religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1991 / KOVAS — MARCH / VOL. XLII, NO. 3
|
73 |
Sigitas Tamkevičius, S.J. |
|
|
79 |
V. Bagdanavičius, M.I.C |
|
|
84 |
Nijolė Tutkaitė |
|
|
87 |
Chiara Lubich |
|
|
88 |
Teofilija Žemaitytė |
|
|
89 |
K.J. Ambrasas, S.J. |
|
|
90 |
Kostas Paulius |
|
|
92 |
Kun. V. Kaknevičius |
|
|
94 |
Kun. V. Kaknevičius |
|
|
96 |
Gediminas Vakaris |
|
|
99 |
Kun. Jonas |
|
|
101 |
Red. |
|
|
63 |
K.J. Ambrasas, S.J. |
|
|
103 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
105 |
Red. |
|
|
106 |
Juoz. Pr. |
Viršelio piešinys — dail. Filomenos Linčiutės-Vaitiekūnienės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street. Chicago, IL 60636 — 1098.
SIGITAS TAMKEVIČIUS, S.J.
Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!
Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo
Kenčiantis Kristus Diureris
labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.
(Pagal Motiejų Scheebeną)
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
Pirminis antgamtinio teisingumo faktas
Gimtosios nuodėmės klausimas moderniojoje galvosenoje dažnai neišeina kitoks, kaip vien negalimybė jį protingai svarstyti. Taip atrodo tokia tiesa, kuri dažniausiai yra laikoma absoliučia nesuprantamybe, kur yra net pilna prieštaravimo.
Tačiau yra viena galimybė svarstyti gimtosios nuodėmės buvimą. Žinoma, praktiškai jos negalima įrodyti, tačiau galima rasti šiokią tokią galimybę, kuri, nors yra taip pat antgamtinis faktas, sudaro žmogaus protui galimybę suprasti gimtosios nuodėmės arba paveldėtos nuodėmės faktą. Tą galimybę sudaro tiesa, kad pirminis žmogus šalia savo prigimties iš Dievo buvo gavęs pridėtinę malonę, teologų vadinamą pirminiu teisingumu, o kartais — pilnumos malone.
Vatikano Radijo Lietuvių skyriaus darbuotojai iš kairės į dešinę: K. Lozoraitis, B. Vileišytė, N. Tutkaitė, kun. V. Pupinas, S. J., J. Malinauskas, kun. K. J. Ambrasas, S.J.
Adomas, nusikreipdamas nuo Dievo neprarado savo žmogiškos prigimties, tačiau jis neteko to antgamtinio teisingumo, kuris jam buvo Dievo pridėtas. Šis praradimas, Dievo potvarkiu, pasiliko kaip paveldėta nuodėmė visiems žmonėms. Katalikų Bažnyčios mokymu, žmogus gimsta nuodėmingas. Iš to galima padaryti pagrindinės reikšmės išvadų. Pirmoji išvada — žmogaus natūralus teisingumas nėra pažeistas. Tai yra tiesa, į kurią daugelis krikščionių neatkreipia dėmesio. O kita išvada yra ta, kad mūsų nuodėmės nėra vien mūsų blogo įpročio ar mūsų patirto ir nenugalėto gundymo padariniai, bet kad jos turi gilesnę, visą žmoniją apimančią priežastį — gimtąją nuodėmę. Ši antroji išvada taip pat yra verta praktiško mūsų dėmesio ta prasme, kad ne visos mūsų nuodėmės, ar bent jų pagrindinė, šakninė blogybė, yra kilusios vien iš mūsų asmens. Jos siekia toliau ir giliau. Dėl to, norint teisingai suprasti žmonijos dorinę padėtį, yra svarbu atkreipti atitinkamą dėmesį į pirminį antgamtinį žmonijos teisingumą, kuris Adomo nuodėmės dėka buvo prarastas.
Visi žinome, kad dabartinis popiežius labai daug keliauja, lanko įvairius pasaulio kraštus. Daug kam kyla klausimas, koks yra pagrindinis šių kelionių tikslas, kaip jos organizuojamos, kas jas finansuoja ir t.t. Vatikano radijo lietuvių skyriaus darbuotojas kun. K.J. Ambrasas, S.J., šiais ir kitais klausimais pasikalbėjo su popiežiaus kelionių organizatorium kun. Robertu Tucci, S.J. Čia duodame to pasikalbėjimo vertimą, paruoštą Vatikano radijo bendradarbės Nijolės Tutkaitės.
