(Prof. Antano Salio prieš pat mirtį į juostelę įrašyta paskaita Jaunimo Kongreso stovyklai)
Gerbiamieji stovyklos vadovai, mielas laisvojo pasaulio jaunime,
Labai gaila, kad šiandien negaliu būti jūsų tarpe. Prisimenu 1929 metus, kada Vytauto Didžiojo universitete, pradėdamas savo akademinę karjerą, įžanginėje paskaitoje (nors, rodos, tema buvo nelabai patraukli "Fonetika ir rašyba") akims paganyti turėjau trejetą šimtų mokslo jaunuomenės.
Dabar, kada mano akademinė karjera, nenutrūkusi nė per visus karo ir pokario sąmyšius, eina prie galo, džiaugiausi vėl galėsiąs kalbėti tokiam gausiam lietuviškojo jaunimo būriui, susitelkusiam iš visų pasaulio atkraščių. Bet, deja, ne visuomet taip išeina, kaip žmogus planuoji. Taigi kalbu į jus, pasinaudodamas techniniu tarpininku, kuris vis geresnis už prirašytą popieriaus lapą.
Mūsų tema: Lietuvių kalba — vertenybė ir pareiga.
Dažnas galėtų pasakyti ir retkarčiais nuo lietuviškosios bendruomenės nutrūkęs mokslus einąs jaunuolis ar jaunuolė pasako: "Kokia čia vertenybė mažos trijų milijonų tautos kalba ir dar tokia sunki išmokti, kada pasaulyje reikšmingos tik didžiosios kalbos, kuriomis kalba šimtai milijonų žmonių, kaip anglų, ispanų, prancūzų (juodoji Afrika Jungtinėse Tautose taip pat kalba prancūziškai bei angliškai)". O apie sovietinio bloko atstovus Jungtinėse Tautose pasakojamas toks juokas: "Gali jų nepažinti iš apdaro ir elgesio, bet pažinsi iš to, kad visi savo tarpe kalbasi rusiškai".
Prof. Antanas Salys su savo žmona ir dukra Rimgaila Gaigaliene A, Kezio, S.J. nuotr.
Prof. A. Salys su savo dukraite A. Kezio, S.J. nuotr.
(Šios nuotraukos yra darytos, kai iki jo mirties buvo telikę pora savaičių)
Mūsų kalba — kitokia vertenybė — mokslinė, kalbotyrinė. Dar nėra nė poros šimtų metų, kai pastebėta, kad tolimosios Indijos jau 500 m. prieš Kr. mirusi sanskrito kalba daug kuo panaši į graikų ir lotynų kalbas. Ir iš to savaime suprantama išvada, kad tų ir kitų Europos kalbų (išskyrus tik ugrofinus: vengrai, suomiai, Lietuvos kaimynai estai) pagrindas turėjo būti kokia viena prosenovinė kalba, visų tų kalbų motina.
Reikia pastebėti, kad viduriniais amžiais Europoje neturėta jokio supratimo apie kalbų giminystę ir jų klasifikaciją. Ar ne juokas, kad viename 17 amž. leidinyje randame paveikslėlį, kur parodyta, kaip, pvz. tariant a garsą, liežuvis burnoje susiraitęs, tartum hebrajų kalbos aleph raidė.
Tai spėjamai prokalbei, kuriai teoriškai būtina ir protautės sąvoka, 19 amž. pradžio-je sukurtas dirbtinis indoeuropiečių pavadinimas (rytuose — indai, vakaruose — europiečiai). 1833 m. pasirodė vokiečio Franz Boppo indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos pirmasis tomas. Ir nenustebkite, kad joje šalia sanskrito. Avestos, graikų, lotynų, gotų kalbų įtraukta ir lietuvių kalba. Ir ji, gyvoji kalba, savo senoviškumu atsistoja lygiomis tarp seniai mirusių kalbų, kurių rašto paminklai daugiau nei dviem tūkstančiais metų senesni už lietuvių kalbos paminklus. Toks lietuvių kalbos pobūdis Europos kalbininkų tarpe sukėlė tikrą entuziazmą jos mokytis, ją tyrinėti. Žymusis vokiečių indoeuropeistas Augustas Schleicheris jau prieš 1850 m. buvo iš Mažosios Lietuvos gramatikų bei žodynų pramokęs lietuviškai ir tais pačiais metais išleistoje savo knygoje "Die Sprachen Europas in systematische Uebersicht" apie lietuvių kalbą sako (cituoju vertime): "Ta kalba ne tik dėl savo senoviškos ir puikiai išlaikytos sandaros, bet ir apskritai laikytina seniausia tarp dabartinių gyvųjų indoeuropiečių kalbų ir kalbininkui svarbiausia. Ypačiai lietuvių kalba turi išskirtinės reikšmės studijoms giminingųjų kalbų, taigi visoms slavų kalboms. Kartu ji yra jungiamoji grandis tarp jaunesniųjų kalbų ir kitų didžiųjų indoeuropiečių kalbų ir, be abejo, jai turėtų būti skiriama tokia pat vieta, kaip pvz. lyginamajame germanų kalbų nagrinėjime kad skiriama gotų kalbai, kaip seniausiai sunykusiai bei iškraipytai kalbai. Ir nuostabus reiškinys, kad apskritai tokia senoviška kalba yra išlikusi tarp dabar kalbamųjų kalbų. Šis įstabus faktas galima aiškinti tik lietuvių liaudies nuošalumu nuo visų istorinių judėjimų. Kažkas atitinkama randama ir germanų kalbų šeimos tarpe, būtent islandų kalba".
