(Disputas su prof. A. Maceina)
DR. GR. VALANČIUS
II. BENDRAS ĮSPŪDIS, “DIDŽIUOSIUS DABARTIES KLAUSIMUS” PERSKAIČIUS
Paprastai vienaip skaitau poeziją (tik retkarčiais pabraukinėju — o galgi bus proga kada nors pacituoti?), kitaip romaną (dažnokai praleidžiu nuobodžią užuomazginę pradžią), bet visiškai kitaip filosofinę, teologinę, mokslinę knygą, prie kurių priklauso ir minėtoji Maceinos knyga. Tokią knygą pribraižau, prirašinėju tiek, kad ji pasidaro siaubinga mišrainė. Tokie pasidarė ir "Didieji klausimai". Pirmiausia peržvelgiau turinį, paskui skaičiau įvadą ir baigiamąsias pastabas, ir tik po to griebiausi skaityti iš eilės, įtempęs visą smegeninę. Jau pačioj pradžioj apsivyliau. Užuot radęs "pasaulio sekuliarizaciją", tikėjausi rasiąs kalbą apie "Bažnyčios desekuliarizaciją". Tariausi, nutrauksime ją iš spalvingo blizgesio į pilką žemelę ir įvilksime į kuklų kuklutėlį, jeigu jau ne Betliejaus tvartelio, tai bent Asyžiaus "Porciunkulo" pavidalą. Maniau, gal Maceina vėl prabils apie bažnyčių auksą ir vargdienių duoną, kaip kadaise. Pasaulį pasaulinti skambėjo tartum taip, kaip žmogų žmoginti, kiaulę kiaulinti.
Pamatęs, kad čia bus kalbama apie "Evangelijų numitinimą", apsidžiaugiau. Maniau; kad bus kalbama ir apie Senojo Testamento "numitinimą". Deja, apsirikau. Naująjį Testamentą jau esu skaitęs keliolika kartų. Kiekvieną kartą lyg kažkas stumte stūmė vėl pradėti ir baigti skaityti iš naujo. Manau, kad ir kiti su Naujuoju Testamentu daug bėdų neturi. Jį skaitant, gal ne vienas, panašiai kaip Tomas Dvynukas, turėtų pulti ant kelių ir sušukti: "Mano Viešpats ir mano Dievas!" Tačiau visai kitaip yra su Senuoju Testamentu. Gėda prisipažinti — vargu ar būsiu baigęs skaityti vos antrąjį kartą. Čia man labai sunku atskirti, kur tikras aprašymas, o kur mitologija.
Bet, žinoma, ilgiausias, svarbiausias ir kontroversiškiausias klausimas šioje Maceinos knygoje — tai "Evoliucija ir religija". Prabėgom peržvelgęs, gūžtelėjau pečiais ir nustebau. Niekad nebuvau girdėjęs, kad Maceina būtų kada nors studijavęs gamtos mokslus, dargi tokius "sausus", kaip geologija, paleontologija, antropologija, antropogenesis, biologija, anatomija, fizika ir pan. Težinojau jį esant labai gilios erudicijos ir plačiai apsiskaičiusį krikščioniškosios filosofijos ir teologijos žinovą. Negi jis dabar imtųsi kritikuoti pvz. Einšteino reliatyvumo teoriją? Argi galėtų taip daryti tokio rango žmogus, kuris turi apsčiai apie ką rašyti, apie ką gerai nusimano? Argi jam derėtų knaisiotis po visokius "sinan-thropus", "neanderthalius", arba kokius neolitinius ar paleoltinius laikotarpius? Rašyk apie filosofiją ar teologiją, apie ką daug žinai, bet ne apie kosminę evoliuciją, kuri yra visai ne tavo sritis. Taip, net pyktelėjęs, pamąsčiau.
