JONAS VAIČIŪNAS
Nespręsime klausimo, ar tikslu sakyti "naujosios imigracijos", nes ta naujoji nėra jau taip nauja. Jos pradžios tenka ieškoti 1944-jų metų rudeniop, kada dešimtys tūkstančių lietuvių, išblokštų iš savo krašto, išsibarstė Vokietijoje ir kituose Europos kampuose. Savo noru atsidūrusių svetur tuo metu vargu ar būta. Patekę į vokiečių darbo dalinius, kariuomenę ar lietuvių batalionus, traukėsi nuo raudonojo siaubo kartu su visa vokiečių kariuomene, tačiau tas jų traukimasis irgi nebuvo savanoriškas. Okupantas naudojo ir dabar naudoja savo propagandą, esą, palikę tėvynę tuo metu buvę fašistai, jų pasitraukimas buvęs savanoriškas.
Jeigu valstybės tragedijos nebūtų buvę, žmonės ramiai būtų gyvenę savo vietose, o Maskva būtų galėjusi stebėti gražų ir tolydžio gerėjantį laisvos ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Iš pabėgėlių tik vienas kitas grįžo okupanto replėsna. Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje išsiblaškę lietuviai verčiau būtų pasirinkę mirtį, bet ne grįžimą pas pavergėją, nes jie perdaug gerai buvo matę savo akimis Maskvos kėslus ir priemones, kuriomis tie kėslai buvo siekiami.
Pasibaigus karui ir Vakarų sąjungininkam užėmus išbėgusių lietuvių (ir kitų tautybių tremtinių) laikino prieglobsčio vietas, didžioji dauguma susispietė stovyklosna, ir tik labai maža dalis tepasiliko vokiečių ūkyje. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti, kiek jų, neišlaikę sunkios tremtinio naštos, grįžo atgal, o iš tų grįžusių negirdėti jokių žinių, gal tik pora atsiliepia, bet tie panaudoti okupanto propagandai.
Nors pabėgėlių stovyklose ir skurdus buvo gyvenimas, nors trūko būtiniausių pragyventi sąlygų, o net ir maitinimo klausimas buvo sunkokai sprendžiamas, tačiau lietuviai užvirė stiprų kultūrinį gyvenimą. Atsirado mokyklos, knygų leidyklos, laikraščiai, chorai, tautinių šokių grupės. Išsivystė tautiniai reprezentaciniai ansambliai, sporto klubai: tai beveik viskas, kas buvo įmanoma tokiais sunkiais laikais, gyvenant laikinu gyvenimu, esant pakabintiems tarp dangaus ir žemės. Atsteigtos didesnės ir mažesnės, nepriklausomoje Lietuvoje veikusios, organizacijos, studentija pasklido po aukštąsias mokyklas, veržte verždamosi į šviesą, kad tik kuo mažiau susitrukdytų lietuvio siekis stiprėti dvasia ir kultūra, kad tik nebūtų atsilikta nuo kitų tautų, nors ir laisvai besitvarkančių.
Atsivežtinis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas ir besiorganizuojanti Tremtinių Bendruomenė buvo politinių ir tautinių, kultūrinių reikalų derintojai. Lietuviai buvo vieningi. Neseniai praradę savo kraštą, dar kvėpavo jo oru ir mintimi į jį grįžti.
Jeigu kas mėgintų tarti anais tremties metais nebuvus vienybės, gerokai klystų. Jeigu kas "kariavo'' su komitetais dėl geresnio kampo barake ar kelių gramų papildomo sviesto, tai jokiu būdu nereiškė pažeistos vienybės. Menkučius piktumėlius ir asmeniškus prasiveržimėlius, išklerusių nervų nesuvaldant, taip ir palikime atskirų žmonių užgaidoms. Bendruose tautiniuose reikaluose vieningumas buvo stiprus. Okupantas prisispyręs siuntinėjo savo visokių tautybių agentus į stovyklas, ragindamas grįžti savuosna kraštuosna, kur geras gyvenimas ir laisvė klestinti. Į vienas stovyklas tokie pasiuntiniai buvo įsileidžiami, į kitas ne. Lietuvių komitetai vykdė visų lietuvių bendrą valią: protestuoti prieš tokius šauklius. Vienur kitur pasitaikius, kad žmonės prievarta buvo mėginami grąžinti, kaip tada vadino, į kilmės kraštus, kildavo panika: verčiau pasirinkta mirtis, bet negrįžimas okupuoton tėvynėn.
