(Iš pokalbio su jėzuitų generolu T. P. Arrupe, S. J.)
Tėvas P. Arrupe, S. J., jau antrą kadenciją pirmininkauja Vienuolynų Generolų Susivienijimui. Šiame susivienijime dalyvauja 220 vienuolijų ordinų ir popiežiui priklausančių kongregacijų, atstovaujančių 330.000 vyrų vienuolių. T. Arrupe buvo susivienijimo išrinktas ir popiežiaus patvirtintas delegatu į neseniai buvusi vyskupų sinodą. Čia pateikiame ištraukas iš jo pokalbio su spaudos atstovu Romoje. Spaudos atstovo klausimus spausdiname kursyvu.
* * *
Paskutiniuoju metu spaudoje teko skaityti keletą straipsnių, bandančių įvertinti sinodą. Ar galėtumėte, Tėve Arrupe, mums papasakoti savo įspūdžius iš to sinodo?
Man asmeniškai ir, tikiu, daugeliui kitų sinodas labai daug davė. Ryškiai jautėsi vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių nuoširdus prisirišimas prie Šv. Tėvo ir jo vienybė su jais. Antra vertus, aiškiai pasirodė ir didžiulis vietovių bei kultūrų skirtingumas, kuriose Bažnyčiai tenka gyvuoti ir darbuotis. Vienybė nereiškia vienodumo. Meilė šiandien jau ne tik pakenčia pluraliz-mą, bet jo reikalauja.
Aiškiai jautėme laisvės dvasią. Ji nutiesė kelią, ypač diskutuojant mažesnėse grupėse, visiškai laisvai viešumon išplaukti įvairioms nuomonėms. Mane stebino paruošiamųjų darbų kiekis, ypač studijos apie kunigystę, apklausinėjimai, susirinkimai, leidiniai ir t. t. Iki šiol tiek daug ir tokiu plačiu mastu tikrai nebuvo padaryta.
Buvo matyti, kaip vyskupai ryžtingai sielojosi surasti kunigų problemų priežastis ir būdus drauge darbuotis, kuriant teisingesnį pasaulį. Jau pats faktas, kad sinodo salėje drauge sėdėjo kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, sukūrė universalumo įspūdį. Kaip menkas ir siauras bebūtų tas takelis, jis jau yra pirmasis žingsnis atviresnėms durims ateičiai.
Sinodas įrodė, kad reikia bendradarbiavimo bei tarpusavės pagalbos, lygiai kaip ir didelio minties lankstumo. Be šių nusiteikimų sunku kūrybiškai panaudoti didžiulius turtus, kuriuos slepia skirtingos ir kartais nesuderinamos pažiūros. Pavyzdžiui, nuomonės ėjo nuo tų, kurie kunigų trūkumui išeitį matė vedusių vyrų šventinime, iki tų, kurie, nesutikdami su šia nuomone, galvojo, kad būtų geriau šventinti vienuoles. Visose šiose diskusijose buvo galima pajusti ir žmogiškosios prigimties ribotumus, bet dažniau tai buvo metodo ir procedūros ribotumai, negu asmens.
Mums, esantiems už sinodo sienų, atrodė, kad buvo perdėtas nuomonių susiskirstymas celibato klausimu. Taip pat nebuvo galima matyti tikro argumentų vertinimo už ar prieš dabartinės Lotynų Bažnyčios disciplinos palaikymą. Juk vienas geras argumentas kartais nusveria keletą priešingų.
Iš tiesų, daug laiko praleidome diskusijoms apie celibatą, buvo daug pasikartojimų. Be to, šiame klausime, kaip ir daugelyje kitų, atsidūrėme prieš nuolat kylančią problemą: doktrina yra tvarkoj, bet kaip ją praktiškai pritaikyti ir įvykdyti? Tikime, kai matome veiksmus. Jaunimas pavargo nuo dokumentų ir pareiškimų. Šiandien reikia veiksmo.
Ar Jums neatrodė, kad kai kurie, sėdintieji atsakingose Bažnyčiosvietose, nejautė gyvenimo pulso, alsavo dar priešsusirinkimine dvasia, kai reikėjo pritaikyti II Vatikano susirinkimo mokymą?
Atrodė, lyg tempiame virvę. Susidarė įspūdis, kad nuolaidos labai sunkiai ėjo. Pasirodydavo defensyvinis nusiteikimas, kuris bandė išlaikyti nepaliestą distanciją, kai iš tikrųjų, norint išvengti defensyvinės pozicijos, tereikėtų atvirai apžvelgti padėtį. Buvo pastebima ryšio stoka su šių dienų jaunimu.
