JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Gyvename triukšmingame dvidešimtojo amžiaus pasaulyje, kur viskas mainosi, keičiasi, kur visi bėga, skuba, bet patys nežino kur. Šiandieninis žmogus yra panašus į tą keleivį, kuris greitai išbėgo iš geležinkelio stoties, pasišaukė taksį, įsėdo ir uždususiu balsu sukomandavo: "Važiuok kaip galima greičiau, nes aš be galo skubu!" Šoferis užvedė mašiną ir pradėjo beveik lėkte lėkti, kartais nebodamas net raudonų šviesų. Kelias minutes taip jiems galvotrūkčiais paskubėjus, keleivis, lyg šiek tiek atsipeikėjęs iš savo karštligiško skubotumo, klausia šoferį: "Bet ar Tamsta žinai, kur mes turime važiuoti?" — "Nežinau", atsakė šoferis, "juk Tamsta man visai nesakei, kur mes turime važiuoti, tik liepei labai skubėti, ir mes tikrai skubame!" Deja, jie važiavo visai priešinga kryptimi — prie savo kelionės tikslo ne artėjo, bet nuo jo tolo.
Ar tai nėra mūsų moderniojo žmogaus vaizdas? Mes taip pat galvotrūkčiais bėgame per gyvenimą, skubame, lekiame, rizikuodami kartais net savo gyvybe, bet nepagalvojame apie to skubėjimo tikslą, nepažiūrime, ar tas skubėjimas mus prie tikslo veda, ar nuo jo tolina. Tad kartais, ypač naujųjų metų pradžioje, būtų labai naudinga sustoti, susikaupti, pagalvoti apie savo gyvenimą ir apie gyvenimo tikslą. Reikėtų peržvelgti praėjusius metus ir pažiūrėti, ar buvo eita teisinga kryptimi. Ar mano santykiai su Kūrėju ir su jo kūriniais buvo tokie, kokie turėtų būti, ar ko nors trūko? Ar šiais metais aš galiu ramiai eiti tuo pačiu keliu, ar gal turėčiau pasukti visai priešinga kryptimi?
Bet gal ne vienas pagalvos: "Taip, jeigu aš žinočiau, kad yra Dievas, jeigu aš būčiau tikras, kad jis yra mano ir viso pasaulio Tvėrėjas, tada aš, be abejo, kitaip gyvenčiau ir savo santykius su juo tvarkyčiau, kaip tvarinys su Tvėrėju, bet juk yra tiek žmonių, kurie juo netiki, kurie sako, kad jo visai nėra, kad jį tik žmogaus fantazija sugalvojo.
Vis dėlto reikia manyti, kad yra labai maža žmonių, kurie netikėtų, kad yra Dievas. Daugiausia žmonės tik abejoja jo buvimu, nėra tikri. Ir Šv. Raštas sako: "Tarė kvailys savo širdyje — nėra Dievo!" Taigi tik kvailas, neišmintingas žmogus gali sakyti, kad Dievo nėra. Jeigu žmogus yra protingas, jeigu jis tyčia neužmerkia savo akių ir neužsikemša ausų, tai gali Dievą protu suprasti, gali pamatyti jo pėdsakus kiekviename žingsnyje ir kiekviename tvarinyje. Jis gali išgirsti nuostabų visos tvarinijos jam giedamą garbės himną ir nuolankią padėkos psalmę. Tai suvokė ir poetas Jurgis Baltrušaitis, savo eilėraštyje sakydamas: "Aš suprantu skausme ir ilgesy, kaip, žmogaus prote, silpnas tu esi, nes štai nakčia regiu spiečius žvaigždžių, bet kurčias — aš jų psalmės negirdžiu". Ir filosofas Kantas dažnai sakydavo, kad geriausias Dievo buvimo įrodymas jam esąs žvaigždėtas dangus viršuje ir dorovės įstatymas jo paties viduje.