Tai akivaizdžiai parodo, kad asmeniški sumetimai nenugalėjo bendrų visuomeninių reikalų.
Tik lietuvišką kultūrinį darbą smarkiai pakirto pinigų reforma. Judėjimas tarp stovyklų pasidarė labai sunkiai įmanomas, ypač meninėms grupėms. Bet ir tada plėštasi, dirbta ir kurta, naudota visos galimos priemonės nesušlubuoti.
Atsiradus progoms emigruoti į užjūrius, Europoje lietuviškasis veikimas pradėjo silpnėti. Tačiau jis atsigavo ir pradėjo žydėte žydėti užjūriuose. Vėl atsikūrė organizacijos, meniniai sambūriai, vėl leidžiamos knygos, vėl salės sunkiai sugrūdo žmones, pasiilgusius lietuviškų renginių. Vėl organizuota lietuviškos mokyklos, dažniausiai prie lietuvių parapijų, bet neretai ir šeštadieninės, kai kur visai nepriklausomos, kai kur po Lietuvių Bendruomenės, atsiradusios iš Lietuvių Tremtinių Bendruomenės, sparnu. Vietinius lietuviškuosius laikraščius smarkiai pagyvino ir įnešė daug naujo vėjo naujieji ateiviai. Atsirado ir kitų žurnalų, savo pavadinimus atsivežusių iš nepriklausomos Lietuvos ir tremties arba tik naujajame pasaulyje gimusių.
Taigi, pirmasis laikotarpis už Europos ribų stipriai atmiešė ir pastiprino senosios kartos lietuvių kultūrinį ir, sakyčiau, politinį darbą. Ir tai visai natūralu, nes visur ir visuomet nauja žmonių banga daug ką nauja atsineša.
Tik visa bėda, kad naujieji ateiviai nelabai tesuprato senosios ateivijos darbus, o senieji ne visuomet įsijausdavo į nepriklausomos Lietuvos auklėtinių galvoseną. Iš tikrųjų, gal naujieji sunkiai sugebėjo pataikyti į senųjų širdis, gal tuo nelabai ir tesirūpino. Dėl tos priežasties dalis vadinamųjų "dypukų" pateko į senąsias organizacijas, bet tikrai ne per daug, o į naujas, atsivežtines ar čia sukurtas, senieji visai nebuvo linkę stoti.
Nekaltinant nei vienų, nei kitų, tenka pripažinti naujųjų ateivių — juos vis dar neiškenčiu nepavadinęs tremtiniais — tuolaikinį tautinį susipratimą. Knygos išperkamos, laikraščių tiražai padidėję, Vasario 16 minėjimai skaičiuodavo keturis tūkstančius.
Minimas laikotarpis parodė vieną pagrindinį nusistatymą: dar mažai kas buvo pripratęs prie Lietuvon negrįžimo minties. Jeigu Lietuva bus laisva ir nepriklausoma, grįšim, kurgi ne! Juk prievarta iš jos pasitraukta.
Apie kokius ryšius su okupanto siųstais atstovais nebuvo jokios kalbos. Pirmiausia, tokių dar nebuvo nė dūko girdėti, nes jie, greičiausiai, tiesioginiu būdu nebuvo siunčiami, — antra: niekas jų nebūtų priėmęs, ir nekviestieji sveteliai būtų turėję nešdintis, iš kur atvykę. Apie keliones į okupuotą Lietuvą taip pat ar kas svarstė? Kad tuo metu būtų buvęs pravertas geležinės uždangos kraštelis, niekas nebūtų kišęs savo galvos. Važiuoti pas tautos žudikus? Ne, niekada.
