("L. L.” konkurse I-ją premiją laimėjęs straipsnis )
VACYS KUPRYS
Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvinio drabužio
Mat. 22, 12-13
KRIKŠČIONYBĖ IR PASAULIS
Perskaičius šio rašinio pavadinimą, gal ne vienam kils klausimas: o kas yra "pasaulis", jeigu jį galima ar net reikia krikščioninti, ir kas yra krikščionybė. Kur glūdi krikščionybės esmė? Niekas negali geriau atsakyti į šitą klausimą už patį Kristų. Todėl atsakymo turime ieškoti ne kur kitur, o evangelijose. Deja, čia nerasime krikščionybės vardo. Žodis "krikščionybė" atsirado tik po Kristaus, jau susitelkus krikščionims į bendruomenę. Senovėje ir dabartyje tiems, kurie stovi šalia krikščionybės, ji reiškia ne ką kita kaip religinę organizaciją. Tikintiems Kristaus dievyste, krikščionybė turėtų reikšti tai, ką Kristus vadina dangaus karalyste. Kad apie ją Kristus yra labai daug kalbėjęs, paliudija ypač Mato evangelija. Ne visi pajėgė suprasti, ką Kristus norėjo pasakyti, kai jis kalbėjo apie dangaus karalystę, nors savo mintis reiškė labai paprasta ir kartu vaizdinga kalba. Ne visi suprantame ir šiais laikais dangaus karalystės — krikščionybės prasmę. Ir tai yra todėl, kad ji suprantama ne mokslinių studijų pagalba, o gera valia, nusižeminimu ir veiklia meile. Mažutėliai neturi mokslo išminties, o vienok jie stovi arčiausiai prie dangaus karalystės. Kristaus pasakojimuose apie dangaus karalystę lengvai galime pastebėti, kad ji nėra kas nors panašu į užbaigtą stovį, o veiksmas. Tikriau pasakius, ji yra Dievo ir žmonių tarpasmeninis sąveiksmis. To sąveiksmio pradininkas yra pats Dievas: kviečia mus į vestuves, į vynuogyną, sėja gerą sėklą. Vieni kvietimą priima, kiti atmeta ar atvyksta pavėlavę, dar kiti atvykę nevykdo Jo valios. Taigi krikščionybę galime aptarti kaip Dievo ir žmonijos bendrą veikimą, kad būtų atstatyti tarp jų pažeisti ryšiai į pirmykštį būvį.
Algirdo Grigaičio nuotr.
“Laiškų Lietuviams” konkurso premijų įleikimo iškilmės. Iš k. į d.: dr. Milda Budrienė (mecenatė), Aleksandra Eivienė (III premija), Vytautas Kasniūnas (jury kom. sekr.), Vincas Kuliešius (mecenatas), Juozas Vaišnys, S. J. (red.), Vacys Kuprys (I premija).
Kai kalbame religine ar moraline prasme apie pasaulį, turime galvoje ne tiek pačią gamtą, o gautas išdavas iš gamtos ir Žmogaus sąveiksmio. Žmogaus žemiškas gyvenimas apsprendžiamas visų pirma jo paties sukurtų vertybių: ūkinių, socialinių, kultūrinių ir dar kitokių. Be jų žmogaus gyvenimas žemėje vargiai būtų įmanomas. Taigi pasauliu vadinsime laikinųjų (ne amžinųjų ar dorinių) vertybių visumą ir jų santykį su žmonija. Tačiau laikinųjų vertybių ir žmogaus santykis reiškiasi ne tik tuo, kad jos patenkina žmogaus reikalavimus. Galima ūkinę vertybę suvartoti, lygiai galima ją vargšui dovanoti ir atvirkščiai — iš kito pavogti. Kai kas menine vertybe tik grožisi, o kai kas tariasi teisus, statydamas ją Dievo vietoje. Taigi žmogaus santykis su laikinąja vertybe labai lengvai tampa teigiamu ar neigiamu moraliniu veiksmu — vedantis prie Dievo, arba tolinantis nuo Jo. Toj vietoj susitinka pasaulio sukrikščioninimo ir krikščionybės supasaulinimo veiklos poliai.