1. Koks svarbiausias popiežiaus kelionių tikslas?
Popiežiaus kelionės — tai vienas bažnytinės misijos būdų. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės padeda popiežiui atskleisti keliaujančio apaštalo Pauliaus pašaukimą (misiją). Šios kelionės priartina vietines Bažnyčias prie Apaštalų Sosto, Romos Bažnyčia geriau susipažįsta su vietinėmis katalikų bendruomenėmis. Žodžiu, katalikų pasaulyje vyksta tam tikra cirkuliacija, idėjų apsikeitimas. Kitas svarbus popiežiaus kelionių tikslas — naujoji evangelizacija, Bažnyčios vaidmens stiprinimas antrojo tūkstantmečio išvakarėse. Tokie, mano nuomone, yra svarbiausi Šv. Tėvo kelionių tikslai.
Popiežius kalbasi su savo kelionių organizatorium T. Robertu Tucci, S.J.
Popiežius nori kuo geriau ir plačiau susipažinti su vietinėmis Bažnyčiomis, jų problemomis, ne tiktai per vyskupų “ad li-mina” vizitus, kurie vyksta kas penkeri metai, bet ir per betarpiškus susitikimus su įvairių kraštų katalikų bendruomenėmis.
Atmenu Šventojo Tėvo vizitą Indonezijoje. Popiežius tada pasakė: “Prieš kelionę parengiau raštą Indonezijos vyskupams, kurį netrukus išdalinsiu. Dabar, susipažinęs su Indonezija, turiu pasakyti, kas šis dokumentas yra teisingai surašytas, bet jo neužtenka. Reikėtų giliau susimąstyti apie kai kuriuos vizito metu surinktus duomenis. Turiu pasakyti, kad susidariau žymiai aiškesnį vaizdą apie Indoneziją”.
CHIARA LUBICH
“Girkite visi pagonys Viešpatį, teaukština jį visos tautos” (Rom 15, 11).
Šv. Paulius laiške romiečiams šį kartą cituoja 117 psalmės ištrauką, primindamas, kad Dievo meilė rūpinasi visais žmonėmis žemėje. Nuo senų laikų jie visi buvo šaukiami kartu garbinti Dievą. Vieną dieną Dievo meilė pašaukė Izraelį, o dabar priima ir pagonis, kuriuos Jėzaus Evangelija paruošė išganymui.
Tai yra viena tų temų, kurias Paulius minėdavo, rašydamas Romos bendruomenei. Tą bendruomenę sudarė žydų ir pagonių kilmės žmonės. Jis ragina tuos krikščionis garbinti Dievą, priimant vienas kitą, kaip Dievas priima per Jėzų kiekvieną.
Tad šio teksto žodžiai ir kviečia krikščionių bendruomenes taip garbinti Dievą. Jos yra šaukiamos garbinti jį harmoningoje vienybėje ir taikoje, priimant vienas kitą, nepaisant individų ar grupių intelekto, tradicijų ar papročių skirtingumo. Bet jei kada yra paneigiamos tikėjimo tiesos, kurių negalima atsižadėti, tada kiekvienas individas privalo būti toms tiesoms ištikimas.
Krikščionių bendruomenės taip pat yra šaukiamos duoti garbę jam savo atvirumu ir kitų religijų bei kultūrų asmenims ar net netikintiesiems. II Vatikano Susirinkimo dokumentai mums sako, kad visi asmenys, kurie garbingai ir nuoširdžiai siekia tiesos, gali būti išganyti (plg. Lumen Gentium 16). Ir toliau mums sako, kad ir juos laikytumėm didžiulės Dievo vaikų šeimos kandidatais. Ir jie yra šaukiami garbinti jį, vykdant Dievo planą, kad visų žmonių tarpe galėtų plisti teisingumas, meilė ir tikroji taika.
Ir prie tavo vaikystės jeruzalės
Kristus verkia:
verkia, kad išaugai, suplėšei ir sutepei
savo Krikšto marškinėlius per anksti—
dar prieš saulėtekį...
