A. RUBIKAS

BAŽNYČIOS MOKSLAS

     Mokslo apie pasauliečių kunigystę nesusigalvojo patys pasauliečiai. Apie tai jiems anksčiau vargu ar kas kalbėdavo. Užtenka peržvelgti paskutinių popiežių kalbas dar prieš sušaukiant antrąjį Vatikano susirinkimą: jie nuolatos pabrėždavo hierarchinę kunigystę ir pasauliečių pareigą jai paklusti. Bet Vatikano susirinkiman suvažiavę vyskupai konstitucijoje apie Bažnyčią aptardami, kas būtų vadinamieji pasauliečiai, paaiškino, kad jais yra laikomi "tikintieji, krikštu įjungti į Kristų, virtę Dievo tauta ir savo būdu tapę Kristaus — kunigo, pranašo ir karaliaus — galios dalininkais” (31). Ten, 30-tos pastraipos pradžioje, susirinkimas nurodo, kad "visa, kas buvo pasakyta apie Dievo tautą, lygiu būdu yra taikoma ir pasauliečiams”. O kalbėdamas apie Dievo tautą, susirinkimas kalba ir apie jos kunigystę: "Tikintieji Kristų, Dievo žodžiu atgimę ne iš gendančios, o iš negendančios sėklos, ne iš kūno, o iš vandens ir Šventosios Dvasios, tampa išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytieji žmonės” (19).

     Kaip susirinkimo tėvai aiškina, naujoji Dievo tauta yra mesijinė tauta. Jai Kristus yra davęs uždavinį, misiją "plėsti toliau paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę” (9). "Ta mesijinė tauta... yra skiriama būti visiems atpirkimo priemone ir siunčiama į visą žmoniją kaip pasaulio šviesa ir žemės druska” (9). Kad ji tą kilnią pareigą galėtų atlikti, "Viešpats Kristus, iš žmonių paimtasis kunigas, naująją tautą padarė karalystę ir kunigus Dievui, savo Tėvui” (10). Dėl to susirinkimas visus tikinčiuosius vadina "šventąja kunigija” (10).

     Šito mokslo nėra galima išbraukti iš susirinkimo dokumentų. Bet jį galima nutylėti ar siaurinti, gal iš baimės, kad nesilpnintų hierarchinės kunigystės padėties. Vienas kunigas (lietuvis) šio straipsnio autorių kartą yra klausęs: " Tai kaip, dabar jau kiekvienas pasaulietis galės atsistoti prie altoriaus ir konsekruoti — Mišias laikyti?”

KĄ REIŠKIA BŪTI KUNIGU?

     Naujasis Testamentas, rašytas senąja graikų kalba, kunigui pažymėti vartoja žodį "hiereus”. Šventasis Raštas tą žodį vartoja, kalbėdamas ne vien apie Jėzaus Kristaus, bet ir apie visų jį tikinčiųjų kunigystę. Pagal žodyną "hiereus” reiškia asmenį, pašauktą aukoti. Taigi kunigas reiškia aukotoją. Bet aukoti Naujajame Testamente yra pašaukti visi tikintieji, o ne viena kuri jų giminė ar klasė, kaip tai yra buvę Senajame Testamente. Kalbėdamas apie liturginius veiksmus, susirinkimas sako, kad juos atlieka Bažnyčia. O Bažnyčia tai yra "tvarkingai sujungta, vyskupų vadovaujama, šventoji tauta”. "Liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui” (šv. Liturgija, 26). Taigi ir Mišias aukoja ne viena hirarchija, bet ir pasauliečiai, visas kūnas.

     Bet tada su pagrindu galėtų kas nors paklausti: "Jei ir pasauliečiai yra pašaukti aukoti, jei ir jie yra kunigai, tai kam dar reikia ypatingų, pateptų altoriaus kunigų?” Anas, jau minėtas, susirūpinęs lietuvis kunigas gal pabūgo, kad pasauliečiai jo vieną dieną nenustumtų nuo altoriaus ...

