religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1991 / LIEPA - RUGP. / JULY- AUG./ VOL. XLII, NO. 7
|
217 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
221 |
K.J. Ambrasas, S.J. |
|
|
225 |
Vygandas Čaplikas |
|
|
229 |
Vytautas Bagdanavičius, M.I.C |
|
|
233 |
Vincas Kolyčius |
|
|
238 |
Chiara Lubich |
|
|
239 |
Kun. K.J. Ambrasas, S.J. |
|
|
241 |
Viktorija Žilinskaitė |
|
|
242 |
Danguolė Pankevičienė |
|
|
244 |
Gediminas Vakaris |
|
|
247 |
Algirdas Sabaliauskas |
|
|
248 |
Red. |
|
|
250 |
Red. |
|
|
251 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas fotografijomis iš Lietuvos. Viršelio piešinys — dail. Rasos Arbaitės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apipavidalinimas Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Šiais metais teko pabuvoti Lietuvoje nuo gegužės 21 iki birželio 18 dienos. Tuo metu Lietuvoje buvo du svarbūs įvykiai: Septintasis pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas (gegužės 23-30 d.) bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos penkioliktasis suvažiavimas (birželio 9-16 d.). Šie abu įvykiai sutraukė nemaža dalyvių ir iš užsienio. Turbūt kiekvienas sutiks, kad svarbiausias tokių suvažiavimų tikslas yra susitikimas ir pabendravimas su įvairių kraštų lietuviais. Ar čia pasiekiama kokių nors svarbesnių mokslinių bei kultūrinių rezultatų, tenka suabejoti.
Simpoziume kalbos sekcijoje skaičiau pranešimą tema “Lietuvių kalbos kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose”. Tiek šioje sekcijoje, tiek ir kitose buvo neblogai paruoštų pranešimų, bet kai kurių galėjo ir nebūti be jokio nuostolio. Akademijos suvažiavime, žinoma, didžiausias dėmesys turėjo būti teologijai. Deja, paklausius kelių pranešimų, susidarė gana blankus įspūdis. Ką padarysi — neturime teologų.
Mūsų broliai ir sesės Lietuvoje parodė daug nuoširdumo ir draugiškumo iš užsienio atvykusiems lietuviams. Kada nors ir mes jiems pasistengsime atsilyginti.
Kaip praėjusiuose simpoziumuose, taip ir šiame buvo gal per daug paskaitų tuo pačiu metu. Kai kurie norėjo paklausyti ir vienos, ir kitos
Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. J. Vaišnio nuotr.
paskaitos, bet buvo neįmanoma. Tai yra sunkiai išsprendžiama problema, bet gal reikėtų rimtai apie tai pagalvoti. Daugelis paskaitų yra labai specializuotos, suprantamos tik tos srities specialistams. Salia tokių paskaitų reikėtų paruošti ir populiaresnių, pritaikintų platesnei publikai.
KUN. K. J. AMBRASAS, S.J.
Neįmanoma išmatuoti ir išvardinti įvairius svarbiausius darbus tų jėzuitų tėvų, kurie, prilipę prie savo parapijų kaip grumstai prie dirvonų, lygiai kaip tam poeto posme “sunkų vargą, didžią naštą neša jie diena dienon”. Ir ne tik kantriai dirba ir tebedirba šiandien, — mokyklose, parapijose, bažnyčiose, — bet spėja ir kitus aplankyti, vieną kitą knygą išversti, sugeba daug ką savo parašyti. Štai, sakysime, per visą Lietuvą keliasdešimt metų keliavo pamokslų serijos, knygų knygos, tomų tomai, perrašyti rašomąja mašinėle, sulasioti iš įvairiausių užsienio ir savųjų knygų, žurnalų, laikraščių, savo kūrybos pavyzdžiai, tie garsieji “Žodžiai broliams”, kurių autorius buvęs Kabelių, dabar Linkmenų parapijos klebonas T. Jonas Lauriūnas. Jis ne tik neatsisako kaimynui sunkiom darbo ir švenčių dienom patalkinti, bet ir sugebėjo kiek laiko dirbti “Katalikų pasaulio” laikraščio redakcijoje, dažnai vadovauti jėzuitų ir šiaip kunigų, vienuolių ir pasauliečių, jaunimo dvasiniams susitelkimams, rasti laiko aplankyti šeimas, ligonius, reikalingus paramos parapijiečius, įvairių Lietuvos vietų miestiečius ir stokojančius gero žodžio brolius. Už aktyvią apaštališką veiklą iš rusų kalba šnekančių kraštų išbrozdintas T. Boleslovas Babrauskas, — tikras misionieriaus įsikūnijimas, rusų kalba leidžiamų savilaidos knygų nenuilstantis platintojas, praktiškos veiklos, dalykiškų minčių kupinas, pagarbos vertas ir tiesiog lietuvišku gerumu spinduliuojantis darbštus kunigas.
