Šio rašinėlio autorė Ramunė Rukštelyiė, 17 metų amžiaus studentė, lanko Detroito lituanistinius - pedagoginius kursus. Mokykloje buvo duotas uždavinys parašyti apie sąvokų sudarymą. Ji čia atvirai parašė, kokia yra jos Dievo sąvoka, kaip toji sąvoka keitėsi. Žinoma, ji keisis dar ir toliau. Daugelis tėvų ir vyresniųjų dažnai jaudinasi, kai augąs ir bręstąs jaunimas kartais visai kitaip žiūri į įvairias vertybes, negu vyresnieji. Bet juk tai visai natūralu. Bręstančio jaunuolio gyvenime vyksta įvairūs pasikeitimai, fiziniai ir dvasiniai. Tie jaunuoliai dažnai mėtosi, blaškosi, liūdi, džiaugiasi, myli, neapkenčia, maištauja ir ieško, bet pagaliau aprimsta, susidaro savo pasaulėžiūrą, kuriai, žinoma, daug įtakos turi ir visa aplinka: tėvai, mokytojai, draugai, knygos, charakteris. Čia spausdiname šį rašinėlį, manydami, kad jis duos progos šiek tiek pagalvoti ir jaunimui, ir vyresniesiems.
Redakcija
Dievo sąvoka mano gyvenime yra labai nenustatyta, ir aš manau, kad ji kasdien po truputį keičiasi. Kai buvau maža, net ligi devinto skyriaus, Dievas man buvo drausmės Dievas. Buvau mokyta, kad jeigu ką nors blogo padarysiu, tai "Dievulis nubaus". Dievas buvo ne kasdieninio ir klaidingo žmogaus Dievas, bet tiktai kunigų, vienuolių ir išmintingų žmonių Dievas.
Pradėjus gimnaziją, mano galvosena drastiškai pasikeitė. Bažnyčios mokymai, net ir mišios man atrodė absurdas. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl tikintieji meldėsi į nematytą Dievą ir dar tuo pačiu metu, kai vyko karas ir žmonės mirė. Visos mano mintys apie Bažnyčią buvo piktos. Bet neilgai tos mintys išsilaikė. Prieš dvejus metus vėl mano galvosena pasikeitė. Ne visai suprantu kaip ir kodėl, bet supratau, kad Dievas yra visų žmonių Dievas. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi žmonės vienodi, o taip pat kad ir visos žmonijos Dievas būtų vienodas. Šiandien Dievo sąvoka mano gyvenime yra labai asmeniška. Dievas yra meilė, gyvybė ir gerumas.