Pascalis sako, kad pasaulis su Dievu yra paslaptis, o pasaulis be Dievo — absurdas. Trečio pasirinkimo žmogui nėra: arba jis pripažįsta Dievą ir renkasi pasaulį su Dievu, arba. Dievo nepripažindamas, renkasi pasaulį be Dievo. Arba jis renkasi paslaptį, arba absurdą. Be abejo, kiekvienas protingas žmogus iš šių dviejų galimybių verčiau rinksis paslaptį, nes rinktis absurdą būtų perdaug negarbingas savęs pažeminimas. Rinktis paslaptį nėra jokios gėdos ar pažeminimo, nes pasaulis yra pilnas paslapčių. Daug paslapčių yra ir gamtos, ir fizikos, ir kituose moksluose, tad visai nenuostabu, kad daug nesuprantamų dalykų ir paslapčių bus ir Dievą tikinčiam žmogui. Juk žmogaus gyvenimas ir yra nuolatinis tiesos ieškojimas, stengimasis atidengti jį apsupančias paslaptis. Žmogaus gyvenimas turi būti nuolatinis Dievo ieškojimas, stengimasis vis labiau jį pažinti, vis labiau prie jo priartėti, labiau jį pamilti. Kiekvienas žmogus savo prigimtyje jaučia kažkokią jėgą, kuri jį verčia ieškoti tiesos, ieškoti Dievo, ieškoti savo gyvenimo tikslo.
Vėl tas pats filosofas Pascalis labai išmintingai sako, kad visi ieško Dievo, bet ne visi jį suranda, nes vieni ieško, bijodami jį surasti, o kiti — bijodami jį prarasti. Tie, kurie ieško Dievo, bijodami jį prarasti, jau yra jį suradę, bet vis dar nori jį lyg aiškiau surasti, nori atidengti vis daugiau ir daugiau paslapčių ir bijo, kad kartais jo neprarastų, nes tada žmogaus ir viso pasaulio gyvenimas būtų tikras absurdas: mes nežinotume, iš kur ateiname, kur einame, koks yra mūsų gyvenimo tikslas ir kokia prasmė. Kiti ieško Dievo, bijodami jį surasti. Jie bando jo ieškoti, nes jaučia savo sąžinės balsą, juos verčiantį ieškoti tiesos, tačiau jų ieškojimas nėra nuoširdus, jie lyg apgaudinėja patys save, bet iš tikrųjų jo rimtai neieško, nes bijo jį surasti. Juk jeigu suras, reikės jam nusilenkti, reikės pripažinti ir vykdyti jo įsakymus, o jie taip nuo visa to yra atpratę! Tad ir stengiasi pamažu apmarinti savo sąžinę ir sau įsikalbėti, kad Dievo visiškai nėra.
Bet užtenka žmogui tik atverti akis, ir jis pamatys Dievą visur. Apie Dievo buvimą jam kalbės ir vandens lašelis, ir mažutis vabalėlis, ir gėlės žiedas. Apie jo išmintį mums garsiai kalba ir bitės nulipdytas korys, ir voro nuaustas tinklas, ir kiti gamtos stebuklai, kurie viršija žmogaus protą. Tad aišku, kad turi būti kitas protas šalia žmogiškojo proto ir tas protas yra daug didesnis už žmogiškąjį, tai yra dieviškasis protas ir dieviškoji išmintis, kuri yra visų daiktų ir žmogaus egzistencijos priežastis.
Metus žvilgsnį į gamtą, kiekvienam aišku, jog čia viskas taip tobulai sutvarkyta, kad kiekvienas kūrinėlis, nors ir mažiausias, turi savo gyvenimo tikslą. Tą tikslą jis gali pasiekti ir paprastai pasiekia. Koks, pavyzdžiui, yra upelio tikslas? Pasiekti jūrą. Ir jis ją pasiekia. Gali jį užtvenkti — jis vis tiek kur nors prasigrauš sau kelią, pasieks didesnę upę, o paskui ta upe ir savo tikslą — jūrą. Štai šuniukas ar kačiukas. Koks jų gyvenimo tikslas? Ko jie siekia? Vien tik sočiai pagyventi. Kačiukas, pasigavęs pelę, jaučiasi visiškai laimingas ir patenkintas. Šuniukas, gavęs nugraužti kaulą, nieko daugiau netrokšta — nueina į šalį ir laimingas užmiega. Dabar pažvelkime į žmogų, pažvelkime patys į save. Ko siekia žmogus, koks jo gyvenimo tikslas? Žmogus visa savo prigimtimi siekia laimės.
