A. SAULAITIS, S.J.
APIMTIS
Prieškongresinė ruoša, kaip visi pripažįsta, yra labai svarbi kongreso dalis. Antrajam kongresui programų ruošimas ir užsienio dalyvių ieškojimas prasidėjo anksčiau. Savaime daugiau ir žmonių įtraukta, nes stovykla ir uždarymas vyko Kanadoje, jau to krašto lietuvių globoje. Galima tikėtis daugiau ir pokongresinių pasekmių, nos dalyvavo didesnis skaičius "užsieniečių". Kadangi iš kitur atvykusieji buvo apgyvendinti šeimose, tai kongresas į tam tikrą veiklą ir pagalbą įtraukė ir šimtus šeimų.
Pokongresinė kelionė davė progos, ypač rytinio pakraščio lietuviams, globoti iš kitų kraštų atvykusiuosius. Kongreso rėmėjai pamatė ir tuos asmenis, kurie jų aukomis galėjo atvykti į kongresą.
Abudu kartus lietuvių spauda daug dėmesio skyrė kongresui. Atrodo, kad šiais metais rašyta daugiau. Organizacijos tiesiogiai mažiau buvo įtrauktos, nes stovykla buvo kitaip organizuota.
KAS BUVO PABRĖŽTA?
Pirmojo JK patirtis leido antrojo rengėjams atitaisyti trūkumus ir papildyti programą spaudoje, organizacijose ir asmeniškai iškeltomis mintimis.
Be aiškios statistikos negalima teigti, kad dalyvių (ypač studijų savaitės ir stovykios) amžius būtų buvęs šį kartą žemesnis, bet nustatyta atstovų amžiaus riba (18 -30 metų) įtraukė visai naują kartą. Iš pirmųjų kongresistų atstovų tarpe buvo vos keletas. Čia atėjo jaunesnieji, su skirtinga praeitimi ir patirtimi. Gal dėl to ir kilo noras įsteigti savarankiškesnį jaunimo veiklos vienetą prie PLB — Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungą.
Dar daugiau pasistengta veikti savomis jėgomis, įtraukti atstovus į pranešimus, pokalbius, diskusijas. Didesnė išimtis buvo tik stovyklos paskaitos. Vietoj tik studijų savaitėje 1966 m. veikusių studijinių būrelių, pavyzdžiui, 1972 m. stovykloje visi galėjo pasirinkti kasdieninę valandą dviejuose iš šių pratybinių būrelių: literatūra, kalba, šokiai, veiklos metodika, lituanistinis auklėjmias, tautosaka, rankdarbiai, žurnalistika, lietuviški valgiai, drama (neištesėjusi iki galo).
Anksčiau buvo pradėta ruošti ir platinti programa. Buvo rodomas didesnis dėmesys užsieniečiams — pusė visų atstovų skaičiaus, kad visko nenusvertų Šiaurės Amerika. Ir programoje, ir vadovybėje buvo stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat ir diskusijose, pvz. apie mišrias šeimas ir švietimą, buvo galima pajusti ne tik JAV ir Kanados, bet tam tikrą visuotinę lietuvišką sąmonę. Jau ir nutarimas ruošti III PLJK kitur nėra tik naujovių medžioklė.
Taip pat minėtinas ir JK stilius. Skyrėsi ypač atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Kiek moderniau ir demokratiškiau vyko kalbėtojų pristatymas, sveikinimai buvo apkarpyti. Paskaitų ir pokalbių proporcija gal buvo panaši, bet oficialioje dalyje (atidaryme ir uždaryme) vietoj penkių paskaitų buvo trys. Jeigu paskaitas laikysi atgyvenusia komunikacijos forma, tai galima padaryti išvadą, kad šiais metais buvo imtasi modernesnių metodų. Taip pat dalyviai galėjo susidaryti vaizdą, kad buvo skiriama daugiau dėmesio švietimui ir šeimoms, o mažiau politikai. Žinoma, čia reikėtų palyginti rezoliucijų tekstus. Kur buvo daugiau kultūros ar mažiau politikos, čia nesiimame spręsti.