Gal klydome, bet iš šalies žiūrėdami galvojome, kad sinodo pabaigoje bus paruošti kokie nors dokumentai. Paskutinę minutę sužinojome, kad jokio dokumento nebus, sinodas— tik patarimas popiežiui. Dėl to nustebome. Nesupratome, kodėl kunigystės klausimu nekalbėta apie konkrečią Bažnyčios struktūrą. Kitas nusivylimas — atrodė, kad buvo perdėtos baimės kitus užgauti. Šiandien diskusijose nebijoma dalykų pavadinti tikrais vardais. Niekas neužsigauna. Diskutuojama gyvai ir nuoširdžiai.
Manau, didžiausias sunkumas buvo stoka procedūros ir laiko. "Procedūra" suprantu metodą ir kelią, kuriuo sinodas vystėsi. Lyginant jį su paskutiniuoju sinodu, šiek tiek pažangos padaryta. Šio pagerinimo reikalas buvo nuolatos pabrėžiamas. Šv. Tėvas apie tai užsiminė paskutinėje savo kalboje. Štai keletas procedūrinių sunkumų. Pirmiausia trūko progų dialogui sinodo salėje; buvo sunku sekti įrodymų eigą. Įsiterpdavo 8 minučių kalbos, kurios neturėjo jokio tarpusavio ryšio. Naudojamas metodas taip pat neleido pasverti mažumos nuomonių ir vertės.
Atrodo, laikas jums gulė ant kulnų. Paruošiamasis dokumentas apie teisingumą daugelį vyskupų konferencijų pasiekė per vėlai; sinode trūko laiko tos temos susumavimui ir vyskupų konferencijų atsiųstų dokumentų įvertinimui. Neatrodo, kad tai būtų spėta išdiskutuoti ir mažesnėse grupėse, kur intensyviausiai buvo dirbama. Trūko laiko paruošti darbo medžiagą, ją išdiskutuoti, paruošti išvadas ir jas peržiūrėti komisijose bei sinodo salėje. Pagaliau atrodo, kad trūko laiko ir suredaguoti užbaigiamuosius dokumentus. Kokia Jūsų nuomonė?
Laikas yra svarbus dalykas tokios rūšies susirinkime (tiek jį paruošiant, tiek vystant argumentus ir išvadas). Laikas sąlygoja ne tik darbo ritmą, bet ir dalyvių pajėgumą. Yra didelis skirtumas tarp darbo su reikiamu susikaupimo kiekiu ir darbo, kur yra nervinis spaudimas, žinant, kad nebus laiko tinkamai reikalą apsvarstyti.
Sinode teko spaudai paruošti santraukas, nežmoniškai skubiai ir sunkiai dirbant. Žurnalistai už sinodo kartais turėjo studijuoti tris ar keturias valandas daugiau kaip 20 pasisakymų (kai kurie jų buvo labai sunkūs), kad galėtų perduoti visuomenei įspūdžius, kurie buvo nepilni ir paviršutiniški. Vienas žurnalistas kartą pareiškė: "Darbas yra milžiniškas ir labai atsakingas. Mūsų sudaromas įspūdis visuomenėje sudaro viešąją opiniją — daugiau už oficialius dokumentus, kurie pasirodo vėliau, daug vėliau, tada, kai didelė visuomenės dalis sinodą jau būna pamiršusi".
Kalbant apie sinodo vaisius, kuo, Jūsų nuomone, dokumentas apie kunigystę prisidės prie išsprendimo tos krizės, kurioje šiandien yra atsidūrę daug kunigų?
Mes nežinome, ar kada tas dokumentas bus išspausdintas, bet gal daugiau už tą dokumentą padėtų išspręsti krizę ramus sinodo apmąstymas. Dokumentą reikia suprasti, neužmirštant jo konteksto, evoliucijos, aplinkos ir pagaliau pasiruošimui skirto laiko. Sinodo dokumentas yra skirtas Šv. Tėvui, ne visuomenei. Daugelis sinodo dalyvių aiškiai pasakė, kad dokumentas skiriamas "tik popiežiui". Taip jie padarė dėl to, kad manė, jog dokumente pateiktas mintis ir sąvokas reikėjo dar šlifuoti ir paryškinti, kad galutinis tekstas išeitų tobulesnis. Nebuvo užtenkamai laiko skirta komisijoms tokiam sunkiam darbui, o visi buvo be galo nuvargę.
