(Kelios mintys iš pamokslų, pasakytų a.a. prof. Antano Salio laidotuvėse ir jo minėjime Dainavos Mokytojų savaitėje)
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kai iš aukštai pakilusio lėktuvo žvelgi į žemę, tai viskas joje atrodo taip menka ir maža: namai — lyg mažos dėžutės, automobiliai — lyg siaurais takeliais rėpliojo vabaliukai, o žmonių visiškai negalima įžiūrėti. Pagalvoji tada, koks menkas yra žmogus, kokie maži ir jo rūpesčiai, planai, pastangos. Kaip maži ir menki visi tie dalykai, dėl kurių jis dažnai tiek vargsta, kankinasi, net naktimis nemiega. O vis dėlto tas mažutis žmogelis, toji menkutė žemės dulkė turi savyje kažką didžio, nepaprasto. Žmogus nuskrenda net į kitas planetas, tyrinėja erdves, vieną po kitos atidengia vis nuostabesnes visatos paslaptis. Tad ar nėra aišku, kad tame mažutyje trapiame kūnelyje slepiasi didi, galinga dvasia?
Žvelgiant šiandien į karstą, kuriame guli tik menki to didelio žmogaus žemiški palaikai, ateina mintis, kad jeigu jis dabar atsikeltų ir nebūtų toks kuklus, koks visą gyvenimą yra buvęs, tai su senovės poetu Horacijum galėtų pasakyti, kad savo nuveiktais darbais pasistatė sau paminklą, tvirtesnį už varį, aukštesnį už Egipto piramides, kurio nei audros neįstengs sugriauti, nei lietūs sugraužti, nei ilga amžių eilė sunaikinti. Savo kilniu pavyzdžiu, savo nuoširdžiai krikščioniška dvasia, savo lituanistiniais darbais jis švies ateinančioms kartoms, kaip visuomet švietė savo artimiesiems, savo draugams, savo studentams.
Kai jis apsirgo, gydytojai ir artimieji žinojo, kad ši liga nepagydoma, kad jo dienos suskaitytos, bet nuo jo visa tai kruopščiai slėpė, bijodami, kad jis nenusimintų, nesikankintų, nesijaudintų. Ir nuostabu — kai jis vis dėlto apie savo artėjančią mirtį sužinojo, visiškai ramiai šią žinią priėmė, visai nesijaudino, jam nebuvo reikalinga kitų paguoda ar suraminimas — jis ramino ir guodė kitus: savo žmoną, dukrą, gimines. Jis tikėjo, kad mirtis nėra gyvenimo pabaiga, o tik gimimas gražesniam, nesibaigiančiam gyvenimui. Gal jis prisiminė ir mišių prefacijos prasmingus žodžius: "Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas nesibaigia, o tik keičiasi, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, jie danguje atranda amžinąją buveinę”. Gal jį guodė ir Marijos Pečkauskaitės "Sename Dvare” užrašyta mintis apie mirtį: "Ak ne, mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų; džiaugsmas už sopulių; tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais”.
Žinodamas, kad jau teliko gyventi kelios dienos, jis pats tvarko savo laidotuvių reikalus: pageidauja, kad jos būtų kuklios, nurodo, kas turi kalbėti, prašo, kad nebūtų eikvojami pinigai greit nuvystančioms gėlėms, bet kad būtų įsteigtas stipendijų fondas lituanistiką studijuojančiam jaunimui. Artimieji ir giminės stengėsi jo norus įvykdyti.
Prieš mirtį dar jis buvo spėtas nufilmuoti. Į juostelę įkalbėjo paskutiniuosius lietuvių visuomenei, o ypač jaunimui, skirtus žodžius. Tai buvo lyg jo mums paliktas testamentas. Atrodo, jog didžiausias jo troškimas buvo, "kad šeimos išlaikytų gyvą lietuvių kalbą ir perduotų ateinančioms kartoms”. Jis liūdi, kad išeivijos lietuvių jaunimas nestudijuoja lietuvių kalbos. Labiau ja domisi tik svetimtaučiai. Jis prašo Dievą, kad įvyktų stebuklas ir atsirastų koks nors kalbininkas iš mūsų jaunimo! Vienintelė paguoda, kad Lietuvoje daug kas studijuoja lietuvių kalbą, kad ten priauga vis daugiau ir daugiau jaunų kalbininkų. Tik vėl su širdgėla jis išreiškia savo baimę, "kad tik šiaurūs rytų vėjai neužgesintų tos lietuviškosios ugnies”. Savo testamentinius žodžius baigia Jablonskio posakiu: "Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti!”
Šis mūsų žymus kalbininkas baigė savo žemiškąją kelionę. Lyg estafetės bėgikas, puikiai perbėgo jam skirtą distanciją ir dabar perduoda gairelę kitiems — mūsų jaunimui. Tikėkimės, kad jaunimas savo uždavinį supras ir savo buvusiojo mokytojo neapvils.
Bendravimo su Lietuva klausimu jis turėjo savo aiškią, subrendusią nuomonę. Profesijos tikslais jam teko ilgesnį laiką pabūti dabartinėje okupuotoje Lietuvoje. Teko iš kai kurių Vilniaus universiteto lituanistų išgirsti, kad jis ten buvo priimtas kaip karalius. Tikrai jis buvo mūsų lituanistinių studijų karalius. Bet, kaip kiekvienas aukščiau iškilęs asmuo, taip ir jis už savo veiksmus susilaukė ir kritikos, ir šmeižtų. Jį be jokio rimto pagrindo šmeižė ir įžeidinėjo tie, kurie, gal būt, savo patriotiškumu ir lietuviškumu toli gražu negali su juo lygintis.
Kiekvienais metais Dainavoje, Mokytojų savaitėje, jis įdomiomis paskaitomis žavėjo ir jaunimą, ir vyresniuosius. Šiais metais jo buvo pasigesta. Ir Dainava, ir Mokytojų savaitė be jo buvo lyg ne tokia, kaip visuomet. Kažko trūko. Taip, trūko to jaunimui pasiaukojusio mokytojo, kuris visiems stengėsi įkvėpti mūsų gražiosios kalbos meilę, kuris gal ilgai vakarais nemiegojo, taisydamas mokinių rašinius, braukdamas net ir mažiausią klaidą, kad ateityje būtų išvengta kiekvienos klaidos. Jo lange švieselė ilgai, ilgai negesdavo, kol pagaliau užgeso . . . Bet širdyje ji niekad, niekad neužges. Mūsų širdyse taip pat niekad neužges jam pagarba ir meilė.
Šios paskutinės mintys ir paskutiniai žodžiai yra paimti iš Lietuvoje sukurtos gražios dainelės apie mokytoją. Šiais žodžiais buvo baigta ir jam skirta akademija šių metų Mokytojų savaitėje. Ta dainelė yra išspausdinta frontiniame šio numerio puslapyje. Ja norime jungti savo meilę ir a.a. prof. Antanui Saliui, ir mūsų tėvynei Lietuvai.
