VANDA FRANKIENĖ- VAITKEVIČIENĖ
Tomo kambarys antrame aukšte. Apsikrovęs knygomis, jis sėdi ir ruošiasi egzaminui. Matematika — jo mėgiamoji mokslo sritis, tačiau šį kartą nesiseka: tiek daug sunkiai išsprendžiamų problemų, o kai kurios visiškai nesuprantamos. "Puiku, kad Rimas neatsisakė užeiti. Jis man padės", pagalvojo patenkintas.
Skambutis. Tomas skuba žemyn laiptais ir jau girdi tėvo balsą:
— Tomo nėra namuose. Kada grįš, nežinau, — ir išgirdo uždaromų durų garsą.
Suvirpa pasipiktinęs jaunuolis ir įtūžęs sušunka:
— Tėve, kodėl neįleidai mano draugo? Žinojai, kad esu savo kambary.
— Jokie hipiai nesilankys mano namuose. Išsirink padoriai atrodantį draugą, o ne apžėlusį akmens amžiaus žmogų, apšepusį amerikietį.
— Tėve, tau tik žmogaus išorė svarbi, o ne pats žmogus. Nuvarei nuo durų daktaratui besiruošiantį Rimą Stankų — nuoširdų mano draugą. Buvome susitarę, kad užeis ir padės man išsiaiškinti kai kuriuos klausimus prieš sunkų matematikos egzaminą. Būčiau supažindinęs. Jis rimtas ir plūkus žmogus.
— Nutilk neaiškinęs. Nėra rimtas, nes panašus į bomą.
— O, tėve, padarei man gėdą. Jis žinojo, kad esu namuose, nes prieš pusvalandį susiskambinom telefonu ir susitarėm. Labai nemalonu ir gėda man!
— Tau gėda!? Kaip išdrįsti taip sakyti. Mums su motina gėda, nes tu nepanašus į inteligentų sūnų, o į apžėlusią beždžionę: užsiauginai barzdą, ūsus ir iki pečių plaukus, padorių drabužių nebedėvi, — vis darbinėm kelnėm ir spalvotais marškiniais "pasipuošęs". Ką mes žinome, kur lankaisi vakarais. Dažnai vidurnaktį tesugrįžti.
— Užmiršti, tėve, kad esu suaugęs — dvidešimt vienerių metų jaunuolis. Pavargau nuo tavo nuolatinio barimo, kišimosi į mano reikalus; elgiesi kaip su mažamečiu. Iki šiol gėdos tau nepadariau: matematikos fakultete pirmauju, stipendiją gavau, o vis nevertas, nes užsiauginau barzdą, kaip kiti mano draugai studentai.
— Nutilk nepriekaištavęs. Kol gyveni pas tėvus ir jų duoną valgai, privalai skaitytis su jais, — jau rėkė įpykęs Petras Daunaitis.
Juodu stovėjo vienas prieš kitą įraudę, įpykę, kaip du pasiruošę kautis gaidžiai.
— Nurimkit, gana bartis! Petrai, Tomo tiesa. Jis nevertas priekaištų ir barimo. Jis geras sūnus. Daug kas iš pažįstamų jo mums pavydi, — kalbėjo raminančiai įėjusi Tomo motina.
— Ir tu, Julija, prieš mane. Ar nematai, į ką jis panašus, ar nematai?
— Jis prisilaiko šių dienų mados, ir tai nėra jokia tragedija. Ar mudu nesekėm madų, jauni būdami? Ir dar kaip! — nusijuokė. — Eik, sūnau, į savo kambarį, o tu, Petrai, nurimk, ir bus viskas gerai, — Daunaitienė, paėmusi vyrą už rankos, nusivedė į virtuvę.
Tomas negalėjo nurimti. Graudu buvo ir nepaprastai pikta. Jis pabandė skaityti, — nesisekė. Užsisuko radiją, bet muzika veikė į nervus. Tik staiga įkyri ir gundanti mintis ėmė suktis jo galvoje: — išeik iš namų, išeik, — plaukė iš kažkur patarimas.