     Kai apie Viešpaties altorių susirenka kunigiškoji Dievo tauta, tai čia negalima kelti klausimo, kas yra ir kas nėra kunigas, kas yra ir kas nėra pašauktas aukoti, nes aukoti Viešpats pašaukė visus, visą kunigišką Dievo tautą. Čia galima kelti tik tokį klausimą: kas turi teisę šiam susirinkimui prie altoriaus vadovauti ir konsekruoti?

     Ir štai Bažnyčios mokslu tą teisę turi ne visi susirinkusieji, o tik jos tam tikslui deleguoti asmenys, gavę papildomus šventimus (šeštąjį sakramentą). Juk kiekvienai pareigai Kristaus Kūne — Bažnyčioje atlikti reikia ypatingos, išskirtinės Viešpaties malonės. Dėl to Bažnyčia tiems asmenims suteikia atitinkamą sakramentą. Bet tai nereiškia, kad jie vieni būtų Naujojo Testamento kunigai — aukotojai. Jie — vyskupai ar jų paskirti kunigai — turi teisę vadovauti eucharistiniam susirinkimui — Viešpaties Vakarienei. Bet tai nereiškia, kad kiti būtų atėję tik pasižiūrėti, kaip šie aukoja. Aukoti aukoja visa kunigiška Dievo tauta, bet ji aukoja, vadovaujant vyskupui ar jo paskirtam kunigui. Apie tai Bažnyčia labai aiškiai sako: "Kiekvienas teisėtas Eucharistijos atnašavimas yra vadovaujamas vyskupo” (Bažnyčia, 26) ar jo paskirto pagelbininko.

     Koks čia yra vyskupų vaidmuo? Vyskupai ir jų paskirti kunigai, kaip moko susirinkimas, "sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką — auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą” (ten pat, 28). Tas sudabartinimas įvyksta per konsekraciją. Tai matyti kad ir iš trečiosios eucharistinės maldos mišiole. Prieš pakylėjimą kunigas visų vardu sako: "Nuolankiai tave, Viešpatie, meldžiame: teikis šias atnašas, kurias tau paaukojame, Šventosios Dvasios veikimu pašventinti, kad jos taptų Kūnu ir Krauiu tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus, kurio įsakymu šias paslaptis švenčiame”. Konsekracijos dėka duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju. Po jos eina tokia malda: "Minėdami, Viešpatie, tavo Sūnaus išganingąją kančią, stebuklingą prisikėlimą ir įžengimą į dangų bei laukdami jo antrojo atėjimo, dėkinga širdimi aukojame tau šią gyvą ir šventą auką”.

     Susirinkimo tėvai, aptardami prie altoriaus esančio kunigo pareigas bei užduotį, moko, kad "hierarchinis kunigas savo turima šventąja galia formuoja ir valdo kunigiškąją tautą; atstovaudamas Kristaus asmeniui, jis paverčia dovanas eucharistine auka ir atnašauja ją visos Dievo bendruomenės vardu. O tikintieji savo karališkąja kunigyste Eucharistiją drauge aukoja” (t.p. 10). Žodžiai "bendruomenės vardu” pasako, kad atnašavimas nėra vienų hierarchinių kunigų reikalas ar privatus veiksmas. Tai aiškino Pijus XII enciklikoje "Mediator Dei”. Dėl to eucharistinė malda (prieš ir po pakylėjimo) yra suredaguota ne vienaskaita, o daugiskaita, nors ją kalba tik konsekruojantis kunigas: "meldžiame, aukojame, minime, dėkojame”. O prieš prasidedant eucharistinei maldai, jis taip kreipiasi į susirinkusiuosius: "Melskitės, broliai, kad Visagalis Dievas Tėvas maloniai priimtų mano ir jūsų auką”.

AR HIERARCHINĖ KUNIGIJA YRA TARPININKĖ?

