Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
VARGONŲ MUZIKOS FESTIVALIS
1972-jų metų gale Vilniuje įvyko trečiasis vargonų muzikos festivalis. Tarp kitų kūrinių festivalyje pirmą kartą nuskambėjo du lietuvių kompozitorių kūriniai: Vytauto Barkausko "Gloria urbi", Vilniaus miestui skirtas kūrinys, kurį vargonais solo atliko B. Vasiliauskas ir Eduardo Balsio kantata "Saulę nešantis". Kantata parašyta sopranui, chorui, vargonams ir mušamiesiems. Soprano partiją atliko solistė Giedrė Kaukaitė.
("Literatūra ir Menas", nr. 44, 1972 m.)
KĄ VEIKIA AUKSO MEDALIO LAIMĖTOJAS?
1956-jų metų olimpiados Melbourne, Australijoje, 20 km ėjimo varžybas laimėjo ir aukso medaliu buvo apdovanotas lietuvis lengvaatletis Antanas Mikėnas. "Sporte" (nr. 131, 1972 m.) duodamas pasikalbėjimas su šiuo sportininku, skaitytojai supažindinami su dabartiniu jo gyvenimu. Būdamas 36-rių metų amžiaus, Mikėnas pasitraukė iš aktyvaus sporto ir varžybų. Dabar jis dirba Vilniaus Valstybinio universiteto fizinio auklėjimo katedroje vyriausiu dėstytoju, o laisvalaikiu treniruoja ėjikus. Mikėnas teigia, kad sudėjus visą jo sportinį ėjiko kelią, būtų apeita beveik visa planeta... Ateityje jis ruošiasi rašyti atsiminimų knygą "Nuo Ramygalos iki Melbourno".
SUKAKTUVINIAI ATVIRUKAI
Šiais metais Kėdainiai mini 600-sias savo įkūrimo metines. Ta proga neseniai knygynuose pasirodė spalvotų atvirukų komplektas "Kėdainiai", kurį išleido "Minties" leidykla, o spaudė K. Požėlos spaustuvė. Tačiau, kaip iš atsiliepimų spaudoje matyti ("Literatūra ir Menas”, 1972.IX.9), Kėdainiai mieliau būtų apsiėję be tokios pagarbos:
"Labai bloga šių atvirukų spaudos kokybė, jau nekalbant apie komplekto vidų (jame tik keletas šiek tiek geresnių poligrafiniu požiūriu vaizdų), pakanka paimti ir išskleisti patį aplanką. Pretenzingame "antriniame fone matai dvi murzinas dėmes, kurios turi reikšti, jei tikėti užrašui, kad tai "pėsčiųjų tiltas per Nevėžį" (ar tiktai?) ir "Dotnuvėlė ties Kėdainiais". Matyt, "paauksuodami" viršelį, leidėjai norėjo pailiustruoti gerai žinomą liaudies posakį, kad auksas ir pelenuose žiba. Tai jiems visiškai pavyko...
Itin prastai apibūdina Kėdainius atvirukų siužetai. Keturi iš dvylikos atvirukų Kėdainių miesto apskritai nevaizduoja. Kėdainių miestui skirti likusieji aštuoni atvirukai tap pat nesudaro tikro vaizdo nei apie naująsias statybas, nei apie įdomų, dėmesio vertą Kėdainių senamiestį. Net tie, kas Kėdainius pažįsta, sunkiai čia atpažins juos.
Pagaliau dar viena detalė. Sprendžiant iš to, kad užrašai atvirukuose yra keturiomis kalbomis, jie skirti reprezentuoti Kėdainius ir už respublikos ribų. Tačiau neduok. Dieve..
Visai pagrįstai šių eilučių autorius būkštauja dėl įspūdžio, kurį gali svetimšalis susidaryti apie leidyklą, spaustuvę ir pačius Kėdainius. Tie, kurie esame matę iš Lietuvos atsiųstus atvirukus su kitų miestų ar šiaip kitokiais vaizdais, visiškai su tais būkštavimais sutinkame.