Verkia prie tavo jaunystės griuvėsių,
jaunystės, kuri tik sukrovė pumpurus,
bet nespėjo pakvipti žiedais;
jaunystės, kuri tik suplasnojo sparnais
ir krito į liūną...
Jaunystės, kuri tikėjo kilniais idealais, siekė žvaigždžių,
bet suviliota apgaulingų pažadų,
niekšybės sužeista
murdosi kelio dulkėse, nepajėgdama pakilti—
tavo jaunystės jeruzalė!
Verkia Jis prie tavo šeimos židinio šaltų pelenų—
prie tavo šeimos tragedijos,
kad abiejų rūpestingai užkurtas židinys išblėso,
kad nedėkingų dienų viesulai tą paskutinę žarijėlę
užuot įpūtę, visiškai užgesino...
Kad Kristaus palaimintą ugniakurą
užklojo šalti pelenai
ir nepasitikėjimo bei įtarumo ūkanos užgožė jį...
Kristus verkia prie tų gležnučių kūnelių,
kuriems nėra vietos po motinų širdim...
K. J. AMBRASAS, S J.
Štai kelios ištraukos iš vidurinės mokyklos per tikybos pamoką rašytų temų: “Aš Dievu netikiu, bet jis yra”. “Noriu būti gera, bet kartais atrodo, kad kažkas yra manyje, kas verčia elgtis blogai. Kas tai?” “Dievą suprantu kaip žmogų — tik didesnį, galingesnį.” “Dievas — tai idealas, tobulybė. Kartais man atrodo, kad tai meilė, kartais — kad sielos ramybė!”
Ir štai vieno Lietuvos kunigo, kuris dėsto toje mokykloje tikybą, tų ištraukų komentarai: “Nuostabu! Visų, kurie parašė panašiai į pastarąją mintį, elgesyje, kalboje, veiduose, — vyrauja kažkokia harmonija, vidinė tvarka, viltis... Kaip skiriasi nuo savo bendraamžių vaikai ir jaunuoliai, turėjusieji laimę gimti taurioje šeimoje ir gauti pakankamą religinį išsilavinimą! O, neįvertinta dovana — Tikėjimo Lobis! Tik dabar tai akivaizdžiai pamatau. Guodžia ir dar viena — nereta mintis vaikų rašiniuose: ‘Anksčiau, kol nebuvo dėstoma tikyba, aš netikėjau Dievu, maniau, kad tai bobučių pasakos. Dabar suprantu, kad yra kitaip’. Tad verta, verta pavargti! Štai čia, mokyklos suole, vyksta pati esminė kova už Lietuvos žmogų, už Nepriklausomybę! Už visą pozityvųjį, dieviškąjį turinį, glūdintį tuose žodžiuose. Vyksta kova už Jėzų mažųjų sielose...”
Laimingi tie vaikai, kurių širdyse tūno išlikusio gėrio ar sėjamo gražaus, vilties kupino tikėjimo pradas, kurį protingas, veiklus ir sumanus kunigas stengiasi visomis išgalėmis kuo įdomiau perteikti. Rasti kelius į mažųjų širdis. Juos paskatinti, stumtelėti į gera, ramiai visa paaiškinti, vaizdžiai išdėstyti, netingi su jais artimiau pabendrauti. Svarbiausia — moka, trokšta juos suprasti ir įžvelgia kiekviename tą nenusakomą, žodžiais neišreiškiamą veržimąsi aukštyn, norą tobulėti, pažinti, suprasti. Laiminga parapija, kuri turi tokį dvasios vadą. Laiminga mokykla, gavusi tokį kapelioną ir kartu visų pedagogų bičiulį, nes ten, kur gerai dėstoma ir įsisavinama tikyba, turi pakilti pažangumas, pagerėti drausmė, atsirasti gyvumo ir žvalumo, veiklesnės nuotaikos ir vieningumo. Juk pasaulėžiūros vienybė — didelė galia. Tiesiog neįveikiama jėga. Kur du stos, visados daugiau padarys. O ką čia kalbėti apie keliasdešimt. Apie visą mokyklą, kur vyrauja vieningi ir dora, tikru žmoniškumu, santarve ir tvirtais tikėjimo pagrindais besiremią pedagoginiai reikalavimai. Tokiai mokyklai lengviau visur tvarkytis, ieškoti naujų metodikos ir pedagogikos būdų, turiningesnio vidaus ir išorės gyvenimo.
