religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1991 /RUGSĖJIS — SEPTEMBER / VOL. XLII, NO. 8

Šis numeris iliustruotas J. Grikienio nuotraukomis apie M.K. Sarbievijų. Viršelio piešinys — dail. Rasos Arbaitės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Skyrių vinjetės ir apipavidalinimas Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams— Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes toLaiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

KUN. J. LAURIŪNAS, S.J.

     Užbaigę jėzuitų jubiliejinius metus, dar kartą pažvelgsime į šv. Ignaco įsteigtą Jėzaus draugiją (kuopą) ir jos per puspenkto šimtmečio nueitą kelią.

     Kai šv. Ignacas buvo išrinktas savo įsteigtos Draugijos vadovu, visas savo jėgas paskyrė šiam sambūriui, iki pat savo mirties dirbdamas su visu savo širdies karščiu. Jis parodė ne tik didelius organizacinius sugebėjimus, bet ir aštrų žvilgsnį esminiams dalykams, o taip pat ir tėvišką rūpestį kiekvienam savo šeimos nariui.

     Dievo Apvaizda pašaukė istorijon šį būrelį tada, kai Bažnyčia gyveno sunkias dienas, skaudžiai sužeista protestantizmo smūgių. Naujajam sambūriui reikėjo rėmų — gyvenimo ir veiklos taisyklų — konstitucijos, kurios dar neturėjo. Ignacas ją rašo, ilgai apsvarstydamas, daug melsdamasis, po ranka savo kambaryje turėdamas tik Naują Testamentą, “Kristaus sekimą” ir mišiolą. Sambūrio tikslas: siekti ne tik savo, bet ir kitų šventumo — padėti sieloms. Ne asmeninė Dievo patirtis savo sieloje, o tarnavimas Dievui yra sambūrio tikslas. To siekiant, vadovaujamasi atrankos principu: eiti tuo keliu, kur bus daugiau Dievui garbės; priimti į savo šeimą tokius asmenis, kurie būtų tinkami šio uždavinio siekti. Kur nėra Dievui garbės ar jos mažiau — to atsisakyti.

     Šv. Ignacas, kurdamas savo bendruomenės struktūrą, nusigręžė nuo senųjų vienuolynų formos. Ne todėl, kad būtų prieš tai nusistatęs, bet kad senoji

Šv. Ignacas Lojola

forma jau ne visai atitiko naujos epochos (renesanso) reikalavimų. Jis atmetė visus skiriamuosius išorės ženklus. Jėzuitų uniforma turinti būti tokia, kaip pasauliečių kunigų. Taip pat atmetė ir bendrą brevijoriaus maldą, kas buvo būdinga visiems ordinams. Jėzuitas meldžiasi privačiai ir tuo laiku, kuris jam yra patogus. Atmetė ir vardo pakeitimą, kaip buvo įprasta senuosiuose vienuolynuose. Atsisakė vietos pastovumo, kaip būdavo seniau, kad vienuolis, į kuriuos namus įstoja, ten turi ir mirti. Jėzuitas ten vyks ir ten gyvens, kur vyresnieji paskirs, kur jis bus naudingesnis Bažnyčiai.

Skaityti daugiau: UŽDEGTI PASAULĮ KRISTAUS MEILE

Wilhelm Schmidt

("Ein Jesus— Leben’, I. Wien 1948, Mayer & Co.)

vertė Vytautas Bagdonavičius, M. I. C.

Palyginimo apie gailestinggjj samarietį analizė

     Iš Jeruzalės, kuri yra apie 700 metrų aukščiau jūros lygio, žydas keliauja į Jerichą, esantį giliame Jordano slėnyje, apie 200 metrų žemiau jūros lygio. Nors šiuo keliu dažnai vaikščiojama, tačiau viena jo dalis eina per negyvenamą sritį, kur beduinai plėšikai užpuldinėja keleivius. Jiems į rankas pateko ir šis žydų keleivis. Jie atėmė iš jo viską, net drabužius. Sumušę pusgyvį paliko gulėti kraujuose. Jėzus meistriškai keliais žodžiais visa tai papasakoja.

Sarbievijaus poezijos I leidimas Kölne 1625 m. ir II leidimas Vilniuje 1628 m. J.Grikienio nuotr.