GAMTOS APSAUGOS DRAUGIJA
Tau eilę metų sėkmingai veikia Gamtos Apsaugos draugija, kurioje 1971 m. buvo 18,535 nariai, susiskirstę į 699 būrelius. Prie draugijos tarybos veikia devynios komisijos. Kraštovaizdžio apsaugos komisija pereitais metais paruošė "Siūlymus Lietuvos kraštovaizdžiui formuoti", o jos nariai dažnai važinėja po įvairias Lietuvos vietoves, tiria gamtines situacijas ir duoda patarimus melioratoriams ir kitiems gamtos keitėjų projektams. Draugijos ribose dar veikia landšafto architektūros ir augalų apsaugos komisija, faunos gausinimo ir apsaugos komisija, vandens apsaugos komisija, oro apsaugos komisija, geologinių ir archeologinių paminklų apsaugos komisija ir propagandos komisija, kurios rūpestyje yra tinkamas gamtos apsaugos klausimų nušvietimas spaudoje.
1971-72 mokslo metais 33 rajonuose veikė gamtos apsaugos fakultetai, kuriuose mokėsi 2,415 žmonių. Draugijos skyriai taip pat organizuoja masines pavasario šventes, gamtos globos konkursus, medelių sodinimo ir priežiūros mėnesius. Gamtos Apsaugos draugija leidžia mėnesinį žurnalą "Mūsų gamta".
("Mūsų gamta", nr. 7, 1972 m.)
GAUSĖJA IŠTUOKOS
Kaip ir daugelyje moderniojo pasaulio tautų, Lietuvoje ištuokų skaičius žymiai auga. Pvz. 1960 metais vienam tūkstančiui gyventojų buvo 0,9 ištuokos, o 1970 m. jų padaugėjo iki 2,2. Paprastai sakant, ketvirtos ar penktos vedybos baigiasi ištuokomis.
Palyginus su kitomis sovietų okupuotomis valstybėmis, Lietuvos ištuokų procentas stovi maždaug viduryje. Didžiausiu ištuokų skaičiumi pasižymi Latvija, o menkiausiu — Armėnija ir Gruzija.
Trumpai žvilgterėkime į tuos išsituokiančiuosius ir priežastis, dėl kurių santuokos išyra (medžiaga šiai apžvalgai imta iš "Švyturio", nr. 15, 1972 m.).
Daugiau kaip du trečdalius išsiskiriančių porų sudaro drauge išgyvenę ilgesnį laiką, 6-20 ir daugiau metų. Iki 24 metų amžiaus skyrybų ieško dvigubai daugiau moterų negu vyrų (mat, moterys jaunesnės išteka), bet po 30 metų amžiaus vyrų procentas smarkiai prašoka ištuokos ieškančių moterų procentą.
Dalis pagausėjusių ištuokų priežasties priklauso santvarkos sistemai. Iki 1965 metų pabaigos į skyrybas buvo žiūrima labai nepalankiai ir santuokas legaliai panaikinti buvo sunkoka. Nuo 1965 m. gruodžio 10 d. santuokos nutraukimas pavestas spręsti rajonų liaudies teismams, o ir priežastys joms nutraukti labai pagausėjo.
Daugumo teisininkų nuomone, pagrindinė šeimų irimo priežastis yra girtavimas. Beveik trečdalis visų vedybų subyra dėl girtuoklystės. Kaip rodo teismų praktika, dėl girtavimo dažniausiai yra kaltas vyras. Tik labai mažą skaičių šeimų suardo girtuokliaujanti žmona.
Antroji didžiausia ištuokų priežastis (30 proc.) priklauso vieno ar kito sutuoktinio neištikimybei. Šalia natūraliųjų neištikimybės priežasčių, dažnai dar prisideda ir tai, kad susituokusieji negali drauge gyventi — negauna buto, darbų ar leidimo persikelti į bendrą rajoną.
Trečiąją vietą užima ištuokos dėl charakterių skirtumo (15,05 proc.). Aišku, į šią kategoriją galima sutalpinti aibes įvairiausių priežasčių.
Teismai patenkina apie 80 procentų visų ieškinių nutraukti santuokas. 1971 metų teismų praktika rodo, kad apie 84 proc. visų ištuokų suteikta šeimoms su mažamečiais vaikais.