Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
VISAIS GINKLAIS PUOLAMI BEGINKLIAI
Neseniai laisvajame pasaulyje gyvenančius lietuvius sukrėtė, o kartu ir pradžiugino žinia apie Lietuvos gyventojų skundą Jungtinėms Tautoms dėl nesiliaujančių religinių persekiojimų. Neretas, tur būt, ir pagalvojo, jog tenykščiai lietuviai dar labai stiprūs savo religiniuose įsitikinimuose, kad, nežiūrint tiek komunistinių pastangų per porą dešimtmečių perauklėti juos ir paversti ateistais, nepabūgo tų savo įsitikinimų viešai ginti. Ir tikrai, atrodo, kad didelė dalis suaugusiųjų, ypač vyresniosios kartos atstovų, savo religinių įsitikinimų laikosi visai tvirtai. Jie, bent viešai, yra net paliekami ramybėje. Žinoma, čia nekalbame apie įvairius subtilius ir ne taip subtilius spaudimus, daromus kiekvienam religiją praktikuojančiam lietuviui, tačiau didžioji spaudos dalis — tiek dienraščiai, tiek stambesnieji kultūriniai žurnalai, retai užsiima tiesiogine priešreligine propaganda.
Situacija visai kitaip atrodo, pavarčius jaunimui ar su jaunimu dirbantiems skirtąją spaudą. Joje atsispindi visa priešreligine kova, nukreipta prieš pačius silpnuosius ir neatspariausius Lietuvos gyventojus. Parankiausias komunistinio ateizmo įrankis yra mokykla, nes ji automatiškai pasiekia kiekvieną vaiką. Mokymasis ir komunistinis auklėjimas yra vieningas procesas. Mokinių pasaulėžiūra ypač ugdoma literatūros, istorijos ir visuomenės mokslo pamokose. Šie mokslai yra visiškai pajungti jaunuolio komunistinio auklėjimo sustiprinimui. "Literatūros pašaukimas", teigia Lietuvos KP Centro Komiteto V-jo plenumo paskaitininkai, "komunistiškai auklėti — ne tik auklėti jaunąjį žmogų, bet ir padėti jam atsikratyti buržuazine pasaulėžiūra bei moralės recidyvais".
Stiprinti ateistinį jaunimo auklėjimą — mokyklų uždavinys. Jos turi pasiekti, kad mokymo procese perteikiamos žinios taptų tvirtais įsisąmonintais mokinių įsitikinimais. Ugdyti kovingus ateistus — kiekvieno pedagogų kolektyvo pareiga. Neretai "ateistinis auklėjimas mokykloje ir religinės nuotaikos, šeimoje susiduria kaip ietys, aštriai ir negailestingai", skundžiasi J. Jarmalavičius, Partijos istorijos instituto LKP CK vyresnysis mokslinis bendradarbis (Tarybinis Mokytojas, Nr. 16, 1972). "Daugelis mokinių neabejodami stoja mokslo pusėje ir atkakliai priešinasi religiniams tėvų prietarams. Šeimoje kyla konfliktas tarp tėvų ir vaikų. Kai kurie mokiniai svyruoja, mėgina laikytis "vidurio" tarp mokslo ir religijos, mokyklos ir tikinčiųjų tėvų, bet ideologinėje kovoje "vidurio" nėra ir negali būti".
Tėvus stengiamasi "perauklėti", o jei geruoju nepavyksta, siūloma remtis "kolektyvu, kuriame dirba religingi mokinių tėvai". Didelė dalis kaltės, kad ateistinės kovos vežimas nerieda be kliūčių, primetama dvasiškijai. Jarmalavičius teigia, kad dvasininkija, "negalėdama priešintis mokslo pažangai, laviruoja, teigdama, kad jaunimui reikia ir mokytis, ir neužmiršti Dievo. Ši religijos skleidėjų taktika yra pavojingesnė už atvirą kovą prieš mokslą".
Ta kova su "religiniais prietarais" vedama ir per visas jaunimo organizacijas, kuriose jaunuolis pratinamas įsisavinti visas gero komunisto vertybes. Štai Biržų rajono pionieriai siunčia siuntinėlius Vietnaman, telegramomis sveikina amerikiečių komunistę Angela Davis, globoja ir gėlėmis puošia "Didžiojo Tėvynės karo dalyvio" Jurijaus Utianskio kapą, kuris žuvo Biržų apylinkėse. Visa tai yra Pasvalio vidurinės mokyklos tradicija. Jau ne kartą teko pastebėti jaunamečių vaikų laiškus tarybinėje spaudoje, besisielojančius vieno ar kito "tautos didvyrio" kapo likimu ar "garbingų kovų su banditais - partizanais" paskelbimo istorinėmis, saugotinomis vietomis.
"Siekdamas perauklėti tikintį mokinį, mokytojas turėtų pasitelkti į pagalbą klasės draugus. Jis turi siekti, kad ateistiniu moksleivijos auklėjimu rūpintųsi ateistai mokinių tėvai, gamybiniai kolektyvai, visuomenės organizacijos. Kai kovoje prieš religinę pasaulėžiūrą mokytojas turės didelį ir stiprų užnugarį, o idėjų pergalė bus garantuota", patarinėja tas pats Jarmalavičius.
Ir tokiu frontu, tokiais "sunkiaisiais pabūklais" apsiginklavęs komunizmas stoja prieš jaunametį, nesusiformavusios pasaulėžiūros vaiką, kurio vieninteliai sąjungininkai yra tikintys tėvai — spaudžiami, persekiojami, pašiepiami.