     Klausėjui nubausti ir šaltai dalyką išryškinti Jėzus įveda į pasakojimą kitus du personažus, abu žydus: kunigą ir levitą, abu oficialius Dievo garbinimo tarnautojų sistemos atstovus. Jie tikriausiai grįžo iš Jeruzalės šventyklos pamaldų, Dievą garbinę psalmėmis ir aukomis. Jiedu atstovavo ir tiem dviem pagrindiniam žydų teisyno įsakymam apie Dievo bei artimo meilę, kuriuos, Jėzui prašant, čia esantis įstatymo mokytojas buvo paminėjęs. Kokia skaudi gėda įstatymo mokytojui, kai taip šaltai apie abu buvo pasakyta: “Jis jį matė, bet praėjo pro šalį”. Taigi šie abu oficialūs įstatymo atstovai sužeistąjį grubiai paniekino. Matydami savo tautietį gulintį kraujuose, nei mažiausios artimo meilės tarnybos jam neatliko.

Skaityti daugiau: JĖZUS ORGANIZUOJA SAVO SEKĖJUS (III)

CHIARA LUBICH

     "Jis mus išrinko jame pirm pasaulio įkūrimo, kad būtumėm jo akivaizdoje šventi ir nesutepti meilėje" (Efez 1, 4).

     Tie žodžiai paimti iš nuostabaus Dievo meilės himno, kuriuo pradedamas laiškas efeziečiams. Laiško pagrindinė mintis sako, kad mes esame Dievo meilės kūriniai. Nuo pat žmonijos istorijos pradžios ir nuo mūsų pačių gyvenimo pradžios mumyse veikia begalinė Dievo meilė. Mūsų dangiškasis Tėvas turi kiekvienam mūsų amžinosios laimės planą, kuris viršija mūsų įsivaizdavimą. Jis nori, kad pasiektumėm asmenybės pilnatvę, turėtumėm nesibaigiantį džiaugsmą ir kad būtumėm laimingi amžinai.

     Bet kaip apaštalas galėjo įsitikinti, kad Dievas mus myli taip nuostabiai? Jog Dievas tikrai mus myli, jį paveikė tasai faktas, kad jis atidavė mums savo sūnų Jėzų Kristų; kad Jėzus atėjęs mokė mus Dievo žodžio, atsiduodamas mums, visą gyvenimą atsižadėdamas savęs, ligi savęs paaukojimo ant kryžiaus. Jis dalinosi su mumis savo dieviškuoju gyvenimu, savo šviesa, savo meilės galia, o dar pasaulyje būdamas laikė mus savo broliais ir seserimis ir, kartu su savimi, to paties Tėvo vaikais.

     Tai ir yra apaštalo tikslas kad mes, gyvendami pagal Jėzaus žodžius, galėtumėm patirti, jog iš tiesų nieko tikresnio ir didingesnio nėra kaip Jėzus Kristus.

     Jis yra šviesos ir džiaugsmo pilnybė. Jis yra tasai, kuris duoda visam mūsų gyvenimui prasmę. Jis yra tikroji laisvė, tikroji taika, tikroji meilė, kuri ir mus mylėjo, ir nėra nuostabesnio jausmo kaip galėjimas mylėti taip, kaip jis mus mylėjo.

Skaityti daugiau: JIS MUS IŠSIRINKO

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640), Vilniaus universiteto retorikos, poetikos ir filosofijos profesorius, žinomas oratorius, garsus XVII a. Europos poetas humanistas.

Dail. V. Ciplijauskas, 1979    J. Grikienio nuotr.

Eugenija Ulčinaitė

     410 metų Vilniaus universiteto istorijoje įrašyta nemažai šlovingų vardų. Jie įamžinti paminklinėse lentose prie Šv. Jono bažnyčios ir jos viduje, kiemų ir auditorijų pavadinimuose, bibliotekoje saugomų knygų ir rankraščių puslapiuose. Tai—pirmasis jėzuitų kolegijos rektorius Stanislovas Varševickis, pirmasis Universiteto arba Akademijos¹ rektorius Petras Skarga, “Lietuvos istorijos” kūrėjas Albertas Vijūkas--Kojelavičius, originalios, net 14 leidimų Vakarų Europoje susilaukusios retorikos autorius Žygimantas Liauksminas ir, be abejo, Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) — poetas, mokslininkas, oratorius, Universiteto profesorius. Pabandysime šiais keliais aspektais ir apžvelgti Sarbievijaus veiklą bei tos veiklos reikšmę Lietuvoje.