Remontuojama Kauno jėzuitų bažnyčia. Nuo rudens jau veiks jėzuitų gimnazija (vidurinė mokykla) berniukams ir mergaitėms. J. Vaišnio nuotr.
Arba, sakysime, kiek drąsos ir pasiryžimo reikėjo visiems tiems kunigams, tiems keliolikai jėzuitų, vadinamų pogrindininkais, baigusiems neoficialią — slaptą kunigų seminariją! Tai ne tik greta darbų, kuriuos reikėjo padaryti įstaigoje, gamykloje ar vienoje kitoje mokykloje, bet taip pat — kaip reikėjo sugebėti pasirengti filosofijos ir teologijos studijoms, išlaikyti egzaminus, atlikti dvasines pratybas tokiomis sąlygomis, kai buvo taip atidžiai visur sekama, stebima, skundžiama ir įtarinėjama! Gal kada atsiras prisiminimų, knygų apie šių neakivaizdininkų, kunigų pogrindininkų patirtus vargus, o nūnai apie juos galėtų daug ką papasakoti T. J. K. Matulionis, Alg. Paliokas, kun. J. Boruta, baigęs Vilniaus universiteto fizikos fakultetą ir, kartu dirbdamas institute moksliniu bendradarbiu, sugeba baigti ir apginti savo srities disertaciją, ir kartu tapti kunigu, kuris daugsyk tardytas, grasintas, persekiotas, šiandien ne tik daugelio kongregacijų, organizacijų, judėjimų dvasios vadas, Vilniaus arkikatedros uolus pastoratorius, bet ir Vilniaus televizijos laidų organizatorius, jėzuitų viršininkas.
("Laiškų lietuviams" konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
VYGANDAS ČAPLIKAS
Dažniausiai, kai sėdu rašyti, įsitaisau prie lango, kuris yra vakarinėje buto pusėje. Maloniausios — rytinės valandos, nes vaizdas už stiklo tuomet esti ryškiai nušviestas, gerai matomas ir erdvus. Kuomet nutrūksta mintis, baigiasi sakinys ar jau užpildytas visas puslapis, tuoj žvilgsnis nukrypsta tolyn. Nors ten matau tik plačią, visada žaliuojančią spygliuočių miško juostą, bet gerai žinau, kas už jos yra: Sudervės upelis, kalva, ežerėlis. Toliau kaimai ir miesteliai, už beveik šimto kilometrų — Kaunas, o dar už dviejų šimtų — Baltijos jūra, o už jos Švedija. Prasidėję laisvėjimo metai teikė vilčių, kad gali tekti ir toliau už Klaipėdą nukeliauti, pamatyti Gotlando salą, Šiaurės Europos perlą — Stokholmą. Šis miestas mane traukia ir dėl to, kad jame ilgai dirbo, gyveno vienas iš mėgstamiausių rašytojų, Ignas Šeinius.
Kelionės man teikia didelį malonumą, nes po truputį pamatau, kokią didelę dovaną esame gavę, koks didingas, žavus ir paslaptingas mūsų pasaulis. Sugrįžęs iš kelionių, vėl sėdu prie to paties stalo, vėl žvelgiu pro tą patį langą. Tamsaus miško juosta, jos amžinoji žaluma ir tauri ramybė man padeda atgaminti matytus vaizdus, sutiktus žmones, jų nuotaikas ir kalbas. Kai ką parašęs, atiduodu spaudai. Ir niekada anksčiau nepagalvojau, kad kartą sėsiu ir pradėsiu rašyti apie dalykus ir įvykius, kurie čia pat, ką galima pasiekti labai lengvai, pėsčiomis per 12-15 minučių. Nors tai ir pati trumpiausia, bet gal ir prasmingiausia mano gyvenime kelionė...