Prieikime prie antrojo laikotarpio Amerikos gyvenime. Lietuviai pradėjo įsigyti automobilius, pirkti namus, pradėjo ieškoti ir didesnių nuosavybių. Atsirado verslininkų ir profesionalų. Savo kietu darbu fabrikuose ar su šluotomis rankose lietuviai šlavėsi centus, lipdėsi dolerius, taupė geresnei ateičiai. Nebūtų lietuvis, jei nebūtų veržlus už savo egzistenciją. Labai sveikintina, kad lietuvis Amerikoje, kitų tautų tarpe, pasirodė sugebąs prasisiekti, lygintis ar net pralenkti jau nuo anksčiau įsikūrusius kitų tautų ateivius.
Naujieji pabėgėliai nuo okupanto pradėjo daugiau rūpintis savais reikalais. Pradėjo mažėti lankytojų minios parengimuose, lietuviškos knygos tapo retesnės viešnios, nes juk nėra kada skaityti. Lietuvišką laikraštį pradėjo pakeisti šio krašto kalba spaudiniai, nepriklausomybės minėjimai perkelti į mažesnes sales, nes ne visuomet yra laiko, atliekamo nuo namų tvarkymo. Pagaliau reikia ir pagyventi. Pagyventi tuo gyvenimu, kokį mums siūlo gyvenamasis kraštas.
Jau atsirado balsų, gal dar ne visai drąsių, reiškiančių tėvynėn grįžimo sprendimą kitaip: ko mes ten grįšim, ten viskas sugriauta, o čia jau įsikūrėme ir gražiai gyvename...
Šis trečiasis tarpsnis, Amerikoje antrasis, įnešė dar naujų bruožų lietuviškam galvojimui.
Vienur ar kitur lietuvių patriotinėje spaudoje atsirado minčių: prisitaikyti prie krašto, eiti su gyvenimu, būti “moderniems". Kiekviena naujesnė mintis randa pritarėjų, ypač jei ta mintis netikėta ir labai lengvai pritaikoma gyvenime. Tas "prisitaikymas" ar tik nebus lengvesnė forma žodžio "nutautimas", siūląs priimti naujus papročius, kitas naujos aplinkos siūlomas savybes. Tie abu žodžiai yra lyg du broliukai, tik vienas įvilktas į šilkinius marškinius, kitas į pakulinius. Pakuliniai marškinukai negražūs, šiurkštūs: juos stengiamasi pakeisti švelnesniais. Tad tėvai ir antram broliukui pasiūdina šilkinius, švelnutėlius marškinaičius. Išvada lieka ta pati.
Pramokta krašto kalba ir, priimant prisitaikymo įtaigojimą, tuo pačiu primiršta savoji. Šeimose vietiniai laikraščiai ir kitokia spauda gana išdidžiai apkrito minkštasuolius, stalus, lovas. Seniau įsigytos lietuviškos knygos ir vis dar prenumeruojami lietuviški laikraščiai neretai nukeliavo į "pogrindį", į rūsius, atiduodamos pirmenybę naujai raidei ir buvusiam svetimam žodžiui.
Naujųjų raidžių laikraščiai ne būtinai tapo žinių šaltiniu, ypač dar tada, kada iš jų ne per geriausiai buvo mokama skaityti. Pirmiausia, tie laikraščiai tapo "draugiškumo ir tolerantiškumo bei solidarizmo" gyvenamam kraštui parodymu. Jie tapo tam tikru pasirodymu prieš vietinius gyventojus — kaimynus: štai, mes neseniai čia atsiradome, bet jau perkame ir skaitome jūsiškę spaudą. Ir jau mokame skaityti...
Sumažėjo ne vieno lietuviško laikraščio tiražas, bet, be abejonės, padidėjo amerikietiškųjų. Daugelis mokyklų nusiskundė, kad lietuviukai jose tirpsta, o kai kada ir visai ištirpsta. Bet tikrai papilnėjo vietinių mokyklų suolai.
"Prisitaikyti" ir "eiti su gyvenimu" šūkių paskatinti, pajudėjo ir Lietuvos pavergėjai. Nuo čia prasideda lietuviškame gyvenime naujas reiškinys, taigi ir naujas laikotarpis.