Sarbievijus — poetas

     Sarbievijus gimė Sarbievo kaime Polocko vaivadijoje, Lenkijoje, vadinamojoje Mozūrijoje, todėl šaltiniuose yra vadinamas masovita — “mozūras”. Baigęs Pultusko gimnaziją, 1612 metais septyniolikos metų jaunuolis atvyko į Vilnių ir įstojo į jėzuitų ordiną. Dvejus metus (1612-1614) praleido Vilniaus Akademijos noviciate, kuris buvo prie Šv. Ignaco bažnyčios. Paskui Braunsbergo kolegijoje studijavo filosofiją, o 1617-1618 m. Kražių kolegijoje dėstė lotynų kalbos sintaksę ir poetiką. Čia dirbdamas, parašė ir išleido pirmąjį savo poetinį kūrinį, skirtą Kražių kolegijos fundatoriui Jonui Karoliui Chodkevičiui, “Nuolankus dėkingumas”, pasirašytą skambiu “Kražių Apolono” vardu (Obseąuium gratitudi-nis... Joanni Carolo Chodkievvicz... ab Apolline Crosensi, Vilnae, 1619). Tai — alegorinė poema, parašyta dar neįgudusio poeto, pilna įmantrių palyginimų, metaforų, mitologinių aliuzijų ir kitokių barokinių puošmenų. Vėlesnėje Sarbievijaus kūryboje viso to nelieka. Jis palaipsniui, nuosekliai ėjo vis didesnio formos paprastumo ir minties brandumo linkme.

Skaityti daugiau: Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos Kultūroje

MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS

(III, 23. Julijui Ariminui)

Tik dvasios turtais esame pranašesni už žvėris

Laimės tau tikrai, Arimine mielas,
Perlai neatneš, surasti Hidaspe,
Nei namai kedru išpuošti, nei auksą plukdantis Hermas.

Neieškok tuščiai, kur pasauly teka
Upė pro lankas, nešdama daug aukso.
Lai dorybė tau bus didžiausias turtas, dieviška laimė.

Tegu vienas kels kuo aukščiausias sienas,
Deimantu remtas, ar sugriaus Sipylo
Kolonas, giliai įsirausęs, Orko turtus išplėšęs.

Skaityti daugiau: Eilėraštis

 ("Laiškų lietuviams' konkurse III premija laimėjęs straipsnis)

Romualdas Kriaučiūnas

     Daugelis esame patyrę psichologines įtampas, o neretas išgyvenęs ir didesnes krizes šeimoje ar už jos ribų. Nors tas įtampas išgyvenome asmeniškai, tačiau, stebėdami kitus, dažnai galėjome pajusti ir jų išgyvenamą krizę. Vidinė įtampa mus stumia iš pusiausvyros. Žinome, kad suintensyvinus spaudimą, kiekvienas ilgainiui gali prarasti sveiką pusiausvyrą. Visi turime savas ribas. Kad įtempta aplinka mus neigiamai veikia, liudija daugėjantys protinių susirgimų, savižudybių, alkoholizmo, narkomanijos, nusikaltimų bei moralinio nuosmukio skaičiai. Ką mes visa to akivaizdoje galime daryti, kad netaptume šiurpių statistikų skaičiumi?

     Benarpliodamas savas ar svetimas problemas, ne vienas protiškai pavargsta ar net psichiškai sušlubuoja. Tai natūrali reakcija problemoms, kurios prašoka mūsų jėgas. Nors psichologai neturi atsakymų į dienos politines, ekonomines ir socialines problemas, jie puikiai žino, kiek jos mus paveikia. Psichologas, pasinaudodamas mokslo atradimais ir savo patyrimu, pagalbos reikalingam gali patarti, kaip pašalinti ar sumažinti tiek vidinę, tiek išorinę įtampą. Prieš suteikiant pagalbą, jam yra svarbu suprasti tas jėgas, kurios sukūrė nepakeliamas įtampas, iššaukusias protinį sunegalavimą. Svarbu ją suprasti ir mums.

Vidinės ir išorinės įtampos

     Įtampos esti dvejopos: vidinės ir išorinės. Pirmiausia pažvelkime į vidines įtampas. Jos gali būti įvairios. Šios rūšies įtampos turi mažai ką bendra su kitais asmenimis, nes daugiausia tesiriša tik su individo vidiniais konfliktais, neretai kilusiais dar vaikystėje, bet skirtingais laipsniais ir aplinkybėmis tebesitęsiančiais iki dabarties. Įtampos gali būti artimai surištos su pasąmoniniais asmenybės faktoriais, į paviršių iškylančiais neaiškiu nerimu, besitęsiančiu nelaimės nujautimu, siaubo baime. Vieni tas įtampas bando ignoruoti, kiti jų atsiradimo priežastis priskiria pašaliniams įvykiams, treti išvysto fiziologinius simptomus. Šitos ir daugelis kitų psichologinių savisaugos priemonių padeda išlaikyti mūsų protinę pusiausvyrą. Suprantant aplinkybes ir priežastis, tolimesnis pozityvus žingsnis būtų surasti būdus toms įtampoms pašalinti.

Skaityti daugiau: Įtampos šeimoje ir visuomenėje

Jonas Lauriūnas, S.J.