Akmenimis ir kitokiomis priemonėmis nuo tankų apsaugoti Parlamento rūmai Vilniuje. J. Vaišnio nuotr.
Tą bokštą matydavau vos ne kasdien: eidamas ir grįždamas iš darbo, šventėmis ir poilsio dienomis, kai kildavo noras čia pat pasivaikščioti ar aplankyti savo bičiulius. Pagaliau galiu jį stebėti ir iš savo buto, nes tereikia pereiti į kitą kambarį, kurio langai šiaurinėje pusėje, ir, žvilgterėjus kiek dešiniau, jį pamatyti. Bokštas stovi pietryčių pusėje, išsikišęs tarp tokių pat vienodų, panašių į dideles rausvais galais dėžes, betoninių daugiaaukščių namų.
Ši knyga apie Jėzų buvo parašyta tuo metu, kai Vokietijoje Hitlerio laikais buvo paskelbta daug Jėzų žeminančių šmeižtų. Autorius sako, kad tas Jėzaus žeminimas jj paskatino parašyti šią knygą.
("Ein Jesus— Leben', I, Wien 1948, Mayer & Co.)
Wilhelm Schmidt
Mokinių verbavimo pobūdis
Galime mesti žvilgsnį į tris atvejus, kaip Jėzus priima tuos, kurie nori su juo jungtis, tapti jo mokiniais, arba ko jis pats iš tokio prisijungimo reikalauja.
Šių trijų atvejų spalvinis vaizdas priklauso nuo asmenų santykių, kurie mums nežinomi. Tačiau pirmiausia mums rūpi sužinoti, kokia buvo Jėzaus pažiūra į tai, ką jis pasakė ar padarė, o ne tai, kaip anie į jo žodžius ar darbus reagavo.
Koplytėlė Rainių miškelio kankiniams pagerbti. Pašventinta š.m. birželio 23 d. J. Vaišnio nuotr.
Pirmasis atvejis vyko toje pačioje kelionėje, kurioje Jėzus tuo metu buvo. Įspūdis, kurį Jėzus su savo palydovais buvo sukėlęs, jo mokymas ir stebuklų garsas ėjo pirm jo. Garsas buvo toks didelis, kad kai kas, juo susižavėjęs, atėjo ir sakė: “Mokytojau, aš noriu sekti tavimi ten, kur tu eisi”. Tai atrodė kilnus pasiryžimas ir beatodairinio pasitikėjimo pareiškimas.
Jėzus tačiau mato to pareiškimo pagrindą ir tuoj pateikia jam bandymą. Jis kandidato dėmesį atkreipia į laukiančias sunkenybes, ypač į begalinį Jėzaus neturtą. Galbūt pats kandidatas buvo turtingas ir pripratęs patogiai gyventi. Dėl to Jėzus jam sako: “Lapės turi urvus, dangaus paukščiai lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti”.
VINCAS KOLYČIUS
Katalikų tarpe žodis “evangelizacija” nėra populiarus. Daug kam gali atrodyti, kad pagrindinis evangelizacijos tikslas yra atversti žmones į katalikybę. Misionieriai važiuoja į Afriką, Aziją ir kitus kraštus, kad atvestų žmones prie Jėzaus. Aišku, kad atvestieji po to priklauso tai denominacijai, kurioje yra jų misionierius. Tai yra viena evangelizacijos šaka, kuri yra svarbi, nes tai yra vykdymas Kristaus įsakymo: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15).
Aš noriu pasidalinti mintims apie evangelizaciją mūsų lietuvių katalikų tarpe, mūsų šeimose, parapijose, bendruomenėje, išeivijoje ir Lietuvoje. Popiežius Paulius VI savo enciklikoje apie evangelizaciją yra pasakęs: Evangelizacijos tikslas yra žmogaus vidinis atsivertimas... Bažnyčia evangelizuoja, kada ji siekia atversti žmogų, remdamasi Dievo Žodžio jėga” (“On Evangelization in the Modern World”, 18 sk.).
Sigito Tamkevičiaus, S J., šventinimas vyskupu Kauno arkikatedroje per Sekmines. Iš kairės stovi: vysk. J. Tunaitis, kard. V. Sladkevičius, vysk. S.Tamkevičius, vysk. J. Preikšas, vysk. V. Michelevičius. Kalba premjeras Vagnorius. Pačioje dešinėje — ministras Saudargas su žmona.
