DALIA KUČĖNIENĖ
Vytautas Alantas lietuviškosios spaudos skaitytojams pažįstamas ne vien tik kaip įvairių, straipsnių autorius, bet taip pat kaip beletristas, dramaturgas, publicistas, novelių ir romanų rašytojas.
Prieš vienuolika metų, 1951, parašė ir išleido savo pirmąjį romaną Pragaro prošvaistės. Antrasis autoriaus romanas Amžinasis Lietuvis, 1972, neseniai pasiekė skaitytojus. Šiuo metu yra išleista tik pirmoji knyga, laukiama antrosios. Neperskaičius abiejų tomų, sunku kalbėti apie romano atomazgas bei bendrą veikalo sintezę, tačiau galime pažvelgti į įsibėgėjusį kūrybinį procesą ir į nueitą pirmojoje knygoje veiksmo kelią.
Kaip anksyvesniuoss prozos bei dramos veikaluose, taip ir šiame romane autoriaus stilius lieka realistinis. Ieškant bendrų gijų su pirmuoju romanu (Pragaro prošvaistės), kuriame veikėjai ieškojo dvasinės atramos senovės lietuvių tikėjime, matome, kad ir šiame romane (Amžinasis lietuvis) senovės lietuvių tikėjimo dvasia peršama pagrindinio veikėjo raštuose. Tačiau bent pirmosios knygos puslapiuose akcentas yra ne tiek religinis, kiek tautinis.
Pirmoji knyga, keturi šimtai dvylika puslapių, padalinta į dvidešimt aštuonis skyrius. Skyrių pavadinimai taiklūs, nesudėtingi. Suskirstymas netrukdo veiksmo eigai.
"Saulė spigino negailestingai. Cementinis šaligatvis, rodėsi, svilinte svilino puspadžius. Karščio aitra slinko per visą kūną, išsiliedama sodriais prakaito lašais ant kaktų laukiančiųjų vyrų, žūt būt pasiryžusių patekti fabriko raštinėn ..(p. 11).
Šiuose įžanginiuose romano žodžiuose atsispindi pirmieji tremtinių prakaito lašai, ieškant naujoje žemėje naujos gyvenimo pradžios. Sunki pradžia, nelengvos įsikūrimo dienos, o dar sunkesnis įsiliejimas į svetimojo krašto gyvenimo bangą. Todėl nenuostabu, kad vyresnieji veikėjai gyvena jaunystės prisiminimais, jaunesnieji gyvena nerūpestingąja dabartimi.
Rašytojui V. Alantui nesvetimas teatro pasaulis ir scenoje reikalingas tempas, gal todėl vienas reikšmingiausių pasiekimų šio romano puslapiuose ir yra veiksmas. Veikėjai gyvi, intriguojantys, įtikinantys.
Pirmiausia sutinkame Petrą Česnulį, dvidešimt trejų metų tremtinį, kuris pradžioje gyvena pas senosios kartos ateivę Makintošienę. Ji nuoširdi, vaišinga šeimininkė, labiausiai krinta dėmesin jos vartojami žodžiai: "džendžerelė", "grepfruitas" ir pan. Sunku jam sugyventi su šeimininkės sūnumi Mike, su juo vėliau Petras susimuša dėl amerikietės Sandros, po muštynių Česnulis išsikrausto į savo butą.
Gyvendamas pas Makintošienę, dažnai po darbo ir savaitgaliais lankosi Džano bare. Jame Česnulis susipažįsta su senosios kartos ateiviu pensininku Jurgiu Bevardžiu — nuolatiniu smuklės klientu. Senasis lietuvis bando, kaip išmanydamas, įtikinti ir įkalbėti Česnuliui, kad vestų lietuvaitę. Jurgis Bevardis miršta. Palaidojamas Juozapato Pakalnėje.
"Palaidojo jį be kalbų, didelių ceremonijų ir ašarų. Česnulis galvojo, kad Bevardžio laidotuvės buvo tokios pat, kaip ir jo gyvenimas, kaip ir ta rudens diena. Jo gyvenimas įsiliejo į amerikoninio gyvenimo putojančią upę ir dingo kaip lašas vandenyje. Niekas jo nevertino ir nebrangino gyvenime, ne kas jo pasiges ir gailėsis jam mirus" (p. 199).
"Kai velionio našlė padės kuklų akmenėlį su užrašu: George Bevard", pastebėjo Sintautas, žiūrėdamas į popilnę žemių duobę, "niekas ir nebežinos, kad čia užkasta Lietuvos dalelytė" (p. 201).