Popiežius, buvęs beveik visose sesijose ir išklausęs įvairiausias pareikštas pasta-bas bei galimybes, žinos geriau už bet kurį kitą, kaip įvertinti tą dokumentą ir kaip aiškinti jo skirtingas dalis pagal jų atitinkamą prasmę. Jis visuomet yra laisvas jį panaudoti tuo metu ir tuo būdu, kaip jam atrodys tinkamiausia.
Diskusijos salėje ir mažose grupėse parodė pagrindinį sutarimą dėl principų, įskaitant ir celibato įstatymo palikimą, dviejų trečdalių daugumos priimtą. Pasiekta tam tikro sutarimo (107 balsai prieš 87) dėl vedusių vyrų šventinimo į kunigus, kiekvienu atveju popiežiui nusprendžiant, ar duoti leidimą.
Ar Jūs manote, kad pakankamai buvo išklausyti tie, apie kuriuos sinode daugiausia buvo kalbama, t. y. kunigai?
Kai kurios vyskupų konferencijos organizavo apklausinėjimus ir šaukė susirinkimus, kad geriau pajustų kunigų nuomones. Nors ir sakoma, kad labiausiai pasigestas sinodo narys buvo kunigas ir kad reikėjo į jo nuomonę labiau atsižvelgti, bet manyčiau, kad kunigo rūpesčiai ir problemos buvo jaučiamos viso sinodo metu.
Ar sinodo metu buvo bandyta taisyti galimus trūkumus, pasitariant su kunigais ir išklausant jų nuomonių?
Faktas, kad tik vienas kunigas kalbėjo sinode ir tai tik savo vardu, nes kunigai negalėjo prieiti vienodos nuomonės, daugeliui buvo apviliantis dalykas. Bet sinode buvo jaučiamas noras, kad kunigai aktyviau dalyvautų. Antra vertus, šį trūkumą jie atitaisė, visomis jėgomis bendradarbiaudami ir laisvai perduodami savo mintis mažose diskusijų grupėse. Visi buvome labai patenkinti jų reikšmingu įnašu.
Pereinant dabar prie antrosios sinodo temos— teisingumo pasaulyje, ką galėtumėte pasakyti apie sinodo diskusijas ir jų reikšmę Bažnyčios socialiniams ir ekonominiams įsipareigojimams?
Diskusijose gana vieningai sutarėme, kad turėtume sinode eiti prie praktiško pritaikymo ir praktiškos veiklos. Pamatėme, kad per mėnesį negalėsime išvystyti tokių plačių temų doktrinos. Juo labiau, kad mūsų darbas vyko po Tarptautinės teologų komisijos ir Octogesima adveniens pasirodymo. Sinodo mintis buvo ieškoti praktiškų gairių. Bet einant prie praktiško pritaikymo ir vykdymo, pamatėme, kaip labai sunkus uždavinys, turint prieš akis skirtingas sąlygas. Buvo aišku, kad, norint tai padaryti sinode, reikėtų labai aiškios metodologijos.
Pirmiausia sinodas turėjo pabrėžti asmeninį visų pasikeitimą ir išsiauklėjimą, bet ne tik elito, o kiekvienos išsivysčiusios ar besivystančios tautos eilinio piliečio. Reikia taip pat reikalauti, kad vadinamoji "tylioji dauguma", jeigu būtų gerai informuota, priverstų jėgos centrus vykdyti rimtą socialinį ir struktūrinį atnaujinimą. Didysis Bažnyčios uždavinys yra supažindinti šių dienų žmogų, naująjį žmogų, su jo pareiga atspindėti tuos bruožus, kurie yra būdingi tobulai gyvenančiam Evangelija. Jis turi pareigą atsidėti dabartinio pasaulio perkeitimui, todėl turi būti nuoširdus, atviras ir visuotinis žmogus.
Taip pat sinodas skatino vyskupų konferencijas imtis atsakomybės mokyti teisingumo, pritaikant dokumento esmę vietinėms bažnyčioms. Tad sinodui, visuotiniam organui, tenka savitas vaidmuo: rūpintis bendrais principais ir patarimais įvairiose visuotinio neteisingumo situacijose. Diskusijose ir išvadose siekėme aiškių ir drąsių formulavimų, kurie turėtų išryškinti daug svarbių klausimų.