Žmogaus vidinį pasikeitimą labai vaizdžiai apibūdina šv. Paulius, sakydamas: “Atsižadėkite ankstyvesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, kuris žlugdo žmogų apgaulingais geismais, atsinaujinkite savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkite nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume” (Ef 4,22-24).
CHIARA LUBICH
"Kiekvienos, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą" (1 J n 4,7).
Tie žodžiai yra paimti iš šv. Jono pirmojo laiško. Jame apaštalas kalba apie tikrą, tyrą meilę, kuri yra priešingybė savimylai, taip įsigalėjusiai pasaulyje. Jis kalba apie tą meilę, kuri ateina iš Dievo, kurią Jėzus atnešė iš dangaus ir kurią apreiškė savo mokymu, savo gyvenimo pavyzdžiu ir mirtimi ant kryžiaus. Dėl to tokia meilė ir patraukia mus mylėti Tėvą ir žmones, tuo būdu, kaip Jėzus juos myli.
Apaštalas sako, kad meilė padeda krikščioniui išvengti klaidų ir painiavų. Krikščionis yra Dievo vaikas, jo sutvertas, todėl ir Dievo gyvenimo dalininkas.
Kas gi gali parodyti asmens ypatingumą? Tą ypatingumą rodo meilė, kuri čia aprašoma ir pagal kurią krikščionis gyvena, bet ne koks išorinis ženklas, dokumentas, pasas, profesija ar dalyvavimas kokioje veikloje. Tikras krikščionis, tikras Dievo vaikas yra tasai, kurį įkvepia meilė ir kuriam vadovauja meilė, ateinanti iš Dievo.
Šv. Jonas toliau kalba apie tos meilės veikimą. Toji meilė veikdama pirmiausia duoda Dievo pažinimą. Tai ne koks intelektualinis pažinimas, kurį galima rasti knygose ir kuris taip pat reikalingas. Tai yra gilus pažinimas, kuris ateina iš Dievo, kai jis mums duoda savo šviesą ir apreiškia savo meilę.
Kun. K. J. Ambrasas, S.J.
Sausio 22-ąją oficialiai skelbiama nauja popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo enciklika “ATPIRKĖJO MISIJA” (Redemptoris missio). II Vatikano Suvažiavimas pabrėžė Bažnyčios misinę paskirtį. Po 25-rių metų misijų darbą liečiančio dokumento “Ad gentes” (Tautoms) paskelbimo jaučiame vaisingus šio nutarimo pėdsakus, bet tuo negalime pasitenkinti. Dabar skelbiama naujoji enciklika kviečia naujam misijų žygiui — atnaujinti tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą. Juk apaštališkoji evangelizacija yra pirmaeilis Bažnyčios uždavinys, kurį turi spręsti kiekvienas žmonijos narys. Mat tie, kas nepripažįsta Kristaus, nesudaro Bažnyčios dalies, bet Dievas Bažnyčios veikla pasirengęs išpurenti dirvą Evangelijos sėklai. Štai pasitaikė puiki proga visas Bažnyčios jėgas sutelkti naujai evangelizacijai ir apaštalavimui.
Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, miręs š.m. birželio 18 d. J. Grikienio nuotr.
Naujoji popiežiaus enciklika susideda iš įžangos ir aštuonių skyrių su pabaiga. Pirmajame skyriuje kalbama apie Jėzų Kristų, kuris yra vienintelis mūsų Gelbėtojas. O Bažnyčios visuotinę misiją kaip tik pagimdo tikėjimas į Kristų. Kaip tik tikėjimas padeda suprasti ir įgyvendinti, skleisti ir plėsti misijas.
Antrajame skyriuje pasakojama apie Dievo karalystę, kurią skelbė Kristus žmonijai. Ši karalystė dar nėra iki galo užbaigta. Meilės karalystė, į kurią yra pašaukti visi žmonės, apima visas veiklos — medžiagines, dvasines, intelektualias — sritis. Apaštalų Darbuose ir šv. Pauliaus laiškuose ši meilės karalystė sutapatinama su Kristumi.