Kostas Paulius
Toji brangiausioji dangaus dovana yra patsai Jėzus, kai jis ateina mums atsiduoti. Jėzus kaip tik tai ir sakė: “Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną — gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 51).
Kai jis ateina mums atsiduoti, tuomet nėra nieko nuostabesnio, didingesnio ir brangesnio visoje žemėje! Ir jis ateina visuomet Mišių metu. Taigi ar gali būti dar kas svarbesnio mūsų žemiškame gyvenime kaip Mišios?!
Jei Mišias laikysime svarbiausiu reiškiniu mūsų gyvenime, norėsime dalyvauti jose kasdieną. Bet jei tasai svarbumas dar nebus palietęs mūsų sielos ir vis rasime pasiteisinimų, galvodami, jog užtenka, jei dalyvaujame sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis, turėsime prisipažinti, kad mes dar neatsivėrėme Viešpačiui visiškai, prieš jį nuolankiai nenusižeminome. Tada mums reikėtų nuoširdžiai pamąstyti šiuos Jėzaus žodžius: “Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams” (Mt 11, 25).
Jei tuos žodžius pamąstę, vis dar negalėtume geriau suprasti tikrosios jų reikšmės, tai bus ženklas, jog turime melsti Viešpatį, kad tą supratimą mums duotų.
Jėzus gi ir sako, kad prašytumėm: “Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma” (Lk 11 9-10).
KUN.V. KAKNEVIČIUS
Šventoji Eucharistija yra nuostabus maistas, kuris turi maitinti ir palaikyti mumyse dieviškąjį gyvenimą. Priklausome Kristui, tiktai priklausydami kitiems. Ar toji Ostija, kurią mes adoruojame, primena mums tą, kuris ją valgys? Mūsų garbinimas truktų neilgai, jeigu garbintume Kūną, atsisakydami garbinti narius. Duona yra tam, kad būtų valgoma. Tas Kūnas yra ženklas ir šaltinis kito kūno, kurio globa, kultas ir vitališkumas mus įpareigoja.
Kai mes buvome pakrikštyti, buvome prijungti prie nesuskaičiuojamos daugybės brolių ir seserų. Priklausyti Dievui mums reiškia štai ką: priglusti prie kitų. Dievas mums neįsakė tik jį vieną mylėti. Jis nori, kad mes mylėtume ir vieni kitus, kad būtume kaip Dievas, kuris niekad nenori būti vienas.
Dievas sudaro vaikams tokias sąlygas, kurios ugdo krikščioniškas savybes ir didina gerovę. Dievas stato greta lėtą ir skubantį, tylintį ir kalbantį, kad tylesnis dar daugiau išmoktų kantrybės. Tvarkingą ir netvarkingą — kad netvarkingasis išmoktų tvarkos. Mes prašome nuolankumo, ir Dievas numato kančias, nes kančiose mes tampame paklusnūs. Mes prašome nusižeminimo, kai mus įžeidinėja, tik negalim atsakyti tuo pačiu. Mes mokomės nusižeminti, prisimindami Išganytojo žemiškąjį gyvenimą. Mes prašome ramybės, ir viskas aplinkui sunerimsta, kad pažintume pasaulį ir tylą, sklindančią iš pasitikėjimo Viešpačiu.
KUN. VITAS KAKNEVIČIUS
Vėlyvas vakaras. Ligoninė. Vaikų skyrius. Lovytės, lovytės... Prie vienos lovytės norėtųsi sustoti ilgiau. Vaikutis gal kokių metų. Akutės tokios tamsios, nuostabiai gražios, bet... jis jomis visiškai nieko nemato... Koks bus jo gyvenimas, kokia bus gyvenimo pabaiga? Kur tie visi vaikučiai, kurie gimė kartu, kurie būtų su juo žaidę, kurie būtų ėję kartu per gyvenimą?
Lyg kažkas šiandieną norėtų pasakyti: “Kokia didelė tavo nelaimė...” Gal kas norėtumėte su juo pasikeisti akutėmis? Bet tu tik sakai, kad tavo skausmas didžiausias pasaulyje, o keistis nenori...