Jūs kalbate apie "aiškius ir drąsius formulavimus". Ar galėtumėte duoti pavyzdžių?
Žinoma. Štai keletas pavyzdžių. Mums atrodė, kad darbuotis dėl teisingumo ir įsijungti į pasaulio perkeitimą yra neatskiriama Evangelijos mokslo dalis. Pirmiausia reikėtų darbuotis dėl tyliųjų neteisingumo aukų. (Atrodo, kad pavergtosios Lietuvos žmonės būtų tokios neteisingumo aukos. Red.). Gal šių minčių padrąsintas kard. Slypij ir prabilo apie persekiojamuosius krikščionis už geležinės uždangos.
Meilė iššaukia ir radikalų teisingumo pergyvenimą. Mūsų misija nuolat mus šaukia atmesti neteisingumą. Svarbu aiškiai apibrėžti pasyviosios rezistencijos strategi-ją, kurios taisyklėse ir įstatymuose visos tautos turi pripažinti sąžinės teisę pasipriešinti. Veikla dėl teisingumo nebeneš vaisių, jeigu ji nebus įsikūnijusi visų vietinių bažnyčių gyvenime.
Bet kai konkrečios situacijos yra neatidėliojamos, argi užtenka tik daryti pareiškimus apie principus?
Ne. Tokiu atveju viską reikia kreipti į veiklą. Tačiau, kaip anksčiau minėjau, sinodas negali parūpinti konkrečių atsakymų ir aplamai negali pasmerkti paskirų neteisybių. Konkrečius pritaikymus paprastai daro vyskupų konferencijos ir atskiri vyskupai. Normaliose sąlygose jie turėtų rūpintis pritaikymu. Pagaliau visa Dievo tauta ir kiekvienas krikščionis pagal savo užimamą vietą ir galimybes šaukiamas tam pačiam darbui.
Kai kurie kalbėtojai sinode, pasiremdami tarpusavės pagalbos ir vienybės principais, pareiškė, kad, kai vietinė Bažnyčia nėra laisva ar jai būtų labai rizikinga pasmerkti neteisybes, tada kaimyninė Bažnyčia turėtų tai atlikti. (Lietuvos atvejis čia, tur būt, ir vėl bus puikus pavyzdys. Red.).
Ar Jūs manote, kad neteisingos struktūros ar valdžios turėtų būti minimos vardu?
Ta atsakomybė tenka vietinei Bažnyčiai. Vietinei Bažnyčiai reikia reaguoti, kai atsiranda aiškus neteisingumas. Be to, aš manau, kad pasaulio hierarchija turėtų vieningai veikti, kai kurioje nors tautoje pasirodo aiškūs neteisingumo pavyzdžiai. Šiuo atveju Bažnyčios galimybė paveikti moraliai ir žmogiškai yra labai didelė.
Vienu savo pasisakymu sinode Jūs, atrodo, norėjote atkreipti dėmesį į neteisingumą prieš popiežiaus asmenį ir jo reputaciją. Spauda mums tik dalį Jūsų kalbos paminėjo. Iš to nebuvo aišku, ką Jūs sakėte.
Ką sakiau, manau, buvo aišku. Kai kurie tame pasakyme norėjo rasti kažkokį dviprasmiškumą. Štai to pareiškimo dalis: "Šių dienų pasaulyje niekas neturi tiek moralinio autoriteto, kaip popiežius Paulius VI; tad niekas negali ir iš tiesų nėra tiek padaręs dėl teisingumo. Tačiau taip jau yra, kad kai kuriuose kraštuose popiežiaus įtaka yra mažesnė, nes jis arba jo mokymas taip yra žmonėms parodomas. Turintieji privilegiją palaikyti tiesioginį ryšį su Šv. Tėvu negali nejausti jam pagarbos (kalbu apie asmeniškus pokalbius su juo, apie viešas audiencijas, keliones..., pvz. jaunimo masės Maniloje, Sidnėjuje ir t. t.). Tačiau pažįstantieji popiežių tik iš tolo ir netiesiogiai, susidaro tokį paveikslą, kuris, jeigu jau ne visai klaidingas, tai bent netikras.
Ką daryti Bažnyčioje, kad Šv. Tėvo vaizdas būtų teisingai ir tokiu būdu parodytas, kad jis būtų objektyvus ir modernaus pasaulio atpažįstamas?" Taip esu pasakęs savo kalboje.
