NIJOLĖ JANKUTĖ

     Lietuvoje išleidžiamų knygų tiražai milžiniški. Didelę tų lektūros kalnų dalį sudaro plikosios propagandos uolos, tačiau pro jų plyšius vis dažniau sublizga deimančiukai, o kartais net ir dideli deimantai. Reikia džiaugtis, kad ir "deimantų" tiražai, ne tik "akmenų", prasideda nuo 10,000.

     Štai keletas įdomių ir labai skaitytinų Vilniaus "Vagos" leidinių:

     J. Marcinkevičius. "Katedra" — 10-ties giesmių drama Vilniaus miesto 650-sioms metinėms. Lietuvos scenose dar nenutilus entuziastiškiems plojimams "Mindaugui", J. Marcinkevičius teatrui vėl dovanojo naują dramą. Vyriausi jos veikėjai — Vilniaus Katedra, Laurynas Stuoka, jos architektas, ir mecenatas vysk. Masalskis. Talentas ir Netalentas, Idėja, Valdžia ir Laisvė grumiasi vėlyvojo 18 a. fone. Istorija — dėkingas fonas, ir jame įspūdingai ryškus Laurynas Stuoka gali pasakyti, kad

     "A, tu manai, jog talentas — tai laisvė...

     Ir teisė pasakyti, ką galvoji?" (52 psl.). Puikūs Vyt. Kalinausko raižiniai veržiasi į juodą dangų baltomis Katedros kolonomis, griūva parduotų idėjų statulom ir vysta sutryptos meilės rožėm.

*  *  *

     Alfonsas Maldonis. "Pėdsakai". Daili, kukli knyga iš viršaus, subtilus dail. V. Valiaus aplankas ir perskyros, susimąsčiusi ir maloni viduje. Tai šeštasis poeto rinkinys, apie kurį jis pats sako, kad čia "nei kryžkelė, nei posūkis, o pasirinkto kelio tąsa. ... tai pėdsakai, kuriuos palieka mums sekundė ir diena... savęs suvokimas istorijoje, skaudus ir džiugus... jausmas žmogaus širdyje".

     Maldonio poezijoje niekas neskuba. Rimai ir laikas srūva lėtai. Poetas remiasi į tai, kas išlieka. Kaip ankstyvesniuose rinkiniuose, taip ir šiame jis ramiai kalba savo numylėtai žemei. Poeto žodis paprastas, net kasdieniškas, bet sklidinas švelnumo ir jausmo tikrumo. Maldonis ateina pas skaitytoją intymus, liaudiškas ir net su patriotišku patosu, kuris jam tinka, nes, kaip ir visa kita, nuoširdus.

"Klausykit žmonės.
Savi ir svetimi:
Lietuva plaukia dangumi.
Juostom plasnoja.
Dainuoja, šneka,
Kai saulė teka" (13 psl.).

*  *  *

     Vytautė Žilinskaitė. "Humoreskos". Dail. Alfonsas Augaitis. Vyt. Žilinskaitė lietuvių literatūron įžengė su neprilygstamu aplombu, atnešdama tokią satyrą bei humoristiką, kokios nuo V. Kudirkos laikų mūsų oriai rūsti, sentimentaliai liūdna rašliava nematė. Žilinskaitės satyra rėžia kaip deimantas ir visad pataiko, kur reikia. Neatlaidaus humoristės šypsnio, o dažnai ir už pakarpos papurtančio juoko neišvengia nė viena dabartinė Lietuvos gyvenimo kertelė. Žilinskaitei šyptelėjus, nuo piedestalų griūva ne tik visuomenės dievai ir herojai, bet iš savo nubrūžintų klumpių virsta ir Samsonas Katinėlis — homo sovieticus.

     Taip šaiposi V. Žilinskaitė ir naujausioj knygoj. Tarp linksmų pilkojo žmogelio nuotykių, besigrumiant su nelinksma kasdienybe, "Humoreskos" puslapiuose paskaitysi apie Lietuvos miestų pertemptas pastangas, steigiant "senoviškai - naujoviškus kultūros židinius", kur "padavėjos avi klumpėm, o šinkorius... su džinsais įsigėrusius tvarko senovišku vėzdu su... plastmasiniais spygliais" (43 psl.). Be to, sužinosi, kas atima tarybinei moteriai "gazelės grakštumą, jaguarės elastingumą ir verčia ją vietoj liuoksėjimo... plumpsėti". Nagi... Krepšys! "Tas milžiniškas krepšys, kurį tampom kiekviename žingsnyje" (123 psl.).

