DANUTĖ BINDOKIENĖ
Beskaitant neseniai išleistą "Tėvų pasakų" II-ją dalį, pasijunti lyg per metų eiles į nerūpestingą vaikystę sugrįžęs, nes knygos puslapiuose galima sutikti geruosius anų dienų draugus iš pasakų pasaulio. Čia randama ir našlaitėlė Sigutė, ir dvylikos brolių, kurie juodvarniais lakiojo, kantri sesuo, ir užburtos karalaitės - karaliūnai, užkeiktos šalys, o taip pat raganos-laumės, visų blogybių nešėjos, kurioms pasakose atseikimas teisingas atpildas už blogus darbus.
Pasakas vertinti yra sunku, nes jų raida ir turinys priklauso ne vienam kuriam autoriui, o ištisoms pasakorių kartoms. Kiekvienas pasakotojas negali išvengti nepalikęs ir savo asmeninio ženklo atpasakojamoje pasakoje, todėl ir A. Giedriaus pėdsakus nesunku knygelėje rasti.
Vienas iš teigiamiausių autoriaus nuopelnų šių liaudies pasakų perpasakojime yra kalbos išlyginimas ir suprastinimas. Sakiniai sklandus, vaikams bus lengvai suprantami. Pasitaiko ir sunkių žodžių, dažniausiai surištų su senojo kaimo žmonių apyvoka ar jos reikmenimis, kurių dabartinis lietuviukas, ir dar su labai ribotu lietuvišku žodynu, nesupras, tačiau visiškai "nuubaginti" kalbą, pataikaujant skaitytojui, neverta. Yra tėvai, mokytojai ir kiti vyresnieji, kurie tokius žodžius gali lengvai paaiškinti.
Taip pat pagirtinas A. Giedriaus atliktas pasakų sušvelninimas. Pagrindinis kiekvienos pasakos uždavinys yra bloguosius nubausti, o geriesiems atlyginti, tačiau pernelyg didelis žiaurumas, kas pasakose dažnai pasitaiko (visoki vaikų kepimai, kraujo upės ir kankinimo įrankiai), sukelia jauno skaitytojo vaizduotėje greičiau pasišlykštėjimą, negu užuojautą kenčiantiems. Gerai, kad A. Giedrius tai suprato ir įvairias kaltųjų bausmes, o nekaltųjų kančias gerokai suprastino.
Pasakos, kaip autorius teigia savo žodyje, yra jo paties atrinktos iš įvairių rinkinių ir kitų šaltinių, tačiau jose buvo galima apsieiti be kitos tautybės žmonių pašiepimo. Anekdotų apie žydus, čigonus, "prūsus" ir kt. Lietuvoje buvo apstu ir liaudyje jie buvo populiarūs, tačiau Amerikoje, kur nusistatymo prieš tą ar kitą tautinę bei rasinę mažumą ir taip užtenka, nevertėtų jų dėti į skaitymų knygą, skirtą vaikams (pvz. "Poniški grybai", "Kaip jie dalinosi sūrį").
Tiek pat nenatūraliai skamba visose pasakose vartojamas doleris kaip piniginis vienetas. Ko autorius šiuo "sumodeminimu" pasiekti norėjo — neaišku. Doleris, kuris nėra jau toks senas pinigo pavadinimas, visai nesiderina su pasakų turiniu, kuriose veiksmas vyksta "seniai, labai seniai" ir kurios pasakotos ar sukurtos mūsų senolių, niekad negirdėjusių apie tokius pinigus.
"Tėvų pasakų" II-ją dalį JAV LB Švietimo Taryba rekomenduoja kaip skaitinį, tinkantį lituanistinių mokyklų mokiniams. Knygelė vykusiai papuošta Birutės Bulotaitės iliustracijomis ir tikrai tinka ne vien mokyklinio amžiaus lietuviukams, bet taip pat jų tėveliams bei seneliams, kad "pasek man pasaką" prašymui nuskambėjus, nereikėtų jiems atmintyje tuščiai graibytis.