|
Pilkai mėlyna vėsuma,
atliūliuojanti, atbanguojanti,
ramiai, ritmingai plaka
į krantą, ir manyje —
smėlis. Virvėm susiviję žolės.
Žuvis išplauta.
Ir akmenukai aštrūs, balti,
kaip iltys.
Ir viskas.
Taip svaiginančiai daug,
kad nieko nebesinori —
tik būt paliktam —
vienam.
Žalsvai mėlyna toluma,
pušų ir eglių šakom
temdanti man akis,
su kiekviena banga
artėja ir supa ratu,
tankiu ir saugiu — —
Ir viskas.
Kaip neaprėpiamai daug —
kad nieko nebesinori,
tik būt paliktam —
vienam.
|
Tamsiai pilka, pritvinkus banga
leidžiasi į mane —
leidžiasi, ir susilieja
pilkuma, žaluma, mėlynumas
pratrūkusiam lietuje — —
Esu ežero dugne —
plaka, neša, skalauja, liūliuoja,
suka verpetais mane — —
Aitriai kvepia švendrėm ir žuvim — —
Kvėpuoju giliai, giliai — —
Ir ūmai —
saulės ruožas neria skersai ežero,
lyg lydeka,
ilga, ilga,
kaip žuvautojų pasakose — —
Godžiai ištiesiu ranka,
suklykia paukštis ir atskiria
sparnais skliautą nuo ežero,
pamatęs svetimą —
pamatęs mane.
Juosvai pilkas vanduo
neramiai tūždamas plaka
Į krantą, ir manyje —
nieko nebėra.
Viskas nuplauta, nuskalauta —
nieko nėra.
Ir manęs čia per daug...
|
