DR. JONAS GRINIUS
(Šiek tiek sutrumpinta paskaita, skaityta Münchene vasario 16 d. proga1972metais)
Minėdami vasario 16 dieną penkiasdešimt ketvirtą kartą, mes švenčiame pačią didžiausią lietuvių tautos šventę. Tai drauge visiems brangiausia šventė, nes vasario 16 dienos deklaracija Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurioj visi jos vaikai bus lygūs ir laisvi.
Vasario 16 diena yra tautos prisikėlimo šventė, nes po 123 metų vergavimo svetimiesiems lietuvių tauta sugrįžo į savarankišką gyvenimą, padėdama pamatus nuosavam valstybiniam namui. Ką Lietuvos bajorai ir didikai dėl savo egoizmo, smaguriavimo ir kivirčių buvo praradę prieš 123 metus, tą demokratiškai nusiteikę įvairių luomų bei pažiūrų tautiečiai prikėlė naujam gyvenimui. Tas senos ir drauge naujos valstybės atsiradimas tada buvo toks nuostabus, kad Lietuvos prisikėlimas kai kurių poetų vaizduotėj atrodė panašus į Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų. Bent šitaip Lietuvos valstybės atstatymą per 1918 metų Velykas pergyveno V. Mykolaitis-Putinas, kuris tada parašė ilgą savo eilėraštį "Regėjimą".
Šitą eilėraštį reiktų skaityti ne tik tautinės šventės proga, bet ir dažniau, nes autorius Putinas Lietuvos prisikėlimą nelaiko tik žmonių darbu, bet ir Dievo apvaizdos dovana už lietuvių pakeltus kentėjimus.
Žmogiškai imant, vasario 16 dienos deklaracija tebuvo tik kertinis akmuo pamatuose, ant kurių turėjo iškilti nuosavo valstybinio namo sienos. Tam reikėjo nemažai darbo ir daug aukų, visokeriopų aukų protu, turtu, sveikata ir žmonių gyvybėmis. Ir tos įvairios aukos buvo mūsų aukos, lietuvių aukos. Todėl, kai šiandien mūsų tautos laisvės priešai teigia, kad Pabaltijo valstybes, taigi ir Lietuvą apgynė ir ant kojų pastatė Vakarų interventai imperialistai, mes atsakome, kad tai netiesa: ir už drabužius pirmiesiems Lietuvos kareiviams, ir už šautuvus, su kuriais jie vijo bolševikus iš mūsų žemės, Lietuva turėjo apmokėti amerikiečiams pinigais. O kad Lietuvos Taryba, paskelbdama savos valstybės atstatymą, vadovavosi ne kapitalistų inspiruota, bet jausdama tikruosius Lietuvos gyventojų siekimus, tai paliudija Steigiamasis seimas. Jis pirmajame savo posėdy 1920. V. 15. visais balsais pakartojo tokį pat nutarimą, kokį buvo priėmusi Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 dieną.
ŠVIESUS LAIKOTARPIS
Šiandien prisimindami savo valstybės atkūrimą, mes norėtume pamatyti ir šitos valstybės reikšmę lietuvių tautai. Norėtume pamatyti tą reikšmę patys, kad pasidžiaugtume ir galėtume pasakyti kitiems, ypač jauniesiems, kurie nepriklausomos Lietuvos nėra matę. Norint tą reikšmę įsivaizduoti, reiktų čia peržvelgti įvairias gyvenimo sritis, palyginti tai, kas buvo Lietuvoj I-jam Pasauliniam karui besibaigiant ir ko Lietuva buvo pasiekusi per 22 metus, iki II-jo Pasaulinio karo pradžios. Deja, šitokia apžvalga čia per keliolika minučių nėra įmanoma. Bet kad vis dėlto nors šiek tiek pajustume, kad pažanga kultūros srity per tuos dvidešimt metų buvo didelė ir šviesi, kokios Lietuva anksčiau niekada nebuvo pažinojusi, prabėgamai iliustracijai čia tenoriu paliesti jaunųjų lietuvių švietimą per mokyklas.