Viktorija Žilinskaitė
Amerika ir Lietuva. Kaip toli ir kaip arti savo mintimis ir gyvenimu yra šie du kraštai. Kokie skirtingi žmonės gyvena čia ir ten. Tačiau yra kažkas, kas mus vienija širdyse, mintyse, darbuose. Ir tas kažkas yra miela Lietuva. Vieniems ji tolima tėvų gimtinė, kitiems — kasdieninė duona, motina, globėja. Turbūt reikia patirti netektį ar kančią, kad pajustum svarbą tos gimtos būtinos atramos.
Galbūt mes, jaunieji, praradome kai kuriuos moralinius principus, kurių dar laikėsi vyresnieji — tėvai ir senelių karta. Kaip nenoriai pažįstame savo šaknis, kaip nenoriai mokomės senos ir skambios kalbos, kaip nenoriai mokomės apie istorinę, beje, didingą šios mažos šalies praeitį, kuri “pagairėj šiaurinio šalto vėjo, kryžkelėj rytų ir vakarų”, kaip lengvai jos atsižadame ar būname tiesiog priversti ją palikti... Atitrūkimas nuo savo tėvynės reiškia atitrūkimą nuo savo kraujo praeities, nuo savo dvasios šaknų. Mes nusikalstame savo tėvams, pamindami jų vienintelę gimtą šalį, jų tautos garbę. Tuo pačiu mes tampame nepilnaverčiais žmonėmis, nes netenkame estetinio pagrindo.
Todėl labai sudėtinga jaunam žmogui, gimusiam ir subrendusiam Jungtinėse Amerikos Valstijose, suderinti savyje lietuviškuosius genus ir tuo pačiu būti moraliai lygiateisiu su amerikiečiu, nes jaunimas labai glaudžiai suauga su vietine kultūra, persigeria jos dvasia. Tačiau žmogus vis dėlto prieina tą laiptelį, ant kurio susikerta ilgesys, dvasia giminingų žmonių ir noras neatitolti nuo gyvenamos aplinkos. Bet ir esame didūs tuo, kad galime nugalėti savo kančią. Reikėtų, kad ištvermė kliūtyje taptų mūsų įpročiu, o ramybė padėtų išsaugoti psichines jėgas. Amerikos lietuvis nebesugebėtų pritapti prie ekonominių, socialinių gyvenimo sąlygų Lietuvoje, lygiai taip pat galbūt jaučiasi šiek tiek svetimas tenykščiam jaunimui. Todėl geriausia nespręsti šios dilemos, o likti gyventi ten, kur gimei, ir pasistengti suderinti savyje prieštaringus jausmus. Juk ne vienas lietuvis, likimo nublokštas į tolimas žemes, sugebėjo garsinti Lietuvos vardą. Svarbu jaustis savo tėvų šalies dalimi ir papildyti meilę, prieraišumą, pagarbą gimtai žemei savo darbais ir mintimis. Juk ne vienas lietuvis buvo išguitas dėl dvasinės erdvės nepankamumo mokslui ir kūrybai, dėl primityvaus moralinio ir kultūrinio išsivystymo.
Danguolė Pankevičienė
“...Aš sulipdysiu Tavo paveikslą kaip suskilusį stebuklingą veidrodį, ir jame spindės Tavo veidas!” — tokį pažadą Antanina Garmutė, knygos “Išėjo broliai” autorė, duoda vienai iš savo herojų. Šią nedidelę, bet ilgą spausdinimo kliūčių ruožą neseniai įveikusią knygą, manau, jau perskaitė daugelis, kas domisi savo Tėvynės istorija, o ypač dar labai nepilnais jos puslapiais apie pokario rezistenciją. A. Garmutė, Respublikos skaitytojui žinoma savo dokumentine apybraiža “Ešelonai”, šįkart pateikia ištisą tokių apybraižų ciklą. Per trumpą laiką — porą trejetą metų sukaupusi labai daug, aišku, laiko jau aptirpdytų žinių apie Lietuvos partizanus, kovojusius jos gimtajame krašte — plote tarp Prienų, Šilavoto ir Vieverių, pateikia jas ne sausai, o stengdamasi išryškinti žuvusiųjų asmenybes, kiekvienam, kad ir nežymiam “pilkajam didvyriui” rasdama šiltų, vaizdingų žodžių.