Maskviškis okupantas su savo agentais pradėjo lįsti į lietuvių tarpą, mėgindamas skaldyti ir taip nelabai tvirtas, vietinio gyvenimo paveiktas, gretas. Pradėjo piršti "kultūrinius mainus", prisidengęs pačia gražiausia skraiste: būkime tikri broliai ir sesės už geležinės uždangos pasilikusiems. Ką gi, šūkis gražus, labai greitai pagaunantis, stipriai intriguojąs, pilnas sentimento savam kraštui ir jame gyvenantiems. Tame gražiame šūkyje slepiasi pats didžiausias pavojus: užmigdyti lietuvių išeiviją, kad ji įsileistų į viešus santykius su Maskvos siųstais pakalikais, tuo pripažindama status guo — Lietuvos pavergimą. Kas patikės kitomis kalbomis kalbančiais, o ypač rusiškai? Dėl to tokiais agentais lietuvių tarpan ir siunčiami lietuviškai kalbą.
Lietuvos Laisvinimo Veiksniai ne vieną kartą viešai įspėjo apie naujus pavergėjo metodus, apie naujas pinkles, tačiau ne visi suprato ir ne visi pakluso. Lietuviškosios bendruomenės tarpan okupanto smeigtas kylys neatšoko, nors ir negiliai įlindo. Atsirado gerų lietuvių, stojusių klaidingoje pusėje, griežtai sakančių prieš Laisvinimo Veiksnių nusistatytą kelią: neik su velniu riešutauti. Blogiausia, kad labai sunku skirti, ar šaukiąs už "bendradarbiavimą" yra tikras lietuvis, tik klaidingos propagandos auka, o gal jis pats yra vienas iš tų įtaigotoje?
Kai kurios lietuvių grupės iš pačių naujųjų pabėgėlių tarpo pradėjo okupanto siųstiems "kultūrmainininkams" oficialius sutikimus ir pasirodymus lietuvių visuomenės tarps, lyg ir pradėdami tą vadinamąjį kultūrinį bendradarbiavimą.
Aišku, tokie atsiųstieji menininkai (dainininkai ir kt.) ir jų lietuviai globėjai ir propaguotojai susidūrė ne tik su Laisvinimo Veiksnių prieštaravimu, bet ir su didžiąja lietuvių išeivijos nuomone, neigiamai priėmusias bendradarbiautojų užmačias. Paaiškėjo, kad tik dalis palūžo, sakyčiau, pasidavė klaidingai propagandai, bet ir iš tų didelė dalis be jokios blogos valios, tikį minties teisingumu, nesąmoningai kartoją, kad nei Vlikas, nei Altas Lietuvos neišvaduos. Štai kokie žodžiai įšnekėti pavergėjo parsidavusių tarnų mūsų išeivijos lietuviams, tikriems patriotams. Deja, okupanto pinklės nepavyko. Negriuvo nei Vlikas, nei Altas. Priešingai, jų vardas sustiprėjo, kada paaiškėjo, kad tik maža dalis atskilo nuo kamieno.
Jaunimas gaudo naujoves, jaunimas visuomet bus pirmas priimti šūkį "eiti su gyvenimu ir prisitaikyti", jaunimas daugiau mažiau paveiktas netikėtų šūkių apie bendradarbiavimą. Tačiau, kaip paaiškėjo, irgi tik mažumėlė nesuprato jiems statomų spąstų.
Žinoma, būtų melas, jei tartume, kad tie įtaigojimai praėjo be pėdsako. Išdava: kai kurie jaunuoliai krepšininkai suruošė išvyką pavergton Lietuvon. Juos rėmė tik keli asmenys, nes Veiksniai, organizacijų ir sporto vadovybės nepritarė. Ir kas jiems iš to išėjo, pastebėjo patys. Nuvažiavo tai nuvažiavo prieš valią, bet ar grįžę suprato savo klaidą, kada įsitikino, tapę partijos išnaudojimo auka? Tarpkontinentinės sporto rungtynės, ir tik pačiose mažiausiose salėse, kad broliai lietuviai nematytų, o reklamos jokios...
