Lietuvių Žurnalistų Sąjungos centro valdyba, norėdama ugdyti jaunuosius žurnalistus, buvo pradėjusi bendradarbiauti su a. a. Domu Velička, Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto direktorium, kurio didžiausias noras visuomet buvo išugdyti mokytojų ir lietuviškosios spaudos darbuotojų. Buvo susitarta, kad jis instituto lankytojams duos parašyti įvairių temų ir paskui jas perduos L+S centro valdybai, kuri apie tuos rašinius pasikalbės ir padiskutuos su jų autoriais, tinkamus nukreips į mūsų lietuviškus laikraščius ir autoriams duos bent mažus honorarus ir premijas iš Dr. Petro Daužvardžio Spaudos fondo. Kai kurie jų rašiniai jau buvo išspausdinti laikraščiuose.
Instituto studentai buvo prašyti nuvykti į Čikagoje suruoštą 16-tosios vasario minėjimą ir jį paskui aprašyti. Savo rašinius mums įteikė šeši studentai: Rima Janulevičiūtė, Algis Liepoms, Rasa Macevičiūtė, Mindaugas Mikutaitis, Ona Požamiukaitė ir Mirga Šerepkaitė. Žinoma, visuose rašiniuose kartojasi tie patys statistiniai duomenys: kada ir kur tas minėjimas įvyko, kas kalbėjo, ką pasakė, kas dainavo ir t. t. Mums, be abejo, yra daug įdomiau sužinoti, kaip jaunimas tą minėjimą įvertino, kas jam patiko ir kas nepatiko, kas, jo nuomone, turėtų būti kitaip daroma, kitaip organizuojama. Tad čia iš tų minėtųjų autorių rašinių ir norime paimti vieną kitą kritišką pastabą.
Iš rašinių atrodo, kad jaunimui nepatinka amerikiečių politikierių kalbos, nes jų svarbiausias tikslas — rinkiminė propaganda, o ne Lietuvos reikalai. "Kai žmonės susėdo, pradėjome klausytis kalbų. Ponios Daužvardienės žodis buvo reikalingas, o kitų — ne. Ypač nebuvo reikalingos kongresmenų ir senatorių kalbos. Juk čia Lietuvos nepriklausomybės minėjimas, o ne rinkiminė konvencija. Kodėl mūsų visuomenė yra tokia naivi ir audringai ploja, kai koks nors visai mūsų reikalais nesidomintis, o tik mūsų balsų laukiantis kandidatas pasako lietuviškai "labas!" (M. Šerepkaitė).
"Senatorius Robert Dole ilgai kalbėjo, bet nieko nepasakė. Būdamas respublikonas, jis mums tik aiškino prezidento Nixono taikos punktus. Matyt, šiais metais jiems labai reikia balsų... Senatorius Percy, tarp daugelio pažadų, dar pažadėjo ant mėnulio užkelti ir mūsų trispalvę. Žiūrovų veiduose matėsi nusistebėjimas ir tylus juokas" (O. Požarniukaitė).
"Pagrindinė šio minėjimo kalba buvo senatoriaus R. Dole, iš Kansas. Jo kalba sudarė įspūdį, kad mes susirinkome ne į savo tautinės šventės minėjimą, bet į respublikonų partijos rinkimų konvenciją!... Besiklausant senatoriaus Percy pažado, kad Apollo XVI paliksiąs Lietuvos vėliavą mėnulyje, kilo mintis: "Mielas senatoriau, ne mėnulyje, bet Gedimino kalne. Karo muziejaus sodelyje ir visoje Lietuvoje padėk iškabinti mūsų gražiąją trispalvę" (R. Janulevičiūtė).
"Kalbą sakė Robert Dole, JAV senatorius iš Kansas. Jis nelabai protingai kalbėjo. Man atrodė, kad jis sako politinę kalbą, nieko bendro neturinčią su lietuviais... Senatorius Percy sakė, kad Lietuvos vėliava plevėsuos ant mėnulio, kai Apollo XVI ją ten nuneš. Jis truputį per saldžiai kalbėjo, bet politikieriai visuomet taip daro" (M. Mikutaitis).
