Išvertė PR. ALŠĖNAS

     Senasis vaistininkas pasisamdė pažįstamą, ką tik farmaciją baigusį vaikiną sau padėjėju. Abudu bendradarbiai buvo labai skirtingų pažiūrų tikėjimo atžvilgiu. Senelis vaistininkas buvo labai religingas, ir kiekviena žmogaus išgelbėta gyvybė jam kalbėjo Dievo balsu. Tačiau to negalima būtų pasakyti apie jo padėjėją. Jaunasis farmacistas dažnai pasijuokdavo iš savo darbdavio religingumo.

     Pagaliau senelis visiškai savyje užsidarė ir nutarė niekad nebepriminti jaunajam padėjėjui tikybinių dalykų. Savo paskutiniame žodyje apie tikėjimą savo padėjėjui jis tiek tepasakė:

     Daugiau niekad mudviejų pokalbiuose tau neužsiminsiu apie tikėjimą ir jo tiesas, nebent kada nors pats panorėtum. Vis dėlto dar norėčiau pakartoti šiuos 50-tosios psalmės žodžius: "Atėjus nelaimės dienai, šaukis manęs — aš pribūsiu. O tu garbinsi mano vardą žemėje. Neužmiršk tai".

     Jaunuolis, pasiklausęs šių žodžių, tik nusijuokė, pareikšdamas, kad jam dar netekę kreiptis tuo adresu jokioje nelaimėje ir gal nereikėsią... Vis dėlto labai įtikinančiu tonu ištarti senelio žodžiai įstrigo į jo pasąmonę.

     Kartą, gerokai po ano pasikalbėjimo su savo darbdaviu, jaunasis farmacistas budėjo vaistinėje naktį. Staiga jį besnaudžiantį išbudino garsus vaistinės durų skambutis. Atidarius duris, įslinko į vidų maža mergaitė ašarotomis akimis. Ji padavė gydytojo receptą ir labai tyliu balsu pasakė:

     —    Mano mamytė labai serga. Padėkit, pone, išgelbėti jos gyvybę!

     Pusiau mieguistas, o dar labiau paveiktas mergaitės jautraus kreipimosi, jaunasis vaistininkas drebančiomis rankomis labai skubiai pradėjo ruošti vaistus. Jis juos pilstė, maišė iš keleto butelių, pagaliau priklijavo ant buteliuko etiketę, nurodančia vartojimo būdą, padavė mergaitei ir tarė:

     —    Bėk, mergyte, greitai namo ir nunešk mamai šiuos vaistus.

     Mergaitė išbėgo. Vos užsidarius vaistinės durims, jaunasis vaistininkas pradėjo dėlioti atgal į lentynas vaistų butelius. Pagaliau jis visas nutirpo. Įvyko baisus dalykas — buvo sumaišyti ne tie vaistai. Vietoj raminančių vaistų dozės jis įpylė stiprių nuodų.

     —    Jeigu ligonis priims bent mažą tų vaistų dalį, jis mirs didžiausiuose skausmuose. Tad kas dabar daryti? — jaudinosi vaistininkas.

     Ilgai galvoti nebuvo laiko. Jis pasigriebė skrybėlę ir išbėgo laukan. Bet kur bėgti?

     Jis tos mergaitės visiškai nepažinojo. Jis nežinojo, kur ji gyvena, kuria kryptimi ji nuskubėjo. Tamsiomis gatvėmis jis bėgo į vieną pusę, paskui į kitą, bet viskas veltui. Nakties tamsuma tartum būtų prarijusi mergaitę. Gal ji jau namie? Gal motina jau išgėrė tuos vaistus ir dabar kankinasi mirties agonijoje? Baisu net pagalvoti... Nakties vėsuma dar prilaikė jaunąjį vaistininką nesudribusį gatvėj, bet jo galvoje buvo baisus chaosas.

     —    Ką daryti? Ką daryti? — kartojo jo drebančios lūpos. Jis jautėsi, lyg būtų priėjęs giliausios bedugnės krantą. Staiga į jo mintis atklydo kadaise senojo vaistininko jam tarti psalmės žodžiai: "Atėjus nelaimei, šaukis manęs. Aš pribūsiu".

     Skubiai jis įbėgo atgal į vaistinę ir suklupo ant kelių prieš ant sienos kabantį kryželį. Nors nebuvo įpratęs melstis, bet meldėsi labai karštai:

     —    Dieve, padėk man šią baisią valandą. Tu tik vienas gali išgelbėti tą vargšę iš pilnos kančių mirties...

     Staiga vėl skambutis. Kas tai galėtų būti? Jis pašoko ir nuskubėjo prie durų. Tarpduryje stovėjo ta pati maža mergytė, laikydama rankoje sudužusio buteliuko kaklelį, ir pro ašaras kalbėjo:

     —    Mielas pone, aš labai skubėjau. Užkliuvo kojos už akmens, ir pargriuvau, sudaužydama buteliuką. Gelbėk mane, pone! Aš dabar visai neturiu pinigų.

     Jaunasis vaistininkas iš džiaugsmo švytinčiomis akimis net pabučiavo mergytę į kaktą tardamas:

     —    Nenusimink, vėl paruošiu vaistus. Pinigų visiškai nereikės.

     Vėl greitai griebėsi ruošti vaistus pagal receptą. Apie įvykusią klaidą mergaitei nieko neminėjo. Galima įsivaizduoti to jaunuolio nuotaiką. Jo širdis plakė iš džiaugsmo, o mintyse vis kartojo žodžius:

     —    Dieve, tu mano Dieve, koks tu geras! Tu mane išgelbėjai iš baisios tragedijos. Aš tavęs niekad nepamiršiu.

     Jo mintys sunkiai begalėjo aprėpti susidariusią padėtį. Jis galvojo sau, kaip ilgai buvo kurčias Dievo šauksmui, kaip ilgai jis buvo nebylys ištarti Dievo vardą, padėkoti jam už pasisekimus arba šauktis jo nelaimės metu... O vis dėlto gerasis Dievas jo prašymo neatmetė.

(Iš "The War Cry")