Bet, Viešpatie, juk tu kiekvienam pagal jo skausmo dydį duodi ir atitinkamų malonių.
Štai parvykę iš Emauso mokiniai pasakoja savo išgyvenimus, o susirinkusieji jiems taip pat pasakė, kad Kristus tikrai yra prisikėlęs ir kad Jis pasirodė ne vien moterims, bet ir Petrui... Po to jie pasipasakojo apie Jėzaus pasirodymą jiems kelyje į Emaus. Jėzų jie atpažino tik tada, kai Jis laužė duoną.
Dažnai žmogus, turėdamas akis, regėdamas pasaulį, nebetiki Kristumi.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
VILNIUJE RUOŠIAMASI ĮKURTI KATALIKIŠKĄ LIGONINĘ
Organizacinio komiteto pirmininkas, Vilniaus tremtinių bendrijos koordinatorius Ričardas Saulius Žukauskas pasakoja, kad ligoninės pagrindas — krikščioniškas personalas. Slauga bus patikėta vienuolėms. Ligoninė turės savo kunigą — Joną Kastytį Matulionį. Čia bus nukreipti gydytis socialiai mažiausiai aprūpinti gyventojai, nepaisant jų tikėjimo ir tautybės. Kiek išgalės, stengsis padėti tremtiniams, rezistencijos kariams, kurių daug guli Vilniaus ligoninėse labai apverktinomis sąlygomis. Jie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę su ginklu rankose, o dabar niekam nereikalingi. Lietuvoje dar 40 tūkstančių nereabilituotų žmonių, kurie gauna juokingai mažas pensijas. Jie yra vieniši, dažnai neturi butų, apleisti ir užmiršti. Todėl šios ligoninės steigimo būtinybė akivaizdi: čia ras prieglobstį, šilumą, gerumą rezistentai ir tremtiniai. Tikimasi, kad katalikiška ligoninė Lietuvoje patrauks pasaulio lietuvių dėmesį ir sulauks labdaringos paramos. Šiai ligoninei remti komitetas bus įkurtas JAV.
Busimosios ligoninės neurologinio skyriaus vedėja, gydytoja Laima Rožė Satkūnaitė sako, kad ligoninė bus skirta ne vien kūnui, bet ir dvasiai stiprinti. Bus stengiamasi padėti ligoniams įgyti dvasinę pusiausvyrą, ramybę. Ligoniai, glaudžiai, žmogiškai bendraudami su slaugėmis vienuolėmis, kunigu, katalikiškų nuostatų gydytojais, ras paguodos ir vilties.
Kuo kliautis ?
Gudruoliais ar paikuoliais?
Kun. Jonas
Besirengiantieji vedyboms svajoja sukurti laimingą šeimyninį gyvenimą. Deja, daugybė tų svajonių anksčiau ar vėliau susproginėja tartum muilo burbulai. Kodėl? Todėl, kad jų šaltinis buvo vien tik žmogiški polinkiai ir aistros. Kita priežastis — tai kone aklas pasitikėjimas visokių modernių psichologų, psichiatrų, šeimyninio gyvenimo žinovų-specialistų nuomonėmis ir patarimais. Jiems neteko susipažinti su Kristaus patarimais nei su Bažnyčios tūkstantmetiniais patyrimais ir skelbiamomis visada galiojančiomis tiesomis. Tuokiamasi ne pagal dieviškosios Išminties ir
Meilės numatytus planus ir tikslus, kaip tai nors nesąmoningai daro visi kiti gyvūnai ir gyvulėliai. Jie tikisi būti laimingi vien tik tenkindami savo biologinius įgeidžius ir potraukius. Nepagalvoja, jog tie įgeidžiai ir polinkiai yra nepatvarūs ir savanaudiški. Jais remiama šeimyninio gyvenimo laimė nepatvari. Visi gudravimai, pastangos išlaikyti karštą, “laimę teikiančią” savanaudiškų aistrų ugnį baigiasi nusibodimu, nusivylimu, ir imasi laimės ieškoti nebe savo santuokoje, nebe savo šeimoje. Jie, atrodo, nepagalvoja, jog laimė yra ne randama, tartum paparčio žiedas, o turi būti nuolat kuriama. Ir kuriama ne be kaip papuolė, bet prisilaikant Kūrėjo duotų taisyklių.