Štai Juozas Lukša — “Laisvės Kovų aukuro kertinis akmuo” — gilaus proto, tvirtos valios, klasikinių veido bruožų vyras, šaunūs kiti trys jo broliai (apybraiža “Priesaika Motinai”), Kazimieras Pyplys — milžinas dvasia ir kūnu (apybraiža “Mažytis”); Antanina Kurtinytė (apy-br. “Lietuvos liepa”), broliai Jundilai (“Arimų sūnūs”), Prienų gimnazijos mokytojas Juozas Stravinskas (“Paskutinė chemijos pamoka”) ir daug kitų. Pastarojoje čia suminėtoje apybraižoje autorė kruopščiai nuvalo, iki tauraus blizgesio nušveičia partizanų vado, bjauriai apjuodinto sovietinėje spaudoje, paveikslą. Paskaitykime nedidelę ištrauką drauge:
“Lyja. Šilti lašai laisto birželio žalumą, pilką akmens grindinį ir trijų partizanų lavonus, paguldytus paniekinimui Prienų miestelio aikštėje. Lietus pamažėle nuprausia kruviną Geležinio Vilko rinktinės vado “Kardo” veidą. Jo graži, didelė galva ramiai nusvirusi, vešlūs geltoni plaukai pasklidę purve, o iš plačiai atmerktų akių lyg ašaros srovena lietaus lašai.
Paruošė Gediminas Vakaris
DAR VIS SAUSIO 13-TĄJĄ PRISIMENANT...
Sausio 14 d., apie 3 val. po pietų, Vilniaus Sporto rūmų salę perskrodė motinų, tėvų, senelių, dukterų, sūnų rauda. Čia buvo pašarvota 10 televizijos bokšto gynėjų, tarybinės armijos aukų.
Jauniausio iš čia gulinčių Igno Šimolionio, vienintelio sūnaus, mama papasakojo: “Sūnus žuvo vietoje. Buvo peršautas į galvą. Jam išeinant, tarsi nujausdama ką blogo, pasakiau: “Igniuk, mes ateisim tavęs ieškoti”. Girdėjau šūvius ir vis dėlto netikėjau, kad šaudo į žmones. Bėgdama prie bokšto, susitikau iš tos pusės einantį paklaikusiomis akimis vyrą. Jis pratarė: “Žmonės, nusiimkite kepures. Ten daug žuvusių. Viešpatie, apšviesk žudikams protus, padaryk taip, kad tai būtų paskutiniai žuvę vaikai. Už ką juos nužudė?”
Velionis Vidas Maciulevičius paliko trejų metų sūnelį Simuką, žmoną, tėvus. Prie bokšto buvo kartu su broliu Rimu. Rimas pasakoja: “Išgirdome per radiją raginimą rinktis prie bokšto. Nuskubėjome. Netrukus pasirodė tankai. Pasigirdo automatų šūviai. Kilo sumaištis. Maniau šaudo pagąsdindami susirinkusius. Staiga Vidas sušuko “Rimai!” ir nukrito. Tai buvo paskutinis jo ištartas žodis. Man peršovė ranką. Kažkoks žmogus vežė mus į ligoninę, bet brolio gyvybė užgeso bevežant”.
Rolandas Jankauskas ką tik grįžo atitarnavęs tarybinėje armijoje. Jo tėvas kaltina Nobelio laureatą M. Gorbačiovą ir sako: “Prieš raudonąjį fašizmą reikia kovoti. Tai sakau praradęs sūnų. Neturime ginklų, tai aukojame save,savo artimuosius. Kitaip niekad nebūsime laisvi. Lietuvai reikia laisvės”.
Loretą Asanavičiūtę pervažiavo tankas. Trumpas paskutiniąsias gyvenimo valandas ligoninėje su viltimi vis klausinėjo daktarų: “Ar gyvensiu?” Neteko jai, dar labai jaunai, vilkėti baltais jaunamartės rūbais. Šiuo rūbu ji atgulė į karstą.
Sausio 16—tąją Lietuva atsisveikino su žuvusiaisiais sausio 13-osios naktį.
Nuo Antakalnio kapinių iki Katedros aikštės rikiavosi žmonės palei gatvę, ant kalvų, stovėjo balkonuose. Su žvakutėmis rankose jie susikaupę maldai, tyliai sąskaitai su sąžine. Pleveno liepsnelės, tirpdydamos baltas snaiges. Nuo Katedros aikštės skambėjo šventos giesmės, aidėjo varpų gausmas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Algirdas Sabaliauskas
Bijūnas
Bijūnėlis žalias,
Bijūnėlis gražus.