     Aukoti Dievui Tėvui gyvybės duoną ir išganymo taurę pasauliečiai gali tik tada, kai yra kas duoną ir vyną Kristaus kūnu ir krauju paverčia, kai yra kas, Bažnyčios įgaliotas, Viešpaties Vakarienei vadovauja. Bet ar tie vadovai, hierarchiniai kunigai, kartu ir tarpininkauja tarp Mišioms susirinkusių žmonių ir Dievo? Ar jie gali atsistoti tarp Dievo ir tikinčiųjų ir tuo pačiu virš tikinčiųjų? Vatikano susirinkimas sako: "Vyskupai su jiems padedančiais kunigais ir diakonais perėmė tarnavimą bendruomenei” (Bažnyčia, 20). Jeigu hierarchinė kunigija viena teaukotų, tada ji galėtų vadintis tarpininke. Bet tada ji savaime stumtų pasauliečius, kaip nebylius žiūrovus, į pasyvumą. Bet tokiai laikysenai susirinkimas priešinasi sakydamas: "Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebyliai šios tikėjimo paslapties žiūrovai,. . . kad aukodami skaisčiąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir jie patys drauge su kunigu, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristaus tarpininkaujami, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarp savęs” (Šv. Liturgija). Iš šitos citatos, iš žodžių "Kristaus tarpininkaujami”, matyti, kad tarpininku tarp eilinių tikinčiųjų ir Dievo yra ne hierarchiniai kunigai, o pats Kristus. Tarpininko reikia abiem Naujojo Testamento kunigijom, ne vien bendrajai, bet ir hierarchinei. Tai atitinka šventojo Rašto mokslą: "Vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Žmogus, Kristus Jėzus, jis pats save davė atpirkimą už visus, — liudijimą savu laiku, kuriam aš esu paskirtas seklbėjas ir apaštalas” (1 Timot. 2, 5-7). Net nė apaštalas Paulius savęs nelaikė tarpininku, o tik vienintelio Tarpininko Jėzaus Kristaus skelbėju bei apaštalu. Dėl to kiekvienas, kuris šiandien save laikytų tarpininku tarp tikinčiųjų ir Dievo, ne tik prasilenktų su šventojo Rašto mokslu, bet kartu skleistų apie save nesveiką, kitus į pasyvumą stumiančią sampratą. Tik tada, kai altoriaus kunigas pasijunta tarpininku tarp Dievo ir tikinčiųjų, jis pradeda Mišias tvarkyti savo nuožiūra, mažai atsižvelgdamas į kunigiškosios Dievo tautos reikalus (ilgą laiką jis taip ir darė, Mišių maldas visų vardu kalbėdamas jam vienam suprantama lotynų kalba). Juk jeigu prie altoriaus stovįs asmuo yra tarpininkas, tai kodėl jis vienas negalėtų šventadieniais ir aukoti? Juk Senojo Testamento Mozė irgi vienas kalbėdavosi su Dievu, palipęs ant kalno. Tad kam reikėtų šventadieniais žmones varyti bažnyčion, grasinant sunkia nuodėme už nedalyvavimą, kai ten laikomos Mišios? Atsakymas labai paprastas: jie neatliktų savo kunigiškosios pareigos — aukoti gyvą ir šventą Naujojo Testamento auką.

PRIPAŽINTI KITŲ DOVANAS

     Šį straipsnį rašančim dar nėra tekę sutikti pasauliečio, kuris, išgirdęs apie visų tikinčiųjų bendrąją kunigystę, būtų veržęsis prie altoriaus konsekruoti. Pasauliečiai nėra tokie naivūs. Bet tenka sutikti daug apatijon patekusių ar tokiais auklėtų pasauliečių, kurie, tiesa, užprašo laikas nuo laiko Mišias, ypač giminaičiui mirus, bet, kurių nuomone, jiems patiems užtenka pasirodyti Viešpaties Vakarienėje tik per Kalėdas ir Velykas. Šiaip jau jie ten viską palieka parapijų ar vienuolijų kunigams — tai esą anų biznis. Ar nėra jie iš dalies aukos tos sampratos, kad altoriaus kunigai yra tarpininkai tarp tikinčiųjų (ar pusiau tikinčiųjų) ir Dievo? Jeigu jiems niekas nekalba apie jų karališkąją kunigystę arba ima ją siaurinti, norėdami pakelti hierarchinę, tai aišku, kad eilinio tikinčio sąmonėje jo kunigiškosios pareigos pajautimas ima blukti. Vienais įsakymais ar grasinimais čia nedaug ką pasieksi. Šiandien žmogus tuojau klausia: dėl ko, kokia to visko prasmė, kam čia būtinai reikia manęs?