Romano veikėjai pirmoje knygoje liktų gan paprasti, pilkai gyvenimiški, jei Amžinojo lietuvio puslapiuose nesutiktume Morkaus Sintauto, rašytojo, užsidirbančio duonos kąsnį fabrike. Sintautas vedęs, augina šeimą kartu su žmona Alina, kurią giliau pažįstame iš Sintauto dienoraščio. Gyvenimas taip lemia, kad čia, Amerikoje, jis netikėtai sutinka savo jaunystėje mylėtą Izą, kuri šiuo metu yra ištekėjusi moteris, gražiai ir prabangiau nei daugumas gyvena su savo vyru inžinierium Stepu Vyžainiu. Iza piešia. Senais jaunystės laikais draugavo su Morkum. Laukėsi jo kūdikio. Sintautas tik dabar apie tai sužino. Ji skaito visas Sintauto leidžiamas knygas ir savo paveikslų drobėse detalizuotai atkuria rašytojo aprašomus vaizdus. Atnaujinus draugystę, Iza nupiešia Sintauto portretą: "Paveikslas darė įspūdį pirmyn besibraunančio vyro, kuriam trūko erdvės siauruose rėmuose. Tą įspūdį pagilino ir ant viršugalvio, tarsi prieš vėtrą besiveržiančio žmogaus, plaukai. Paveikslo fone galėjai matyti per ūkanotą padangę skriejančio Perkūno vežimo užmestas apybraižas, o vežimo apačioje žingsniavo trys stilizuotos eterinės figūros: Strazdelis, Rūpintojėlis ir Jaujinis". Per trečdalį knygos verpta romantiškoji idilija su Sintautu Izos nutraukiama. Jo noras gyventi svajonėse, neištikimybėje jos sužlugdomas:
"Sintautas norėjo jai atsakyti, bet staiga — susilaikė: jis pasijuto atsidūręs ant kryžkelės — vienoje pusėje žaižaravo apakinanti, didelė šviesa, kitoje tamsėjo neperžvelgiama naktis, tačiau ir didžioji šviesa staiga pragaišo, ir jos vietoje ėmė automatiškai žybčioti didelis užrašas: miražas! Viskas aišku, pokalbis buvo baigtas! Vienintelė pasaulyje būtybė, kuri galėjo dar nušviesti jo gyvenimą,, pati nebegali išsikapanoti iš kasdienybės džiunglių. Meilė nebegrįžta atpėdžiui: jo viltis buvo tik gražus miražas! Jis ją suprato ir nesmerkė, bet jam dėl to nė kiek nebuvo lengviau".
Vienas iš įdomesnių knygos skyrių yra Sintauto novelė: Kun. Antano Strazdelio regėjimas, kurį rašytojas paskaito jo garbei suruoštame literatūros vakare.
Rašytojas V. Alantas vėliau veikėjų lūpomis išnagrinėja šioje novelėje iškeltas filosofines mintis, mažai ką palikdamas skaitytojų vaizduotei ar spėliojimams. Išaiškina Lietuvos laukų rūpintojėlio prasmę; Perkūno, Bangpūčio, Jaujinio reikšmę bei Mindaugo apsikrikštijimo pasekmes. Kiek vėliau iš Sintauto dienoraščio sužinome ir apie romano pavadinimą:
"Aš jaučiu nešiojąs savyje milžinišką praeities, dabarties ir dalinai ateities lietuvišką pasaulį, įrėmintą į visos žmonijos istorinius rėmus. Ir štai dėl ko, man rodos, aš noriu savo romaną užvardinti — Amžinasis lietuvis" (p. 225).
Sintauto asmuo protarpiais virsta Alanto įrankiu, per jį persisunkia autoriaus esminiai išmąstymai:
"Sakyk, kolega, ar pačiam kartais neužeina toks padūkęs skatulys šokti ant stogo ir surikti balsiai, kad kaimynai išgirstų: "Aš laisvas! Aš išpešiojau iš savo skrybėlės visas svetimas plunksnas, paleidau jas vėjais ir papuošiau savo kepurę plunksnomis iš savo nuosavo paukštyno!" (p. 246).
Sintauto gyvenimas išgyventas, jis gyvas savo raštuose, prisiminimuose. Petras Česnulis stumia veiksmą pirmyn. Skaitome jo aistringą romansą su Sandra, jo "Jūratės ir Kastyčio" idiliją su dailininke Aldona Toniene, kurią jis po daugelio metų atsitiktinai sutinka Marguette Parke, besivedančią jo sūnų. Ten pat parke susitinka jis ir su Birute Butautaite, kuri irgi augina jo sūnų ir kuri taip pat atsisako už jo tekėti.
"Birutė ir Jūratė nieko bendro neturėjo, išskyrus tai, kad abi jį mylėjo, o vis dėlto nei viena jų sukurti su juo šeimos nesutiko... Jo širdyje ėmė virti tylus tūžmas. Dvigubas pasipiršimas ir dvigubas parodymas durų!" (p. 406).
Romano pradžioje sutiktas nerūpestingasis vėjavaikiškas Petras Česnulis paskutiniuose puslapiuose atrodo brestelėjęs, bet kartu ir savo nerūpestingų gyvenimo veiksnių priblokštas. Sielvartą apraminti keliauja į barą.
"Česnulis pasirėmė ant baro ir užsikimšo ausis. Jam dingtelėjo, kad jis einąs iš proto. Jūratė, Birutė ir Sandra jo galvoje šoko kažkokį pasiutusį šokį"... (p. 409).
Kitą rytą po aistringos nakties su parsivesta iš baro mergina Česnulis randa ištuštintą piniginę. "Jis paskubomis apsirengė ir, nevalgęs pusryčio, iš Čikagos išvažiavo".
Taip užsklendžiama pirmoji knyga. Romanas įdomus, intriguojantis. Lauksime antrosios romano knygos, po kurios bus galima daryti platesnes bei išsamesnes išvadas.