Čiuptelėjau atitinkamą Liet. Enciklopedijos tomą, jausdamas, kad čia turi būti kažkas netvarkoj, bet nieko naujo apie autorių nesužinojau. Dar blogiau. Atsirado nauja mįslė. Dr. J.G. joje rašo, kad Maceina esąs krikščioniškas filosofas, bet ne tomistas. Tai kas čia dabar? Ar aplamai įmanoma būti krikščionišku filosofu, visiškai praeinant pro Akvinietį, net nepadarius su juo jokio "kompromiso"? Juk jo doktrina yra formaliai Bažnyčios patvirtinta ir paskelbta oficialia Bažnyčios doktrina, tad visos kitos doktrinos bent neturėtų jai prieštarauti pagrindiniuose dalykuose. Nustebau, kad ši jo knyga neturi bažnytinės aprobatos, o beveik visi kiti jo veikalai turi. Tad, matyti, ir pats autorius tai nelaiko smulkmena. Aprobatas turi ir kitos "Krikščionis gyvenime" serijos knygos, išskiriant tik S. Ylos "Šiluvos istoriją", bet juk istorinei knygai tokia aprobata gal ir nereikalinga. Tačiau "Didieji klausimai" beveik kiekvienu puslapiu ir kiekvienu sakiniu yra teologiška, tad atrodo, kad bažnytinė aprobata būtų reikalinga.
Popiežius Leonas XIII, kuris buvo vienas žymiausių teologų ir filosofų iš visų buvusių popiežių, 1879 m. išleido encikliką apie krikščioniškąją filosofiją "Aeterni Patris". Šioje enciklikoje šv. Tomui Akviniečiui prie jo ankstesnio titulo "Doctor Angelicus" pridedamas dar kitas titulas "Doctor Communis Ecclesiae", t.y. jis padaromas oficialiu Bažnyčios teologu, tad ir jo doktrina tampa oficialia Bažnyčios doktrina. Popiežius suformulavo, nustatė ir paskelbė principus bei metodus, kurių turėtų laikytis visi krikščioniškieji teologai ir filosofai, kad, mokydami ir rašydami, pagrindiniuose dalykuose būtų vieningi, kad nebūtų tarp jų trinties ar net prieštaravimų.
Maceinos samprotavimai apie evoliuciją "krikščionybės šviesoje" nerodo jokio skrupulo "Aeterni Patris" raidei ir dvasiai. Galima drąsiai tvirtinti, kad jis nė nebandė suderinti ar bent nutiesti kokį tiltelį į šv. Tomo Akviniečio pagrindinės svarbos vadinamąjį "actus essendi" doktriną. Jei nesiderini su juo šiuo pagrindiniu klausimu, tai atsisuki prieš jį visu veidu. Teilhard sako: "Aš nežinau mokslininko, kuris prieštarautų evoliucijai ir kuris nesinaudotų jos metodu moksliniuose tyrimuose". Į tai Maceina (kieno gi kito, jei ne mokslo vardu) nė nemirktelėjęs atsako: "Vienas kitas mokslininkas šia 'hipoteze' naudojasi". Pijus XII tuo pačiu klausimu vartoja šiuos atsargius, išmintingus žodžius: "Nondum invicte probatum" (dar nesugriaunamai neįrodyta. Plg. Humani Generis, 1950). Ir Galilėjus anuomet negalėjo teisėjams "invicte" įrodyti, kad žemė sukasi apie saulę, o ne atvirkščiai. Maceina į tai atšauna: "Tai mokslo išjuoka — gui nimis probat, nihil probat — kas per daug įrodo, nieko neįrodo" (plg. 267 psl.). Ar tik čia Maceina nesistengia per aukštai iššokti, darydamasis popiežiškesniu už patį popiežių, šventesnių už šventąjį? Jis ir mokslininkus sijoja be jokio pasigailėjimo, tartum Dikšienė miežius, prieš turgun važiuodama.