Visa tai neparlaužė kovojančios už laisvę tautos dalies. Ji kaip kovojo, taip kovos. Šiuo laikotarpiu susipynė ir tikinčiųjų bažnytiniai reikalai. Kada Vatikanas įvedė liturgiją atskirų tautybių kalbomis, nušvito ir lietuvių akys. Tačiau ne ilgai. Vietoj kelti lietuvių kalbą lietuvių statytose ir išlaikytose šventovėse, keli lietuviai klebonai, arkivyskupijai neoficialiai pritariant, pradėjo piršti krašto kalbą. Lietuviškų pamaldų pradėjo mažėti arba tokios pamaldos nukeltos mažai lietuviams tinkamu laiku. Yra ir uždarytų lietuviškų šventovių, atsirado ir tokių, kur lietuviškos pamaldos visai panaikintos, lietuviui klebonui teisinantis nesuspėjimu, nes jam, klebonui, atimtas vikaras...
Remiąsi Vatikano nutarimais, tėvai ir jų komitetai prašė klebonus Šv. Komunijos ir kitų pamaldų vaikams lietuvių kalba. Nors klebonai ir lietuviai, tokiais save vadina, bet tėvų prašymas nebuvo išklausytas. Klebonai atėmė vaikams prigimtą teisę melstis savo gimtąja kalba, sulaužė Kristaus ir Bažnyčios mokslą. Spauda tuos klebonus pavadino "nutautėjusiais". Didelė kova užvirė tarp lietuvių kunigų Šv. Kazimiero kapinių patikėtinių, prieš lietuviškąją visuomenę, reikalaujančią savo teisių, papročių vykdymo, lietuviško laidojimo būdo tose kapinėse. Byla pasiekė ir arkivyskupiją, tačiau bažnytinės vadovybės asmenys labai mažai nuolaidų padarė lietuviams savose kapinėse. Kova tebevyksta ir šiandien: ji rodo ne pasidavimo žymių, bet didesnio įtempimo iš abiejų pusių, nes lietuviai nežada nuo savo teisių atsisakyti.
Šio laikotarpio dar vienas labai svarbus pasireiškimas — didesnio judėjimo sudarymas tarp Amerikos lietuvių ir pavergtos Lietuvos, taip pat iš pavergtos Lietuvos į Ameriką ir atgal. Maskva virstelėjo uždangą propagandiniais sumetimais, ir ne vienas Amerikos lietuvis, gavęs leidimą nuvykti į gimtąjį kraštą, buvo pastatytas prie garsiakalbio, ne vienas buvo išprovokuotas (gal vienas kitas ir savo laisva valia) leidžiamame kultūrmainininkų laikraštyje, išgirdomas dabartinę Lietuvą ir apšmeiždamas Ameriką ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. O atvykstą ar atsiųstieji iš pavergtos tėvynės giria santvarką, dažnai varo propagandą, Kremliui palankią, ir tik retas drįsta iškošti tiesos žodį, bet ir tai bijodamas.
Tokiu būdu vėl pasirodo tas pats nelemtas skaldymas. Vieni sugeba skirti tiesą nuo melo, kiti ne. Pastarieji pradeda tikėti, kad Lietuva šiandien visai kitokia, kad ji visai laisva, kad visko besama joje, prekių pilnos lentynos, žmonės gražiai gyvena. Prisiklausę mėgina tikinti ir kitus, savo draugus ar pažįstamus.
Grįžę iš pavergtos Lietuvos irgi nevienodai sako ir rašo. Net mūsoje spaudoje atsiranda rašinių, nušviečiančių tenykštį gyvenimą tokiomis spalvomis, kad jos daugiau tarnauja Maskvai, bet ne Amerikoje gyvenančios lietuvių dalies informacijai, tokiai informacijai, kokia ji turėtų būti. Ir iš profesionalų ar inteligentų tarpo atsiranda padedančių okupanto planams.
Ką mums parodys ateinąs laikas? To nežinome, nors reiškiniai nėra džiuginą. Kai kurių didesnių mokyklų lituanistinių klasių mokiniai buvo anketos forma mokytojo paklausti kelių klausimų. Vienas iš jų: kaip šnekamasi namie. Viena pusė atsakė, kad lietuviškai, kita pusė, kad ne, nors esą ir taip, kad tėvai tarpe savęs šnekasi angliškai, vaikus dažnai užkalbindami lietuviškai, bet yra ir priešingai... Tokių tėvų amžius apie 38-40 metų, aišku, motinos kiek jaunesnės. Jie turi būti atvykę į šį kraštą, jau 18-20 metų būdami.
