NIJOLĖ JANKUTĖ
* * *
Iš paukščių skrydžio burdavo ateiti,
Aš tiktai rudenį buriu. ..
Šermukšnio kekė palietė
Man veidą šąlančiu krauju.
Šiaurės pašvaistė pernakt ant ežero,
Įspėt jos rašto negaliu...
Ateina vėjas nešinas
Atodūsiu rudens giliu...
DAINA APIE SIDABRĄ
Neveltui tiek dainų apie sidabrą
Buvo sudėta,
Apie sidabrą, baltąjį sidabrėli...
Sidabrinis avižų laukas,
Ir sidabriniai obuolmušio karčiai,
O naktigonėj — migla sidabrinė.
Oi sidabro sidabrėlio...
Ėjau naktį, pamečiau sagtį,
Rasa nukrėsta palei klėtį,
Kasos lininės išdriektos.. .
- - - - - - - - - - -
Šiaurės naktys bežadės ir sidabrinės.
Oi sidabro sidabrėlio...
Baltos laumės krūtys baltoj parugėj
Užmirštinį penėjo,
Jam į delną mėnesį laumė
Tarytum muštinį įspaudė,
Kad turtingas užaugtų, kaip karaliūnas,
Kad kaip beržas — baltaliemenis...
Oi sidabro sidabrėlio...
IEŠKOJIMAI
Kodėl, žvilgsniais liesdami kūdikį,
Ieškom jo panašumo į tėvą
Ar motiną,
Bet, dar nepamatę žmogaus,
Jau išvardinam skirtumus,
Kad, sutikę kely, nusuktumėm veidą?
- - - - - - - - - - - - - -
Prasilenkimo valandos karčios,
Iš jūsų susikrovė pasaulis ašarų kraitį...
Vidurdienio saulė dviračio ratuose,
O šalikelėj medžiai
Ir javai plautini —
Vienoj pusėj kviečiai, kitoj — avižos.
Kelias toks, kaip vaikystėj.
- - - - - - - - - - - - - -
Kodėl ieškom kelių panašumo?
Ar jie ne visi veda žmogų
Į vienintelę tikrą tikrovę?