Kalbėjome, kad gamtoje kiekvienas tvarinėlis pasiekia arba bent turi galimybę pasiekti savo tikslą, pasiekti tai, ko jo prigimtis nori ir į ką veržiasi. O kaip su žmogumi? Ar jis šioje žemėje gali pasiekti laimę, kurios taip trokšta visa jo prigimtis? Ne. Tai yra visiškai neįmanoma. Kartais žmogus galvoja, kad jam laimę suteiks turtai, garbė, malonumai. Tad jis ir nukreipia visas savo pastangas į šias žemiškas vertybes. Tegul žmogus tampa didžiausiu milijonierium, tegul apie jį kalba visas pasaulis, tegul jis naudojasi visais galimais malonumais, bet jeigu jis neturi tikėjimo, jeigu visos jo viltys tik šiame gyvenime, tai jis niekad nesijaus tikrai laimingas. Pažvelgę į istoriją, surasime daug garsių milijonierių, kuriems netrūko nei garbės, nei žemiškų malonumų, bet jiems labai trūko laimės, tad ir tą savo turtingą, garbingą ir malonumais pertekusį gyvenimą pabaigė savižudybe. Laikina laimė žmogaus niekad nepatenkins, jis nori amžinos. Tik ta viena mintis, kad kartą jis turės mirti, kad turės palikti savo turtus, ir garbę, ir malonumus, žmogui atima tikrąją laimę. Tik amžina laimė gali jį pilnai patenkinti, tik tokios laimės jo prigimtis siekia, nes tik tokiai laimei jis yra sutvertas.
Tad jeigu tokios laimės jis negali pasiekti šioje žemėje, kur nieko nėra amžino, kur viskas labai greitai praeina, turi būti kitas gyvenimas, turi būti amžinybė, turi būti amžinas Dievas, turi žmogus savo prigimtyje turėti amžiną, nemirštantį pradą — sielą. Jeigu jau paprasčiausi gyvūnėliai pasiekia savo tikslą, o jo nepasieks tik žmogus, tas pasaulio karalius ir valdovas, tas visos kūrinijos apvainikavimas? Tik šis tobuliausias tvarinys turėtų būti išimtis, tik jis vienas negalėtų ir neturėtų net mažiausios galimybės pasiekti tai, į ką taip smarkiai visa savo prigimtimi veržiasi! Tai yra neįmanoma, tai būtų visiškai nesuprantama. Žmogus tada nebūtų tobuliausias tvarinys, o tikras absurdas. Tad mes negalime rinktis absurdo, negalime rinktis pasaulio ir žmogaus be Dievo. Pasirinkus Dievą, žinoma, bus daug nesuprantamų dalykų, daug paslapčių, bet mes juk turime protą tam, kad tas paslaptis vieną po kitos atidengtume, kad nuolat tobulėtume, kad nuolat ieškotume, kol pagaliau surasime savo gyvenimo tikslą, kol surasime Dievą, kol surasime amžiną laimę. Šioje žemėje niekas niekada žmogiškosios prigimties nepatenkins, niekas neduos patenkinamų atsakymų į mūsų gyvenimo klausimus. Teisingai šią mintį išreiškė ir mūsų tautos dainius Maironis: "O didis Dieve, ir Tėve brangus, pastiprink žmogų, silpną ir menką. Tu pats surėdei, jog vien tik dangaus jo begaliniams norams užtenka!"