Kalbininkas entuziastas Schleicheris, pastebėjęs lietuvių kalbos tuometinių mokomųjų priemonių nepakankamumą, pasiryžta vietoje, tarp pačių lietuvių, mokytis ir tyrinėti tą kalbą. Lėšų kelionei į M. Lietuvą laimi drąsiu žygiu. 1852 m. gegužės mėn. Prahoje besilankančiam Austro-Vengrijos švietimo ministrui, einančiam pietauti,
Schleicheris pastoja kelią ir iš jo gauna 600 guldenų stipendiją mokslinei kelionei į M. Lietuvą. Iš Prahos per šešias dienas gegužės mėn. 31 d. pasiekia Karaliaučių. Kuršaitis, lietuvių seminaro vedėjas Karaliaučiaus universitete ir vėliau dviejų žodynų bei gramatikos autorius, Schleicherį priima gana šaltokai. Girdi, tik paegzaminavęs kiek iš linksniavimo, bet prašomas daugiau pamokyti lietuvių kalbos, nieko aiškaus neatsakęs. Paslaugesnis buvęs vokietis Nesselmanas, taip pat Karaliaučiaus universiteto profesorius. Supažindinęs su lituanistine literatūra ir davęs rekomendacijų į lietuviškųjų parapijų kunigus. Per 5 mėnesius Schleicheris apkeliavo visą M. Lietuvą. Kalbos mokėsi iš kaimo žmonių. Pas juos gyveno ir valgė, dalyvavo vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse, pabaigtuvėse. Savo įspūdžius aprašė laiškuose kolegoms ir pranešimuose Vienos Mokslo akademijai. Jau pirmajame laiške iš Kakšių kaimo, prie Ragainės, 1852.VII.17. akademijos sekretoriui skundžiasi sunkiomis gyvenimo sąlygomis: "Sunku ir rašyti, visą laiką kankina anie gyviai, apie kuriuos lietuvių poetas Donelaitis labai teisingai dainuoja:
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų Mus sau vargint vėl pulkais visur susirinko Ir ponus, taip kaip būrus, įgelt išsižiojo".
Dar anksčiau, liepos 6 d., prof. Vaničekui rašo pasigendąs Prahos mėsinių patiekalų ir alaus, nes dabar visą laiką valgąs seną rūkytą kiaulieną ir geriąs kitur negeriamu laikomą vandenį. Pienas, kepalinė duona, sviestas, salotos (su lašiniais ir blogu actu) ir bulvės — mūsų pagrindinis maistas. Lėkščių nė neklausk. Visi valgo iš vieno dubens. Bet savo 1856 m. pasirodžiusios "Litauische Grammatik" prakalboje jis rašo: "Bet didelis džiaugsmas puikias tos kalbos formas girdėti gyvojoje vartosenoje leido man pakelti anuos nepatogumus, jaučiausi kaip koks stropus augalų rinkėjas arba medžiotojas, kuris, žiūrėdamas į retą žolę arba nukautą žvėrį, pamiršta varginančią kelionę per bruzgynus ir pelkes".