— Jau keli draugai išėjo iš tėvų namų, išeik ir tu! — Ne, negaliu dėl motinos. Ji mane supranta ir begaliniai man gera. Dar susirgs ar numirs, man išėjus. Visą gyvenimą to sau neatleisčiau. Geriau pabandysiu truputį pagyventi, kaip kiti šių dienų jaunuoliai. Bent turės tėvas pagrindą mane barti, priekaištauti, — nusišypsojo patenkintas, tarytum suradęs tikrąjį kelią, kaip įskaudinti tėvą. Nubėgo laiptais žemyn ir, paėmęs telefono ragelį, išsuko septynis skaitmenis.
— Alio, — atsiliepė balsas.
— Ar tu čia, Stenli?
— Taip, aš!
— Čia kalba Tomas Daunaitis. Sutinku šį kartą su tavo pasiūlymu ir tikrai noriu užeiti. Tik pasakyk kada ir kur? Ar supranti?
— Puikiai suprantu ir džiaugiuosi. Visus metus teko tave kalbinti, kol susipratai. Jau buvau netekęs vilties, kad tapsi nariu paslaptingo pasaulio. Ateik šį vakarą septintą valandą. Štai adresas: 721 N. 3Q-ta gatvė. Tave pasitiks Babi ir atves kur reikia. Bye, drauguži, — ir nutilo balsas.
Tomas tyliai sugrįžo į savo kambarį, truputį lyg išsigandęs. Bet vėl aprimo. O virtuvėje vis tebesigirdėjo neramūs tėvų balsai. Atrodė, kad juodu ginčijasi ar barasi.
Daunaičių valgomajame laikrodis išskambino pusę septintos. Gražus ir ištaigingai įrengtas butas skendo tamsoje, o iš už užuolaidų gatvės žiburio melsva šviesa apšvietė ant sienos kabantį Kristaus paveikslą. Rudens vėjas judino nuogas medžių šakas, kurios, vėjo supamos, savo šešėliais, lyg rykštėmis, plakė šventąjį Viešpaties veidą. Tomo motina, tamsos šešėlių apsupta, stovėjo toje prieblandoje ir žvelgė į Kristaus veidą, visa siela maldaudama:
— Viešpatie, apsaugok mano sūnų nuo šių dienų baisių pavojų! Padėk, kad juodu su tėvu viens kitą suprastų.
Tomas užsivilko apsiaustą ir išsiskubino į gatvę. Suūžė žalias volkswagenas ir pasileido bėgti triukšmingomis Čikagos gatvėmis.
— Kažin ar gerai darau? Kur važiuoju? Juk žinau kur? Gal grįžti ar į kiną nuvažiuoti, o gal būtų geriausia pas Rimą užsukti?— dar kilo perspėjanti mintis. — Ne, nutariau, pasiryžau, tai ir nuvyksiu. Tegu tėvas pasidžiaugs, nes būsiu vertas priekaištų ir barimo, o, be to, esu modernus jaunuolis, ir man įdomu!... Va, jau ir 30-ta gatvė ir 721 namo numeris.
Tomas išlipo iš automobilio, o čia pat ir Babi pasitiko jį. Tačiau neįvedė Tomo į namą, kurio numerį davė Stenlis. Juodu ėjo dar tamsia šalutine gatve, pasuko į šoninę gatvelę, ir pagaliau Babi pasakė:
— Turiu užrišti tau akis, nes dar nepasitikiu tavim. Kai apsilankysi kelis kartus, to nebereikės, — tai pasakęs, užrišo Tomui akis ir vedė tolyn.
Staiga Tomas pajuto, kad leidžiasi laiptais žemyn. Suskaičiavo dešimtį laiptų. Girgžtelėjo durys. Babi nutraukė Tomui nuo akių raištį. Jis apsidairė. Stovėjo dideliame rūsyje, rausvoj prieblandoj, nes elektros lempa buvo uždengta raudonu skuduru. Dūmuose skendėjo viskas. Jį pasitiko Stenlis. Nuoširdžiai paspaudęs ranką, tarė:
— Sveikinu ir džiaugiuosi, kad atėjai. Pagyvensi be rūpesčių puikiame, paslaptingame pasaulyje. Įsižiūrėk — rasi čia daug pažįstamų: esamus ir buvusius draugus bei drauges.