, ne�.s PA@�Da buvo Dievo rankose. Bet, kai jie buvo netoli Jeruzalės, ypatinga Dievo globa juos apleido. Tada jie pradėjo galvoti ir spręsti: "Jei gimė karalius, tai jis turi gimti karaliaus rūmuose — dideliame mieste". Ir štai jų protas juos nuvedė į Jeruzalę. Jie pakluso savo protui, perėjo į daiktinės tikrovės analizavimą ir čia suklydo. Jeruzalėje randa ne Kūdikėlį, o rašto žinovus ir karalių Erodą. Jų klaida atnešė žiaurias pasekmes. Erodas, sužinojęs apie naujo karaliaus gimimą iš išminčių, o gimimo vietą iš Raštų, išžudė ten visus pirmgimius iki dvejų metų amžiaus. Kad šios žudynės, minimos Šv. Rašte, yra tikri faktai, negali būti abejonės. Šv. Mato Evangelija buvo parašyta, patiems žydams dar esant gyviems to įvykio liudininkams. Rašyti išgalvotus dalykus tokioje padėtyje būtų labai negudru, net ir tuo atveju, jei Kristus nebūtų buvęs Dievas, o apaštalai nebūtų pasižymėję savo moralumu.
KARALIŲ DOVANOS
Katalikų teologai dovanų prasmę aiškina tokiu būdu: auksas dovanojamas kaip karaliui; smilkalai — kaip Dievui; ir mira — kaip mariam žmogui. Dovanos turėjo išsakyti, kas buvo Kūdikėlis. Ir iš tikro, kiekvienam žmogui skiriame jam geriausiai tinkamas dovanas. Vienok, pažiūrėję į Karalių dovanas daiktinės tikrovės akimis, rasime, kad jos savyje yra nelogiškos. Karalių, kaip sąvoką, galime suderinti su žmogumi, o taip pat ir su Dievu, bet suderinti Dievą su mirtingu žmogumi vargu ar buvo įmanoma Rytų Išminčiams. Taigi, jei ši simbolinė prasmė yra tikra, tai ji jokiu būdu ne Išminčių sugalvota. Kaip kelias buvo nurodytas Dievo siųstos žvaigždės, taip ir dovanos buvo paties Dievo apspręstos. Bet čia nušvietėm tik vieną dovanų pusę. Dovana yra savo daikto atidavimas kitam. Vadinas, visų pirma reikia daiktą turėti ir jis turi būti savas. Žodį "savas" labai pabrėžiu, nes šį kartą nešamos dovanos pačiam Dievui. Aišku, kad Dievo atžvilgiu žmogus tam tikra prasme nieko savo neturi. Kiekvienu atveju žmogui yra duota asmenybė ir kūrybinė galia. Tie abu veiksniai įgalina mus bent reliatyviai pripažinti, kad tai, kas mano sukurta, yra mano. Ką gi žmogus apčiuopiamo sukūręs šiame pasaulyje? Visų pirma daiktines gėrybes — turtus. Todėl Išminčiai ir atnešė aukso, už kurį nesunkiai galima šių gėrybių įsigyti. Žmogus visada susirūpinęs savo sveikata. Jis išrado būdus ir vaistus ją bent iš dalies atstatyti ir net po mirties išlaikyti kurį laiką kūną nesugedusį. Mira ir atvaizduoja žmogaus išmanymą išsilaikyti biologiškai. Pagaliau žmogus siekia trečio dalyko — žemiškos garbės. Niekas taip gerai jos nepavaizduoja, kaip smilkalai. Smilkalų medžiaga sudega, dūmai išsisklaido, ir lyg nieko nebūta. Visos dovanos savo prigimtimi ir paskirtimi labai skurdžios, bet žmogus atnešė tai, ką jis turėjo, kas bent reliatyviai buvo jo. Beveik tas pačias dovanas tik kiek kita forma siūlė Kristui ir velnias, tai yra: turtus, valdžią ir garbę. Velnias, aišku, prisistatė Kristui visai kitaip su savo dovanomis. Trys Karaliai, atiduodami dovanas, išreiškė žmogiškos išminties menkumą ir nusilenkimą