Sekmadienį po Kalėdų Bažnyčia priminė tikintiesiems šventąją Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimą. Mišių skaitiniai buvo kupini dieviškos Išminties patarimų laimei kurti ir ugdyti. Labai pravartu į juos gilintis tiek santuokai besirengiant, tiek joje gyvenantiems.
Prof. M. Roemeris, paklaustas, kuo skiriasi fašizmas, nacizmas ir bolševizmas, atsakydavo:
Štai tu turi keturias karves. Iš tavęs vieną atima ir atsiprašo. Tai fašizmas. Tu turi tris karves. Iš tavęs atima dvi ir neatsiprašo. Tai nacizmas. Tu turi vieną karvę. Iš tavęs ją atima ir dar apšaukia liaudies priešu. Tai bolševizmas.
* * *
— Kaip tau, Algiuk, patinka ši tavo naujoji sesutė, kurią vakar atnešė gandras?
— Nelabai. Verčiau reikėjo pasilikti gandrą.
* * *
Mokytoja, ruošdama vaikus pirmosios išpažinties, klausia Petriuką:
— Ką mes turime daryti, kad Dievulis atleistų nuodėmes?
— Turime nusidėti, — atsako Petriukas.
* * *
Naujas Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo darbų tomas
K.J. Ambrasas, S.J.
Kaip jau liudija pats pavadinimas, vėlei pasirodė XIII—asis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos darbų tomas, kurio, anot šio tomo redaktoriaus prof. Antano Liuimos žodžių, du pranešimai skirti krikščionybės įvedimo šešių šimtų metų sukakčiai, — kiti įvairiems kitiems klausimams. Šiame 612 puslapių turinčiame storame, tiek savo kuklia, santūria išvaizda, tiek ir savo plačios apimties turiniu pasižyminčiame tikrai kruopščiai ir rūpestingai parengtame tome matome daugel įdomių autorių ir dar įdomesnių straipsnių. Įžanginėje dalyje mons. dr. V. Kazlausko “Žmogaus teisių pagrindai”, dr. J. Girniaus “Stasys Šalkauskis istorinėje perspektyvoje”, prof. dr. P. Rabikausko “Lietuvos krikšto aplinkybės”. Toliau spausdinami net vienuolikoje sekcijų padaryti pranešimai. Iš teologinės įsidėmėtinas prof. dr. A. Liuimos pranešimas “Šv. Pranciškaus Saleziečio optimistinės pasaulėžiūros teologinis pagrindas”, filosofijos sekcijos — prof. dr. J. Zarankos “Pikto problema pagal Platoną” ir dr. V. Vyčino “Aisčių mitinės buities prasmė”. Istoriniu požiūriu vertingos medžiagos pateikia dr. Rasa Mažeikaitė “Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo laikysena krikščionybės atžvilgiu” ir iš Varšuvos atvažiavusio dr. Broniaus Makausko tema “Lietuvių mokyklos Vilnijoje 1920—1939 metais”. Tai iš tikrųjų vertos dėmesio studijos. Šįkart Alė Rūta-E.V.
Arbienė mus supažindina su “Pažintine erdve novelės žanre”. Ji nagrinėja K. Barėno “Dvidešimt viena Veronika” ir VI. Dautarto novelę “Senojo gluosnio pasaka”, o prof. dr. E. Tumienė narplioja pranašystės problemą Aleksandro Bloko poemoje “Dvylika” ir Bernardo Brazdžionio ankstyvoje poezijoje. Iš kalbinių darbų — prof. dr. A. Klimo “Lietuvių kalbos dalyvių sistema ir jų funkcijos”. Psichologines temas nagrinėja du autoriai: kun. dr. A. Paškus “Psichoterapijos vaidmuo religiniame asmens brendime” ir prof. dr. M.V. Mankeliūnas “Epistemologinės problemos dabartinėje psichologijoje”. Iš pedagogikos mokslų kun. J. Krivickas nagrinėja aktualią ir šiuomet populiarią praktinio pobūdžio problemą: “Kompiuteris mokymo ir auklėjimo darbe”, kuri ypač turėtų būti aktuali tiek vidurinėje, tiek ir aukštojoje Lietuvos mokykloje. Skaudžią žaizdą iš Sovietų Sąjungos gyvenimo paliečia dr. Vytautas A. Dambrava savo pranešime apie “Kriminalinį psichiatrijos naudojimą Sovietų Sąjungoje”, kur į šiuos medicinos mokslo piktnaudžiavimus pasižiūrima moksliniu, tarptautniu mastu, panagrinėtos kelios lietuvių — Arvydo Čekanavičiaus, Liutauro Kazakevičiaus, Petro Lukoševičiaus, gyd. Algirdo Statkevičiaus — kalinimo ir šio prievartinio, neteisėto gydymo bylos. Inž. A. Rudis rašo apie “Krikščionių demokratų ideologijos kilmę Lietuvoje”, o inž. A. Girnius savo temoje “Žemės poliaus judėjimas” nagrinėja Žemės sukimosi greičio ir Žemės poliaus vietos kitimus. Ir paskutinės dvi temos, išspausdintos šiame mokslo leidinyje: dailininko A. Tamošaičio “Lietuvių sodiečių skulptūra ir jos stiliai”, iliustruota gana įdomiais ir retais įvairių autorių darbais, ir architekto E. Arbo “Architektūros reikšmė tautų kultūroje”.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J.
