Teofilija Žemaitytė
Žemės vėjuose išsiilgo mano širdis ramybės dienų ir tylaus Tavo meilės kuždesio. Mano akys vis ieško Švyturio, bet mano valtį blaško priešingi vėjai. Viešpatie, jei Tu neištiesi savo rankos ir nesudrausminsi vėjų, mano valtis nugrims į gelmių dumblyną. Kodėl Tu miegi ir negirdi mano šauksmo?!
Aš žinau, jeigu nekreipsime savo akių į amžinąją Šviesą, joks pasaulio švyturys neapšvies tų ūkanų, kuriose klajojame.
Dieve, pažadink mus šauktis Tavo vardo ir ieškoti Tavo Širdies prieglobsčio!
Tu matai mano neturtą. Be savo nuodėmių, aš nieko daugiau neturiu, ko nebūtum man davęs.
Kodėl aš taip dažnai mėgstu kuo nors pasigirti? Kodėl taip stropiai slepiu tai, kas yra mano nuosavybė — savo nuodėmes?! Kodėl taip dažnai noriu pasirodyti geresnė negu esu? Tai įgimta žmogiška silpnybė. Todėl prašau: leisk man pažinti save.
Dieve, jei Tau nepatinka mano prišiukšlinta širdis — iššluok ją!
Jei Tau nepatinka tuščia mano siela — pripildyk ją savimi!
Jei Tau nepatinka nuo žemės vėjų suskirdusios mano lūpos — suvilgyk jas savo meilės rasa, ir jos prasivers gražiausiu padėkos himnu!
Jei Tau nepatinka sugrubusios ir tuščios mano rankos — įduok joms savo kryžių!
Jei Tau nepatinka mano mintys, šliaužiojančios purvina žeme, — pakelk jas prie savęs!
Jei Tau nepatinka mano žingsniai kelių vingiuose, nukreipk juos Tėviškės link — Tu, Rūpintojėliu parimęs mūsų tremties pakelėse!
Jei Tau nepatinka mano akys, godžiai gaudančios kiekvieną nykstančio grožio akimirką, — nukreipk jas į save: amžinojo Grožio, Gėrio, Šviesos pilnatvę!
Dieve, Tu lauki mūsų žvilgsnio ar šypsenos. Lauki ilgai, ramiai, ištvermingai, dieviškai. O mes?! Mes savo širdį dalijame tvariniams, pamiršdami Tvėrėją.
Tu lauki mūsų meilės, bet dažniausiai mūsų meilė tenka žmonėms, kurie ją išniekinę atmeta.
Tu esi mūsų Tikslas. Bet kaip dažnai mes pasiklystame savo pačių širdies labirinte ir nerandame kelio į Tave.
Kaip dažnai mes paklystame kelio ūkanose ir sukame ratu aplink save — savo menkus, dažnai nuodėmingus interesus statydami aukščiau už amžinąją laimę.
Kaip dažnai. Viešpatie, mes einame ne ten, kur reikia eiti, darome ne tai, ką reikia daryti, kalbame ne tai, ką privalome, bet tai, ką mums pašnibžda gundytojas.
Dieve, sugrąžink mūsų žingsnius į save! Leisk visada pasitikėti Tavo gailestingumu ir aukoti Tau savo dienas! Nepaleisti iš rankų Tavo romumo vėliavos! Niekada nesuabejoti Tavo meile!