Ir Tomas įsižiūrėjęs nustebo: kelių nepažįstamų tarpe jis pamatė Saulių, Vidą, Joną ir Danguolę. O, Dieve geras, ir ji, jo svajonė — Danguolė, su kuria nedrįso rimčiau susidraugauti, nes nėra baigęs studijų, o tik svajojo ateity... Ji daktaro Eidimto dukra; ir visi kiti inteligentų vaikai. Visi jie sėdėjo ant grindų rausvoj šviesoj susikabinę rankomis ir rūkė. Kai kurie apsvaigę kažką vapaliojo, o visoj patalpoj sklido keistas kvapas ir sūkuriai dūmų. Tomą sukrėtė baimės šiurpas. "Jie rūko marijuaną" — pagalvojo.
— Sėskis ir, va, pabandyk. Šiandie nieko nereikės mokėti. Mes pavaišinsime tave. Tai taręs, Stenlis padavė Tomui storoką pypkę. Tomas patraukė kelis kartus, ir pasidarė jam keistai lengva, rūpesčiai dingo. Įvairių spalvų vaivorykštės sukosi prieš akis, neaiškios figūros tiesė į jį rankas ir kalbėjo Danguolės balsu, taip meiliai bučiavo jo veidą...
— Danguole, aš seniai tave myliu, — vapaliojo apsvaigęs ir laimingas.
Pabudo Tomas savo automobilyje netoli tėvų namų. Atsipeikėjęs nustebo ir klausė pats save: "Kaip aš čia atsiradau?" Ir lyg iš sapno išbudintam jam ėmė aiškėti kažkieno šešėlis, sėdėjęs prie jo automobilio vairo. Tebesvaigo skaudanti galva. Prisiminimai iš praeitos nakties, praleistos neaiškioj šviesoj, ėmė iškilti jo sąmonėje: apsvaigę draugai, Danguolė...
— O, Dieve, sušuko, — tai baisu! Turiu juos gelbėti, o ne pats lįsti į pražūtį. Čia pat prieš jį prie automobilio lango subaltavo popierius. Žiūri — laiškas. Jis perskaitė:
— Kai norėsi ateiti, paskambink ir atsinešk pinigų. Išlaikyk paslaptį, nes kitaip žūsi.
Suplėšęs laišką, privažiavo prie namų. Buvo aštunta valanda ryto. Tėvas seniai jau buvo išvykęs į darbą. Motina pasitiko jį, bet nieko neklausinėjo, tik pasakė:
— Atrodai labai pavargęs. Pirmą kartą nenakvojai namuose. Apsiprausk ir ateik pusryčių. Mudu su tėvu pasiryžom nebesikišti į tavo reikalus. Pasitikim tavim, — ir patraukusi jo ūsus, meiliai nusišypsojo.
Keistai išraudęs ir susigėdęs, Tomas pasišalino į savo kambarį. Juk abu tėvai tenori jam gero, o jis įsimanė tėvui keršyti, ir dar kaip!... — Daugiau nebeisiu į tą pragarą, — pagalvojo Tomas ir pralinksmėjęs nusimaudė. O kai nulipo žemyn, motinos neberado, bet sotūs ir šilti pusryčiai buvo ant stalo.
Pavalgęs išsiskubino į universitetą. Važiuodamas visą laiką galvojo apie praeitos nakties įvykius ir sielojosi dėl mylimos mergaitės. Priekaištavo pats sau ir prisiekdinėjo mintyse neragauti daugiau narkotikų, bet kokiu nors būdu išgelbėti visus ten matytus draugus, o ypač ją — Danguolę.
Prie Čikagos universiteto durų pasitiko Tomą Danguolė.
— Tomai, aš turiu prašymą. Po paskaitų susitikim. Aš labai prašau. Lauksiu čia prie durų.
Nutirpo iš džiaugsmo Tomo širdis. Juk jis myli ją — tą gražią blondinę mergaitę, todėl linksmai sušuko:
— Gerai, Danguole, neabejok — aš prisistatysiu.
Pirmą kartą Tomui nepavyko išlaikyti egzaminų, nes jo galva tebebuvo apsvaigusi ir jam terūpėjo Danguolė.
— Važiuokim, Tomai į parką. Ten pasikalbėsime, — paprašė ji Tomą, kai juodu susitiko.
