdį apie mūsų jaunimo studijavimą Vilniaus universitete. Vieni, tai išgirdę, tuoj piestu stoja ir kvailais ar komunistuojančiais vadina tuos, kurie galvoja, kad tai būtų naudinga. Jie yra įsitikinę, kad tiems jaunuoliams tuoj bus į galvas prikrėsta visokių komunistinių idėjų ir jie iš ten grįš jau sugadinti. Kiti, kaip ir a.a. prof. A. Salys (žr. šiame numeryje išspausdintą jo kalbą jaunimui), yra visai kitokios nuomonės. Jie mano, kad mūsų jaunimas nėra toks naivus ir negalvojantis, kad per kelis mėnesius ar metus pakeistų jų tėvų ir auklėtojų įdiegtas idėjas kitomis, komunistiškomis. Kur tiesa? Ar čia, ar ten? Manome, kad ir čia, ir ten. Ar ten vykti studijoms bus naudinga, ar kenksminga, gali priklausyti nuo įvairiausių aplinkybių. Tad galime ramiai apie tai pakalbėti ir padiskutuoti, bet neturime vieni kitų smerkti, laikyti žiopliais, nieko neišmanančiais, nes tokiu būdu parodytume tik savo žioplumą ir neišmanymą.
Tikrai jau būtų pats laikas mums visiems susiprasti ir pakeisti savo galvoseną bei netinkamus veiklos metodus. Kai kurie save laiko dideliais visuomenės veikėjais dėl to, kad visą savo energiją sueikvoja, ieškodami lietuvių visuomenėje visokių įsivaizduotų agentų ir parsidavėlių. O tokiais jie laiko kaip tik tuos, kurie vienu kitu klausimu yra kitokios nuomonės. Jie šmeižia juos spaudoje, stengiasi išstumti iš bet kokios lietuviškos veiklos, vengia kaip raupsuotųjų. Tokie naivūs piliečiai turėtų bent kartą suprasti, kad jeigu mūsų visuomenėje yra tų "parsidavusių priešo agentų”, tai jie yra užsidėję tokias kaukes, kad niekas nė įtarti neįtaria, kad jie tokie būtų. Jeigu mes būsime vieningi ir nekovosime vieni prieš kitus, tai tokie agentai mums nieko nepakenks. Daugiausia mums kenkia, o priešui padeda kaip tiek tie nelaimingieji "raganų medžiotojai”. Turėtų jie daugiau pažvelgti į save, o kitus palikti ramybėje. Tai būtų didžiausias jų pasitarnavimas lietuvybei.