ALFONSAS GRAUSLYS
Krikščionių susiskaldymas atsirado iš dalies dėl mūsų protėvių krikščionių kaltės, iš dalies vadovaujantis ir subjektyviai kilniais motyvais, nes neatrodo, kad anų laikų atsiskyrimo vadai būtų buvę specialiai piktos valios. Tačiau kaip mes beaiškintume susiskaldymo motyvus bei priežastis, viena tėra aišku, kad šis susiskaldymas, koks iki šiol buvo ir kurs tveria šimtmečiais, yra sunki chroniška liga visuotinės krikščionybės kūne. Tasai susiskaldymas krikščionybę kompromituoja, daro ją mažiau įtikimą ir patikimą pasauliui, ir toji krikščionybės žaizda, jei kam ir patinka, tai tik krikščionybės priešams, kurie ją panaudoja kovai prieš krikščionybę. Manau, kad ši žaizda yra didesnė nelaimė, negu tie krikščionybės ir religijos persekiojimai, kurie vyksta rusiškojo komunizmo valdomuose kraštuose. Juk komunistų persekiojamieji anksčiau ar vėliau bus pagarbinti ir apsupti kankinių aureole, o persekiotojai, žlugus komunizmui, bus tik gėdos antspaudu pažymėti ir teminimi enciklopedijų puslapiuose. O toks ilgai trunkąs krikščionių susiskaldymas, Naujojo Testamento šviesa nušviestas, tikrai nebus įrašytas į krikščionybės nuopelnų knygą.
Krikščionių vienybės sąjūdis, protestantų pradėtas ir Jono XXIII laikais labai išpopuliarėjęs Katalikų Bažnyčioje, šiandien yra paplitęs visame pasaulyje. Visiems krikščionims reikia tą sąjūdį remti, juo domėtis ir džiaugtis, nes krikščionių vienybės, kaip rodo Evangelijos, pats Kristus reikalavo ir norėjo. Tad visai šiuo sąjūdžiu nesidomėti ir jo neremti būtų priešinga Kristaus valiai. Jeigu kas prieš krikščionių susijungimą kovotų, jį neigtų ir manytų, kad krikščionybei dabar nieko netrūksta, apgaudinėtų pats save.
Tad reikia čia pabrėžti, kad krikščionių vienybės Kristus tikrai norėjo, užtat mums visiems nėra kito kelio, kaip tik Kristaus valiai nusilenkti, paklusti ir bent savo nusistatymu bei malda šį vienybės sąjūdį remti. Štai keletas Kristaus pasisakymų, kuriais jis krikščionių vienybę mini arba tiesiog jos reikalauja.
1. Palyginime apie vynmedį ir šakeles (Jono 15, 5) Viešpats sako: "Aš vynmedis, o jūs vynmedžio šakelės". Tai posakis apie krikščionių glaudžią vienybę su Kristumi. Jie drauge su Kristumi, kaip medis su šakelėmis, sudaro vieną organizmą. Tą tiesą dažnai savo laiškuose primena šv. Povilas, sakydamas, kad mes visi pakrikštytieji esame Kristuje ir tas buvimas yra mūsų vienybės pagrindas: "Jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje" (Gal. 3, 28). Tad jeigu visi krikščionys yra įjungti į Kristų, jei visos šakelės tarnauja medžio gerovei, tad kas būtų, jei atskiros šakelės, nežiūrėdamos medžio gerovės, iš jo kamieno sulčių neimtų? Ar jos pačios nepradėtų džiūti, kenkdamos ir alindamos visą medį? Tad šia tiesa paremta gyvenimo logika reikalauja iš visų krikščionių, kad jie būtų vieningi, vieni kitus remtų ir mylėtų, nes tik tokiu būdu bus pagarbintas dieviškasis Medis — Kristus.