— O kur tavo automobilis? Ar jį paliksime čia aikštėje? — Paklausė jis, nes daug kartų matė ją atvykstant raudonu buicku.
— Aš pardaviau jį prieš tris mėnesius. Išėjau iš namų. Tėvai atsisakė man padėti. Turiu pati save išlaikyti, užsimokėti už butą. Nesu pratusi rūpintis visais tais reikalais. Pinigai baigiasi, todėl mečiau studijas ir dirbu viename restorane. O svarbiausia— jaučiuosi baisiai vieniša ir nelaiminga. Būkime draugai, ir padėk man! — pravirkusi paslėpė veidą tarp rankų.
— Neverk, Danguole. Nesmerkiu tavęs, nes žinau, kad tėvai nesupranta mūsų. Jie atsilikę nuo šių dienų gyvenimo!... Padėsiu tau. Eime, parvešiu, o važiuodami pasikalbėsime, pasitarsime...
Vos įlipusi į automobilį, Danguolė išsitiesė sėdynėje ir ėmė drebėti visu kūnu. Jos veidą išpylė prakaitas, — ji vaitodama šaukėsi pagalbos.
— Kas tau, tu sergi? Tuoj pat nuvešiu į ligoninę, — kalbėjo išsigandęs Tomas.
— Ne, ne, prašau, ne į ligoninę. Nuvesk pas Stenlį. Nupirk heroino ir suleisk man, — kitaip mirsiu, — vos girdimai prašė.
— Nežinau, kur Stenlis gyvena. Buvau tamsoje nuvestas pas jį.
— Ma-no ranki-nuke ad-re-sas, — suvapaliojo vos girdimai ir nualpo.
— Lėkė žalias volkswagenas miesto gatvėmis staugdamas, cypdamas. Laimei nepasitaikė policininko. Pralėkęs kelias raudonas šviesas, įsuko šalutinėn gatvelėn ir sustojo ties mediniu apgriuvusiu garažu, o už jo matėsi senas trijų aukštų mūras.
Tomas įsiveržė pas Stenlį į rūsį.
— Duok greičiau heroino. Danguolė miršta.
— Duok pinigų, tai gausi.
— Še dešimt dolerių — tiek teturiu.
— Kvaily, heroinas pasiutusiai brangus: už dešimtinę vos kelis lašelius tegausi. Duok savo laikrodį.
Už šveicarišką laikrodį Tomas gavo heroino prileistą švirkštą, ir kai Stenlis leido "vaistus" Danguolei į ranką. Tomas pastebėjo keletą žymių nuo ankstyvesnių įleidimų.
— Viešpatie, ji jau narkotinė, — pasibaisėjo ir pasiryžo ją gelbėti.
Danguolė atsigavo, ir pralinksmėjusi dėkojo Tomui, maldaudama niekam neišduoti jos baisios paslapties ir jos nepasmerkti.
— Danguole, aš nesmerkiu tavęs, aš nuoširdžiai noriu tau padėti. Tik sutik, tai tuoj pat tave nuvešiu į ligoninę. Ten pagydys tave, ir vėl galėsi studijuoti, pralinksmėsi ir gyvensi. Aš susirasiu darbą ir tau padėsiu, o vėliau — matysime...
— Tu esi auksinis žmogus, Tomai, ačiū. Jau per vėlu man gydytis, — nebepajėgiu be narkotikų gyventi... Nieko nebesitikėk ir nereikalauk. Būk mano nuoširdus draugas ir padėk, o kai pašauksiu — ateik, — pasakė prie savo gyvenvietės namų durų, išlipdama iš automobilio, liūdnai pažvelgusi į Tomą.
— Jau man linksmiau dabar, nes tu mane supratai, Tomai, — šūktelėjo ir dingo už durų.
Grįžtant namo. Tomo sieloje buvo chaosas.
— Gal paskambinti Danguolės tėvams, o gal geriau policijai išduoti narkotikų seansų būstinę su Stenliu ir Babi, kurie pražudė ne tik Danguolę, bet ir visus kitus, kurie lankosi pas juos. Tačiau kas atsitiks tada su jais? Teismas, kalėjimas, negarbė. Kas daryti? Pagalvosiu, kaip visus išgelbėti nepražudžius. Dar apsilankysiu pas juos, bet narkotikų niekados neberagausiu, — pasižadėjo pats sau ir, kiek aprimęs, pasiekė namus.
