Neseniai Tabor Formoje, Mich., buvo Bendruomenės - Spaudos - Radijo dienos. Viena konferencija buvo skirta jaunimui: "Kodėl mūsų jaunimas neskaito lietuviškos spaudos?" Šia tema kalbėjo penki jaunuoliai: Rima Janulevičiūtė, Rimantas Genčius, Robertas Selenis, Jūratė Jasaitytė ir Emilija Pakštaitė. Kai kurie pasisakė, kad ši tema nėra tiksliai išreikšta, nes yra daug jaunimo, skaitančio lietuvišką spaudą. Vis dėlto daugumas skaito labai mažai arba ir visai neskaito. Čia spausdiname dviejų jauniausių prelegentų mintis.
Redakcija
— Algi, ir vėl prie "comicų" prigulęs? Verčiau paskaitytum lietuvišką knygą! Asta, tu taip pat nieko geresnio nesusirandi, tik prie "mysteries" prisėdusi laiką gaišini! Ką nori daryk, o tie mūsų vaikai lietuviškos knygos nė į rankas! — dažnai tokius skundus gali nugirsti lietuvių tarpe.
Kyla klausimas, kodėl mūsų paaugliai neskaito lietuviškos spaudos. Man į šį klausimą atsakyti yra sunku, nes aš pati skaitau ir, kiek galėdama, seku naujai išleidžiamas knygas, todėl ėmiau teirautis savo draugių tarpe. Iš daugumo gavau paprasčiausią atsakymą: nelabai suprantam — pilna ilgų, sunkių žodžių ir išsireiškimų. Geriau mokantieji lietuvių kalbą, iš mažens gavę stiprų kalbos pagrindą, pasisakė, kad lietuviškos knygos esančios nuobodžios, o laikraščiuose spausdinami straipsniai pilni nesuprantamų žodžių ir nežmoniškai ilgi. Nesiimu spręsti, ar jie teisūs, bet vis dėlto daugeliu atvejų juos galima pateisinti.
Pirmiausia, vos pradėję lankyti amerikietišką mokyklą, daugelis dar nemokėjo anglų kalbos. Todėl, išmokę lietuviškai skaityti, jie dažnai skaitydavo vaikams skirtas knygutes ar "Eglutę". Mamytės prisėdę jiems padėdavo ir kantriai jų klausydavo. Netrukus jie išmoko ir anglų kalbos ir susipažino su angliškomis knygomis, kurių kiekvienoje valstybinėje bibliotekoje gali gauti, kiek tik nori ir ko širdis trokšta. Knygos pagauna, kaip voras musę į voratinklį, nes jose maža gamtos ir aplinkos aprašymų, bet daug veiksmo ir intrygos.
Iš tikrųjų, lietuvių kalba išleistų knygelių mums, paaugliams, yra labai maža. Gal galima tik kelias tepriskaityti, kaip pvz. Spalio "Gatvės berniuko nuotykiai", Pietario "Algimantas", Barono "Vėjas lekia lyguma", Alės Rūtos "Duktė". Jos visos labai įdomios ir greitai skaitomos. Retkarčiais paskaitau "Draugo" kultūriniame priede naujai išleistos knygos recenziją, kurioje džiaugiamasi gražiais gamtos pavaizdavimais bei aprašymais. Sutinku, kad suaugusiems, mokantiems ir žinantiems lietuvių kalbos gražbylystę, visa tai skaityti yra gera ir smagu, bet jau visai kas kita su mumis, čia gimusiais ir čia augančiais, šio krašto mokyklas lankančiais. Jeigu ir sakoma, kad mes mokame gimtąją kalbą, bet vis tiek nežinome visų jos "plonybių", tad dažnai ramia širdimi praeiname pro lietuvišką knygą.
O kodėl niekas nepagalvoja apie jaunimo mėgstamų populiarių knygų vertimą į lietuvių kalbą? Gal klystu, taip sakydama, bet geriau būtų, kad lietuviukai savo kalba skaitytų lengvo turinio vertimus, negu visai nutoltų nuo lietuviškosios spaudos.
O į klausimą, ką aš norėčiau matyti lietuvių spaudoje, atsakau, kad norėčiau matyti viską, kas dabar yra rašoma, išskiriant barnius, šmeižtus, pernelyg ilgus ir archyvinius straipsnius.
Rima Janulevičiūtė
Lietuviškos spaudos jaunimas neskaito dėl įvairių priežasčių. Dažnai čia būna kalti ne tik spaudos bendradarbiai, bet ir tėvai bei pats jaunimas. Šiandieniniai lietuviški laikraščiai daugiausia yra skirti vyresniesiems: čia reiškiamos tik jų idėjos, nuomonės, politiniai klausimai. Vyresnieji gyveno ir mokėsi Lietuvoje, o jaunimas išeivijoje, visai kitoje kultūroje, su visai skirtingomis idėjomis. Kaip lietuvių spauda gali laukti jaunųjų skaitytojų ir bendradarbių, jeigu joje bent 90% straipsnių yra visiškai neįdomūs ir bereikšmiai jaunajam skaitytojui.