DIDYSIS NUTARIMAS
Skaitydamas tik vieną nutarimą užbaigiamajame posėdyje, kongresas daugiau išryškino šio įvykio viltį arčiau sujungti įvairių kraštų jaunimą. Panašių rezoliucijų buvo ir 1966 m., kur buvo nutarta įsteigti Pasaulio Lietuvių Studentų Atstovybę, bet ji vos metus ar pusantrų pagyveno. Kai kur JK komitetai persiorganizavo į LB jaunimo sekcijas ir gerai veikė iki šio kongreso. Kiti siūlymai, pvz. steigti "Peace Corps" tarnybai Pietų Amerikoje ar Vasario 16 gimnazijoje, didesnio organizuotumo nesusilaukė, nors pavienių asmenų ir atsirado.
Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga, į-kurta studijų savaitėje atstovų suvažiavime ir paskelbta paskutinę JK dieną, yra platesnis šio kongreso užsimojimas, negu pirmojo. Kaip tai pasiseks, paaiškės per trečiąjį kongresą. Nutarimas pagrįstas įvairių kraštų, o taip pat ir rengėjų, ankstyvesnių nusistatymu, gerai ištyrus LB ir jaunimo padėtį įvairiuose kraštuose.
NUOTAIKA
Asmuo, iš subjektyviosios pusės kongresus vertindamas, turi pripažinti, kad ir jo paties patirtis bei pažiūros vis keičiasi. Šio straipsnelio autoriui ypač krito į akį (jei ne į širdį), kad 1972 m. kongresas apsiėjo be didesnių susikirtimų, pagrįstų asmeniškais ar kitais interesais, buvo labiau bendruomeniškas (ko, aišku, ir siekiama). Jis buvo jaunatviškesnis ar amžiumi, ar bent dvasia (jei tai nėra per šešerius metus senstelėjusio rašeivos noras atsijauninti). Savo tonu jis galėtų būti pavadintas "lituanistinės mokyklos kongresu". Kodėl? Pirmiausia kongreso programa atrodė lyg būsianti informacinė, o ne diskusinė. Tartum kas nors būtų nutaręs, kad jaunimui daugiausia trūksta žinių. Gal taip ir buvo, bet diskusijų, simpoziumų ir darbų kiekis įtraukė labai daug asmenų, kad nesimatė mokytojo ir mokyklos suolų analogijos, nors, be abejo, daug kas daug ko išmoko, bet ir kitus pamokė, suteikdamas žinių ar patirties.
Ši karta, dalyvavusi antrajame kongrese, skiriasi nuo tos, kuri dalyvavo pirmaja-me, tuo, kad beveik visi šiemetiniai dalyviai yra lituanistinių mokyklų "pasekmės", nors ne visi guldytų galvas bent už buvusius lituanistinių mokyklų metodus. Bet tiek tų lietuviškų mokyklų, tiek per tą laiką pasikeitusių lietuviškų jaunimo organizacijų nuotaika atrodė šeimyniškesnė, negu pirmiau — ji buvo bendruomeninė, visuomeninė, lietuviška. Visi šie dalyviai buvo išeivijoje gimę ir augę.
Viena motina pastebėjo, kad jos duktė ir duktės draugės grįžo iš kongreso "švelnesnės". Rašančiajam taip pat atrodo, kad kongresas buvo švelnesnis, nors tą žodį išaiškinti būtų sunku.
KURIS GERESNIS?
Daug kas klausia, kuris kongresas labiau patiko, kuris labiau pasisekė. Grįžtant prie pirmykštės analogijos, tai būtų panašu į klausimą, ar labiau myli savo brolį, ar seserį, arba kurį iš savo vaikų labiau myli. Trūkumų netrūko ir netruks, klaidų suras kiekvienas ir jas spaudoje aprašys, o trečiojo kongreso rengėjai tomis mintimis pasinaudos, stengdamiesi pagal 1975 metų sąlygas ir išmonę įvykius rengti.