Čia kiek plačiau sustojom prie ano meto vieno žymiausių V. Europos kalbininko, norėdami parodyti su kokiu entuziazmu ir užsidegimu 19 amž. viduryje griebtasi lietuvių kalbos tyrinėjimo. Schleicherio griežtu kalbotyriniu metodu paruoštas 2 tomų lietuvių kalbos vadovėlis (Handbuch der litauischen Sprache), gramatika, išspausdinta 1856 m., o skaitymai su žodynėliu 1857 m. Atsižvelgiant į ano meto indoeuropiečių kalbotyros metodinį lygį, jo nuostabiai tiksliai aprašyta lietuvių kalbos struktūra. Tas Schleicherio Handbuchas veik 30 metų ėjo indoeuropeistams ir slavistams pagrindiniu lietuvių kalbos vadovu. Iš Schleicherio pagaliau mokėsi net mūsų aušrininkai. Kuršaičio taip pat vokiškai parašyta gramatika, vien tik tiksliu priegaidžių skyrimu pranašesnė už Schleicherio, pasirodė tik 1876 metais.
Po Schleicherio daugelis V. Europos žymesniųjų indoeuropeistų ir slavistų studijų reikalais yra lankęsi Lietuvoje. Pirmoje eilėje paminėtina Schleicherio mylimiausias mokinys Augustas Leskynas; lyginamosios indoeuropiečių kalbų gramatikos 6 tomų, vadinamųjų Grundrisso autorius Karolis Brugmannas; didysis prancūzų indoeuropeistas Antanas Meillet; suomių slavistas Michola. O Didžiąją Lietuvą dėl carinės rusų imperijos politinių varžtų užsienio kalbininkams pasisekė pasiekti tik 19 amž. gale.
Lietuvių kalbos universitetiniai kursai visų pirma buvo įvesti Leipcigo, Berlyno, Miuncheno, Prahos, Karaliaučiaus, Paryžiaus universitetuose. Jais tik 19 amž. gale pasekė Maskvos ir Petrapilio universitetai, kur lietuvių kalbą dėstė Fortunatovas ir latvis Volteris. Tuos kursus gausiai lankė ir čia studijavę lietuviai studentai. Gaila, kad to nepastebime Amerikoje. Pvz. Pensilvanijos universitete lietuvių, latvių ir prūsų kalbos dėstomos jau nuo 1947 metų. Turime vienintelę JAV baltų-slavų filologijos doktorato programą. Bet iš nemažos Filadelfijos dypukų kolonijos lietuvių kalbos kursu pasinaudojo vos dvi kolegijos studentės ir dar inžinerijos doktorantas iš Čikagos bei viena ponia, besiruošianti lyginamosios literatūros doktoratui. Vienas teisinasi laiko neturėjimu, kitas vėl — jam sarmata būsianti, kad blogai lietuviškai temokąs arba kad kursas sunkus, o dažniausiai — kam iš viso jis reikalingas, juk pakanka, kad lietuviškai galįs susikalbėti. Bet juk vieša paslaptis, kad didesnė dalis mūsų universitetinės jaunuomenės (imu visumą) praktiškai yra beraščiai: pakvietime į šokius žodį Velykos sugeba parašyti su dviem rašybos klaidomis. Čikagos universitete jau turime Lietuvių Fondo geroka suma paremtą lietuvių kalbos ir kalbotyros programą. Deja, ją lanko labai mažas studentų skaičius. Gal būsime laimingesni su Ilinojaus universitete šių metų rudenį įvedama plačia lietuvių kalbos ir literatūros programa. Ją kolegijos studentai galės imti šalutine šaka BA ir BS laipsniui. Lietuvių studentų čia studijuoja (bent sprendžiant iš pavardžių) arti 400. Rodos, stebuklo nereikėtų, kad programa pasisektų. Bet, kaip patarlė sako, regėsime, kai dugną dėsime.
Struktūrinės kalbotyros madai užgožus kalbotyros studijas, kurį laiką buvo sunykęs ir domėjimasis lietuvių kalba. Bet paskutiniu laiku reikalai taisosi. Dr. Antanas Klimas yra surinkęs apytikrių statistikos duomenų, kur po II pasaulinio karo Vakaruose buvo dėstoma, dėstyta, ketinta dėstyti ar bent nusipirkta juostelių angliškajam lietuvių kalbos vadovėliui. Ir gautas impozantiškas skaičius — 39 universitetai. Iš sovietinės įtakos sferos tenka pridėti Berlyną su Leipcigu, Prahą ir tris Lenkijos universitetus: Varšuvą, Krokuvą, Poznanę. Tų kursų klausytojai veik išimtinai kalbotyros doktoratų kandidatai, daugiausia slavistai ir lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros specialistai. Taigi pasaulio kalbininkams lietuvių kalba yra tikra mokslinė vertenybė.