Bijūnėlio žali lapai,
Raudoni žiedeliai.
Lietuvių liaudies daina
Bijūnas — lietuvių darželių puošmena, skambiausiomis dainomis apdainuota, gražiausiais epitetais ir palyginimais išpuošta gėlė. Deja, teks nusivilti: kaip ir daugelis gražiųjų mūsų krašto gėlių, ji — atėjūne, nors ir nė viename pasaulio kampelyje nepatyrusi tokios meilės ir pagarbos kaip Lietuvos žemėje.
Žodį bijūnas gavome iš kaimyninių slavų kalbų, plg. rusų pijon, pivonija, lenkų piwonia. Į slavų kalbas šios gėlės vardas per vokiečius atėjo iš lotynų kalbos. Lotynų paeonia taip pat nėra savas žodis. Romėnai tokį gėlės vardą pasiskolino iš graikų. O graikų kalbos žodis paio-nia kartais rašomas ir didžiąja raide. Mat jiems tai ne tik gėlės vardas, bet ir vienos Makedonijos vietovės pavadinimas. Iš šios vietovės ir kilo mylimosios lietuvių gėlės vardas. Kadangi apie aną vietovę maža ką žinome, kalbininkai sukūrė dar vieną gėlės vardo kilmės versiją. Graikai bijūną daugiausia naudojo kaip vaistinį, o ne dekoratyvinį augalą, todėl ir jo pavadinime, anot jų, slypi kažkokio garsaus gydytojo ar net medicinos dievo Pajono vardas.
Hortenzija
Trata tramvajai, o ten
Tarsi viltis skaidri
Žydi balta hortenzija
Jau tuščiame kambary.
Judita Vaičiūnaitė
Valgiaraštyje — skorpionai
Ištaiginguose Singapūro restoranuose patenkinamas pačių įnoringiausių klientų skonis. Sąrašą neįprastų patiekalų — iš gyvatienos ir šunienos, kelerius metus molyje laikytų kiaušinių — papildė skorpionai. Jie patiekiami šaldyti kartu su juose esančiais nuodais. Ragavusių šio patiekalo gurmanų nuomone, skorpionai yra malonaus sūroko skonio. Kinų ekspertai mano, kad skorpionai turi gydomųjų savybių — padeda sergantiems traukuliais, uždegimais ir nervų ligomis.
Gelbėjimosi rankovė
1980 m. viename Las Vegas miesto viešbutyje kilo gaisras, kurio metu žuvo 84 žmonės. Gaisrininkai atvyko laiku, tačiau jų kopėčios negalėjo pasiekti viršutiniųjų pastato aukštų. Tą gaisrą televizoriaus ekrane matė vienas Delavero valstijos autotransporto firmos savininkas R. Baker. Jį labai sukrėtė gaisro pasekmės, tad pats ėmėsi konstruoti specialią gelbėjimosi rankovę iš nailoninio tinklo. Jo išradimas labai paprastas. Gaisrui kilus, žmonės net iš dvidešimtojo aukšto pro langą įlenda į tą rankovę kojomis į priekį ir slysta žemyn. Nusileidimo greitį besigelbstintis reguliuoja rankomis.
Sociologai rinko šeimos narių savarankiškumo statistinius duomenis. Apklausinėdami grupę vyrų, liepė klausantiems žmonų atsistoti į dešinę, o tiems kurių klauso žmonos, — į kairę.
Visi vyrai susirinko dešinėje pusėje, o kairėje pasiliko tik vienas. Nustebę tyrinėtojai paklausė to vienintelio vyro, kodėl jis atsistojęs kairėje pusėje. Jis atsakė:
— Taip man liepė žmona.
— Tamstos širdis visiškai sveika, — aiškina daktaras jaunai savo pacientei, — aš norėčiau tamstos širdį turėti.
— Gaila, daktare, aš esu jau ištekėjusi.
Anglų poetas Miltonas kartą buvo paklaustas:
— Ar nežinote, kodėl karalius gali karūnuotis, būdamas keturiolikos metų, o vesti tik sulaukęs aštuoniolikos?
— Tai visiškai suprantama, — atsako poetas, — juk šalį valdyti žymiai lengviau negu moterį.