Man atrodo, kad lietuvių spaudą skaitančiam jaunimui yra įdomiausia kronika, žinios iš Lietuvos, meniniai ir kultūriniai priedai. Kaip mes galime būti suįdominti straipsniais apie senąją Lietuvos politiką? Mums nerūpi nei frontininkai, nei tautininkai, nei socialdemokratai ar kuri kita partija. Mums nusibodo kovos tarp Bendruomenės, Altos ir Vliko. Aš paprastai perskaitau tik paskutinį, o kartais ir pirmutinį laikraščio puslapį, o visa tai, kas yra viduriniuose puslapiuose, visiškai neįdomu.
Šiandieniniame pasaulyje, ypač jaunimo gyvenime, objektyvumas yra labai svarbus, bet gal nė vienas mūsų laikraštis nėra objektyvus. Didžiausia nelaimė mūsų spaudoje yra ta, kad vienas laikraštis yra katalikiškas, kitas tautiškas, dar kitas socialistiškas ir t.t. Taip tvarkantis, be abejo, yra labai sunku būti objektyviu.
Mūsų lietuviškoji spauda labai neigiamai atsiliepia apie dabartinės Lietuvos spaudą. Bet ar mūsų spauda yra geresnė? Lietuvos spauda suka į vieną pusę, o mūsiškė į kitą. Mes kalbame apie cenzūrą Lietuvoje, bet dėl ko nė vienas nekalba apie cenzūrą mūsų spaudoje? Vienam laikraščiui esu parašęs du straipsnius, kuriuose buvo kritiškai vertinama keletas mūsų institucijų ir įvykių. Iki šiol tų straipsnių redakcija nespausdino ir nieko apie tai autoriui nepranešė. Suprantama, kad laikraštis negali spausdinti melagingų ir žmones užgaunančių straipsnių, tačiau nereikėtų bijoti pažvelgti tiesai į akis, nors toji tiesa kartais kai kam ir galėtų būti skaudi. Bereikalinga cenzūra ir vengimas tiesos dažniausiai ir uždaro duris jauniesiems spaudos bendradarbiams. Spauda šiandien merdi. Bet argi gali būti kitaip, jeigu ji neina pirmyn, bet atgal?
Pagrindiniai vaikų auklėtojai yra tėvai. Jie turėtų jau nuo mažens pratinti vaikas skaityti ir rašyti į vaikų skyrelius lietuviškuose laikraščiuose. Kiekvienas laikraštis turėtų turėti vaikų skyrelį. Tokie skyreliai pratina mūsų atžalyną skaityti ir rašyti. Jeigu "Draugo" dienraštis nebūtų turėjęs jaunimo skyrelio, aš, tur būt, nesidomėčiau lietuviška spauda ir šiandien čia nebūčiau. Tėvai turėtų pasirūpinti savo vaikais, kai jie gyvena ne namie. Jeigu jiems užsakys lietuviškos spaudos, tai tie pinigai tikrai nebus veltui praleisti.
Paprastai lituanistinėse mokyklose nedaug išmokstama. Kai jaunuolis ją baigia, moka trupučiuką Lietuvos istorijos, geografijos, šiek tiek nusimano apie lietuvių literatūrą, bet labai mažai arba visiškai nieno nežino apie visuomeninį lietuvių gyvenimą, o be to jis negali būti aktyvus visuomenės narys. Aš pradėjau lietuviškus laikraščius skaityti, lankydamas gimnaziją. Daug ko nesupratau ir dabar nesuprantu. Man užtruko vieneri metai suprasti, ką reiškia tos trys raidės JAV. Tik prieš metus sužinojau, kas yra Lietuvių Bendruomenė, Alta ir Vilkas. Lituanistinėse mokyklose turėtų būti visuomeninių mokslų kursas. Tame kurse būtų galima skaityti ir aiškinti mūsų periodinę spaudą.
Jaunimas sugeba atlikti įvairius svarbius darbus ir dažnai visus nustebina, bet jis mažai domisi lietuviška spauda, nes neturi pakankamų motyvų. Čia yra kaltės ir tėvų bei auklėtojų. Per savaitę perskaityti bent vieną laikraštį nebūtų jau taip sunku ir neįmanoma, o nauda būtų labai didelė.
Tad reikėtų plačiau atidaryti spaudos duris mūsų jaunimui. Reikia gyventi ne vakar dienos, bet šiandieninėmis nuotaikomis. Jei to nebus, jau galima iš anksto kasti duobę lietuviškajai spaudai. O jei mūsų spauda mirs, tai mirs ir bet kokia lietuviška veikla.
Rimantas Genčius