RAMUTĖ PLIOPLYTĖ
"Norėčiau aš keliauti ten toli, toli..." Nuaidėjo dainos garsai, o vyresnieji su šypsena ir pasididžiavimu ploja tam gražiam lietuviško jaunimo būreliui. Programa pasibaigė, ir vaišės prasidėjo. Susirinkę linksminasi, o jaunimo klegesys dar labiau pradžiugina visus, kol pasigirsta paskiri jaunimo žodžiai. "Kas gi ten?" nustebę klausia vienas kitą. "Mūsų jaunimas nesikalba lietuviškai. Jie kalbasi "žydiškai'!"
Argi turėtų mus nustebinti — ir nelietuvis gali dainuoti lietuviškai, nelietuvis gali šokti tautinį šokį. Gal nesupras, ką dainuoja, gal neįvertins to šokio grožio, bet mes, apgauti jo "lietuvybe", jam plosim su tokiu pat džiaugsmu, kaip ir tam jaunuoliui, kuris užaugo su lietuvišku žodžiu. Lietuvybei yra reikalinga ne tik daina, šokis, gražus pasirodymas, bet labiausiai turtinga ir gyva lietuviška kalba. Tačiau retai teišgirsi jaunimo sueigose, susirinkimuose ir susibūrimuose tą tautos išlikimo trokštamą lietuvišką žodį. Argi nėra suprantamos kalbos praradimo pasekmės, ar tik tinginystė ir lepšiškumas įsigalėjo jaunimo tarpe?
Prarasime daug ką, prarasdami savo gimtąją kalbą. Pirmoji auka, padėta ant svetimųjų altoriaus, bus mūsų literatūra. Sumenkėjęs žodynas suprastins mūsų kūrybinius išsireiškimus, ir tada jaunųjų rašytojų ir poetų kūriniai virs žemo literatūrinio lygio bandymu išversti savo angliškas mintis į tuos apribotos lietuvių kalbos rėmus. Tada pranyks ir noras rašyti lietuvių kalba ir bus pasirinkta artimesnė anglų kalba jausmų ir minčių išreiškimui. Taip ir suliepsnos mūsų pirmoji auka.
Be kalbos mūsų papročiai, dainos ir šokiai virs tik tuščiomis tradicijomis ir, metams prabėgant, dar vis karštos literatūros aukos žarijos suliepsnos šios antros ir paskutinės aukos likučiais. Jeigu mes tikrai įvertiname savo lietuvybę ir norime perduoti tą meilę tėvų kraštui, savo vaikams, kaip daugelis jaunimo su "giliu įsitikinimu" skelbia, ar bus tai įmanoma, kai mūsų kalba jau dabar yra sudarkyta ir anglicizmais persunkta be krašto ir be galo? Ar mes pajėgsime perduoti lietuviškų papročių grožį be lietuviško žodžio?
Bet gal šios problemos esmė glūdi pačiame lietuvybės išlaikyme išeivijoje. Žinau daugelio jaunimo nusistatymą, kad vis vien ilgainiui lietuvybė čia išmirs. Jau yra nulemta mūsų ateitis, nieko šiuo reikalu negalėsime padaryti, tai kodėl dabar persistengti, kai galėtumėm panaudoti mūsų brangų laiką svarbesniems reikalams? Nors pati esu įsitikinus, kad galų gale lietuvybė išsilaikys tik Lietuvoje, visai negaliu sutikti su ta "logiška" išvada. Tik svajų svajonėse galiu įsivaizduoti nepriklausomą Lietuvą šitame amžiuje, bet pati matau, kaip lietuvių kultūra ir kalba yra praturtinusi mano gyvenimą, ir dviejų kalbų mokėjimas yra praplatinęs mano pasaulėžiūrą. Argi to neužtenka paskatinti lietuvybės išlaikymui? Tad man pačiai yra sunku suprasti, kodėl daugelis jaunimo taip lengvai atsiriboja nuo kalbos.
Besikalbant su savo bendraamžiais, iškyla vienas pagrindinis pasiteisinimas anglų kalbos vartosenai — trūksta lietuviškų žodžių. O trūksta dėl to, kad jie neskaito ir nesikalba lietuviškai. Kuo ilgiau jaunuolis atidės tą pirmąjį pokalbį su draugu grynai lietuvių kalba, kuo ilgiau leis lietuviškom knygom apdulkėti neliečiamose lentynose, tuo labiau praturtins savo anglų kalbos žodyną ir tuo sunkiau bus žengti tą pirmąjį žingsnį sugrįžti prie lietuviško žodžio. įsijungę į šį tautos išnaikinimo rutulį, mes užtikrinam greitesnę lietuvybės mirtį išeivijoje.
Bet nepasitenkinsiu tik atkartodama šiuos dažnai pasakytus žodžius, nes diskusijos ir straipsniai neatitaisys šios liūdnos padėties jaunimo tarpe. Bandysiu perduoti keletą konkrečių pasiūlymų, išsprukti iš to augančio ir plintančio lietuvybės mirties rutulio.