Pradėkime nuo pradžios mokyklų, kurių, valstybei beatsikuriant, Lietuva turėjo daugiausia. Statistikų apskaičiavimu, 1919 metų pradžioje Lietuvoj veikė apie 900 pradžios mokyklų su 1.000 mokytojų ir 45.000 mokinių. Tuo tarpu 1940 metais Lietuvoj pradžios mokyklų buvo triskart daugiau, t. y. 2.743 mokyklos su 6.944 mokytojais ir 341.299 mokiniais. Kitaip sakant, per 20 nepriklausomybės metų pradžios mokyklų mokinių Lietuvoj buvo padaugėję 7 su puse karto, o mokytojų beveik 7 kartus.
Pažvelgus į gimnazijas arba viduriniąsias mokyklas, matome panašų stovį. Caristinei Rusijai valdant Lietuvą, mūsų tauta neturėjo nė vienos lietuviškos gimnazijos, kurioj lietuvių kalba būtų dėstomoji, nors buvo keletas valdiškų rusiškų mokyklų, kur lietuvių kalba buvo dėstoma kaip neprivalomoji svetimoji kalba. Per I-jį pasaulinį karą užėmusi Lietuvą kaizerinė Vokietija visai nesirūpino gimnazijų steigimu, bet ji nenoriai leido lietuviams patiems steigti privačias vidurines mokyklas. Šitokiu būdu vokiečių okupacijos pabaigoje lietuviai turėjo įsisteigę apie 20 gimnazijų ir progimnazijų (arba pusiau gimnazijų). Tuo tarpu 1940 m. pirmojoj pusėj gimnazijų ir progimnazijų bei specialių vidurinių mokyklų Lietuvoj buvo apie 4 kartus daugiau, negu valstybės atkūrimo pradžioj, t. y. tada buvo 93 mokyklos su 1.900 mokytojų ir 27.566 mokiniais.
Pažvelgus į aukštąsias mokyklas, Lietuvos pažangos vaizdas dar nuostabesnis.
Kaip žinia, rusų caro valdžioje Lietuva savo universiteto Vilniuje nebeturėjo nuo 1832 m. Joks lietuvis per 82 metus negalėjo išeiti aukštųjų mokslų Lietuvos žemėj. Šituo atžvilgiu estai bei latviai buvo žymiai laimingesni, nes Estijoj buvo rusiškas Tartu universitetas, o Latvijoj — Rygos rusiškas politechnikos institutas. Lietuva neturėjo jokios aukštosios mokyklos, nes okupantams buvo svarbu, kad ji būtų "ir tamsi, ir juoda", nes šitaip lengviau valdyti. Ir vis dėlto valstybę atstačiusi lietuvių tauta per 20 metų įsteigė ir išvystė 7 aukštąsias mokyklas. Jas sudarė du universitetai — Kaune ir Vilniuje — ir 5 institutai bei akademijos kitur.
Šiandien sovietiniai propagandistai giriasi, kad dabar Lietuva turinti 11 aukštųjų mokyklų, t. y. keturiom mokyklom daugiau negu buvo 1940 metais. Bet argi tai nuostabu? Tai visai normalu, jei per 30 metų priaugo keturios mokyklos. Tai pažanga, bet nenuostabi. Tačiau daug nuostabiau, kad per 20 nepriklausomo gyvenimo metų Lietuva pajėgė įkurti ir išlaikyti 7 aukštąsias mokyklas.
Palikus nuošaly nepriklausomos Lietuvos pažangą įvairiose kitose gyvenimo srityse, sakysim, ūkio srity ji buvo lėtesnė ir net skausminga ir težiūrint vien švietimo suklestėjimo, galima teigti, kad tie 20 metų buvo šviesiausias laikotarpis Lietuvos istorijoj: niekada anksčiau Lietuva neturėjo nei tiek mokyklų, nei tiek mokytų žmonių, nei tiek veržlaus jaunimo, kuris mylėjo mokslus ir menus.