♦ Austrijos sostinėje Vienoje buvo tarptautinis Caritas suvažiavimas, kuriame Lietuvos Caritas buvo atstovaujama centro valdybos narės Salomėjos Tekorienės. Pirmą kartą Lietuvos atstovė dalyvavo tarptautiniame Caritas suvažiavime šiuo laikotarpiu. Daugiausia buvo svarstomos Rytų ir Centro Europos, taigi ir Lietuvos, problemos, jų socialinė šalpa.
♦ Nepalyje, esančiame tarp Indijos ir Kinijos, katalikų tėra apie 3.000. Perėjimą į katalikų ar kitų krikščionių tikėjimą baudžia vienerių metų kalėjimu, o už atvirą krikščionybės išpažinimą — 6 m. kalėjimu. Buvo areštuojama net bažnyčiose. Dabar jau kiek laisviau. Bažnyčia išeina iš katakombų. Neseniai išlaisvintas katalikų dvasininkas ir 2 seselės, iškalėję 5 metus už darbą sielovadoje. Dabar jėzuitas kun. Skarma, nedidelės parapijos klebonas, gali nebijodamas arešto tikintiesiems aukoti Mišias. Pagerėjimas atėjo po pernai metais įvykusio perversmo ir veikiant Jung. Tautoms.
♦ Kaišiadorių vyskupija nuo 1990 m. spalio 22 d. iki 1991 m. sausio 4 d. turėjo kursus, ruošusius tikybos mokytojus pradinių klasių mokiniams. Buvo dėstoma apologetika, Bažnyčios istorija, Šv. Rašto pagrindai, religijų istorija, Dievo pagalbos reikalingumas išganymui, katalikų dorovės pagrindai, katechetikos apžvalga. Iš viso — 42 paskaitos. Kursus baigė 46, gaudami teisę dėstyti tikybą. Kursus daugiausia lankė pedagogikos ir medicinos atstovai. Tikėdamiesi dirbti vaikų darželiuose, kursus lankė ir aukštesnių klasių mokiniai. Kaišiadoryse suorganizuoti ir 3 metų kursai ruošti tikybos dėstytojus aukštesnėms klasėms. Lanko 40 klausytojų.
♦ Maskvoje į stačiatikių Velykų pamaldas Šv. Bazilijaus katedroje susirinko apie 3.000 žmonių. Po revoliucijos tai buvo pirmos tokios pamaldos Raudonojoje aikštėje. Pamaldose dalyvavo ir Rusijos prezidentas Boris Jelcinas, ministeris pirm. Valentinas Pavlovas. Miesto vadovybė paruošė katedrą Velykų pamaldoms; ji buvo paversta architektūros muziejumi. Televizija transliavo pamaldas iš katedros, perdavė velykinį patriarcho pasveikinimą.
"Laiškų lietuviams' konkursas
“Laiškai lietuviams” skelbia straipsnio konkursą. Jame gali dalyvauti ir Lietuvoje, ir išeivijoje gyvenantys lietuviai. Konkurso bendrinė tema: Pavyzdingas (idealus) žmogus. Tokie pavyzdingi ar idealūs žmonės gali būti: tėvas, motina, vaikas (sūnus ar duktė), kunigas, auklėtojas-mokytojas, draugas, gydytojas, viršininkas, darbdavys, darbininkas ir t.t. Galima aprašyti ne tik kokį atskirą asmenį, bet ir tėvus, vaikus, šeimą. Taigi reikia parašyti, koks, jūsų nuomone, turėtų būti, kaip elgtis asmuo, kad jį būtų galima vadinti idealiu arba bent pavyzdingu tėvu, motina, kunigu ir t.t. Priimtina ir beletristinė forma. Galima savo fantazija sukurti tokį pavyzdingą, idealų asmenį.
Bus trys konkurso dalyvių grupės:
1. Viduriniųjų mokyklų moksleiviai (gimnazistai),
2. Aukštųjų mokyklų studentai,
3. Suaugusieji.
Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrusieji šeimą priklauso suaugusiųjų grupei, nežiūrint jų amžiaus. Siunčiant konkursui straipsnį, reikia pažymėti, kuriai grupei autorius priklauso. Jeigu nebus pažymėta, rašinys bus dedamas į suaugusiųjų grupę. Suaugusiems, žinoma, bus didesni reikalavimai.