(Trumpa gyvenimo ir darbų santrauka)
BR. KRISTANAVIČIUS, S. J.
Tur būt, nedaug yra senosios kartos lietuvių, kurie nebūtų pažinę T. Jono Bružiko, neklausę jo pamokslų ar negirdėję jo vardo. Tas uolus misijonierius skersai ir išilgai išvažinėjo visą Lietuvą, Vokietiją, Angliją, Jungtines Amerikos Valstybes ir dalį Pietų Amerikos, skelbdamas Dievo žodį, teikdamas sakramentus, lankydamas šeimas ir duodamas visiems krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Per 46 sėkmingo apaštalavimo metus jis pravedė beveik 1.000 misijų, rekolekcijų, novenų ir atlaidų, išklausė daugiau kaip milijoną išpažinčių, išplatino daug katalikiškos spaudos ir, švęsdamas šįmet 75 metų sukaktį, vadovauja šv. Kryžiaus parapijai Sao Paulo mieste. Tikrai bus ne pro šalį bent suglaustai pažvelgti į jo įdomų gyvenimą ir palinkėti jam daug sėkmingo apaštalavimo metų.
T. J. Bružikas gimė 1897 m. gegužės mėnesio 20 dieną Tvarkiškių kaime, Garliavos valsčiuje. Jo tėvai, Juozas Bružikas ir Agnietė Klusaitė-Bružikienė, valdė 8 hektarų ūkį ir susilaukė dviejų sūnų: Antano ir Jono. Jonuko motina mirė labai jauna, palikdama Antanuką tik 2 metų, o busimąjį misijonierių vos 6 mėnesių. Pradžioje juos augino teta Burnelienė, o vėliau, tėvui vedus antrą žmoną, Burnelienė ir pamotė. Abi buvo vaikams labai geros.
Skaityti ir rašyti Jonukas pramoko pas anų laikų "daraktorius'', privačius kaimo mokytojus. Sulaukęs 8 ar 9 metų amžiaus, jis paprašė tėvą, kad leistų jam lankyti Garliavos pradžios mokyklą, esančią už 7 kilometrų. Bet neilgai jam teko lankyti mokyklą, nes kartą taip persišaldė ir susirgo, kad tėvas nutraukė mokslą neribotam laikui. Tačiau kai 1911 m. Pažėruose susikūrė nauja parapija ir pradžios mokykla, Jonukas paprašė tėvą, kad jam vėl leistų mokytis, nes į mokyklą buvo tik puspenkto kilometro. Tėvas nenorėjo nė girdėti, bet vaikas užlipęs ant pečiaus pradėjo balsu raudoti, tada pamotė nuėjo į kluoną pas tėvą ir išprašė, kad leistų nors vienerius metus. Tėvas pagaliau leido su sąlyga, kad padės kulti javus. Jis tada jau ėjo 12 metus. Kadangi jis jau mokėjo skaityti ir rašyti, mokytojas Jeronimas Jonkaitis nutarė atidaryti du skyrius. Pirmame skyriuje buvo tik du: J. Bružikas ir jauniausias mokytojo brolis Maksimas Jonkaitis. Nuo pat kūdikystės (4 metų) Jonukas labai norėjo tapti kunigu, o būdamas pradžios mokykloje ir matydamas gražų klebono Jono Baltrušaičio pavyzdį, dar labiau pasiryžo juo būti.
Tėvas Jonas Bružikas, S. J.