Jau minėtas prancūzų indoeuropeistas Meillet savo knygoje "Les langues dans l'Europe nouvelle" (1928) rašo: "Nuostabi lietuvių kalbos ypatybė yra jos archaiškumas. Nors seniausi lietuvių kalbos tekstai siekia tik 16 amž., tačiau kai kurie lietuvių kalbos žodžiai yra artimesni originalinėms indoeuropiečių formoms negu atitinkami sanskrito ir graikų kalbos žodžiai, pažįstami daugiausia dviem tūkstančiais metų anksčiau. Būtent, dabartinis lietuvių kalbos žodis gyvas artimesnis indoeuropiečių prokalbei nei sanskrito dživah ar lotynų vivas; liet. žodis esti, paliudytas vos 16 amž., tiek pat archaiškas savo forma kaip senovės graikų esti ir senoviškesnis už sanskrito asti bei lotynų est".
Gaila, kad mūsų studentija vengte vengia giliau susipažinti su lietuvių kalbos istorine raida, jos ryšiais su kitomis indoeuropiečių kalbomis ir struktūra. O juk nelietuviui profesoriui, dažnai praktiškai lietuviškai nemokančiam, kiekvienas į jo dėstomą kursą įsirašęs lietuvis klausytojas yra labai laukiamas, gyvas tos kalbos pavyzdys ir dažnai informacijos šaltinis. Juk ir tų kalbotyrinių kursų įvedimas ar panaikinimas taip pat bent iš dalies priklauso nuo klausytojų buvimo, nors šiaip laipsninių mokyklų planai paprastai pasitenkina penkių ar mažesniu klausytojų skaičiumi. O lietuvis studentas, paklaustas apie lietuvių kalbą ir jos vietą indoeuropiečių kalbų šeimoje, paprastai atsako tik nuvalkiotu trafaretiniu sakiniu: "Ji panaši į sanskritą ir nieko bendro neturi su slavų kalbomis".
Faktiškai lietuvių kalba savo giliausiomis šaknimis, žinoma, siekia indoeuropiečių prokalbę, kuri, gal būt, jau apie 4000 m. prieš Kristų buvo pradėjusi skilti atskiromis kalbų šeimomis. Seniausiam raidos laikotarpiui, maždaug iki 2000 m. prieš Kr., mes jokioje indoeuropiečių kalboje neturime rašto paminklų. Apie tą laiką pasirodo hetitų paminklai, kiek vėliau senovės indų Vedos, po to senovės graikų ir lotynų, visi dar gerokai iš prieškristinių laikų. O senosios bažnytinės slavų kalbos paminklai jau vos iš 9 amž. po Kristaus. Dar blogiau su baltų kalbomis. Jei neskaitytume nedatuoto prūsų Elbingo žodynėlio (iš 14 ir 15 amž. sąvartos), tai lietuvių ir latvių paminklai mus nukelia jau į 16 amžių. Kad baltų rašto paminklai būtų bent tokio pat senumo, kaip slavų, tai daug lengviau būtų sprendžiamas ir painus bei sudėtingas baltų ir slavų kalbinių ryšių klausimas.
Priešpaminkliniam indoeuropiečių laikotarpiui bandoma remtis archeologiniais duomenimis, daugiausia iškasamos keramikos puošybos skirtumais ir vadinamais akmeninių kovos kirvių tipais. Bet juk ant šukės ir kirvuko neparašyta, kas puodą žiede ar kirvuką gludino. Todėl ir baltų, slavų bei kitų indoeuropiečių kalbų santykių seniausiojo periodo datavime pastebime nemaža skirtumų abiejų tuos klausimus giliau nagrinėjusių jaunų gabių kalbininkų Simo Karaliūno ir Vytauto Mažiulio darbuose.
Sprendžiant iš vėlesnių ir labiau patikimų archeologinių duomenų vis dėlto galima spėti, kad tarp 1500-1000 m. prieš Kr. jau buvo susiformavusi baltų prokalbė. Tolimesnei prokalbės raidai ir jos skilimams nustatyti jau turime ir kalbinių duomenų, kuriuos paremia ir skirtingų archeologinių sritinių kultūrų susidarymas; kultūrų, kurias jau galima susieti su istoriškai paliudytomis baltų kiltimis. Pvz. prokalbės skilimas į vakarų ir rytų baltus bus įvykęs ne vėliau, kaip 500-300 m. pr. Kr., nes kaip rodo bendri geležies ir plieno pavadinimai lietuvių, latvių ir prūsų kalbose, baltai bent geležies amžiaus pradžioje turėjo gyventi dar nesuskilę. Ilgiau prie šio klausimo nesustosime, tik iš kalbinių duomenų galime tvirtinti, kad jau bent nuo 11 amž. po Kr. lietuvių ir latvių kalbos gyvena jau kaip atskiros.