Sakyti, kad kongresai skirtingi, dar nereiškia nuspręsti, kuris geresnis. Juk lietuviai ir latviai skiriasi, bet jų gerumo nenustatysi. Pirmojo kongreso didžiausias laimėjimas buvo tas, kad jis galėjo įvykti, ir dar išeivijoje po 20 metų nuo paskutiniosios didesnės emigracijos. Abiem trūko vieno dalyko, kuris kai kuriems žmonėms yra skaudus: JAV senosios emigracijos atstovų. Jeigu iš Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos buvo daugumas trečiosios kartos arba bent senesniosios emigracijos vaikų, tai iš JAV, kur senųjų emigrantų vaikų ir vaikaičių galybės, jų gal buvo vos keletas. Lietuvos vyčių iš JAV 50 asmenų ekskursija į Pietų Ameriką kaip tik II PLJK metu rado lietuvių centrus "tuščius" ir visuomenę, belaukiančią žinių apie savuosius Siaurės Amerikoje, kai ekskursantai patys maža ką apie įvykusį kongresą težinojo.
IR TREČIASIS
Kongreso atstovai nutarė III PLJK ruošti "užsienyje", t.y. 1975 metų gruodžio mėnesį Brazilijoje, o jeigu tai nebus įmanoma (turėtų paaiškėti iki 1973 m. vasario mėn.), tai 1976 m. gruodžio mėnesį Australijoje.
Kokių skirtingumų čia galima laukti? Nebus tautinių šokių ar dainų šventės, kaip buvo JAV, bet gal būtų įmanoma panaši šventė mažesnės apimties. Programą bei nuotaikas paįvairins Kalėdos toli nuo namų ir gal kokios nors bendros kūčios. Vietoje šiauriečiams su Kalėdomis susijusio sniego ir šalčių bus palmės, vasaros karštis, maudymasis. Jau "užsieniečiais" vadinsis JAV ir Kanados lietuviai, gal pirmą kartą savo gyvenime. Didesnis jaunų lietuvių skaičius pamatys labai skirtingus kraštus, papročius, gamtą. Nemažą meninių ir programinių jėgų dalį turės atsivežti iš S. Amerikos vykstantieji, o ten užimti svečių, nebe rengėjų vietą. Jeigu JK vyks Brazilijoje, Argentinoje, o gal ir Urugvajuje, tai iš kitur atvykusieji kongreso dalyviai susitiks su senosios emigracijos šeimomis, kurių lietuviškasis stovis skirtingas. Jau ir Š. Amerikos spauda turės laukti 8 ar 10 dienų, kol ateis žinios paštu, kaip apie buvusį kongresą žinių laukė pietiečiai.
Jeigu kongresas vyktų Brazilijoje, labiausiai lietuvių apgyventame Sao Paulo mieste, vietiniai galės pasididžiuoti ką tik užbaigtu požeminiu traukiniu, nepaprastais pajūriais, gamtos vaizdais, istorinėmis kolonialinio laikotarpio vietomis, nors kiti praras progą būti JAV 200 m. nepriklausomybės iškilmėse. Finansiškai turėtų būti lengviau, jeigu tada bus panašus valiutos santykis, kaip dabar, bet šiauriečiai turės padėti iš Europos ir iš kitur atvykstantiems, kurių jie patys gal ir nepamatys. Bus sunkiau susikalbėti "užsieniečiams", nes portugalų ar ispanų kalbų nedaug kas temokės, tad turės labiau remtis vietiniu jaunimu iškylose ir krautuvėse.
Jaunesniesiems skaitytojams ir jų tėvams galima priminti, kad kasdien sutaupydami po dolerį, iki kito kongreso tikrai turės pakankamai lėšų jame dalyvauti kaip atstovai, palydovai ar šiaip turistai lietuviai.