Tilsta bažnytiniai reikalai. Kaip anksčiau tėvai reikalavo pirmosios Šv. Komunijos lietuviškai, tai dabar — kiti tėvai, kiti ir vaikai — beveik visi patenkinti esama tvarka, o apeigos vykdomos abiem kalbom. Tik vieno vaiko tėvai griežtai užprotestavo, ir jo pirmoji Komunija buvo atlikta atskirai, visai lietuviškai. Žinoma, tėvai; jeigu klebonas leistų Komuniją visai lietuviškai, greičiausiai su tuo sutiktų. Matyt, prisibijoma ir Bažnyčios, ir klebono. Ką čia prisiginčysi, ką čia peši? Yra kiek lietuviškai, ir gana...
Šv. Kazimiero kapinių byla stiprėja. Aštriausiai gina lietuvio teises senosios kartos lietuviai ir čia gimę jų palikuonys. Naujieji ateiviai mažiau prisideda.
Judėjimas su pavergtu kraštu kiek mažėja. Mažiau atvykstančių ir atsiųstų, taip pat mažiau įsileidžiama ir iš Amerikos. Matyt, nelabai tepasitikima, nes yra grįžusių ir tikrą teisybę išrėžusių, kaip ant delno. Tokių pasakymai ar parašymai stipriai veikia visuomenę, ir bandą šnekėti ar rašyti taip, kad Lietuva lyg būtų laisva ir nepriklausoma, nustumiami šalin, ir jais pradedama mažiau tikėti.
Bolševikų kankinto Simo Kudirkos demonstracijose didmiestyje, tuoj po grąžinimo sovietams, Čikagoje dalyvavo apie 7.000 žmonių, o jo metines minint — 300.
Būtina paminėti dar naują okupanto įtaigojimą: ruošti mokyklinio amžiaus vaikų ekskursiją į okupuotą Lietuvą. Atsirado asmuo, sutikęs tokią išvyką organizuoti. Jaunuoliai būsią trejetą savaičių kartu su vietos jaunimu stovyklose, — jiems, be abejonės, bus parodoma gražiausios pavergtos Lietuvos vietovės, jiems nieko netruks.
Lietuvių patriotinė spauda, kai kurie dvasiškiai, Amerikos Lietuvių Taryba ir didelė dauguma išeivijos tarė žodį prieš tokią išvyką. Iš vienos pusės žvelgiant, mūsasis jaunimas ten susidurs su priešreliginiais įtaigojimais, o iš kitos, jiems bus atsargiai pumpuojama bolševikinė propaganda. Pastebėta lietuvių spaudos puslapiuose ir ta mintis, kad kažin ar grįžę iš komunistinių propagandinių stovyklų panorės važiuoti į "Dainavos", "Rako" ar kitas stovyklas čia, nes ten "gerbūvio" bus suvilioti.
Ar tas Maskvos primestas planas pavyks ar ne, dar nežinome. Aiškėja tik tai, kad daug tėvų, supratę kur vedama, nors ir buvo savo atžalyną užrašę, atsisakė. Kiti gal dar nesuprato okupanto užmačių.
Lietuvių išlikimas šiame krašte priklausys nuo tautinio susipratimo, savo kalbos ir papročių išlaikymo. Vedančių organizacijas, ypač bendrines, didžiulė pareiga mokėti įtaigoti ir vesti tautą tiksliu keliu.
Ši mano maža studijėlė rašyta tam, kad jaunimas galėtų pasiskaityti ir įsitikinti, kaip vyresnieji laikėsi prieš dvidešimt penkerius metus ir kaip laikosi dabar, o "senimą" kartu ir klustelėti: ar pakankamai gerai atlikome ir atliekame savo pirminę pareigą tautai; tautai, niokojamai, išnaudojamai ir naikinamai sunaikintoje Lietuvos valstybėje.