PASAULIO SUKRIKŠČIONINIMAS
Pasaulį sukrikščioninti reiškia suvesti jį į tokią darną, kad jis tarnautų žmogaus ir Dievo santykiams perkurti. Su Kristaus atėjimu į pasaulį dieviškoji pasaulio atnaujinimo dalis yra atlikta, bet pilnas santykių atstatymas be žmogiškojo indėlio nėra įmanomas. Jei žmogus nebūtų įjungiamas į šį moraliai kūrybinį darbą, jei santykių atstatymą pasiimtų tik pats Dievas, tai žmogus būtų tuo pačiu nužmogintas. Netektų prasmės ir nuodėmė, nes žmogus būtų pataisytas tik kaip sugedęs daiktas. Kad žmogus pats save ir pasaulį turi užbaigti kurti, matome iš to, jog jau žmonijos pradžioje rojus nebuvo apėmęs visos žemės, o tik mažą jos dalelę; Kristaus žodis betarpiškai buvo skelbiamas tik mažai žmonių grupei, kuri betgi buvo įpareigota perduoti jį visoms tautoms, kad "garstyčios grūdas išaugtų į didelį medį".
Pasaulio sukrikščioninimas prasideda su priėmimu Dievo kvietimo. Kiekvienas, prieš pradėdamas pasaulio sukrikščioninimą, turi būti ta geroji dirva, į kurią kritęs grūdas galėtų dygti ir augti; turi neatsisakyti eiti į Valdovo vestuvių puotą ar jo vynuogyną; turi priimti jo duodamus talentus. Kitaip tarus, pasaulio sukrikščioninimo kūrybos šaltinis turi būti pats Dievas. Ir šituo šaltiniu jis gali būti tik tam, kuris yra jam atviras — turįs gerą valią, nužemintą dvasią ir meilę. Kristui gimus, angelų giesmės žodžiai — ramybė geros valios žmonėms — jokiu būdu geros valios žmonių neatleidžia nuo pareigos veikti. Ramybė jiems, nes Kristus savo gimimu atnešė užtikrinimą, kad visi geros valios žmonės, kurie artinasi prie Dievo, nebus atstumti. Taigi geros valios žmonėms kaip tik atėjo laikas veikti. Ramybė yra ir tiems, kurie, būdami geros valios, tikrojo Dievo nepažįsta. Tačiau tai nereiškia, kad tokiam geros valios pagoniui krikščionys neturėtų pareigos nešti tikrojo Dievo pažinimą. Į "vestuvių puotą" esame kviečiami visi ir visą laiką ir todėl visi tie, kurie apie ją žino, turi būt kviesliais tiems, kurie apie tai dar nežino. Betgi rūpestis turi būti dar didesnis tais, kurie neturi geros valios. Krikščionis, kuris nesirūpina kitais, tuo pačiu pats neturi geros valios.
Dangaus karalystė ateina pas nusižeminusius. Ką reiškia būti nusižeminusiu? Nusižeminimo nereikia sutapatinti su savęs niekinimu. Nusižeminimas yra atvirumas Dievo valiai ir išpažinimas jam priklausomumo. Nusižemindami stipriname ryšius su Dievu, gaudami iš jo jėgų mūsų dorinei kūrybai. Puikybė, atvirkščiai, veda mus į užsidarymą, egocentriškumą ir tuo pačiu — ardymą bet kokių bendruomeninių ryšių tarpe žmonių ir tarp Dievo ir žmonių.
Dangaus karalystė neįmanoma be meilės. Dievas pats siunčia meilę ne tuščiais žodžiais, o apdovanodamas malonėmis. Tačiau turime neužmiršti, kad kiekviena malonė mums neša savyje mažesnę ar didesnę pareigą. Ir tuo ji tampa dar didesne malone. Jei Dievas teduotų malonę gavėjui sunaudoti, o ne kaip savotišką medžiagą ar galią kurti, tai atitrauktų jį nuo dangaus karalystės statymo. Kiekviena duota Dievo dovana, perkurta ir dovanota artimui, tampa dovana pačiam Dievui. Tai ypatingai tenka priminti tiems, kurie yra gavę iš Dievo gabumų ar talentų dovanas.