     O jei sakinio "...ar juška neištraukinėta, ar fortkė uždarinėta, ba mano šliopansas už firankos..." negali suprast nė su "Balčikoniu", nenusimink. Žilinskaitė šypsos pro lūpą iš lietuviškos - miesčioniškos kalbos. Žinoma, "šliopansas už firankos" mums, išeiviams, dažnai avintiems "šliperiais", o langus dangstantiems "šėdais" ir "kurtinais", truputį lyg ir apramina sąžinę: še tau, ir Lietuvoj ne taip jau grynai...

*  *  *

     Mykolas Sluckis. "Merginų sekmadienis. Dail. Arvydas Každailis. Sluckio stiprybė — mažojo žmogelio kasdienybė. Šioje 7-nių apsakymų ir 2-jų apysakų knygoje pilkų dienų pilkos herojės — moterys. Skuba jos Lietuvos miestų gatvėmis į raštines ir įmones, stovi eilėse, apsikrovusios krepšiais ir buteliais, iki ašarų nuobodžiauja rudeniškam užkampio kolchoze, myli dėl meilės, dėl naujo "Moskvičiaus", dėl saugesnės ateities. Sluckio merginos tikros ir suprantamos, kaip ir jų rūškani sekmadieniai. Skaitytojui artimi jų maži džiaugsmai, kasdieniai rūpesčiai, viršininkų ir senmergystės baimė, geresnių daiktų ir šviesesnių pragiedrulių troškimai. Nors "sekmadienių" monotonija didelė, bet merginos žengia tvirtai: liūdnos, piktos ar nuviltos moka jos su gyvenimu "susidoroti" ir "nepasiduoti". *  *  *

     Romualdas Lankauskas. "Džiazo vežimas", apysaka ir novelės. Viršelis R. Lankausko. Plona knygelė pilna dabartinio Lietuvos jaunimo minčių, troškimų, svarstymų ir nuotykių. Jaunimas gyvas, savarankiškas, be nuobodžių tarybinio žmogaus štampų. Autorius neapgaudinėja nei savęs, nei skaitytojo neklaidingais herojais, žengiančiais per atgailojančią visuomenę marmurinių statulų žingsniu.

     "Džiazo vežimo" veikėjai, daugiausia studentai, turi savo nuomones ir savo pomėgius. Jų žvilgsnis į gyvenimą lengvas, džiaugsmingas, vėjavaikiškas ir.... vakarietiškas.

     Dobilais, dulkėm ir autobusų benzinu prikvipusią vasarą studentai keliauja per Lietuvos miestelius, flirtuodami, įsimylėdami, pavydėdami, nesuprasdami, "ką turi bendro barzda su tarybinio studento morale" ir kodėl orūs profesoriai neapkenčia džiazo. O džiazas tiems jaunuoliams savotiška priebėga, savotiška neigimo forma. Tai "pirštinė", kurią jie meta sustabarėjusiai biurokratijai, iš anksto surašytiems galvosenos receptams ir griežtų bruožų jaunuolio portretui, į kurį, atrodo, Lietuvos jaunimas nebenori būt panašus.

❖ ❖ ❖

     Skaitant dabartinės Lietuvos prozą, be įvairių malonių teigiamybių, į akis metasi ir liūdnesnis faktas — dažnas žargoniškas svetimžodžių naudojimas. Knygose, žilinskaitiškai tariant, gali užtikti ne vieną "šlio-pansą už firankos". Apstu "vedvetų", "bukletų", "šlagbaumų", "stelažų", "lichtvagenų", "akseleratorių" ir, žinoma, "džinsų" bei "viski". Sunku tikėti, kad šiems ir panašiems žodžiams nebūtų įmanoma surasti lietuviškų atitikmenų. O gal neieškoma?

     Beskaitant, taip pat, įdomu pastebėti, kad Lietuvos žmonės pinigą pradeda visai "amerikoniškai" garbint. Patarnavimas artimui, atrodo, nebeišplaukia iš lietuviško nuoširdumo, bet, žiūrėk, už vieną kitą rublelį...

     "Pavėžinau senutę... Norėjo sumokėti.

     — "Nereikia". — "Ar tikrai neimsi? Dabar visi ima. Tik duok" ("Džiazo vežimas" 73 psl.).

     Ką gi. Godi laiko dvasia neaplenkia ir Lietuvėlės. Nebe žalio sodžiaus ji ir nebenaivi...