Pabaigęs pradžios mokyklą ir per vienerius metus paruoštas mokytojo Jonkaičio, 1913 m. J. Bružikas išlaikė egzaminus ir buvo priimtas į Veiverių mokytojų seminariją. Pirmieji mokslo metai jam buvo labai sunkūs, nes jis prastai kalbėjo rusiškai ir buvo pavojus, kad turės pasilikti antriems metams. Bet, pasikeitus vienam mokytojui, J. Bružikui pradėjo geriau sektis.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui. Veiverių mokytojų seminarija buvo perkelta į Švenčionėlius. Tačiau vokiečiams artėjant į Kauno pusę, seminarija nustojo veikusi, ir visi jos auklėtiniai buvo paleisti namo. Nenorėdamas apsunkinti tėvų, J. Bružikas nuėjo į Kauną ir rado darbo prie Kauno tvirtovių (fortų). Ten pasidarbavo tik keletą mėnesių, nes vokiečiai taip priartėjo prie Kauno, kad visi darbininkai buvo atleisti. J. Bružikas norėjo grįžti namo, bet rusų sargyba jo neleido ir tokiu būdu jam teko keliauti į Rusiją. Laimingu sutapimu, pakeliui sutiko savo viršininką, kuris jam davė 10 rublių už atidirbtą, bet neapmokėtą paskutinę savaitę. Vievyje įlipo į prekinį traukinį ir nemokamai nuvažiavo į Švenčionis. Ten sutiko mokytojų seminarijos studentą Juozą Vitkauską ir sužinojo, kad Veiverių mokytojų seminarija yra keliama į Kievą. Pasiekęs Kievą, išgirdo, kad seminarija galutinai apsistos Soročinsuose, Pultavos gubernijoje. Kai atvyko į Soročinsus, ilgai reikėjo laukti, kol susirinko mokiniai ir mokytojai. Mokslas prasidėjo 1915 m. prieš Kalėdas. Gerai pažinęs J. Bružiką Veiveriuose, seminarijos inspektorius Mirošnikovas paskyrė jį seminarijos ekonomu.
Seminarijos kapelionu buvo kun. Pijus Andziulis, su kuriuo J. Bružikas susibičiuliavo ir jam pareiškė, kad norįs tapti kunigu. Kun. Andziulis pradėjo jį mokyti lotynų kalbos. Pabaigęs mokytojų seminariją 1917 m. ir gavęs dviklasės mokyklos mokytojo diplomą, J. Bružikas išvyko į Žitomirių ir, nugalėjęs didžiausius trukdymus, pagaliau įstojo į kunigų seminariją. Seminarijos rektorium buvo prel. Muraška. Pasibaigus pirmiesiems mokslo metams, prel. Muraška nusiuntė klieriką J. Bružiką ir Juozą Gutauską (dabartinį prelatą Škotijoj) atostogų į Granovo parapiją. Jos klebonu buvo vaišingas kunigas lietuvis Jonas Bridickas, kun. P. Andziulio geras draugas. Besibaigiant atostogoms 1918 m., pasklido žinia, kad jau galima važiuoti į Lietuvą. Padedant kun. Andziuliui, J. Bružikas gavo iš kun. Bridicko 100 rublių ir, nugalėjęs daug kliūčių, sugrįžo į tėviškę. Savieji jo neatpažino ir manė, kad jis jau seniai nebegyvas.
Sužinojęs iš kunigų, kad Seinuose buvo atidaryta kunigų seminarija, J. Bružikas ten nusiskubino ir buvo priimtas vėl į pirmąjį kursą, nes antro ir trečio nebuvo, bet per metus baigė visą filosofijos kursą. Filosofiją dėstė kun. Pijus Bielskus, vėliau tapęs kelių prezidentų sekretorium. Išlaikęs egzaminus, kitais metais J. Bružikas buvo priimtas į pirmąjį teologijos kursą. Seminarijos rektorium buvo kan. V. Vizgirda, o dvasios vadu — kun. V. Dvaranauskas. Kadangi J. Bružiko tėvai buvo neturtingi, seminarijos vadovybė jam pranešė, kad už mokslą galėsiąs atsilyginti, gavęs kunigo šventimus.
Lenkams užėmus Seinus, klierikai nakčia keliais vežimais buvo nuvežti iki Trumpalių kaimo ir ten paleisti prie Lietuvos sienos.
Tada kunigų seminarija buvo atidaryta Zyplių dvare, Lukšių parapijoj. Ten ji išbuvo 1919-1920 metais. Suradus patogesnes patalpas, seminarija persikėlė į Gižus. Paskutiniaisiais dvejais metais J. Bružikas buvo paskirtas klierikų dekanu.