O dabar mūsų pareiga tai turimai retai vertenybei. Ji savaime suprantama, nes esame lietuvių tautos vaikai. Mums visų pirma svarbu tos pareigos praktiškoji vykdomoji pusė.
Lietuvių Bendruomenės svarbiausias tikslas — lietuvybės išlaikymas. Klausimas svarstytas, nagrinėtas, ir to svarstymo niekados nebaigsime. Bet praktiškai lietuvybės išlaikymas susiveda į kalbos išlaikymą. Jei nueisime tuo keliu, kad lietuviškai tik šoksime ir dar vieną kitą dainą, kad ir prisvilusiu liežuviu, pajėgsime sudainuoti, tai bus tik lietuviškos dekoracijos, o ne lietuvybės išlaikymas. Gal tai bus tik kažkas panašaus į labai populiarius "Lithuanian recepes".
Žmogus iš esmės yra vienakalbis padaras. Dvikalbiškumas ar net daugiakalbiškumas savaime randasi tik ypatingose sąlygose, kur gyvenamoje aplinkoje susiduria dvi ar net kelios vienakalbės bendruomenės, dažnai kultūriniu atžvilgiu uždaros, naujoms įtakoms neimlios. Bet palikus kalbos reikalą savaiminei eigai, žinoma, viską išsprendžia dauguma. Turime atsiminti, kad žmogus yra animal sociale ir jį veda vadinamasis bandos jausmas: daryk, taigi ir kalbėk, kaip dugumas daro ir kalba.
Bet imkime konkretų pavyzdį. Lietuviška šeima augina vaikus, bet ji čia vienų viena gyvena kitakalbėje aplinkoje. Nors šeimos kalba lietuviška, bet vaikai, žaisdami su kaimynų vaikais, tuojau išmoks angliškai, ispaniškai, vokiškai. Tai neišvengiama, pasakyčiau, normalu. Juk užaugęs, eidamas mokslą ir vėliau gyvenime jis naudosis gyvenamojo krašto kalba. Bet vaiko amžiuje ateina ir pirmoji didžioji kalbos krizė. Žaidęs su kitakalbiais vaikais, vaikutis, atbėgęs į kambarį pas motiną, žinoma, ir į ją kreipiasi ta kalba, kurią vartojo su žaidimo draugais. Jam reikia atsakinėti, tvirtai nusistačius, tik lietuviškai. Dar paaiškinama, kad kiti vaikai tik vienaip temoka kalbėti, o mes mokame dvejaip. Taigi mes mokytesni, gudresni. Pamokslėlis, kad mes lietuviai ir turime kalbėti lietuviškai, mažamečiams vaikams yra tuščios sąvokos. Gaudamas tik lietuviškus atsakymus, vaikas paragintas ir pats ims lietuviškai kreiptis. To tenka jau ir reikalauti. Ir dar galima pridurti: tie vaikai nesupras, kad mes norėsime apie ką pasikalbėti. Pamažu susidaro įdomi rutina. Vaikas, įbėgęs į kambarį, stebi, kuria kalba suaugusiųjų pokalbis vyksta. Ta kalba ir jis įsijungs į pokalbį. Arčiau pažinęs žmones, šeimos pažįstamus, vaikas savaime įpranta, kad su vienais reikia kalbėti vienaip, o su kitais kitaip, ir kad dar yra tokių, kaip mes, kurie moka dvejaip kalbėti. Iš praktikos galiu pasakyti, kad šitas metodas yra sėkmingiausias lietuvių kalbos išlaikymui vaiko amžiuje. Nesu šalininkas teorijos, kad vaiką reikia išlaikyti neišmokusį kitos kalbos iki mokyklinio amžiaus.
Bet jeigu vaikui laisvai leisime visą laiką į tėvus kreiptis nelietuviškai, nors patys ir atsakinėtume tik lietuviškai, tai bus jau pirmasis žingsnis į lietuvių kalbos mirtį. Taip šeimose užauga vadinamieji "vienpusiai nebyliai", kur šiek tiek lietuviškai supranta, bet patys jau negali kalbėti. Vėliau, atsiskyrus nuo šeimos, ir tas lietuviškai supratimas pamažu išgaruoja.
