STASYS YLA
MUZIKAS - DIRIGENTAS
Pažįstam Marijošių iš Kauno operos pasostės, kiti iš pakelės į Ameriką — tremtyje, treti mato jį diriguojantį Hartforde, Niujorke, Čikagoje. Jaunesni tik girdi, kad toks asmuo kažkur profesoriauja.
Buvo jaunas vyras, vos 22 metų, kai Valstybės opera pakvietė jį savo dirigentu. Dar jaunesnis, septyniolikmetis, pradėjo akompanuoti ir koncertmeisteriauti toj pačioj operoj Kaune. Jaunas, kaip Tumas, pasigražino senių spalva ir pasidarė Vytautas Baltasis. Kitokio, tur būt, nepamena nė patys jo vaikai. Bet širdim ir dvasia liko jaunas ligi dabar, nors jau sulaukė kapos metų. Veidas tebėra be raukšlių ir dėmių, tik išraiška kinta — kartais bethoveniškai rimta, sukaupta, o dažniausiai paženklinta scenišku šypsniu. Skirtingos situacijos praskleidžia detales, o visuma slepiasi, tur būt, kur nors giliau.
Nepretenduojam į gilumas. Norėtume apčiuopti tik keletą būdingesnių bruožų. Išoriškas stotas virš vidutinio, kompleksyvus, stilingas. Galva panaši į šveicarų kilmės kompozitoriaus Arturo Honegger — stambi, ovali, vešliais garbanuotais plaukais. Veidas pilnas, šviesus su stipriais bruviais, žvaliom akim, apystambia nosim. Veido spalva ir formos kaip Schillerio ar Novalio.
ŽAISMINGAS IR VALINGAS
Minėti vardai, su kuriais lyginame Vytautą Baltąjį, priklauso pikniškajam tipui, kuriame rungtyniauja racionalumas ir emocionalumas, valingumas ir žaismingumas, praktinis pajautimas ir idealizmas, individualumas ir socialumas. Šio tipo žmonės yra draugiški, geraširdžiai, nuotaikingi, staigūs, sąmojingi ir gali būti ramūs, tylūs, labai rimti.
Minėjome Marijošiaus išraiškas, kurios kartais atrodo skirtingos, lyg scenai pozuotos. Greičiausiai jos reiškia originalo poliariškumą. Viešumoj jis tylus — susitelkęs, draugijoje klausus ir stebįs — siurbiąs kitus. Kitoks artimų draugų tarpe ir mažesnių subuvimų metu. Tada jis kalba, juokauja, pasakoja, replikuoja ar rezonuoja į kitų kalbas. Su aplinka neina į konfliktą, išskyrus retus atvejus. Jo tipui būdingas Mitleben, Mitfuehlen, Mitleiden.
Vėl kitoks jis klasėje ir repeticijose — nepraleidžia gero nei blogo ir pasako, kas sakytina, su sąmojum, geru palyginimu, taikliu trumpu pavyzdžiu. Jo būdas reikalauti iš kitų tobulybės yra natūralus ir žaismingas, ir tai jį daro sėkmingą mokytoją, meno vadovą, dirigentą. Kiti sako, jis turi ypatingą dovaną išgauti kas geriausia iš savo mokinių ir orkestrantų. Bet reiklus ir sau: neina į klasę ar repeticiją nepasiruošęs, nebūdamas tikras 100 procentų. Nieko nedaro improvizuotai, tik iš anksto suplanavęs ir pramatęs. Prieš ruošdamas orkestrą naujam veikalui, pristato autorių, jo stilių, kūrinio reikalavimus. Studentai ir orkestrantai žino iš anksto, ko reikalaus — juokų nebus nei atolaidžio, kol bus padaryta, ko Maestro nori.
— Matėm, kaip jis išaugo. Iš audringo jaunuolio tapo Maestro su geležine ranka, — kalbėjo viena proga Kaimo operos primadona. — Žinojo, ko nori. Diriguoti gali išmokt kiekvienas, o turėti dovaną retas.
Bet ar užtenka dovanos?
Marijošius mokėsi Klaipėdos konservatorijoj (1924-1928) čelo, fortepijono, teorinių dalykų ir baigė pedagoginį jos skyrių. Dvejus metus specializavosi (1936-1938) dirigavimo mene Pragoję, tuo metu Europos muzikiniame centre, ir baigė tenykštę valstybinę konservatoriją. Protarpiu, švietimo ministerijos siunčiamas, žvalgėsi operiniuose židiniuose Berlyne, Vienoje, Paryžiuje, Romoje. Būdamas vyriausiuoju operos dirigentu ir meno vadovu Kaune (1938-1944), ne kartą užleisdavo savo pulpitą garsiems pasaulio dirigentams svečiams, bet nė vieno nepraleido nestudijavęs. Gaudavo galeriją arti scenos, įnikdavo į partitūrą ir sekdavo, kaip svetys interpretuoja veikalą.