Vargais negalais susiradau du "Aidų" žurnalo numerius — 1968 m. nr. 8 ir 1969 m. nr. 5. Man labai parūpo dvi labai puikios studijos: viena Maceinos "Religija ir evoliucija" (kritiškos pastabos Teilhard de Chardin pasaulėžiūrai), kita kun. dr. A. Paškaus "Teilhard'o Dievas" (keletas pastabų Maceinos "Religijos ir evoliucijos" klausimu). Abi studijas perskaičiau po porą kartų, labai įtempęs visą savo smegeninę. Pagaliau, kaip širšė susierzinęs, pats sau nusikeikiau. Kas čia per velniava! Juk visame trečdalyje Maceinos "Didžiųjų dabarties klausimų" knygos visiškai tas pat rašoma, kaip ir minėtose studijose. Skirtumas tik tas, kad "Aiduose" vyksta labai gyvas ir intelektą žadinąs bei keliąs dviejų protų (pro ir contra) dialogas, o knygoje keleriopai išplėstas ir iki įkyrumo bei nuobodumo kartojamas monologas. Supykęs žadėjau siųsti protestą visiems septyniems "Krikščionis gyvenime" serijos redaktoriams. Bet kas iš to — jau šaukštai po pietų. Būtų buvę labai gera, jeigu jie prie Maceinos knygos būtų prilipdę bent aną Poškaus studiją, pagal krikščionišką principą "audiatur et altera pars". Beje, šioje studijoje, bent metodologijos ir dialektikos požiūriu, Poškus Maceiną tašyte sutašo. Tartum ką tik išklausęs Aristotelio "Logikos" lekciją ar perskaitęs Spahn'o "Kategorienlehre", Poškus labai objektyviai ir nuosekliai aiškina bei nurodo Maceinos daromą neleistiną klaidą statiškos substancijų filosofijos kategorijas, sąvokas, dialektiką naudoti, visai skirtingos proceso-tapsmo-evoliucijos dinamišką filosofiją analizuojant ir kritikuojant. Filosofijos profesorius negali nežinoti, kad kiekviena filosofinė teorija, taigi ir Teilhard'o, turi ir savitas kategorijas bei savitą dialektiką. Numoti į tai ranka nėra jokia filosofinė diskusija, o tik įprastas šabloniškas a priori smerkimas, nors ir nevartojant erezijos termino. Beje, Maceina piestu stojasi ir prieš proceso-tapsmo sutapatinimą su evoliucijos sąvoka, per visą virtinę knygos puslapių vesdamas su Paškum baisiai neįtikinantį ir nuobodų ginčą.
Maceina ne iš tokių, kad liktų skolingas. Už vieną smūgį atsikerta Paškui penkiais ar šešiais, visai neimdamas į galvą savo paties Teilhard'ui taikyto priekaišto "qui nimis probat, nihil probat". Kas neskaitė minėtųjų studijų, ypač A. Poškaus "Aidų" žurnale, tas nė nesusivaikys, skaitydamas Maceinos knygos paskutiniąją dalį. Be to, skaitytojas padaromas "argumento dėl argumento" auka. Beveik pusėje šios dalies Maceina šaudo į Poškų, o ne į pagrindinį taikinį — Teilhard de Chardin, S.I. Atseit, šaudoma žūt būt laimėti ginčą, kaip darė sofistai, užmirštant, ar nors 5% skaitytojų įdomausis tuo grynai dialektiniu ginču su Paškum. Maceina dėl to galvos nekvaršina. Jam tik svarbu, kad neliktų nė vienas neiššautas šovinys iš jo šovininės.
"Aš paguldžiau jį ant menčių, o jūs padėkite man jį visai pribaigti" — tai Maceinos žodžiai, pasakyti prieš 25 metus, niekur neužrašyti, o tik keleto vyrukų, jų tarpe ir mano menkystės, tegirdėti. Tai labai būdingi žodžiai. Žinoma, jų negalima įtalpinti į jokią filosofiją, teologiją ar dialektiką, bet jie visu ryškumu ir grubiu nuogumu atskleidžia žmogaus temperamentą. Temperamentas tai toks dalykas, be kurio niekas neapsieina. Jį nešiojamės visi, tartum lietsargį — lyja ar nelyja.