Kita krizė yra maždaug 14-16 amžiaus metais, kada draugai tampa visko pavyzdžiu ir autoritetu. Draugų, žinoma, bus lietuvių ir nelietuvių. Jeigu į namus ateina ar pobūvio susirenka visi lietuviškai mokantys, taisyklė turi būti, kad pokalbis vyktų lietuviškai. Šeimininkas ar šeimininkė su tam tikru taktu įspėja, kad mūsų namų kalba yra lietuviška. Šešiolikametė, įsimaniusi su pussesere kalbėti angliškai, šoko motinai į akis: "Nemanykite, kad mano vaikai kalbės lietuviškai!" Motina ramiai, bet tvirtai atsakė: "Mums svarbu, kad tu kalbėtum lietuviškai, o tavo vaikai galės kalbėti kad ir kiniškai". Suglumo. Kaip tai? "Matai, jeigu ištekėsi už kiniečio, tai jis tikrai pasirūpins, kad vaikai mokėtų kiniškai". Ir kova buvo laimėta. Jaunuolis, išlaikęs lietuvių kalbą iki studento amžiaus, dažnai pats su pasididžiavimu ima ją vertinti. Čia galvoje neturiu tų, kurie sąmoningai išsijungia iš lietuviškosios bendruomenės.
Šeštadieninės mokyklos darbas našus tik su tais mokiniais, kurie į ją ateina, mokėdami lietuviškai. Nebekalbantiems lietuviškai ji lietuvių kalbos grąžinti nepajėgia.
Baigdamas dar noriu pasisakyti dėl lietuvių kalbos studijų okupuotoje Lietuvoje.
Manau, kad susidarančiomis progomis kaip tik reikia pasinaudoti, ypačiai Vilniaus universiteto ruošiamais vasariniais kursais. Žinoma, čia yra kontroversinis klausimas, bet nemanyčiau, jog mūsų studentai būtų tokie besmegeniai, kad, pabuvę kelias savaites vasariniuose kursuose, jau išvirstų bolševikais. Prieš keletą metų dvi čikagiškės studentės lankėsi Vilniuje. Joms pristatyta gidė bandė naujos, sovietiškos Lietuvos istorijos mokyti. Merginos nudrožė į Inturistą ir pareiškė, kad jos pakankamai mokančios Lietuvos istoriją. Tada gidė ir užsičiaupė.
Jei Vilniaus universitete lietuvių kalbą studijuoja norvegas ar vokietis, tai kodėl tai būtų draustina lietuviui, gimusiam ir augusiam Amerikoje, jos piliečiui? Mes turime jau nemaža jaunų lietuvių mokslininkų, dirbančių Amerikos aukštosiose mokyklose įvairių įvairiausiose srityse. Dirbantieji slavistikos, romanistikos ir germanistikos srityse gražiai pasireiškia ir lituanistikoje, bet tik literatūroje. O kalbotyroje prieauglio neturime. Džiaugiamės, kad mielas kolega amerikietis Dr. Schmalstiegas taip sėkmingai tą vežimą veža. Jam nuoširdus lietuviškas dėkui. O mūsų džiaugsmas būtų dar didesnis, jei ir iš lietuvių tarpo jam parankinių atsirastų. Išeivija yra šaka, kur iš tautos kamieno sau gyvybės syvų semiasi. Šiaip jai lemta nudžiūti. Todėl kaip tik svarbu, kad gyvąją Lietuvą kuo daugiausia mūsų jaunimo pamatytų ir pažintų. Nedidelė nauda iš bobučių ir diedukų, kur abiem kryptimis per Atlantą skraidinėja.
Man teko 1969 m. ilgiau negu kam kitam savo specialybės reikalu pagyventi Lietuvoje. Kraštas, žinoma, okupuotas. Okupantas nesivaržo dėl priemonių. Yra ir okupanto tarnų. Juos vadina "raudonaisiais šuniukais". Bet yra ir gyvoji, veržli bei darbšti Lietuva. Ji, sakyčiau, patriotiškesnė nei anais laikais, nes dėl kiekvieno lietuviško reikalo turi kovoti, ir sunkiai kovoti. Ta Lietuva davė ir Romo Kalantos bei kitų panašių didvyrių aukas.