Palyginimas apie Valdovą, kuris padalino savo tarnams talentus, vaizdžiai pasako, kad gavę talentą turime veikti, o neužkasti jo į žemę. Dievo malonė mielai priimama, bet kai paaiškėja, kad ji neša su savim ir pareigą, tai daugelis ją užkasa į žemę. Tiesa, kad gyventi kitam yra kartu gyventi ir sau, daugumui nėra priimtina. Ir atrodo, kad ji niekada visai nebus priimta. Tai yra didžioji pasaulio nelaimė, kuri bus tik tiek pašalinta, kiek pats pasaulis bus tikrąja prasme sukrikščionintas. Kaipgi konkrečiai turėtų atrodyti sukrikščionintas pasaulis? Užbaigtai sukrikščioninto pasaulio žmonija tikrai nesulauks. Jei tai būtų pasiekta, pati krikščionybė nebetektų prasmės. Apie pasaulio krikščioniškumą sunku spręsti iš jo išorinių apraiškų. Jei komunistai turi šiokių tokių jiems kaip ateistams naudingų pasekmių pavertus bažnyčias muziejais ar šokių salėmis, tai, pavertus fabrikus bažnyčiomis ar vienuolynais, pasaulio nė kiek daugiau nesukrikščionintume. Netikusią pasaulio tvarką, nežiūrint kurioj srity ji čia pasireikštų, tinka pakeisti geresne, bet nuo to jis nepasidarys krikščioniškesnis. Pasaulis ne todėl nekrikščioniškas, kad jame dominuoja žemiškos vertybės, bet todėl, kad jos nepalenkiamos žmonijai suartėti su Dievu. Turtuoliui ne dėl turtingumo sunku patekti į dangaus karalystę, bet todėl, kad turtai jam yra aukščiausia vertybė, kurios jis nepajėgus atsisakyti didesnės vertybės naudai. Žemiškos vertybės ne tik gelbsti žmogui, bet jį ir gundo. Ir kuo jų daugiau, tuo stipriau tos dvi priešingos tendencijos jose reiškiasi.
Todėl, augant gerovei ir kultūrai, lygiagrečiai neauga žmonijos moralinis lygis. Kai kas čia meta didelį kaltinimą krikščionybei. Esą ji pasaulyje nesugebėjus per du tūkstančius metų įgyvendinti regimos moralinės pažangos ir todėl esanti arba negyvenimiška, arba veidmainiška. Kaltintojai užmiršta du dalyku: kad moralinių vertybių neįmanoma akumuliuoti taip, kaip ūkines ar kultūrines vertybes, ir kad "raugių sėjėjas" niekada nemiega. Jei būtų kitaip, tai šiandieninis žmogus būtų "morališkai" daugiau privilegijuotas už tą, kuris gyveno prieš kelis šimtus metų. Tačiau tokia "moralinė" privilegija būtų nebemorali. Šiandien žmogus daugiau išmano ir turi daugiau gėrybių, bet tikriausiai spaudžiamas, daugiau negu kitais laikais, abejonių ir pagundų. Visais laikais jis pašauktas dirbti ir kovoti, kad prasimuštų prie Dievo.
Kalbėdamas apie dangaus karalystę, Kristus skirsto pakviestuosius į dvi grupes: tuos, kurie atvyko, ir tuos, kurie vienaip ar kitaip atsikalbėjo. Tačiau vienas iš jų buvo ypatingas. Pakviestas kvieslių jis atvyko į vestuvių puotą, neužsidėjęs vestuvinio drabužio. Vilkėdamas darbui skirtą, o ne vestuvinį rūbą, jis suardė vestuvinę tvarką ir nuotaiką, todėl valdovas ji labiau pasmerkė už tuos, kurie visai neatvyko. Tai tas, kuris tariasi esąs krikščioniu, bet jo krikščionybė yra skirta ne pasauliui perkeisti, bet pasauliui tarnauti. Krikščionybės supasaulinimas reiškiasi tuo, kad ji bandoma nukreipti nuo jos pagrindinio tikslo arba vertinama tik tiek, kiek ji dalyvauja žemiškų vertybių kūrime.