Mokslingumo-objektyvumo aureole (plg. Baltinio ir Celiešiaus recenzijas) apjuostos knygos autoriui vartoti tokius žodžius, dargi keletą kartų, kaip nesusipratimas, išmonė, nesąmonė, svaičiojimai, mokslo išjuoka ir t.t., neatrodo, kad būtų tos aureolės spindėjimo padidinimas. Jie neina nei iš mokslingumo, nei iš objektyvumo, o tik iš temperamento: tašyti, triuškinti, paguldyti ant menčių... Manome, kad bičiuliui temperamentui sukinėtis aplink didžiuosius dabarties klausimus yra ne vieta.
Čia jau nebe filosofo ar teologo stilius, o prokuroro šūkavimai į kaltinamąjį, kurio kaltė, kaip ir Galilėjaus prieš 400 metų, toli gražu neįrodyta. Drįstu tvirtinti, kad šią bylą Maceinai lemta pralaimėti, jei ne šiandien, tai rytoj ar poryt. Nesukrauna sau garbės laurų nė "Krikščionis gyvenime" serijos redaktoriai, leisdami niekinti ir į kaltinamųjų suolą sodinti žmogų, kuris lietuvių skaitančiai visuomenei dar nėra padoriai pristatytas, atseit, dar kaip reikiant nepažįstamas. Juk čia kalba eina apie vieną žymiausių šio šimtmečio asmenybių. Štai keletas faktų, daugeliui gal nežinomų, apie Teilhard de Chardin, S.J. (1881-1955).
Dvylika metų jis paskyrė vien tik teologijos-filosofijos studijoms; tiek pat gamtos mokslų studijoms; apie 28.000 valandų mistinėms meditacijoms; skaitė apie 2000 viešų paskaitų; po keletą kartų aplankė beveik visus didesnius gamtos muziejus pasaulyje; pristatė jiems kelis šimtus dėžių eksponatų; juos (savus ir kitų) ištyrė; jo vardu pavadinta keliolika iškasenų-fosilijų; dalyvavo pusšimtyje tarptautinių kasinėjimų ekspedicijų beveik visuose kontinentuose; parašė daugiau kaip 200 studijų, jų tarpe keliolika stambių veikalų; buvo garbės narys bene visų tarptautinių mokslo organizacijų, institutų, muziejų. Neklauskite, kur jis buvo, o verčiau paklauskite, kur nebuvo. Daugiau kaip 50 metų paskyrė mokslui, iš jų 30 metų požemiuose, urvuose. Apie 35 metus išbuvo tremtyje. Tremtyje jis ir mirė, pats pasirinkęs ir mirties dieną — Velykų, Prisikėlimo sekmadienį.
Gal būt, ryt ar poryt regėsime stebuklus prie jo kapo šv. Andriejaus jėzuitų kapinėse, prie Hudsono upės, apie 60 mylių į šiaurę nuo Niujorko. Ir kaip kadaise Galilėjaus "žemė sukasi aplink saulę", taip ir jo skelbtoji evoliucija bus pripažinta visuotine mokslo tiesa! Ar jums neatrodo, kad suklydęs prokuroras čia atvedė nuplakti genijų ir šventąjį?
Vieno rimto JAV žurnalo skaitytojai savo atsakymuose į anketą nurodė tris žymiausias XX amžiaus mokslo-religijos asmenybes: Einšteiną, Teilhard de Chardin ir Joną XXIII. Kur dėsime akis, jei visa tai pasitvirtins, kaip istorinė tiesa? Laiko daug. Palauksime, pagyvensime, pamatysime. Jeigu ne mes, tai mūsų vaikaičiai.