V. K.
Antanas Petrikonis yra vienas iš tų viduriniosios kartos dailininkų, kuris, pradėjęs meno studijas gimtajame krašte, Vilniuje, kaip menininkas augo ir brendo svetimos padangės aplinkoje: Anglijoje ir Amerikoje, kur savo studijas apvainikavo Manchesterio ir Londono meno mokyklų antspaudais.
Jubiliejinė jo paroda, atidaryta kovo 18 d. Čikagoje, Marquette meno galerijoje, yra surengta 25 metų meninio darbo sukakties proga ir parodanti jo nueitą kelią. Per tą laiką jis surengė dvylika individualių parodų ir daug kartų dalyvavo bendrinėse parodose su kitais dailininkais. Tad jubiliejaus proga būtų pravartu prisiminti, kaip vertino jo eitą dailininko kelią mūsų meno kritikai bei apžvalgininkai.
Dail. Mikas Šileikis: "Dail. Antanas Petrikonis nepriklauso sezoninių naujovių gaudytojų avangardui. Jisai gaivališkai kultivuoja savo estetinių pojūčių skonį, bet jaunas dailininkas eina kartu su kūrybinio entuziazmo laiku, kas jo darbuose aiškiai pastebima. Jo motyvai arba tematika įvairi: peisažai, kompozicija, figūrinė tapyba ir kt. Dažnu atveju jo darbai yra ekspresyvūs, pabrėžiamas autoriaus psicholiginis elementas spalvose".
Dail. J. Mieliulis: "A. Petrikonis tiki ieškojimu, bet netiki suradimu. Kūryba jam yra nuolatinis ieškojimas, o stilius — nuolatinis keitimasis. Menininko kūryba atspindi, kad ir perkeistuose pavidaluose, pasaulį, kuriame mes gyvename ir kurio esame dalis".
Dail. J. Pautienius: "Kiekvieno kūrėjo pajėgumas apsprendžiamas ne iš mažiau ar daugiau pasisekusių studijinių darbų, bet iš užbaigtų, kuriuose išryškėja jo asmenybė, originalumas ir mokėjimas rasti ko nors naujo, nematyto, nepasikartojančio.
Manyčiau, kad tikrasis dail. A. Petrikonio veidas bus išryškėjęs visoje eilėje aliejinės tapybos, net ir ’viename kitame temperos ir akvarelės darbe".
Apie dail. Petrikonį jo jubiliejaus proga yra rašę daugelis ir kitų menininkų, žurnalistų bei apžvalgininkų. Kai kurie pabrėžia, kad menas yra nuolatinis tobulybės siekimas, kad tai yra priemonė žmogaus egzistencijai kilninti. Žavėdamasis grožiu, taip apie jį sako pats dailininkas A. Petrikonis: "Žavėjimasis iškelia žmogų virš gamtos materijos. Žmogus žavisi grožiu gamtoje ne iš baimės, bet iš meilės to grožio kūrėjui".