LIETUVOS NUOSTOLIAI IR MŪSŲ SKOLA
Tai argi ne tragiška, kad tas didžiulis dvasinis veržlumas ir pakilimas turėjo nutrūkti dėl to, kad dvi totalistinės valstybės — Stalino Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Reichas — klastingai susitarę, suplėšė Lietuvos kūną? Be abejo, liūdna, kad Lietuva pateko į svetimųjų vergiją, bet tą liūdesį dar padidina faktas, kad esame apsunkinę Lietuvos stovį mes, tie, kurie II-jo pasaulinio karo pabaigoje palikome Lietuvą. Šitaip ji neteko šimtų ir tūkstančių įvairių sričių darbininkų, kurie būtų buvę reikalingi mūsų kraštui atstatyti po mums primesto komunistų ir hitlerininkų karo.
Be abejo, mes nesame kalti, kad po II pasaulinio karo tuoj negrįžome: sovietinis okupantas buvo perdaug žiaurus, o mes kiekvienas turėjome teisę žiūrėti savo sąžinės ir savo asmens saugumo bei laisvės. Tačiau, kad ir nebūdami kalti, mes, bent dauguma, likome skolingi Lietuvai, nes dėl mūsų pasitraukimo ir pabėgimo Lietuva yra netekusi daug šviesių galvų, gal arti trečdalio visų šviesuolių, kokius mūsų tauta buvo išsiauginusi laisvės metais.
Kad geriau suprastume savo skolą ir nuostolį Lietuvai, čia tenoriu suminėti tik du skaičius. Būtent, nepriklausomos Lietuvos aukštosiose mokyklose yra dirbę apie 450 profesorių ir įvairių jų asistentų, o į tremtį buvo išvykę 150 profesorių ir asistentų; kitaip sakant, tremtis išplėšė Lietuvai apie trečdalį visų aukštųjų mokyklų mokytojų bei tyrinėtojų. Kitų šviesuolių arba kad ir gimnazijų bei pradžios mokyklų mokytojų procentas, išėjęs tremties keliais, buvo mažesnis negu profesorių. Tačiau vis tiek tai buvo nuostolis, kurio pavergta tėvynė negalėjo išlyginti nei per metus, nei per trejus.
Bet šitas nenorom, beveik prieš mūsų valią padarytas Lietuvai kultūrinis nuostolis mus įpareigoja daugiau savo darbo ir savo išteklių skirti tėvynei, negu tai privalo paprasti išeiviai. Mes privalome savo tėvynei daugiau, o su mumis ir mūsų jaunoji karta, nes ne vienas jų yra mūsų sūnus ir duktė.
Kyla klausimas, kaip mes galime išlyginti savo nuostolių dalį, padarytą Lietuvai, kad išgelbėtume savo laisvę ir saugumą? Kad mes mylime savo tėvynę, kad mes norėtume joje dirbti, o blogiausiu atveju bent palaidoti joje savo kaulus, tai mums aišku. Bet šito neužtenka. Mes jai turime padėti tuo, ko jai labiausiai reikia, būtent, padėti atgauti savo tautiečiams laisvę — pirmiausia asmens ir sąžinės laisvę. Kad to mūsų tautiečiai tėvynėj labai trokšta, apie tai mums skaudžius ženklus davė Bražinskai, Simokaičiai, Simas Kudirka, kun. Šeškevičius, kun. Zdebskis ir šimtai Prienų bei Alytaus tikinčiųjų, kurie neseniai rašė peticijas pavergėjai Maskvos vyriausybei. Simo Kudirkos žodis, ištartas sovietiniame teisme: "Prašau grąžinti Lietuvai nepriklausomybę" tebegalioja mums visiems.
