VIRGILIJUS KAULIUS, S. J.
Ypač šiais laikais, kada mokslas tokiais dideliais šuoliais eina pirmyn, visi nori vis daugiau ir daugiau įsigyti žinių, mokytis, skaityti, diskutuoti. Diskusijos jau nuo seniausių laikų buvo žinių įsigijimo ir įvairių klausimų išsiaiškinimo priemonė. Diskutavimo tradicija labai sena. Diskutavo romėnų ir graikų filosofai, diskutavo viduramžių scholastikai, daug diskutuoja ir mūsų laikais tiek jaunimas, tiek vyresnieji susirinkimuose, kongresuose, suvažiavimuose. Diskutavimas yra tikras menas. Deja, pasiklausius kai kurių mūsų laikų diskusijų, neatrodo, kad jos būtų labai "meniškos". Jaudinamasi, rėkiama, šaukiama. Atrodo, kad kai kurie galvoja, jog nuo balso stiprumo priklauso ir argumentų svoris. O kai pritrūksta tikrų argumentų, tai dažnai griebiamasi asmeniškumų, kito niekinimų, argumentų "ad hominem".
Gal būt, diskusijose yr svarbiausia tai, kad kiekvienas žmogus prisimintų ir įsitikintų, kad jo žinojimo tikrumas nėra absoliutus, bet reliatyvus. Jeigu jis savo dabartines žinias sulygina su pirmiau turėtomis, tai pastebi, kad jos daugiau ar mažiau pasikeitusios. Jis turi suprasti, kad panašus procesas vyks ir toliau. Gal ateityje jis įsigys tokių žinių, kurios skirsis nuo dabartinių, o gal bus visiškai joms priešingos. Taip pat nereikia pamiršti, kad ir tą patį dalyką vienas žmogus supranta, formuluoja ir interpretuoja visai skirtingai, negu kitas. Jis turi įsitikinti, kad koks ir bebūtų jo išsimokslinimas, kokios bebūtų jo įsigytos žinios, jis vis tiek dar labai daug ko nežino, daugelyje klausimų jis yra ignorantas ir, kas svarbiausia, jis nežino, kad yra ignorantas.
Kadangi kiekvienas žmogus yra ribotas sutvėrimas, tai ir jo žinios tegali būti ribotos. Tai gal ir suteikia pagrindą mūsų diskusijoms. Diskutuodami ir stengdamiesi suprasti, ką kitas galvoja, galime patobulinti ir savo turimas idėjas, atitaisyti klaidas, išmokti ką nors naujo. Bet būtina tam sąlyga — savo ribotumo supratimas, nuolankumas ir pagarba kitam asmeniui, su kuriuo diskutuoju, nesvarbu, ar aš jo idėjas priimsiu, ar ne.
Toks asmuo tai ir būtų tas "kultūringas žmogus", apie kurį rašo James P. Shannon savo studijoje "The Tradition of Respectful Argument". Autorius sako, kad "kultūringo žmogaus žymė yra jo sugebėjimas, skiriantis nuomonėms, nesupykti, nebūti sarkastišku ar nemandagiu. Toks žmogus pripažįsta, kad laikinuose dalykuose visuomet bus nuomonių skirtumų". Kadangi toks žmogus žino, kad jis nėra neklaidingas, tai jis gerbia kito žmogaus nuomonę ir nuoširdumą. Jeigu ir būtų įrodyta, kad taip nėra, tai vis tiek jis gerbtų tą žmogų.
Ar kito išsilavinimas bus didesnis ar mažesnis, jis vis tiek pasiruošęs jį išklausyti. Bet tai nereiškia, kad jis lengvai atsisakytų savo nuomonės ir pasiduotų kito argumentams. Jis stengiasi būti atviras ir vengia uždarumo. Jo tolerantiškas nusistatymas niekuomet neleis jam kito paniekinti ir nutraukti diskusijas. Jis jas baigs tik bendra susitarimu.
Toks žmogus per greit nesižavi nei naujomis, nei senomis idėjomis, pirma jų gerai neapsvarstęs ir neįsitikinęs jų teisingumu. Pirma jis viską gerai pergalvoja, ir tik po to sprendžia. Jeigu dar lieka kokių neaiškumų, jis susilaiko nuo sprendimo. Jam nedaro įspūdžio nei kito balso pakėlimas, nei šaukimas, nei pompastiški žodžiai ar išsireiškimai. Taip pat jis galutinai nepasitiki tik garsiais vardais ir autoritetais, bet labiau žiūri tik argumentų svarumo.
Jis visuomet pasiruošęs ramiai išklausyti kito argumentavimų ir idėjų, nors jos ir nebūtų teisingos, nors tas asmuo būtų daug mažesnio išsilavinimo už jį. Jis visuomet yra atviras kito idėjoms, atviras kiekvienai diskusijai. Jis argumentuodamas niekad nevartos nei kokių nors apgavysčių, nei pyks ar jaudinsis, nes yra įsitikinęs, kad tiesa turi savaime laimėti. Šis tvirtas įsitikinimas, kad tiesa anksčiau ar vėliau vis tiek turi laimėti, jam padeda išvengti nereikalingos emocijos išsiveržimo ir padeda visuomet laikytis ramiai, balansuotai. Kadangi jis gerbia kitą asmenį ir toleruoja jo idėjas, tai jam labai lengva išvengti užgauliojimų, sarkazmo, pažeminimų.
Jei kartais ir atsitinka, kad laimi netiesa, kad jo teisingos idėjos pralaimi, jis tai sugeba pernešti be jokio ypatingo kartėlio ar susijaudinimo, žinodamas, kokie nepastovūs yra masės sprendimai, kokios paviršutiniškos jų idėjos, kokie silpni argumentai. Jeigu čia eitų kalba apie atskirą individą, jis stengsis ramiai pažinti priežastis. Kiekvienu atveju jis bus įsitikinęs galutiniu tiesos laimėjimu. Tai jį tik paskatins dar geriau pergalvoti savo argumentus, labiau juos pritaikyti kitų galvosenai, kad lengviau būtų galima jiems parodyti, kur yra tiesa. Visuomet jis stengsis tik kitus įtikinti, bet nevartoti prievartos ir jų nesmerkti.
Jis laikosi tos auksinės taisyklės, kad pirma reikia gerai suprasti, ir tik paskui spręsti; verčiau kitą informuoti, negu versti; geriau įtikinti, negu pasmerkti; verčiau kitą užjausti, negu pajuokti.
Pagaliau jis gerai supranta, kad žmogus, kol gyvena šioje žemėje, turi nuolat tobulėti, mokytis, vis ką nors naujo patirti. Tad ir šiame diskutavimo mene jis turi nuolat tobulintis, vis geriau suprasdamas esminius diskutavimo principus. Kiekvienam reikia gerai susipažinti ir su naujomis idėjomis, ir su senomis tradicijomis. Reikia gerai pažinti tiesą ir ją drąsiai, bet kultūringai ginti. Suprasti kitą, jį gerbti, toleruoti jo idėjas, jeigu jos ir nebūtų teisingos. Stengtis pamažu jį vesti prie tiesos stipriais, apgalvotais argumentais, be jokio prievartavimo ar įžeidimų. Niekad neprarasti vilties ir pasitikėjimo, kad tiesa gali tik laikinai pralaimėti, bet anksčiau ar vėliau ji vis tiek laimės.