Žinoma, tos priešreliginės ir prokomunistinės kovos aršumo negali pilnai numanyti laisvojo pasaulio lietuviai tėvai, kitaip — susidomėjimas komunistų ruošiama vasaros stovykla išeivių vaikams Lietuvoje nebūtų toks didelis. Tie, kurie savo jaunamečius vaikus ruošiasi ten siųsti, turi, be abejo, pasiteisinančių argumentų, kad mėnesis tėvynėje jų vaikų nepavers nė komunistais, nė ateistais, o tuo tarpu laisvojo pasaulio vaikai gal net turės teigiamos įtakos tenykščiams lietuviukams. Tiktai toks optimistiškas tėvas ar motina neturėtų pamiršti fakto, kad savo nepribrendusius ir amerikietiškojo laisvumo išlepintus vaikus keturių savaičių laikotarpiui paves labai stipriai pasiruošusių ir mokančių savo pareigas atlikti komunizmo atstovų globai. Tokia eksperimentinė vasaros stovykla tėvynėje, ypač dar suteikiama nemokamai, daugeliui gali tapti didele pagunda, tačiau net tokiu atveju, kai atostogos tėvynėje vaikams suteiktų neabejotinos naudos, ar verta parūpinti lietuviškajai išeivijos bendruomenei kuro naujoms tarpusavio rietenoms, priekaištams ir kaltinimams, kurie tikrai iškiltų, išryškėjus stovyklavusiųjų vaikų pavardėms? Žinoma, tos rietenos, represijos ir į Lietuvą savo vaikus siuntusiųjų šeimų terorizavimas jokiu būdu nebūtų pateisinamas dalykas. Tai būtų pačios liūdniausios, mus visus skaldančios ir silpninančios pasekmės.
ARCHEOLOGAI PILIAKALNYJE
Prie Vilniaus - Širvintos plento, apie 28 km nuo Vilniaus miesto, randamas Maišiagalos piliakalnis. Padavimai pasakoja, kad čia buvo palaidotas didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Apie Algirdo gyvenimą Maišiagaloj ir jo laidotuves su visais pagoniškais papročiais kalba taip pat ir istorikas J. Dlugošas.
Piliakalnis buvo dažnai kasinėjamas įvairių lobių bei nuotykių ieškotojų, bet tik pereitų metų vasarą pradėtas archeologų tyrinėti. Kasinėjimai vyks ir šių metų vasarą, nes surasta įdomių archeologinių radinių, apimančių maždaug XIV-XVII a. laikotarpį.
MODERNI PASAKA APIE UŽSISPYRUSĮ ŽEMAITĮ
Gyveno Telšiuose vienas žemaitis. Kartą žiūri, kad jo batai, su kuriais pas mergas eidavo, nebejaunai atrodo. Nueina jis parduotuvėn, dvidešimt keturis rublius pakloja ir gauna naujus, gurgždančius, blizgančius — nors barzdą prieš juos skuskis.
Kitą dieną, tik apsiavęs, mato, kad nuo vieno naujo bato, lyg kopūstlapis nuo savo galvos, dažai atsilapojo.
Grįžta bernas parduotuvėn ir reikalauja batus pakeisti. Bet kitų — panašių — parduotuvė neturi, o į kitoniškus keisti nenori ir pinigus grąžinti atsisako. Nusiunčia bernas batus į fabriką.
Po savaitės gauna už juos 8 rublių perlaidą.
Supykęs, kad vietoj 24 rublių jam grąžino tik 8, bernas susiranda fabriką.
— Džiaukis, kad trečdalį gavai, — aiškina jam fabrike. — Mes juk nekalti. Odos gamintojai kalti, nes jų oda dažų nepriima.
Bernas nuvažiuoja pas odininkus.
— Mes nekalti. Tokius gauname dažus. Jie kalti.
Kreipiasi bernas į dažų gamintojus, o tie prisiekinėja, kad dažai puikūs, nes tik nuo vieno bato nusilupo. Vadinas, odininkai tikrai kalti.
Bernas jau ne juokais griebia nagan odininkus:
— Ak, jūs žalio karklo švilpukai, kodėl nevienodai odas išdirbate?
— Todėl, kad nevienodą žaliavą iš mėsos kombinatų gauname.
— Kodėl tokia žaliava? — pyksta bernas kombinate.
— Todėl, kad ūkiai mums nevienodos konsistencijos gyvulius pristato...
Eina bernas toliau ir visur ta pati daina — vis vienas nuo kito kaltę stumia. Galutinai perpykęs jis ima šaukti į visas puses:
— Brokdariai, kur jūs, po paibeliais?! Atsiliepkit, kodėl man su tais batais tiek košės privirėt?!
— Nagi todėl, — kur buvęs, kur nebuvęs atsiliepia naujai nusilupęs batas, — kad tų veikėjų tarpe nėra nė vieno tokio atkaklaus ir užsispyrusio žemaičio, kaip tu!
("Šluota" Nr. 1, 1972)
Istorija būtina pažinti kiekvienam, nes iš jos galima pasimokyti, kokie sprendimai ir veiksmai yra naudingi tautai ir kaip klaidų išvengti, bet jokiu būdu ji neturėtų mumyse žadinti nei didybės manijos, nei menkavertiškumo komplekso. J. Aistis
Jonas Kelečius Struktūra (akrilika)