Taip, mes suprantame pavergtųjų brolių stovį, — gali pasakyti ne vienas, — bet kuo mes jiems galime padėti? Ar iš viso yra prasmės mums kaip nors besistengti padėti Lietuvos laisvei, kai Sov. S-gos norams ima pataikauti tokios galingos ir tokios demokratiškos šalys kaip Vokiečių Federalinė Respublika ir JAV?
Be abejo, dėl dabar vykdomų gudrių Sov. S-gos manevrų, kuriais ji siekia suklaidinti Vokiečių Fed. Resp. vyriausybę ir Jungt. Amerikos Valstybes, galima turėti įvairių nuomonių. Tačiau jei dėl tų manevrų įvyktų vadinamoji Europos saugumo konferencija šiais arba ateinančiais metais, tada Lietuvos laisvės klausimas gali patekti į labai pavojingą stovį. Tada Sov. S-ga panorės, kad ne tik Vokietija, bet ir visos Europos valstybės drauge su Amerika pripažintų amžiams teritorijas ir sienas, kokias Sov. S-ga yra užsigrobusi per II-jį Pasaulinį karą. Jai rūpi ir rūpės ne tiek jos satelitų sienos, kiek Rytprūsiai, Lietuva, Latvija ir Estija, kad jos amžiais liktų užgrobtos Sov. S-gos ribose. Šitoks neabejotinas yra komunistinių sąmokslininkų tarptautinis siekimas, kalbant per metų metus apie Europos saugumo konferenciją.
Kuo gi mes per tą saugumo konferenciją galėtume Lietuvai padėti, kad demokratinės valstybės nepripažintų Sov. Rusijai mūsų tėvynės? Be abejo, mes galėsime rašyti prašymus Vokiečių Fed. Respublikos vyriausybei, galėsime specialiai kreiptis į jos kanclerį W. Brandtą, kad jis, kaip Nobelio taikos premijos laureatas, gintų taikingą Lietuvą, idant ji nebūtų teisiškai išduota Sov. Sąjungai; galima manyti, kad panašiai elgsis ir Jungt. Am. Valstybių lietuviai.
Mūsų balsas, mūsų liudijimas čia. Vakaruose, kad Lietuva tebėra pavergta, bus visada svarbus ir nepamainomas, nes tai bus tos pačios tautos vaikų balsas. O tauta, kurios didelė dalis sūnų atkakliai siekia laisvės, ją vis tiek kada nors atgaus. Tai mums liudija pavyzdžiai tokių nedidelių tautų, kaip Šveicarija, Airija, Izraelis, kurie savo laisvės siekė ne dešimtimis metų.
VILTIES ARGUMENTAI
Kad Lietuva atgaus savo laisvę, mums tai sako trys beveik pranašiški argumentai. Pirmasis jų — imperijų gadynės pasibaigimas šiais laikais. Visos didžiosios valstybės, kurios kadaise savo galybę rėmė kolonijų kraštais, jau yra sunykusios ir laisvę grąžinusios buvusiems pavergtiesiems. Iš tų imperijų bėra užsilikę tik du anachronizmai — Sov. S-ga ir Kinija. Kadangi Sov. Rusija yra pavergusi daug daugiau tautų negu Kinija, tiek daug, kad beveik pusė Sovietijos gyventojų yra nerusai, todėl šiai anachronistinei imperijai pirmiausia ateis laikas sugriūti — paleisti iš savo kalėjimo visas svetimas tautas, kurios to norės.