Jei yra tokia dovana mokytis iš visų, ypač vyresniųjų, labiau įgudusių, vardą pasiekusių, tai ji priklauso ir Marijošiui. Kartą jis taip įsisiurbė į Emilį Cooperį, buvusį Kievo, Maskvos ir Čikagos operų dirigentą statytos Kaune Toscos metu, kad vėliau, paprašęs orkestrą groti tą patį dalyką, pakartojo visus šio žymaus dirigento išradingumus.
PER PASAULĮ KELIAVĘS ŽMOGUS
— Ką tu galvoji apie Marijošių? — klausė vienas gerbėjas antrąjį.
— Gilus žmogus, — atsakė. — Tu jam priminsi žodį, jis tau knygas išpasakos — daug matęs, pergyvenęs, patyręs.
Gimęs (1911) Panevėžyje, pirmojo pasaulinio karo metu atsidūrė Rusijoj ir pradėjo mokytis Ekaterinburge. Po karo, kai tėvas Antanas gavo muzikos mokytojo vietą Telšiuose, Žemaičių širdy, Vytautas čia lankė gimnaziją. Trylikmetis įstojo Klaipėdos konservatorijon — maišėsi tarp suvokietėjusiu būrų. Lankstė liežuvį, keliaudamas per Europą ir studijuodamas Pragoje. Pagaliau bėgo pas vokiečius, gyveno Riede pas austrus ir persikėlė per Atlantą Amerikon. Kitas būtų nusilaužęs liežuvį, o jis nūnai gali žemaičiuoti, burnoti, lenkiškai švebeldžiuoti, rusiškai ir čekiškai šnekėti, itališkai parliuoti ir angliškai speakinti.
Lietuvoj pastatė per 20 operų, dirigavo simfoniniams koncertams Kaune, Rygoje, Berlyne, Pragoje, Hartforde, Niujorke, Čikagoje. Penkiolika metų (nuo 1948) buvo vargonininku lietuvių parapijoj New Britaine. Nuo 1950 dėsto dirigavimą ir kitus dalykus Hartt College of Music, kuri nuo 1958 inkorporuota į Hartfordo universitetą. Nūnai vadovauja dirigavimo departamentui ir pats diriguoja keturis koncertus per metus rinktinių studentų simfoniniam orkestrui. Pas jį atvyksta dirigentai iš kitų vietų diskutuoti vieno ar kito pastatymo.
Jeigu jis išpasakotų savo pažintis su žmonėmis ir apie prakeliautas vietas, būtų ne viena spalvinga knyga. Gimdomas rašyti ar įrašyti į juostelę, tuo tarpu nenori nė kalbėti. Prisimena tik Kauno operos spalvingus momentus, pažintis su F. L. Šaliapinu, ryšius su Kipru Petrausku. Nusilenkė jo balta galva tautybei, kuri kontroliuoja muzikinį pasaulį. Jis neprašė malonės, ir buvo priimtas profesoriauti egzaminų keliu. Jo kolegos ir studentai išmoko tiksliai jo vardą ir pavardę, ir visi žino, kad jis lietuvis. Pats nė vieno nevadina vardais, kaip čia įprasta. Visur europietis — formose, bendravime, reikalavimuose, ir tai jam teikia išskirtiną orumą. Po kiekvieno jo koncerto spauda nešykšti komplimentų, bet jis "neminkštėja", nesutirpsta, nesidaro take it easy amerikietis. Nesiduoda kviečiamas ir į brolius žymesnių žmonių draugijosna. Čia jo Mitleben išsiskiria.
KO JAM GALIMA PAVYDĖTI?
Vienu metu šeima gyveno Radviliškyje, kur tėvas vargoninkavo ir vadovavo chorui. Ten augo ir penketas simpatiškų Steponaityčių, o Marijošių šeima buvo vyriška: keturi broliai. Kai Vytautas atkilo į Kauno operą, dvi iš tų radviliškiečių mokėsi laikinoje sostinėje — viena meno mokykloje, antroji kūno kultūros kursuose ir muzikos mokykloje. Pažintis, pradėta vaikystėje, pratįso į draugystę, ir Vytautas gavo Katriutę — fizinės kultūros mokytoją, baigusią ir mokytojų seminariją, ir Vytauto Didžiojo universitetą, nepaprasto takto ir išminties mergaitę. Ir suėjo į porą staigumas su ramumu, veržlumas su paprastumu, proveržos su lygumu.