1921 m. rudenį Gižų seminariją aplankė šv. Tėvo atstovas, busimasis nuncijus Antonio Zechini. Prof. Stankevičiui padedant, J. Bružikas paruošė sveikinimo kalbą. Būdamas jėzuitas, A. Zechini paragino klierikus važiuoti į Romą ir ten stoti į Jėzaus Draugiją. Apie įstojimą į jėzuitų ordiną J. Bružikas seniai galvojo, bet nežinojo nei kaip, nei kur. Išgirdęs iš Zechini apie tą galimybę, J. Bružikas nusiskubino pas seminarijos rektorių ir paprašė, kad leistų jam vykti kartu su Zechini į Romą, nes norįs tapti jėzuitu. Rektorius jam patarė stoti į kapucinus. Tuo laiku T. Kazimieras Kudirka, kapucinas, buvo apsistojęs pas T. marijonus Marijampolėje, ir J. Bružikas nuvyko jo aplankyti. Buvo sutarta, kad J. Bružikas stos į kapucinų ordiną. Bet likimas buvo kitoks. Pabaigęs teologiją ir gavęs kunigo šventimus Prienuose 1922 m. rugsėjo 17 dieną, busimasis misijonierius vėl grįžo į Kauno universitetą pagilinti teologijos bei sociologijos ir nuėjo išpažinties pas kun. V. Borisevičių, vėliau Telšių vyskupą. Nuodėmklausį paklausė, kokį kelią jam pasirinkti. Jis norįs būti jėzuitu, bet susitaręs su T. Kudirka, o Gižų seminarijos rektorius siūląs jam klierikų dvasios vado vietą. Kun. V. Borisevičius patarė stoti pas jėzuitus. Tą patį patarimą jam davė ir kiti du kunigai. J. Bružikas yra veiklos žmogus ir, išgirdęs tokius patarimus, nuvyko į Veiverius, kur T. Benediktas Andriuška, S. J., vedė kunigams rekolekcijas. Atlikęs išpažintį ir atlaikęs mišias, jis apsisprendė tapti jėzuitu. Susitaręs su T. Jonu Kipu, kun. J. Bružikas 1923 m. spalio mėnesio 12 dieną įstojo į jėzuitų ordiną ir pradėjo naujokyną Olandijoje. Prieš jį buvo įstoję du klierikai: Juozas Venckus ir Jonas Paukštys.
Pabaigęs naujokyną ir pagilinęs filosofiją, 1926 m. T. Bružikas grįžo į Kauną ir tuojau įsijungė į darbą. Pradžioje jis tapo Kauno jėzuitų gimnazijos direktorium ir dėstė lietuvių kalbą bei istoriją keliose klasėse. 1927 m. perėmė "Žvaigždės" ir "Misijų" redakcijas, tapo Maldos Apaštalavimo ir Marijos Sambūrio direktorium. Bet jį viliojo ne sausas mokyklos darbas, o tiesioginis apaštalavimas: misijos ir rekolekcijos. Gavėnios ir atostogų metu jis apaštalavo parapijose ir pradėjo garsėti kaip iškalbus ir uolus misijonierius. Slenkant metams, jis vis dažniau išvažiuodavo į provinciją, kur buvo jo mėgiamiausioji darbo dirva.
Kviečiamas JAV lietuvių kunigų ir gavęs vyresniųjų leidimą, 1931 m. rugpiūčio 4 dieną T. J. Bružikas išvyko į Ameriką. Apsistojo Brooklyne pas kun. Norbertą Pakalnį, kuris, kaip rašo misijonierius savo atsiminimuose, "pasidarė amžinas T. Bru-žiko draugas". Atsivežtas 4 tonas knygų jis išsiuntinėjo į tas parapijas, kur buvo pakviestas vesti misijų. Ilgainiui kvietimų buvo tiek daug, kad T. Bružikas turėjo iš anksto užsakymų dvejiems metams. Kasmet jam tekdavo vesti tarp 43 ir 46 savaičių misijų, rekolekcijų ar novenų. Nors T. Bružikui buvo leista apaštalauti JAV tik dvejus metus, bet vyresnieji, pamatę didelį jo pasisekimą, paliko jį apaštalauti Amerikoje 6 metus.
Sugrįžęs į Lietuvą, T. Bružikas pravedė keletą misijų, o rudeniop išvyko į Innsbruką gilinti teologijos. Po poros metų, kai naciai užėmė Austriją, išvarė iš Innsbruko visus užsienio studentus. Kai kiti lietuviai klierikai išvyko į Italiją, T. Bružikas ir T. J. Masilionis pasiskubino į Lietuvą. Teologijos mokslus jau buvo baigęs, o egzaminus galėjo laikyti ir Lietuvoje.