Plačiau senatorių kalbas atpasakojo R. Micevičiūtė, bet ir ji jomis nebuvo sužavėta, ir ji rašo, kad "Senatorius Dole ilgai kalbėjo, bet nedaug ką tepasakė". Visi šie jaunieji kritikai, atrodo, buvo atlaidesni kongresmanui Pucinski, kuris jau nuo seniau laikomas lietuvių draugu. Šių kalbų aprašymo pabaigai gal labiausiai tinka A. Lieponio šiek tiek sarkastiški žodžiai: "Taip su didelių žmonių dideliais pažadais ir baigėsi 54-tasis Lietuvos nepriklausomybės minėjimas Čikagoje".
Meninė dalis, atrodo, patikusi, tik kai kurie pasisakė, kad ji buvusi per ilga. "Po visų šitų kalbų buvo meninė dalis. Man ji iš viso minėjimo labiausiai patiko. Dainos buvo gerai parinktos. Aldonos Stempužienės dainavimas nebuvo toks įspūdingas, bet ką padarysi. Pianistas Kuprevičius man labiausiai patiko. Jis pasirodė labai talentingas. Tai mūsų, lietuvių, tarpe pats iškiliausias muzikas. Meninė dalis baigėsi Ginos Čapkauskienės dainomis, kurios buvo gražios" (M. Mikutaitis).
"Meninė dalis buvo labai graži. Solistės, Aldona Stempužienė ir Gina Čapkauskienė, labai gražiai dainavo, o pianistas Andrius Kuprevičius ypač gerai pasirodė. Tik vienas priekaištas, kad meninės dalies pabaigoje jautėsi nuobodumas" (O. Požarniukaitė).
Jaunimui, žinoma, patiko, kad invokaciją ir Nepriklausomybės aktą skaitė jaunimas. "Graudžią ir gražią įžanginę maldą skaitė Jolita Kriaučeliūnaitė ir Martynas Trakis. V. Žukauskas perskaitė Lietuvos nepriklausomybės aktą" (R. Janulevičiūtė).
Gal iš visų daugiausia kritikos savo rašinyje pateikė M. Šerepkaitė. Štai kokiais žodžiais ji apibūdina minėjimą: "Amerikos valdžios atstovai kalbėjo. Solistės dainavo. "Auditorium" teatro rūmai buvo pustušti... Toks buvo Čikagoje 1972 m. lietuvių nepriklausomybės minėjimas. Atrodo, kad jau laikas visuomenei pakeisti savo šventės minėjimo metodą. Taip pat reikėtų truputį skaitytis su pinigais ir daugiau nebeimti "Auditorium" teatro salės. Jaunimo akims žiūrint, minėjimas buvo ne koks". Jai atrodė, kad ir meninė dalis nebuvo reikalinga: "Kam reikėjo minėjime solisčių, tikrai nesuprantu. To nesuprato ir kiti jaunieji, kurie gan gausiai dalyvavo, bet per koncertinę dalį (o taip pat ir per paskutines prakalbas) stovėjo prieangy. Ar "senimas" būtinai stengiasi jaunimą išvaikyti, ruošdamas tokius minėjimus?"
O štai jos pasiūlymai, kaip reikėtų tokius minėjimus ruošti. "Turiu ir pasiūlymą, kaip juos pagerint. Čikagoje yra daug visokių ansamblių, chorų. Ar jie negalėtų pasirodyti? Tokiu būdu ir daugiau žmonių susilauktume, ir būtų įdomiau. Tai būtų gyvas pavyzdys, kad lietuviai neužmiršę Lietuvos ir aktyviai veikia Čikagoje. Sakoma, kad minėjime reikia ir kalbų. Gerai. Bet užtektų kokių 3-4 trumpų kalbelių. Žinoma, jas turėtų pasakyti generalinis konsulas, jaunimo atstovas (ne būtinai skautas!) ir "senimo" atstovas. Prakalbos turėtų būti gyvos, žiūrinčios Į ateitį, o ne verkšlenančios apie senus, praėjusius laikus Lietuvoje. Taip pat nebedarykime sau gėdos ir nesikvieskime politinių kalbėtojų. Tikėkimės, kad po kiek metų šie minėjimai bus laukiami su įdomumu, o ne su pasiruošimu nusnūsti".