MARIJA SAULAITYTĖ
1972 PAVASARIS
akmenys
sava jėga
išsijudina
virš debesų
iškyla
pilys
saulė sužalota,
saulė sukapota
trupiniais maitinasi
žarijos
naktigonė
* * *
mūsų pastogėj
skryniose
nebėra pasakų
nykštukai, milžinai,
baidyklės, gražuolės
iškeliavo skambiu grindiniu
per miestą
žadinti vaikų
* * *
tarp vidurnakčio ir trečios valandos
sapnavau mėtinį dangų
naktį jaučiu laiką:
prieš dvyliktą tamsu, po trečios pilka,
po šeštos švinta
o žalia
rūpestingai iškarpytų lapų skoniu
tas tris mano laikrodžio
ir mano laiko
valandas
* * *
Žiedai
paeiliui
tirpsta
mano kūdra ružava
ir saldi
vyšniomis
todėl popiet
pradėsiu statyti
naują medį
iš pagrindų
* * *
kai už sekančio kalno
užkliuvusi saulė
meta šešėlį ant sodo,
žydra,
kur alyvos tarpsta
* * *
po trankios audros
giedrėjant,
vaivorykštė trapi,
lyg išsigandus,
lyg nedrąsi
prieš savo šuolį
į dangaus šerdį
metams žymėti