     Siaurindamas pasauliečių kunigystę ar ją nutylėdamas (o gal net pašiepdamas), jokiu būdu nesustiprinsi hierarchinės, o priešingai — ją vesi į beprasmybę, nes ji yra ne tarpininkaujančioji, o tarnaujančioji kunigystė. Ji tarnauja Kristaus kūne — Bažnyčioje, kurią sudaro visi. Taigi mes čia turim reikalo su dviem kunigystėm, su visų tikinčiųjų bendrąja ir su hierarchine arba tarnaujančia. Iš šių dviejų susideda Bažnyčia, jos abi savo būdu dalyvauja vieno Tarpininko — Kristaus — kunigystėje. Tos dvi kunigystės, aišku, skiriasi viena nuo kitos. Tačiau Bažnyčios mokslu "jos yra viena kitai skirtos ir abi savo būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje.” Taip moko Vatikano susirinkimas (Bažnyčia, 10). Jos abi yra Viešpaties norėtos, abi jo paties įvestos. Tik jom abiem pilnai išsiskleidžiant, Bažnyčia tampa pajėgi atlikti savo uždavinį pasaulyje. Susirinkimo tėvai sako, jog jie, kaip pašvęsti ganytojai, žino, "kad jie patys nėra vieninteliai asmenys, kuriems Kristus pavedė visą Bažnyčios misiją — išganyti pasaulį; priešingai, jų kilnusis uždavinys yra taip ganyti tikinčiuosius ir taip pripažinti jų pagalbą bei ypatingas dovanas, kad visi savo būdu sutartinai varytų bendrą darbą” (t.p. 30). Tarp tų dovanų yra ir jų, pasauliečių, bendroji kunigystė. siaurinti, tylomis apeiti ar nuvertinti yra didelis nesusipratimas.

     Aišku, kad paskutinių šimtmečių katekizmai arba mažai arba visai apie pasauliečių kunigystę nekalbėjo. Bet tam buvo ir pagrindo. Po Reformacijos buvo pavojun atsidūrusi hierarchinė kunigystė, nes ji buvo puolama. Katalikų teologai laikė savo istorinu uždaviniu ją be paliovos pabrėžti bei jos reikalingumą įrodinėti. Tai buvo Bažnyčios "karo stovio laikai”, kada ji, kovodama su reformatoriais, buvo nuėjusi "į apkasus”. Hierarchinė kunigystė buvo ginama Bažnyčios raštuose, pamoksluose, katekizmuose.

     Bet šiandien laikai jau keičiasi. Bažnyčia išėjo iš apkasų. Krikščionys, atrodo, jau paliovė kovoję vieni su kitais. Užtenka tik prisiminti Atenagoro, Ramsey ir kitų susitikimus su popiežium. Jie pajuto atsakomybę prieš Dievą už nekrikščionišką pasaulį. Bet pasaulį krikščioninti yra milžiniškas uždavinys ir toli gražu ne vienai hierarchijai įvykdyti. Dėl to šiandien sakoma, kad išmušė pasauliečių valanda. Jie, būdami kaip tik pasauliečiai, turi perkeisti, pašventinti pasaulį. Tai vadinamasis "consecratio mundi” (pasaulio pašventimas), apie kurį kalbėjo Pijus XII. Bet tam uždaviniui vykdyti reikia daug vidinės energijos, daug dinamiškumo. Jis kaip tik slypi pasauliečių kunigystėje. Juk kunigu niekas nėra pats sau, o vien dėl kitų. Kunigo sąmonė yra mesijinio žmogaus sąmonė, žmogaus, kuris žino, kad jis yra pašauktas ne vien savo "dūšią” išganyti, bet pasaulį (savo aplinką) sukrikščioninti.

     Pasauliečiai kunigo nuo altoriaus nenuvarys. To jie nė nebando. Bet ar nėra pavojaus, kad altoriaus kunigas atpratintų nuo altoriaus pasauliečius, neturėdamas sąmonės, kad jis čia stovi kunigiškosios Dievo tautos vardu?

Tas yra geras kunigas, kuris gyvena pagal savo pamokslus.

Shakespeare