— Pavydžiu jam išvaizdos, — kalbėjo vienas Vytauto bičiulis, — nes turi daugiau. Pavydžiu dvasios, nes turi daugiau. Pavydžiu ypač ponios Kotrynos, paslaugios, suprantančios, patariančios, įkvepiančios.
Vytautas Marijošius populiarėjo operoj ir tarp draugų. Pasitikėjo savim ir padėtim. Bet dar ieškojo savęs ir daug dirbo. Šeima buvo jo židinys ir gal didžioji laimėjimų kalvė. Vienuoliška darbo valia buvo kaustoma uždarume, kad viešumoj galėtų išsiskleisti geležinė dirigento ranka, kuri žiūrovų akims atrodė lengva kaip plunksna. Jis ėjo pirmyn, skynė sėkmę, rinko aplodismentus, bet tai nepapirko perfekcionisto. Jis žinojo savo laimėjimų kainą, kuri nebuvo lengva ir žaisli. Žinojo ir kas arčiausiai šalia jo stovi tame darbe.
— Marijošius iš tų, kurie duoda ne kaire ranka ar dešine, bet abiem. Jis ugdo grožio kultūrą, atiduodamas visą save, — sprendžia kiti.
— Nesu geras ir nebūsiu, — sako apie save. — Viena, mėgstu teisybę ir nemoku jos pasakyti taip gerai, kaip kiti. Antra, argi nežinau, ko ir kiek reikia, kad žmogus būtum geras.
— Nenusimink, Maestro, — guodžia bičiulis. — Kiniečiai turi priežodį: geri yra tik du — negimęs ir miręs.
Tikrovės pajautimas, pasak Sertillange, yra ir nuolankumo ženklas, ir atsakomybės rodiklis.
— Dirigento atsakomybė yra didelė ir šakota, nežiūrint, ką jis diriguotų, — rašo jis, klausinėjamas korespondento G. Verdi Likimo galios pastatymo proga. — Dirigentas yra tarpininkas tarp kūrėjo ir klausytojų. Kuo arčiau jis priartėja prie kūrėjo minties ir sugeba ją realizuoti, tuo daugiau jis yra vertas, kaip viso spektaklio vyriausias interpretatorius. Solistas ir orkestras atsakingas tik už save. Dirigentas atsako už visus. Netinkamai interpretuodamas atskirų rolių psichologiją, klaidingai supratęs muzikos slinktį ar dinamiką, jis turi privilegiją viską sugadinti (Draugas 1970.4.4).
Po penketo mėnesių, vėl klausinėjamas apie Čiurlionio Jūros koncerto ruošą Čikagoje, Maestro pastebi:
— Aš stoviu prieš didelę problemą ir atsakomybę, kaip suprasti ir kaip tinkamiausiai atlikti tarpininko uždavinį tarp kūrėjo ir klausytojo. Diriguojant man reikia negyvus gaidų ženklus, slinktį, dinamiką ir orkestrines spalvas atkurti ir pajungti komplikuotą orkestrinį organizmą, susidedantį iš atskirų gyvų individų, vienai valiai ir tikslui. Neturint tiesioginio ryšio su Olimpu, tai nemažas uždavinys ir atsakomybė prieš autorių. Bet jau tokia dalia kiekvieno interpretatoriaus (Draugas 1970.7.29).
Kaip muzikoj, taip gyvenime Maestro ieško harmonijos. Gyvena paprastai, rengiasi skoningai, laikosi oriai.
— Ruošiatės profesijai, kuri reikalauja respekto sau, meno vadovams ir publikai, — dažnai primena studentams.
Laikysenos formose jis detalus. Net maži dalykai jam krinta į akis ir pažeidžia estetinį jautrumą. Kitiems nepaprastai mandagus, bet to reikalauja ir iš kitų. Kas grubu, neskoninga, pigu, jam sunku pakelti ir priimti. Tada, žiūrėk, ima ir pertraukia ką nors per dantį. Sąmojų turi taiklų, kaip ir žodį. Orientacija gyva ir greita: nespėsi susivokti, kaip tave pagaus ir pasmeigs ant iešmo.
Marijošius yra produktas spalvingos ir talentingos savo prigimties, sukauptos patirties ir nepaprastai intensyvaus darbumo.
(Iš spudai ruošiamos knygos “Vardai ir veidai mano tautos istorijoje”)