BRONIUS V. KROKYS
Pagalvokime, kaip mes atleidžiame tiems, kurie mus užgavo ar tik įsivaizduojame, kad užgavo. Visai natūralu žmonėms susipykti. Gal žmonės būtų nežmoniški, kad nesusipyktų. O progų daug. Štai ten kas pasakė, kad neskoningai apsirengęs; štai anų vaikai nesiprausę vaikšto... Iš tų vaikų tai jau žmonės nebus... jie tikriausiai narkotikus naudoja. Nagi, kokį ta Mikasė atnešė pyragą! Juk su žemėm... Tai ten solistas negerai dainavo, aktorius blogai vaidino, dailininko paveikslai niekam tikę. Organizacijos pirmininkas niekam nevertas. Turėtų taip daryti, o ne taip.
Išgirs žmogus tokias ar kitokias panašias nuomones, sužinos, kieno jos, na, ir supyks ant to žmogaus taip, kad, rodos, tuo momentu jį nutvėręs į skutelius suplėšytų.
Arba štai daugelį į vestuves, į balių kvietė, o tavęs ne. Baigta. Priešas esi! Susirinkime neįvertino, pakritikavo, pabalsavo prieš — esi priešas numeris pirmas. Atsisakau iš valdybos, išsibraukiu iš organizacijos, pasitraukiu iš lietuvių tarpo. Lietuviai visi niekšai!...
Tai gyvenimo realybė. Faktai, tik jie įvairuoja savo intrigomis ir pykčio bei akcijos intensyvumu.
Taip įsikarščiavusiam žmogui nelieka nieko kito sakyti kaip — nesikarščiuok, brolau. Čia turi atvėsti jausmai ir pradėti veikti šaltas protas.
Jei išgirdai tokią ar kitokią nuomonę tai, atmink, kad tai yra to žmogaus asmeninė nuomonė. Tai gali būti labai toli nuo tiesos. Jei tai meno ar veiklos srityje — tie dalykai yra reliatyvūs, beveik kiekvieno akimis žiūrint, dalykas kitaip atrodo. O pagaliau gal ir tiesa, bet reikia atminti, kad tik dideli žmonės prisiima klaidą, maži — visad "be klaidos". Juk taip pat tiesa, kad ne kiekvienas rašytojo parašytas kūrinys ar menininko sukurtas paveikslas yra šedevras. Ir solistas, ir aktorius ne visuomet pačios geriausios formos, ir veikėjo visuomenininko darbai ne visi yra "amžinos istorinės vertės". Gal tik mūsų nuomonė per gera apie mūsų kūrybą, kaip ir apie mus pačius.
Arba vėl pasvarstykime nepakvietimą į puotą. Gerai, sakysim, tavęs nepakvietė. Bet pasvarstyk, ar kartais ir tu to žmogaus gal nepakvietei? Ar reikiamos atidos neparodei, kam reikėjo? Ar pats visus pakvietei, kurie pas tave norėtų svečiuotis? Juk ne! Argi gali sukviesti visus draugus į savo namus? Gal jie visai netilptų namuose, gal būtų per didelės išlaidos ir šeimai apsunkinimas. Taigi ir to žmogaus, kuris tavęs nekvietė, gal buvo tokie pat motyvai. O pagaliau jeigu jis tavęs nekvietė, tai ir tau kada nors pas save nereikės jo kviesti, ir jis neturės pagrindo pykti.
Tokie apkaltinimai ir "kalčių atleidimai" visai natūralūs žmonių aplinkoje ir dėl jų nereikėtų sielotis.
Tačiau kaltė yra tų, kurie, kai jau supyksta, tai, rodos, tas pyktis tęsis iki grabo lentos, o gal ir už jos... Bet kurie pasitraukia iš lietuviškosios veiklos, iš organizacijų, kurie dėl asmeninių intrigų pasitraukia net iš lietuvių parapijos, iš lietuvių tarpo, tai jau tikrai negražu ir labai nuostolinga mūsų lietuviškajai bendruomenei ir labai nekrikščioniška.
Mūsų bendruomenei kiekvienas lietuvis yra nepaprastai brangus, o ypač kiekvienas kūrybingas lietuvis (o tie yra patys jautriausi), kur tik jo kūryba besireikštų: mene, visuomeninėj veikloj, mokykloj, politikoj ar kur kitur.
Taip pat yra nekrikščioniška eit prie sakramentų ir tuo pačiu metu ant artimo pykti metų metais. Tai yra nesuderinamas dalykas. Ir Šv. Raštas sako, kad jei atėjai prie altoriaus, atnešei auką ir atsiminei, kad pyksti ant brolio, tai palik savo auką, pirma eik, susitaikyk su savo broliu, ir tada grįžęs paaukok savo auką. Aišku, mes šiais laikais medžiaginių aukų ant altorių neaukojame. Mūsų aukos — maldos ir šv. mišios. Tai išeitų, atėjus į bažnyčią melstis ar dalyvauti mišių aukoje, jei atsiminei, kad esi su kuo nors susipykęs, tai pirma susitaikink su juo, ir tik tada melskis, dalyvauk mišiose, nes kitaip, atrodo, tavo malda bus veltui, neišklausyta.
Gal ne vienas sakysime: aš nepykstu ant jo. Aš tik šiaip sau su juo nekalbėsiu, tik šiaip reikalų neturėsiu. Jis sau, o aš sau! Iš tikrųjų vis tiek dar pyksti, širdyje jautiesi užgautas, esi perdaug išdidus, nors žodžiais tai neigi. Jei tave kas užgavo, ir jau bent sakai, kad daugiau nepyksti, tai gerai. Laikas išlygins viską. Bet sunkiausia, jei tu ką nors užgavai, apkalbėjai, paniekinai. Tu turi tą žmogų atsiprašyti. Ar turime tiek valios? Ar galime taip nusižeminti? Kiek tai galime padaryti, tokie ir esame krikščionys.
Gal sakysi — tai buvo be blogos valios. To nenorėjai padaryti. Nemanei, kad tas žmogus taip bus paliestas, užgautas. Tai tu tam žmogui, jį sutikęs (jei jis su tavim kalbės) taip viską ir pasakyk. Ir manau, kad viskas bus išsilyginę, bus taika.
Pagaliau ilgas pyktis, kad ir skaudžiausias, turėtų ištirpti, atėjus didžiosioms šventėms. Kai taikos karalaitis gimsta Betliejuj. Karalaitis - Dievas tvartelyje... Ar aprėpiamas protu nusižeminimas? Arba Dievas -Meilė ant kryžiaus Didįjį Penktadienį! Ar yra didesnė kančia ir pažeminimas? Paklauskime save, ar derinasi su tuo mūsų išdidumas.
Kaip mes atleisime kitiems, taip ir mums kiti ir pats Dievas atleis. Ir bus mūsų tarpe daugiau malonių, nuoširdžių šypsnių, ir būsime vieningesni ir stipresni, ir mums patiems bus daugiau šviesesnių dienų, momentų, daugiau šilimos.