T. Bružikas nenutraukė misijų net tada, kai 1940 m. rusai okupavo Lietuvą. Savo atsiminimuose jis pažymi, kad komunistų metu jis pravedęs net 14 misijų. Tačiau, vedant misijas Sasnavoje, 1940 m. rugsėjo mėnesį komunistai jį suėmė ir pasodino į Marijampolės kalėjimą. Tenai jis slaptai apaštalavo, vedė rekolekcijas ir klausė išpažinčių. Vokiečiams pradėjus bombarduoti Marijampolę, išlakstė kalėjimo sargai, o kaliniai, išlaužę duris, išėjo į laisvę. Tai įvyko 1941 m. birželio 23 dieną. T. Bružikas grįžo į Sasnavą, o iš ten į tėviškę ir į Kauną.
Per 4 vokiečių okupacijos metus T. Bružikas pravedė virš 100 misijų. Deja, rusams okupuojant Lietuvą antrą kartą, vyresniųjų įsakymu T. Bružikas kartu su Br. Petru Kleinotu 1944 m. spalio 8 dieną turėjo apleisti Lietuvą. Toks buvo tėvo Provincijolo noras, nors jis pats norėjo pasilikti.
Vokietijoje T. Bružikas išbuvo 4 metus ir pravedė 120 misijų stovyklose, kuriose gyveno lietuviai. 1948 m. jis pravedė Romoje šv. Kazimiero kolegijos kunigams ir klierikams rekolekcijas ir netoli Neapolio esančioje lietuvių stovykloje misijas. Be to, jis aplankė lietuvius Šveicarijoje, Belgijoje, Danijoje. Tik Anglijoje pravedė 85 misijas. 1950 m. gale jis vėl atvyko į JAV, pakeliui į Pietų Ameriką, kur lietuviai jėzuitai norėjo steigti apaštalavimo centrą. Mat, 1949 m. pradžioje T. Jonas Kidykas, lietuvių jėzuitų vyresnysis tremtyje, aplankė Brazilijos ir Urugvajaus lietuvius ir, matydamas sunkią jų dvasinę būklę, paprašė T. Generolą, kad skirtų T. Bružiką ir T. Vladą Mi-kalauską jų pastoracijai. T. Generolas tam planui pritarė, ir tokiu būdu abudu tėvai atsidūrė P. Amerikoje. T. Kidykas buvo nutaręs juodu siųsti į Urugvajaus sostinę. Į Pietų Ameriką jie išvažiavo 1951 m. sausio 19 dieną. T. Bružikas stabtelėjo Brazilijoje, pravedė keletą misijų, o T. Mikalauskas nuvyko tiesiai į Montevideo.
Pasidarbavęs porą metų Montevideo mieste, T. Bružikas 1953 m. pradžioje vėl atvyko į JAV ir pradėjo organizuoti finansinį vajų bažnyčios statybai. Statyba buvo pradėta tų pačių metų rugpiūčio mėn. 13 dieną. Kitais metais T. Bružikas grįžo į Urugvajų ir tapo lietuvių jėzuitų misijos vyresniuoju.
Naujam tėvų jėzuitų vyresniajam Čikagoje, T. Br. Krištanavičiui, rūpėjo ir Brazilijos lietuviai. Todėl 1955 m. jis nusiuntė T. Mikalauską į Sao Paulo miestą, kad rastų tinkamą namą ar sklypą, kur būtų galima steigti apaštalavimo centrą. Deja, 1956 m. sausio 23 dieną T. Vladas Mikalauskas, besimaudydamas jūroje, gavo širdies smūgį, ir steigimo darbas buvo atidėtas.
Pastoviai įsikūrė lietuviai tėvai jėzuitai Sao Paulo mieste tik 1963 m., kai Lietuvių Sąjunga Brazilijoje jiems perleido Dr. V. Kudirkos mokyklą. Įvykus įvairiems nesusipratimams, 1967 m. pabaigoje tėvai jėzuitai nusipirko nuosavą namą, įruošė koplyčią, o vėliau pastatė salę. 1968 m. sausio 31 dieną kardinolas Rossi įsteigė asmeninę lietuvių parapiją ir paskyrė T. Bružiką klebonu.
T. Jonas Bružikas yra labai spalvinga asmenybė. Jo gyvenime yra įvykę tokių įdomių ir nuostabių nuotykių, kurių negalima apimti vienu straipsniu.
Kas norėtų T. J. Bružiką pasveikinti jo 75 metų ir 50 metų kunigystės progomis, gali rašyti:
Jonas Bružikas, S. J.
Caixa Postal 4421 01000 Sao Paulo, Brazil So. America