SUPASAULINTOS KRIKŠČIONYBĖS APRAIŠKOS
Galimas daiktas, kad Kristus neatsitiktinai leido atvykti tik vienam asmeniui be vestuvinio drabužio. Jo darbinis drabužis išskyrė jį iš bendruomenės — padarė jį "individualiu svečiu", kurio šeimininkas, deja, nepripažino. Tai "individualios krikščionybės" atstovas. Tai tie, kurie dangaus karalystės siekia maldomis, kontempliacijomis, pasninkavimu, bet kartu vengia susitikti su nuodėmingu pasauliu ir todėl praktiškai neatlieka jokio naudingo darbo žmonių bendruomenei. Jie yra išdidūs savo tariamai pasiekta tobulybe, neišmanydami, kad ne "tobulieji" matys dangaus karalystę, o tie, kurie atėjo pagelbėti mažutėliams. Labai panaši, bet tik paprastesnė yra "davatkiška krikščionybė". Šios "krikščionybės" tikslas yra sudaiktintas dangus: kaip graži ir turinti visokių patogumų sieloms skirta vieta. Gausios maldos, devocionalijų branginimas, šventų vietų lankymas: tai pagrindinės priemonės dangui laimėti. Davatka nelinkęs artimui nešti dovanos, o reikalavimą — "tu privalai". "Tu privalai ne pareigas atlikti savo artimui, bet turėti tokį gyvenimo stilių, kaip aš!" Davatkiška "krikščionybė" yra lyg dalis "paragrafinės moralės" krikščionybės. Ši pastaroji apima daug platesnę žmonių masę. Tai yra tie, kurie dieviškąjį įstatymą supranta, ne kaip Dievo šauksmą ir įspėjimą, ne kaip asmeninį į žmogų kreipimąsi, bet kaip varžtą, kaip atitrauktą ir bendrą taisyklę. Taigi pagal jų sampratą dieviškasis įstatymas, nors savo turiniu skiriasi nuo valstybinio, bet savo esme yra tas pats. Kaip, pralindęs pro valstybinio įstatymo užtvarą, esi išteisintas, taip lygiai turėtum būti išganytas, pralindęs pro dieviškąjį. Kad "prasmukimas" pro dieviškąjį įstatymą reiškia kaip tik mirtį — šito paragrafinės moralės krikščionys nesupranta ar nenori suprasti. Šiai grupei priklausą labai daug reikšmės skiria išviršinei krikščionybės apraiškai. Bet kokie pakeitimai apeigose, o kartais net bažnyčios balduose (sakyklos panaikinimas) iššaukia jų dvasioje nuogąstavimą, kad tai esąs pačios krikščionybės griovimas. Panaši į šią, bet dar daugiau supasaulėjusi, yra "administracinė krikščionybė". Krikščionių bendruomenė, gyvendama pasaulyje, negali paneigti jo tvarkos ir statomų tam tikrų reikalavimų. Dar daugiau — norėdami pasaulį palenkti krikščionybės tarnybai, turime ją aprengti darbiniu rūbu — organizacija. Susižinojimas, kelionės, mokyklos, ūkiniai ir visa eilė kitų reikalų yra neišvengiami — lyg įrankiai Valdovo vynuogyne. Ir kuo išmintingiau šie reikalai tvarkomi, tuo geriau. Tačiau čia slypi ir didelė pagunda, būtent, pajungti pačią krikščionybę, kad ji tarnautų administraciniams reikalams. Nėra paslapties, kad amžių būvyje šitai pagimdai buvo ne kartą pasiduota. Tam reikalui paminėsiu čia vieną subtilų, bet šiandien jau tapusį aktualiu, klausimą. Gyvenimo patirtis patvirtino kunigų celibato naudingumą. Tik praktiniais, o ne kitokiais tikslais jis ir buvo įvestas. Ir kaipo tokio, jo sankcionavimas turėjo tilpti administraciniuose rėmuose. Deja, amžių būvyje celibatas praktiškai tapo neatjungiama kunigystės sakramento dalis. Padaryti žmogų už celibato laikymą morališkai atsakomingą, reiškia, palenkti krikščionybę, kad ji tarnautų administraciniams reikalams. Todėl, nors atleidimas nuo celibato neša visą eilę kitų pavojų, reikia džiaugtis, kad šiandien Bažnyčia šiame reikale yra žymiai nuolaidesnė.