Prielinksnio nuo vartosena
Prielinksnis nuo vartojamas su kilmininku, pvz.: toli nuo miško, toli nuo mūsų namų. Reikia įsidėmėti, kad sakoma toli nuo, bet paprastai nesakoma arti nuo. Pvz.: Arti nuo miesto (= Arti miesto). Jis yra arti nuo mirties (= arti mirties).
Prielinksnį nuo galima vartoti, kai nurodoma apytikrė kilmės vieta, pvz.: Jis yra kilęs nuo Marijampolės. Bet šis prielinksnis netinka tiksliai kilmės vietai nusakyti, pvz.: Į olimpiadą atvyko sportininkai nuo visų (- iš visų) trijų Pabaltijo valstybių. Daugiausia medalių surinko sportininkai nuo (= iš) Jungtinių Amerikos Valstijų.
Reikėtų vengti verstinių laiką žyminčių posakių: karias nuo karto, laikas nuo laiko. Čia geriau tinka laiko prieveiksmiai: kartkartėmis, retkarčiais, kartais. Pvz.: Laikas nuo laiko (= kartais, retkarčiais) jis mus aplanko.
Geriau vartoti ne prielinksnį nuo, bet iš ar kurią kitą konstrukciją su šiais veiksmažodžiais: atimti, gauti, pirkti, skolintis, norėti, girdėti, sužinoti, atsikratyti, pralaimėti... Pvz.: Atimk nuo (- iš) vaiko peilį, kad neįsipjautų. Gavau laišką nuo (= iš) savo draugo. Pirkau maišą obuolių nuo (= iš) mūsų kaimyno. Jei nori, gali pasiskolinti nuo (= iš) manęs pinigų. Aš nežinau, ko jis nuo (= iš) manęs nori. Girdėjau nuo (= iš) savo draugo daug įdomių naujienų. Vakar nuo (= iš) Jono sužinojau, kad jis važiuos į užsienį. Jokiu būdu negaliu atsikratyti nuo tų minčių (= tų minčių). Mūsų krepšinio komanda patyrė skaudų pralaimėjimą nuo labai stiprios italų komandos (= pralaimėjo labai stipriai italų komandai).
Kas kuo pasižymi
Kiekviena tauta turi savo ypatumų. Kokie jie? Tai pabandė išsiaiškinti Maskvos visuomeninės nuomonės tyrimo institutas.
— Kokios savybės labiausiai būdingos šių tautų žmonėms? — klausė Centro darbuotojai ir pasiūlė apibūdinti anglus, uzbekus, žydus, lietuvius ir rusus.
Daugumos apklaustųjų nuomone, anglai energingi, bet drauge ir racionalūs. Jie kultūringi, orūs, mylintys laisvę ir iš dalies religingi.
Užbekai labai religingi ir vaišingi. Jie pagarbiai elgiasi su vyresniaisiais, gana darbštūs, šiek tiek uždari.
Žydai apibūdinami labai trumpai: veiklūs ir taikūs.
Nepriklausomybė, išsiauklėjimas, darbštumas, religingumas ir šioks toks egoizmas — tokie, daugelio nuomone, lietuvių bruožai.