Antras argumentas, kuris byloja, kad ateis galas Sovietų Sąjungos vergijai, yra eksploatuojamos, tamsios, analfabetinės proletarų klasės sunykimas ir komunistų partijos subergždėjimas ir subiurokratėjimas. Tiesa, kompartija dar tebelaiko valdžios vadžias, apsišaukdama proletariato vadove. Tačiau vis sparčiau nykstantis proletariatas jau nebepasitiki kompartija, nes ji vis labiau sustingsta senose idėjų klišėse, antihumaniškuose metuose ir saldžiose privilegijose. Buvusių proletarų vaikams kompartija jau nėra vadovė į saugumą, gerovę ir laisvę — ji vis labiau jiems atrodo kaip pažangos stabdis ir senas dvasinis slogutis.
Tą slegiamąją kompartijos biurokratų reikšmę Sovietijoj liudija rašytojų ir intelektualų protestai bei tų šviesuolių teismai ir trėmimai į koncentracijos stovyklas ir psichiatrines ligonines. Kaip Svetlana Aliliujeva ir kiti liudija, tų demokratinių rusų šviesuolių skaičius yra nemažas ir kasmet didėja. Kai tų protestuojančių prieš antihumanišką kompartijos režimą Sovietijoj atsiras kelis kartus daugiau negu dabar, tie jaunieji demokratai nušluos nuo privilegijų stalo raudonuosius bajorus ir didikus, tą naująją parazitinę klasę.
Kada ateis šitoji valanda, mes nežinom, bet ji neišvengiama, nes istorija mums liudija, kad kiekviena klasė, kiekvienas luomas, kiekviena organizacija būna pašalinama nuo vadovavimo, kai jos pradeda ginti savo privilegijas, kenkdamos visuomeninei ir kultūrinei pažangai. Kad Sovietų kompartija kenkia vidaus pažangai, to nemato tik naivūs gimnazistai, bet tai perdaug aišku demokratiškiems šviesuoliams. Kai ateis diena, kada kompartijos bonzos ir biurokratai turės užleisti vietą jaunų demokratinių šviesuolių atstovams, tada ir Lietuvai gali sušvisti naujas rytojus, nes Lietuvos jaunoji karta su rusų demokratais yra beveik tų pačių idėjų broliai.
Kad laisvės diena ateis, už tai kalba trečias argumentas — pati Lietuva. Ji tebėra patriotiškai nepalaužta ir kūrybiška. Ji jau baigia gydyti buvusio karo, sovietizacijos, kolektyvizacijos ir deportacijų giliąsias žaizdas. Pradžioj okupacijos suniokota, sumindžiota, nukraujavusi Lietuva, dėkui Dievui, jau atsigauna. Suterorizuotą, sulaužytą senąją kartą pakeičia jaunų lietuvių generacija, kuriai pokario baisybės yra praeitis arba neaiškus prisiminimas. Kad šitoji jaunoji karta yra kūrybiška, liudija jos gausūs moksliniai, technikiniai, meniniai ir sportiniai darbai. Kad ji drąsi ir mylinti laisvę, niekas geriau neliudija kaip Simokaičių ir Simo Kudirkos atvejai. Tie jaunieji turi neblogų kontaktų su rusų jaunaisiais demokratais. Kiek sunkiose priespaudos sąlygose įmanoma, jie saugoja Lietuvą nuo svetimųjų piktnaudojimo ir nuo savųjų parazitų. Kai ateis diena griūti Sov. Sąjungos imperiniam kalėjimui, susitarę su kitų tautų demokratais, jie išves mūsų tėvynę į laisvę ir nepriklausomybę.
Bet ir mes padėkime jiems, tiems nežinomiems patriotams, įsiklausydami į jų tylų, dažnai žodžiais neapsakomą, laisvės ilgesį. Padėkime jiems, kas kuo galime, nesileisdami savęs užliūliuoti mūsų gerovės pagundomis, atsiliepdami gyvai į visus lietuvių kultūros reikalus, vis atsimindami mūsų tautinio atgimimo pranašo Maironio žodžius:
Mainos rūbai margo svieto:
Silpnas kelias, tvirtas griūva.
Nebijokim vargo kieto,
Nes be jo galiūnai pūva.