Nuo minėtų įvykių praėjo dvi savaitės. Buvo sekmadienis. Dideliais gabalais krito pirmas sniegas, ir vakaro tamsoje lyg baltu kilimu apdengė gatves. Pakriko judėjimas. Automobilių virtinė stūmėsi pamažu tolyn miesto didžiąja Western gatve. Tomas, sėdėdamas automobily, jaudinosi ir nerimavo, nes Danguolė paskambino ir prašė kuo skubiausiai atvykti, o čia vos bejuda mašina, lyg užburtam rate užkeikta.
— Kas atsitiko, kas? Neįsileido jo į namus visą savaitę. Pas Stenlį neapsilankė, o prieš pusvalandį paskambino ir maldavo taip graudžiai:
— Tomai, atvažiuok, gelbėk! Padėk man, Tomai!...
Pagaliau pasiekė jos namus. Iššoko iš automobilio ir bėgte užbėgęs į antrąjį aukštą, paspaudė skambutį vieną, du ir tris kartus, tačiau niekas neatsiliepė. Pajudino durų rankeną, ir durys atsidarė. Įėjo! Šviesa degė. Pažvelgęs vidun, sustingo vietoje iš išgąsčio: Danguolė gulėjo ant sofos baisiu, skausmo iškreiptu veidu, atviromis akimis — be gyvybės ženklo, o ant grindų mėtėsi pamestas tuščias buteliukas.
— Danguole, — sušuko Tomas. Pripuolęs palietė veidą, rankas ir atšoko, siaubo apimtas, gailiai šaukdamas: — Nusižudė, negyva!... Danguole, ką padarei, ką padarei? — Pagaliau gailiai pravirkęs puolė prie telefono ir paskambino policijai.
Atskubėjo policija. Pirmosios pagalbos mašina atūžė, baisiai kaukdama. Atvyko daktaras. Policija iškvietė tėvus, ėmė rinktis prie namo kaimynai.
Danguolė mirė, paėmusi per didelę pačių stipriausių narkotikų dozę. Dar spėjo telefonu iškviesti Tomą ir palikti jam ir tėvams po trumpą laiškelį.
Dėkodama tėvams už viską, prašė neverkti ir neliūdėti jos ir neieškoti jos mirties kaltininkų, nes ji pati sau atėmė gyvybę. Tomui parašė:
— Tomai, norėjai gelbėti mane. Ačiū Tau, mano geriausias Drauge. Aš Tave pamilau, tačiau per vėlai... mirštu!... Maldauju, gelbėk visus kitus, dėl manęs tai padaryk, prašau!... Baisu mirti, tačiau dar baisiau gyventi, tapus narkotike. Atleisk ir negailėk. Danguolė
Tomas turėjo perskaityti tą laišką policijoje ir išversti. Skaitydamas jis springo nuo ašarų, tačiau, valandžiukei save suvaldęs, jis davė Stenlio ir Babi adresą, išvardijo visus narkotikus vartojančius draugus ir drauges pavardėmis ir pasižadėjo pristatyti jų adresus. Kai policijos viršininkas jam dėkojo, Tomas pasakė:
— Tai ne mano nuopelnas. Tai jos — mirusios... Ji išėjo iš šio pasaulio, kad išgelbėtų žūstančius draugus ir drauges. Savo mirtimi ji jiems parodė, kokia baisi nelaimė tapti narkotiku! Nebeįmanoma kančia gyventi, todėl tenka pasirinkti siaubingą mirtį!
Užuojautų užuojautos tėvams, staiga netekus mylimos dukros, margino laikraščių puslapius. Įvairiausi spėliojimai ir apkalbos ėjo iš lūpų į lūpas. Tačiau tik vieni tėvai tejuto tą begalinį ir neišmatuojamą sielvartą — skausmą. Juk jie būtų atidavę viską, ką tik turi — turtus, profesiją, kad tik ji gyventų ir kad būtų laiminga. Tačiau ji nesuprato jų, o jie jos, šių dienų audringame pasaulyje, kaip nesuprato Tomas savo tėvo, o tėvas jo.