VYSK. V. BRIZGYS
Žmonės, žiūrį į gamtą ne savanaudiškai, o protingai, apgailestauja, matydami benykstančią kurią nors gyvių ar augalų rūšį. Jie iškovojo net valdžios įstatymus ir sumas pinigų, kad tokius gyvius ir augalus apsaugotų ir išlaikytų. Juo gausesnė ir įvairesnė kurio krašto gyvūnija ir augmenija, tuo turtingesne yra laikoma to krašto gamta.
Panašiai reikia žiūrėti ir į žmonijoje esančius įvairumus. Skirtingos išvaizdos, skirtingos psichologijos žmonės atsirado ne kokių dirbtinių ar mokslinių priemonių dėka, o natūraliais keliais. Apie tai plačiau nekalbant, visiems turėtų būti aišku, kad šie skirtumai nei žmonių įstatymais, nei žmonių susikurtomis priemonėmis nepanaikinami. Jeigu kuris nors savo smegenis džiovintų begalvodamas, kaip visus žmones padaryti vienodos išvaizdos ir vienodos psichologijos, pagrįstai būtų galima klausti, ar tokioje galvoje yra daug smegenų. Priimant viską, kas kiekviename žmoguje natūraliai yra bendro, vykdant Dievo įsakymą mylėti kiekvieną žmogų, kalbant apie žmonių santykius, trumpai galima tiek pasakyti, kad artimo meilė, tarpusavė žmonių pagalba ir pagarba yra visai ne tas pat, ką bandymai paneigti rasių, spalvų, tautų ir kitokius natūralius žmonių skirtumus. Niekas nelaikytų išmintingu tokio mokslininko, kuris stengtųsi iš visos augmenijos palikti tik vieną augalų rūšį ar iš visos gyvūnijos tik vieną gyvių rūšį. Ne daugiau išminties parodytų ir tas, kuris siektų išnaikinti esančius natūralius žmonių skirtumus ir palikti visoje žemėje tik vienos spalvos ar vienos tautos žmones.
Katalikų Bažnyčia net ir tokiu atveju, jeigu kieno nors protas neįžiūrėtų joje nieko dieviško, yra verta pagarbos už tai, kad savo įtaka ji visada siekė žmones ne asimiliuoti, o saugoti kiekvienos tautos praeities kultūros turtus ir remti jų pastangas išlaikyti savo tautinę tapatybę. Bažnyčia niekad nesiekė suvienodinti net savo viešosios liturgijos. Iš senovės iki dabar Katalikų Bažnyčioje yra išlikę 14 skirtingų liturgijų. Skaitydami Vatikano II konstituciją liturgijos klausimais, matome dabartinę Bažnyčios pažiūrą į įvairių tautų savybes, psichologiją, papročius. Bažnyčia niekad nesiekė kokios nors asimiliacijos net tų žmonių, kurie išvyksta iš savo krašto pastoviai apsigyventi kuriame nors kitame krašte. Iki šiol Bažnyčios vadovybė ir jos įstatymai protegavo išeivijoje atskiras tautinių grupių parapijas, net ir tais laikais, kai vakarų Bažnyčioje buvo tik viena liturginė lotynų kalba.
Po antrojo pasaulinio karo, kurio metu komunistai ir naciai masėmis naikino kitas tautas savo tautos labui, kai tada laisvajame pasaulyje tiek maža buvo užuojautos naikinamoms tautoms ir jų pabėgėliams. Pijus XII paskelbė dokumentą, žinomą Ištremtosios Šeimos — Exul Familia vardu, tremtinių ir emigrantų klausimais. Po II Vatikano susirinkimo yra įkurta Apaštalų Sosto institucija — komisija migrantų ir turistų reikalams. Popiežius Paulius VI paskelbė direktyvas, kaip tvarkytini tų žmonių dvasinio aptarnavimo reikalai. O pastaruoju metu pirmasis advento sekmadienis yra paskelbtas pastovia migranto ir turisto diena.
Reikia džiaugtis Amerikoje ir kitur pasireiškiančia iniciatyva apsaugoti ir išlaikyti etnines kultūras. Tai Bažnyčios tradicinė ir visų kultūringų žmonių pažiūra į tautas, į jų kultūrinius lobius ir tradicijas kaip į visos žmonijos turtą. Tai turėtų paskatinti kiekvieną kultūringą žmogų gerbti ir vertinti visas tautas, visų tautų kultūras, bet ypač savo tautą, jos dvasines ir kultūrines tradicijas. Tai visus paskatintų aktyviau prisidėti prie visos žmonijos kultūrinio praturtinimo.
Vadinamąją migranto ir turisto dieną kiekvienas turėtume atnaujinti savo tautinį susipratimą, prisimindami, kad ne pripuolamai, o Dievui žinant ir norint, esame savo garbingos senos tautos nariai. Tikėjimas, kad ir mūsų tauta turi savo vietą ir vertę Dievo apvaizdos planuose, tepaskatina mus vertinti tai, kuo esame gimę, nesiliaujančiai siekti savo tautai laisvės ir visų jos teisių savoje tėvynėje. Reikia tikėti, kad praeityje daug pakėlusi mūsų tauta yra ir dabar Dievo apvaizdos parinkta įspėti pasaulį prieš melu peršamą bedieviškąjį komunizmą, kuris beatodairiškai naikina individo vertę, tautas ir jų kultūras. Migranto dieną Bažnyčia primena, kad žmogus, išvykęs iš savo tėvynės, nepraranda nei savo tautinės tapatybės, nei savo teisių. Taip pat jis nepraranda nė pareigų ne tik savo sielai, bet ir savo tautai. Turime savas tautines šventes, bet šia migranto diena ir Katalikų Bažnyčia mums primena mūsų pareigą ne tik savęs neprarasti, bet ir gelbėti savo tautą jos dabartiniame kryžiaus kelyje.