Vadinamieji praktiško galvojimo žmonės dažnai nerodo didelio entuziazmo religiniam gyvenimui, bet daugelis iš jų religijos neatmeta, o ją praktikuoja, vadovaudamiesi grynai ekonominiu principu. Jis skamba paprastai: "Jei Dievo nėra, tai tikėdamas nieko ypatingo neprarandu, o jei Jis yra, tai tikėdamas galiu pelnyti dangų". Stebėtina, kad šitą mintį pasiūlo mums ir kai kurie kunigai. Deja, tai yra tik tariamas, o ne tikras tikėjimas. Jame slypi apgaulė, o ne geroji valia. Jis prilygsta gatviniam drabužiui vestuvinėj puotoj, ir užtat Valdovo pasmerktas.
Po Antrojo Vatikano Suvažiavimo katalikų tarpe pastebimas "judėjimas", kuriam tiktų "Patogumų krikščionybės" vardas. Didįjį suvažiavimo rūpestį jie įžiūri ne pasaulio sukrikščioninimo reikale, bet kaip pašalinti su krikščionybe susijusias nemalonias pareigas. Katalikybę reikia reformuoti, moderninti, kad pagaliau ji pasidarytų įvairiais atžvilgiais... patogi. Jie reikalauja, kad krikščionybė be atidėliojimo pasisavintų dabartines pasaulio nuotaikas, nes nepatogu klausytis, kai masės kalba, kad krikščionybė neinanti "su gyvenimu". Jie reikalauja krikščionybę "sumokslinti", nes nepatogu klausytis, kai priekaištauja, kad krikščioniškos pažiūros nesiderina su kai kuriomis moderniomis teorijomis, kurios, tiesa, ginčytinos, bet daugumo mėgiamos. Jie linkę gana liberaliai žiūrėti į seksualinį palaidumą, gimdymo kontrolę ir visa kita, kas varžo kūno malonumus.
Į "Patogumų krikščionybę" yra gerokai panaši "Didžiojo Inkvizitoriaus krikščionybė", kuri ypač ryškiai parodė savo veidą, pasisakius popiežiui prieš gimdymo kontrolę. Buvome liudininkai didelio pasipriešinimo ir pykčio popiežiaus žodžiui. Protestuotojai daugiausia, be abejo, buvo "patogumo" krikščionys, bet jie siekė dar toliau. Jie geidė ne tik patogumo, bet ir atsipalaidavimo nuo atsakomybės. Sveikai galvojant, jei laikai popiežių klystančiu, tai daryk, kaip tau atrodo tinkama, bet kartu imkis už tai ir atsakomybę. Ne, atsakomybę popiežius tesiima pats, tegul atima iš mūsų ir laisvę, bet teduoda mums patogumą. Tai lygiai ta pati mintis, kuri buvo išreikšta F. Dostojevskio "Broliuose Karamazovuose" pasakojime apie didžiojo inkvizitoriaus susitikimą su Kristumi, bet šiandien nesąmoningai atkartota tūkstančių katalikų.