Rusai — atviraširdžiai ir paprasti, patikimi, kantrūs, šiek tiek nepraktiški ir visada pasiryžę padėti kitam. Kaip parodė apklausa, pagal religingumą iš penkių tautų jie yra paskutinėje vietoje. Matyt, taip ir yra: daugelį gerųjų savybių tauta išlaikė, o tikėjimą prarado.
Mūsų — 5,3 milijardo
Praėjusių metų viduryje Žemėje buvo 5,3 milijardo gyventojų. Per 1990 metus žmonių padaugėjo 92 milijonais. 2000 m. planetoje gyvens 6,3 milijardo, o dar po 25 metų — 8,5 milijardo gyventojų.
Daugiausia gimdoma Afrikos šalyse. Pats didžiausias mirtingumas taip pat Afrikos žemyne. Čia vidutinė žmonių gyvenimo trukmė 54 metai (Šiaurės Amerikoje, Šiaurės ir Vakarų Europoje — 76 metai).
■ Haiti valstybėje laisvuose rinkimuose prezidentu išrinktas katalikų kunigas Jean Bertrand Aristide, didelis šalininkas radikalesnio socialinio teisingumo.
■ Lietuvoje ateitininkai sutvarkė arkiv. Mečislovo Reinio tėviškės namus, kurie buvo labai apleisti, patekę į kolūkio kontrolę. Planuojama ten įsteigti muziejų. Antalieptėje ateitininkų rūpesčiu buvo pašventintas kryžius kankinio arkiv. M. Reinio atminimui.
■ Antalieptėje studentai ateitininkai prisidėjo prie remontų vienuolyno rūmų, kurie buvo atgauti kun. Stanislovo Dabrovolskio ir kun. Algirdo Dauknio pastangomis.
■ Joniškio rajone buvo Daujočių kaimas, bet okupantai gyventojus ištrėmė, trobas sunaikino ir, laukais pavertę, užsėjo. Buvusių šio kaimo gyventojų sugrįžimas, 1989 m. rugpjūčio mėnesį jiems čia susirinkus, buvo pažymėtas, pašventinant prie kaimo gyvenvietės pakelėje kryžių.
■ Kaune, VI forte, atstatytas ir pašventintas kryžius “Taika žemėje”. Kryžių Petrašiūnų parapijos žmonės pastatė birželio 14 d. vietoj sovietinio tanko, bet piktadariai jį nupjovė ir paslėpė. Naująjį metalinį kryžių per kelias dienas pagamino “Statybininko” darbininkai, o jį pašventino kun. Alb. Graužinis.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams
Po 100 dol. aukojo: Vyt. Karoblis, Liudas Normantas.
85 dol. aukojo V. Petkus.
40 dol. aukojo kun. P. Sabulis.
Po 35 dol. aukojo: J. Lieponis, B.J. Jankauskai, B. Čižikaitė.
25 dol. aukojo A. Skučas.
Po 20 dol. aukojo: A. Aviža, A. Sutkuvienė, T. Merkevičienė, A. Juškys, F. Putrius.
17 dol. aukojo J. Kalainis.
Po 15 dol. aukojo: Ir. Krikščiūnas, V. Rapšys, Br. Aras, E. Jasaitienė, A. Matulionis, A. Barzdukas, M. Kvedaras, V. Kundrotienė, J. Sungaila, J. Pleinys, A. Žemaitaitis, N. Norris, S. Skripkus, kun. A. Rubšys, A. Gauronskas.
Po 10 dol. aukojo: E. Krasauskas, A. Petrašiūnas, V. Poderys, A. Stropus, B. Butkys, J. Grigaitis, V. Lesniauskas, J. Gelumbauskas, A. Nutautas, kun. A. Goldikovskis, L. Stasiūnas, S. Jurkūnas, D. Žuraitis, V. Kamaitis, V. Šoliūnas, K. Lietuvninkas, V. Petrauskas, F. Rajeckas, A. Grigalauskas, J. Dainauskas, O. Mironaitė, J. Stašaitis, P.A. Raulinaitis, S. Leikus, B. Konauka, E. Diminskis, J. Jaškevičienė, Z. Petreikis, O.Ž. Norkus, R. Balsienė, J. Plečkaitis, O. Rugelis, P. Kaufmanas.