2. Kitu atveju, prieš pat savo kančią, Kristus savo vadinamojoje Vyriausiojo Kunigo maldoje, primindamas savo glaudų ryšį su Tėvu, taip meldėsi: "Šventasis Tėve, išlaikyk savo varde tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena, kaip ir mes... Prašau ne tik už juos, bet ir už tuos, kurie per jų žodį tikės į mane, kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje, ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Garbę, kurią man davei, aš daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena. Aš juose ir tu manyje, kad jie būtų tobuloje vienybėje" (Jono 17, 11, 20-23). Koks čia Viešpaties karštas prašymas, vis iš naujo kartojamas, kad krikščionys būtų vieningi. Tad nesidomėti ekumeniniu sąjūdžiu ir jo nevertinti reikštų nieku paversti Viešpaties prašymą.
3. Kalbėdamas apie save — Gerąjį Ganytoją, Kristus sakė: "Aš turiu ir kitų avių, kurios ne iš šitos avidės; man reikia jas atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena avidė ir vienas ganytojas" (Jono 10, 16). Kada tai įvyks, Viešpats nesako, bet yra jo valia, kad tai įvyktų.
4. Šiuos ir kitus panašius Viešpaties žodžius taip pat ir apaštalai suprato, kaip kvietimą į vienybę, todėl, anot šv. Povilo, Viešpats įsteigė Eucharistiją, pasiliko duonos ir vyno pavidalais, kaip tarpusavės meilės ir vienybės ugdytojas. Todėl, jo paties žodžiais, "mūsų daug esame viena duona, vienas kūnas, mes visi, kurie esame vienos duonos dalyviai" (1 Kor. 10, 17).
5. Štai kodėl pirmajame krikščionybės amžiuje buvo taip kovojama prieš krikščionių nevieningumą ir susiskaldymą. Todėl šv. Povilo laiškuose randame tiek daug įspėjimų šiuo atžvilgiu. Pirmajame laiške korintiečiams jis maldauja: "Aš maldauju jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs visi vienaip kalbėtumėte ir kad nebūtų jumyse pasidalinimų... Argi Kristus yra padalintas?" (1 Kor. 1, 11-13). Laiške galatams jis įspėja: "Aš stebiuos, kad jūs taip veikiai nukrypstate nuo tos, kuri jus pašaukė į Kristaus malonę, prie kitos evangelijos... nors mes ar angelas iš dangaus skelbtų jums kitą evangeliją, ne kaip mes skelbėme, tebūnie atskirtas" (Gal. 1, 6, 8). Laiške efeziečiams jis kviečia rūpestingai palaikyti ramybės ryšiu dvasios vienybę, nes "vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas ir visų Tėvas" (Efez. 4, 3, 5-6).
Tad kasdieniniame gyvenime vykdydami Kristaus norimą vienybę, pirmiausia turime (Kristų mylėdami ir mylėdamiesi tarpusavy) jame susitikti. Tik mylėdamiesi, žmonės tegali susikalbėti ir surasti abipusio susipratimo būdus. Visiems, kurie Kristų myli, krikščionių susiskaldymas turėtų būti širdies žaizda. Bet įsidėmėkime, kad krikščionis skaldo ne tiek atskirų jų bažnyčių skirtingumas (ypač kai esminiuose dalykuose visi sutinka, pripažindami Kristų savo Viešpačiu ir Valdovu), kiek vieno nuo kito atsiribojimas, vienų kitiems šaltumas, svetimumas, vienas kito smerkimas bei neapykantos ar antipatijos jausmai. Tarp krikščionių yra tokių skirtumų, kurie pateisinami, kurie atskiras bažnyčias net praturtina ir kurie, bendrai sujungti, galėtų sukurti puikią krikščionybės mozaiką.
Tad pradėkime nuo Kristaus skelbiamos meilės, nes kaip, pavasario saulei šildant, tirpsta ledai, taip karšta meilė atšildo bendravimo atmosferą ir griauna užtvaras, kliudančias besimylintiems susitikti.