Kaip vienuolijų generolai bendradarbiavo sinodo metu?
Į sinodą žengėm su viltimi, jausdami atsakomybę už trečdalį pasaulio kunigų ir už tarptautinę veiklą. Abu šie klausimai yra taip artimi centrinėms sinodo temoms. Rūpinomės kuo geriausiai pasiruošti. Keletą mėnesių prieš sinodą sudarėme komisijas studijuoti abi temas — kunigystę ir teisingumą pasaulyje — ir su ekspertų pagalba jas analizavome. Po to vyko visuotinis generolų susirinkimas Villa Cavalletti (Grot-taferrata). Dalyvavo 60 generolų iš didžiausių vienuolių ordinų ir kongregacijų, atstovaujančių didelį vyrų vienuolių procentą pasaulyje. Per tris dienas klausėmės specialistų kalbų ir pranešimų iš komisijų. Po bendrų diskusijų ieškojome būdingesnių abiejų temų bruožų. Tada išsiuntinėjome visiems generolams, įskaitant ir nedalyvavusius Villa Cavalletti susirinkime, studiją ir klausimus, į kuriuos daugelis atsakė.
Artėjant sinodo atidarymo dienai, vėl susitikome rugsėjo mėnesį plačiau pastudijuoti dokumento apie teisingumą pasaulyje. Dešimt generolų, kuriuos susirinkimas išrinko ir popiežius patvirtino sinodo nariais, savo ruožtu rengė dažnus susirinkimus prieš sinodą ir per sinodą temoms apmąstyti ir išstudijuoti.
Sinodo metu palaikėme artimą ryšį su visais generolais. Šiam tikslui kas šeštadienį per visą spalio mėnesį ir pirmą lapkričio savaitę susitikdavome, kad informuotume kitus ir išklausytume jų nuomonių bei atsiliepimų. Paprastai apie 40 generolų atsilankydavo į tokius susirinkimus.
Galimybė dirbti kartu visiems kaip vienetui buvo 221 generolo veiklos vaisius, ypač per paskutiniuosius trejus metus. Per šį laiką pastoviai susitikdavome pagrindinių vienuoliško ir Bažnyčios gyvenimo temų analizuoti.
Kaip sinodas priėmė vienuolius?
Taip, kaip ir visus. Jie mus išklausė su meile ir noru suprasti. Gaila, kad moterų vienuolių balsas nebuvo išgirstas.
Jie į mus žiūrėjo kaip į vieningą ir atpažįstamą grupę, atstovaujančią įdomų ir svarbų Bažnyčios sektorių. Manau, jie taip pat pastebėjo, kaip vienuoliai vieni kitus gerai supranta ir drauge dirba Bažnyčios tarnyboje, norėdami pasitarnauti hierarchijai. Kaip dažnai tokiais atvejais atsitinka, išgirdę kai kuriuos mūsų pareiškimus, jie įvairiai reagavo: vieni juos priėmė kaip balsą, bandantį apibūdinti bendras situacijas kalba, bylojančia apie didelę evangelinę laisvę; kiti juos palaikė asmeniškais ir perdėtais pareiškimais.
Negatyvūs įspūdžiai, kuriuos sukėlė vienuolių veikla — o tai pasirodė iš kai kurių sinodo kalbų — privertė mus susimąstyti. Klausėme save, kokios galėtų būti priežastys, sukėlusios tokį įspūdį. Arodo, kad pirmiausia reikia pataisyti tai, kas buvo teisinga jų kritikoje, o paskui — reikia palaikyti artimesnius ryšius su šiais Bažnyčios sektoriais, kad išvengtume galimo nusistatymo prieš vienuolius. Tokie nesusipratimai gali neigiamai atsiliepti apaštalavimo ir pastoracijos našumui.
Bus ne pro šalį čia suminėti didžiulę įtaką, kurią vienuoliškos kongregacijos, tiek vyrų, tiek moterų, padarė, vykdant savo vienuolynų atnaujinimą, atsižvelgiant į pasaulio ir Bažnyčios reikalus. Tai sunkus procesas — ilgas, pilnas rizikos. Kartais tos pastangos neapsiėjo be nepasisekimų.
Kai kas mano, kad vienuoliškas gyvenimas gali būti taip lengvai pritaikomas, kaip guminė pirštinė kiekvieno dydžio rankai. Bet iš tikrųjų tai yra daug sunkiau.