Ar ištikrųjų yra taip sunku kalbėti lietuviškai su draugais? Pastebėjau, kad mažesnėje studentų grupėje reikia tik vieno užsispyrusio jaunuolio, kuris neištartų nė vieno angliško žodžio, ir po truputį kiti susirinkusieji prabils lietuvių kalba. Daugelio nustebimui, dešimt ar penkiolika minučių su sunkumu palaužius savo lietuviškus liežuvius, tos dažnai minėtos kliūtys pamažu pranyksta. Sklandžiau susideda žodžiai į ištisus sakinius, ir mintys atranda sau tinkamas vietas "nežinia iš kur" atsiradusiuose išsireiškimuose. Pradžia aiškiai sunki, ir daug kas, prisibijodamas to pirmo žingsnio, niekados nejuda iš savo vietos, bet turėdamas bent vieną šitokią progą, gali išdrįsti žengti toliau. Bet tuoj pat pastebiu, kad, kai susirinkusiųjų grupė yra didesnė, toks pasiryžęs jaunuolis nuskęsta anglų kalbos jūroje.
Gal nėra noro kalbėti lietuviškai, nes jaunimas gėdijasi savo menko gramatikos mokėjimo. Daugeliui studentų yra gera proga pasigilinti kalbos moksle naujai įsteigtuose lituanistikos kursuose įvairiuose universitetuose (pvz. Čikagos universitete, Illinois universitete). Bet jei siekiamų laipsnių programos neleidžia lankyti tų kursų, ar kolegija iš viso neturi tokių kursų, susitarus su draugais, būtų galima, vienas kitam padedant, vis vien kalbėti lietuviškai. Ko vienas nemokės pasakyti, gal draugas mokės, ir taip palaipsniui gal bus atgaivinta jaunime lietuvių kalba.
Žodžių trūkumo užpildymui lieka dar vienas pagrindinis šaltinis—lietuviška knyga. Dažniausiai ir yra siūloma jaunimui skaityti, bet ką gi jis turi skaityti? Ar galite įsivaizduoti, kokia yra padaryta žala, jei jaunuolis paima menkos vertės knygą ir perskaitęs meta visą lietuvių literatūrą, vadovaudamasis tos pirmos knygos neigiamais įspūdžiais? Tad vėl pakartosiu jaunimo pageidavimą, kad kokio nors leidinio prieglobsty būtų vedamas pasiūlytų studijuojančaim jaunimui knygų skyrius. Yra prašoma ne tik sąrašo, bet trumpo, kelių sakinių, knygos apibūdinimo (akademiška, istorinė knyga, romantiškas romanas, moderni drama, karo pabėgėlių gyvenimo vaizdai, pasakų rinkinys ir pan.). Bet dar svarbiau kad šalia apibūdinimo būtų kokio nors literato "kritiškas" veikalo literatūrinio lygio įvertinimas ir paaiškinta knygoje vartojama kalba (lengva, sunki, neįkandama ir t.t.). Neapgausi jaunimo, sakydamas, kad kiekviena lietuviška knyga yra aukšto literatūrinio lygio, nes tokių nedaug turime. Studentija nori mūsų literatūros objektyvaus įvertinimo. Vadovaujantis šiais pasiūlymais, tektų kiekvienai knygai parašyti tik po trumpą pastraipą, bet tada jaunimas turėtų kur kreiptis ir tuo labiau įprastų į lietuviškų knygų skaitymą.
Bet neužtenka tik suprasti mūsų esamą padėtį, neužtenka knygų sąrašų nei pasiūlymų, bet reikia jaunam lietuviui apsispręsti, kad lietuvybė yra verta išlaikymo. Šis apsisprendimas yra grynai asmeniškas, ir yra neįmanoma nurodyti jaunuoliui, kaip įsisąmoninti tą tautinę dvasią. Mane patraukė man dar vis nesuprantama ir neapčiuopiama meilė lietuviškam žodžiui. Kitus gali patraukti gražus eilėraščio posmelis, tautinis šokis ar liaudies daina, pasikalbėjimas su svetimtaučiu, kuris yra išmokęs lietuvių kalbą, ar perskaityta gera lietuviška knyga. Didžiausias spektaklis ir mažiausia smulkmena gali paveikti jaunuolį atgauti tautinę sąmonę, ir nereikės pasiteisinimų anglų kalbos vartosenai, nereikės šitokių straipsnių, nes tuomet jaunimas savarankiškai vartos lietuvių kalbą, mūsų kultūros sėklą, kuri atskleis dar ir ateityje mūsų istorijos, literatūros ir poezijos žiedus.
Redakcijos pastaba.Pasiūlymas sudaryti jaunimui tinkamų knygų sąrašą su trumpu jų aptarimu ir įvertinimu yra labai geras. Manome netrukus tokį sąrašą sudaryti ir paskelbti "Laiškuose Lietuviams".