prieš Tikrąją Šviesą. Lenkdamiesi prieš Kūdikį, jie jautėsi mažesni už jį. O velnias, patyręs apie Kristaus pasitraukimą į tyrus, kad ten pasninkautų ir nusižemintų iki žmogiškos prigimties silpnumo, atėjo su dovanomis visa savo puikybe. Velnio dovanos buvo skiriamos Kristui — žmogui, bet ne Kristui — Dievui. Jo dovanų tikslas — atskirti visam laikui Kristų — žmogų nuo Kristaus — Dievo. Ir ši velnio veikla nebuvo absurdiška, nes Kristus pagundą turėjo tikrai išgyventi, kaip ją išgyvena nupuolęs žmogus, kitaip — pasninkas ir gundymas būtų beprasmiški. Kristus velnio dovanas atmeta. Ir koks sutapimas! Žmonės atmeta Kristaus dovaną! Juk Kristus gimdamas pats save, kaip dovaną, atnešė žmonėms. Deja, žmonija per daug nupuolusi, kad dovanos užtektų jos išgelbėjimui. Jai reikėjo aukos. Dovanai tapti tikrove, reikia, kad ji būtų ne tik duodama, bet ir priimama. Auka tik duodama. Ir nepriėmus jos, ji lieka auka. Aukos, tapusios įvykiu, dažnai nebeįmanoma ir atšaukti. Išganymas žmonijai atėjo ne kaip Betliejaus dovana, bet per Golgotos auką. Tą žmonijos nepajėgumą priimti Kristų, kaip dovaną, kaip tik ir išreiškė Trys Karaliai, palikdami Kristų ir grįždami į savo namus. Kuo gi pasireiškė jų pasitraukimas nuo Kristaus?
Išminčiai parodė nepaprastą paklusnumą ženklui ir tuo pačiu Tam, kuris tą ženklą siuntė. Ženklui paklusdami, jie atliko ilgą ir varginančią kelionę. Ženklo nurodytą kūdikį jie garbino kaip karalių vargingoj lūšnoj; nors toks jų elgesys prilygo nesąmonei. Čia peršasi mintis, kad jei Išminčiai ryžosi nusilenkti nesąmonei, tai jie turėjo turėti nepaprastai stiprų tikėjimą. Tikėjimą? Kuo? Koks to tikėjimo turinys? Jų tikėjimas yra pakely iš pagonybės į Izraelio Dievą. Čia randa savo prasmę ir jų kelionė į Jeruzalę. "Tikėjimas pakelyje" yra tikėjimas "kažkuo". Bet "kažkas" yra neapčiuopiamas, nesavas, netikras. "Kažkam" esame visada neutralūs ir dėl jo nepergyvenam vidinės kovos. Be vidinės kovos negalime išgyventi tikėjimo dorinės vertės, o pergyvename jį kaip paprastą nežinojimą. Išminčiai rezignavo prieš "kažką" — galingesnį už juos, bet nusižeminimas nėra pilnas tikėjimas, o tik įžanga į jį. Džiaugsmingo įvykio Trys Karaliai nesuprato, ir todėl, užuot skelbę jį žmonijai, ramiausiai grįžo į savo namus. Priimti gimusį Kristų, kaip dovaną žmonijai, jie būtų galėję tik tuo atveju, jei Dievas šiam uždaviniui įgyvendinti būtų suteikęs jiems specialią malonę. Bet tada vėl netektų prasmės jų misija, nes, gavę tokią malonę, prarastų žmonijos atstovavimą.
Taip iki galo Trijų Karalių misija yra paskendusi mįslėje, bet tik mįslė ir daro jų apsilankymą prasmingą ir suprantamą. Čia taip pat išryškėja, kad Kristaus, kaip pasaulio Šviesos, gimimas yra daug svarbesnis, negu jo mokymas, nes mokymas yra žmogiškos šviesos nešimo būdas (Dievas gali skelbti savo valią ir žmonių lūpomis), o gimimas yra dieviškas. Gimimu Kristus egzistenciškai įėjo į žmonių giminę ir ją pašventė. Mokymo einam klausytis, kad išmoktume, o Dieviškam Gimimui eina nusilenkti ir žmogiškoji išmintis.