Ši "krikščionybė" yra vienu požiūriu gimininga kitai supasaulintos krikščionybės apraiškai, kurią vadinkime fariziejiškąja. Kai primoji savo pateisinimui ieško autoriteto uždangos, tai antroji bando prisidengti dorine vertybe ar dorybe. Kaip žinome, Kristus fariziejų prisidengimą yra ypatingai viešumon iškėlęs ir pasmerkęs. Fariziejiškos apgaulės menas yra iškelti kurią nors vieną dorinę vertybę, kad jos priedangoje galėtų paniekinti tas dorines vertybes, kurios nėra pakeliui jų žemiškiems tikslams. Dorinės vertybės, priešingai laikinosioms, viena kitos pakeisti negali. Jas reikia priimti visas kartu. Sakysim, negalime morališkai būti teisūs sakydami: kadangi pasirinkau meilę, tai neprivalau laikytis teisingumo, arba atvirkščiai. Atmetę bent vieną dorinę vertybę, negalime likti neiškreipę nė kitų. Užtai ir ta dorinė vertybė, kuria bandoma prisidengti (sakysim, meilė) praranda savo esmę, tapdama tik propagandine priedanga. Šiandien meilės ir taikos skelbėjų netrūksta, deja jie nėra meilės ir taikos vykdytojai. Yra ir krikščionių, kurie galvoja, kad tylioji meilė šiais laikais yra bereikšmė ir todėl pasirenka triukšmingą meilės išreiškimą. Tai protestų bei demonstracijų "meilė", kuri ne dovaną siūlo, o stato reikalavimą. Taigi tėra tik priemonė politiniams ar kitokiems žemiškiems tikslams siekti.
Šį skyrelį pradėjau, aptardamas "Individualinę krikščionybę", kuri dėl savo nebendruomeniškumo netapo Dievui dovana ir liko tik "tobulo krikščionio" varde. Užbaigai pažvelkime į "Prometėjišką krikščionybę", kuri savo prigimtimi yra priešinga pirmajai, bet lygiai tiek pat supasaulinta, nors ir iš kitos pusės. Prometėjas, kaip graikiškas mitas sako, pavogė iš Zeuso ugnį, kad ją žmonėms atiduotų. Aukotis, kad padėtum kitiems, yra krikščioniška, bet ar Prometėjaus auką galime laikyti krikščioniška? Dovanodamas ugnį žmonėms, jis iš tikro daug padėjo žmonių žemiškam gyvenime, bet jo dovana nepavirto į dorinę vertybę. Dar blogiau. Prometėjas, dovanodamas ugnį, padarė prarają tarp Zeuso ir žmonijos. Ar nevyksta kas nors panašaus ir krikščionių tarpe? Yra galvojančių, kad krikščionybės tikrovė glūdi tik gero daryme kitiems. (Salvation Army čia gal būtų tinkamas pavyzdys.) Sakramentai, o ir pats Kristus ar apskritai Dievas, šiai krikščionybės sampratai tėra nereikalingi priedai. Negalima nuneigti, kad šie "krikščionys" atlieka naudingą darbą žmonijai, bet jų dovanos eina ne kaip skola Dievui, o kaip jų pačių — neginčijamų savininkų. Tad nenuostabu, kad prometėjiškos dovanos greitai išsigimsta, pasidarydamos priemonėmis garbei įsigyti, mokesčiams pamažinti ir panašiems žemiškiems reikalams.
Tur būt, nesuklysime sakydami, kad Antrame Vatikano Suvažiavime pagrindinė mintis: kaip sukrikščioninti šių laikų pasaulį? Šiai misijai esame visi pašaukti, ir niekas negali jos atsisakyti, bet būtų naivu ieškoti to darbo vaisių konkrečiose apraiškose, nes Dievo karalystė nusileidžia ir ant nukryžiuoto latro. Krikščionybė yra visą laiką kuriama, ir galutinį jos stovį tematysime prisikėlę iš numirusiųjų. Antra vertus, supasaulintos krikščionybės apraiškas galime lengvai stebėti konkrečiomis formomis, nes jos, susidūrę su pasauliu, čia pasiekia savo tikslą ir tuo pačiu užbaigiamos. Tačiau, žvelgdami į supasaulinta, sužalotą krikščionybę, galime geriau įsijausti į krikščionybės esmę ir jos misiją pasaulyje. Kai svečias į vestuvių puotą ateina su nevestuviniu rūbu, tada geriau pastebime vestuvinio drabužio puošnumą ir prasmę.
