Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
APIE DALELYTĖS G I VARTOJIMĄ
Kai kurie mūsų spaudos darbuotojai labai įpratę vartoti žodelį gi: jį vartoja kur reikia ir kur nereikia. Gi nėra jungtukas, bet dalelytė, tačiau daugelis šį žodelį netiksliai vartoja priešinamojo jungtuko o vietoje. Štai keli tokio netikslaus vartojimo pavyzdžiai: Šiais metais žiema buvo tokia švelni, gi (= o) pavasarį dažnai ir sniego iškrisdavo. Iki šiol kalbėjau bendromis sąvokomis, gi (= o) dabar jau norėčiau konkrečiau į šį klausimą pažvelgti. Jis vakar visą dieną sportavo, gi (= o) šiandien nė iš lovos nesikelia. Visuose šiuose priešpriešiniuose sakiniuose žodis gi negali eiti jungtuku, čia reikia vartoti jungtuką o.
Netaisyklingus dalelytės gi vartojimo atvejus ne kartą yra taisęs ir J. Jablonskis (Rinktiniai raštai, t. II, psl. 223, 225, 358, 372 ir kt.). Ši dalelytė lietuvių kalboje gana dažnai vartojama. Galima skirti dvi būdingesnes jos reikšmes: 1) pabrėžiamąją arba stiprinamąją ir 2) emocinę pabrėžiamąją, panašią į dalelytės juk reikšmę.
1. Dažniausiai dalelytė gi vartojama pabrėžti klausiamiesiems įvardžiams bei prieveiksmiams, pvz.: Kas gi čia atsitiko? Ko gi tu taip nuliūdęs? Kieno gi čia nuopelnas? Kada gi ateis gražesnės dienos? Kodėl gi tu taip pasielgei?
Rečiau dalelytė gi vartojama pabrėžiant kitus žodžius, nors ją galima vartoti su įvairiomis kalbos dalimis, pvz.: Ak, kur dingot giedros jūs gi pavasario dienos (K. Donelaitis). Bet ir nuostabus gi to gyvenimo grožis! Nebūk gi jau taip susiraukęs. Gražiai gi nuaugusi mergina. Galgi nežinai, kas čia atsitiko?
Šios dalelytės griebiamės tada, kai norime ką nors labiau išryškinti, pabrėžti, atkreipti į tai kitų dėmesį. Dažniausiai šia dalelyte pabrėžtas žodis turi ir sakinio kirtį, sakinyje jis yra ryškiausias.
2. Kitas dalelytės gi reikšmės atspalvis yra artimas dalelytės juk reikšmei, pvz.: Aš jo bijau; žinai gi, koks jis piktas. Neužmušk to vabalėlio, gyventi gi ir jis nori. Vėlu gi jau į miestą; kol nueisi, visai sutems. Šiuose sakiniuose vietoj gi būtų galima vartoti ir juk. Dalelytė gi, kaip ir juk, rodo, kad tuo sakiniu, kuriame ji pavartota, lyg aiškinama tai, kas anksčiau pasakyta arba kas bus sakoma.
Kartais dalelytė gi gali pradėti visai naują sakinį arba sakinio dalį, panašiai kaip ir kiti su ja sudėtiniai žodeliai ogi, nugi, nagi ir kt. Ir dalelytė gi sakinio pradžioje, ir žodeliai ogi, nugi, nagi yra labai artimi jungtukams ir jaustukams, bet vis dėlto jie nėra jungtukai. Taip pat čia visai nebūdinga nė priešpriešos reikšmė, kaip paaiškės iš kelių pavyzdžių: Nagi ką tu čia dabar prasimanai? Gi ne už marių iškeliauji, tad kam tiek jaudiniesi? Gi gerai, kad pašalo, nebus purvo. Gi žiūriu — devyni vilkai vieną bitę bepiauną.
Pabrėžiamoji dalelytė gi, būdama nesavarankiškas nekirčiuotas žodelis, tariama drauge su pirmesnių kirčiuotu žodžiu. Tad kyla klausimas, kada ji dar laikytina atskiru žodeliu ir kada jau rašytina drauge su kitu žodžiu. Pažvelgę į mūsų raštiją, į mūsų literatūrą, neišskiriant nė kai kurių mūsų klasikų (Donelaičio, Žemaitės, Vienuolio ir kt.), pamatysime, kad šio žodelio rašyba labai nevienoda: vieni jį rašo su tuo pačiu žodžiu drauge, kiti atskirai. Kiek teko patirti, dabar Lietuvoje galvojama šio žodelio rašybą suprastinti ir suvienodinti, bet dar iki šiol galioja ši taisyklė: dalelytė gi drauge rašoma su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais, o atskirai su nekaitomais dviskiemeniais ir daugiaskiemeniais žodžiais ir su visų kalbos dalių kaitomais žodžiais. Duosime keletą pavyzdžių. Su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais: ogi, nagi, kurgi, kaipgi. Su nekaitomais dviskiemeniais žodžiais: kada gi, kodėl gi, visur gi. Su kaitomais žodžiais: gas gi, ko gi, man gi, koks gi ir kt.
IKIMOKYKLINIS AR PRIEŠMOKYKLINIS?
Dabar Lietuvoje yra priaugusi labai graži jaunųjų kalbininkų karta. Jie stengiasi švarinti lietuvių kalbą nuo visokių svetimų įtakų. Taip yra dabar, bet iš pradžių buvo šiek tiek kitaip. Po okupacijos žmonės buvo pilni baimės, tad ir kalbininkams nebuvo labai drąsu stoti į kovą su "naujųjų šeimininkų" kalbos įtaka. Iš to meto ir pasiliko mūsų kalboje vienas kitas rusiškas "įsibrovėlis". Tai galima pasakyti ir apie tą "ikimokyklinį".
Rusai turi du skirtingų reikšmių būdvardžių priešdėlius do- ir protivo-, tad ir mūsiškiai, vergiškai sekdami rusus, pasidarė atitikmenis iki- ir prieš-. Taip ir atsirado partiečių peršami vertiniai: ikimokyklinis, ikikapitalistinis, ikiburžuazinis, ikimarksistinis, ikisocialistinis, ikišventinis, ikirevoliucinis. Bet lietuvių kalboje būdvardžiai su priešdeliu iki- nėra būdingi. Jų neduoda iš gyvosios žmonių kalbos nė didysis lietuvių kalbos žodynas. Iki sovietinės okupacijos išsiversdavome be šitokių "ikinių" būdvardžių. Vartodavome tik ikišiolinis ir ligšiolinis, pasidarytus iš iki šiol ir ligi šiol. Lietuvoje dabar iš tų netaisyklingai sudarytų būdvardžių dar vėl daroma ir labai gremėzdiškų daiktavardžių: ikimokyklinukas (mokinys), iki mokyklininkas (mokytojas), iki-šaukimininkas (prieš pašaukiant kariuomenėn).
Taip pat čia dar galima pridurti, kad Lietuvoje, nusižiūrėjus į sudurtinius rusų kalbos žodžius su vse-, priviso daugybė tokių kerėpliškų iki šiol nevartotų žodžių kaip visaliaudinis, visapasaulinis, visasąjunginis. įdomu, ką jie prideda prie paprastų mūsų žodžių liaudinis, pasaulinis, sąjunginis?
O pamėgdžiojant rusų obšče-, jau prisidaryta ir tokių būdvardžių: bendrasąjunginis, bendražmonijinis, bendraliaudinis.