1. Santuoka — Naujosios sandoros sakramentas

     Santuoka ir šeima yra brangiausias žmonijos turtas — tai pagrindinė visuomenės ląstelė. Ir pavienio žmogaus, ir visuomenės gerovė priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra santuoka ir šeima. Mūsų dienomis santuoka ir šeima — kaip ir visos institucijos, o ši gal daugiau — yra labai paliesta naujų visuomenės ir kultūros atmainų. Žvelgiant šiandien į šią mūsų visuomenės ląstelę, galima matyti ir šviesos, ir šešėlių. Viena, daugiau pajausta asmeninės laisvės, šeimoje šiltesni tarpžmogiški santykiai, moteris labiau suvokia savo vertę, tėvai jaučia didesnę savo atsakomybę, didesnis dėmesys vaikų auklėjimui... Antra, pasirodo ženklai, keliantys nerimą, kad nebranginamos pagrindinės vertybės: klaidinga sutuoktinių tarpusavio nepriklausomumo samprata; didėjantys plyšiai tarp tėvų ir vaikų; šeimos nepajėgumas perteikti vertybes; gausėjančios skyrybos; plintantis kūdikių žudymas... priešiškas nusistatymas prieš naują gyvybę.

     Šitokia šeimos situacija yra neraminanti, ir kam rūpi tautos ir Bažnyčios ateitis, turi naujai permąstyti šias pagrindines vertybes, ypač jauni žmonės, kurie stovi savo santuokinio ir šeimyninio kelio pradžioje. Reikia vėl atrasti grožį ir didybę tarnauti gyvenimui, atidengti naujus horizontus ir kurti naują šeimos kultūrą, kuri prisidėtų prie humanizmo naujo pavasario. Šiuo klausimu paskutiniaisiais laikais Bažnyčia yra ne kartą pasisakiusi. Paminėtina popiežių enciklikos — Pijaus XI “Casti con-nubii” (1930) ir Pauliaus VI “Humanae vitae” (1968), II Vatikano susirinkimo pasisakymai, ikišiolinį Bažnyčios žodį apibendrinantis Jono Pauliaus II apaštalinis raštas “Familiaris con-sortio” (1981). Apie tai nemažai yra kalbėta ir vyskupijų sinoduose.

Skaityti daugiau: Bažnyčios mokslas apie santuoką ir šeimą

     Š.m. liepos 27 d. sukako 70 metų ilgamečiam Vilniaus universiteto rektoriui prof. dr. Jonui Kubiliui. Iškilmingas šios sukakties minėjimas ruošiamas rugsėjo mėnesį.

     Jau nuo mažens Joną Kubilių charakterizavo užsispyrimas, išmintis, darbštumas. Pirmiausia darbštumo ir užsispyrimo prireikė besimokant Rudkiškių pradžios mokykloje, o vėliau ir Eržvilko progimnazijoje, netoli nuo gimtojo Fermų kaimo, kur sruveno Šaltuonos upelis, kur augo ąžuolas, pasodintas Jonuko gimimui prisiminti. Tėvai ruošėsi vyriausiąjį sūnų palikti “prie žemės”, bet pastebėję sūnaus darbštumą ir atkaklumą siekiant mokslo, o dar ir mokytojų pakalbinti, ryžosi ir toliau jį leisti į mokslus. Eržvilke jis baigė tris klases, vėliau mokėsi Raseiniuose. Per visus mokymosi metus Jonukas buvo pirmasis mokinys.

Sarbievijaus poezijos IV leidimas Antverpene 1632 m. Titulinis lapas pieštas P.P. Rubenso su dedikacija. J. Grikienio nuotr.

     Karo ir pokario kartų brandą greitino skaudūs Lietuvai įvykiai. Rodos, pačiame ore, kiekvienoje sodžiaus troboje ar miesto rūme dvelkė ta sunkiai nusakoma netikrumo, įtarumo, o dažnai ir pavojaus nuojauta. Ir nebuvo ji be pagrindo.

     Tuo metu, 1944-45 mokslo metais, Eržvilko gimnazijoje matematiką ir chemiją dėstė jaunas mokytojas, pats dar neseniai čia buvęs gimnazistu, Jonas Kubilius. Jau tada gimnazijoje veikė rezistencinis pogrindis, buvo stiprios laisvės ir nepriklausomybės nuotaikos. Vėliau pasipriešinimo kovoje krito ne vienas mokslo draugas, ne vienas mokytojas ir kaimynas pro užkaltus gyvulinių vagonų langus pamatė plačią šalį, “kur žmogui taip gera ir jauku”.

Skaityti daugiau: Prof. Jonui Kubiliui 70 metų

Paruošė Gediminas Vakaris

ŠVENTASIS TĖVAS MELDĖSI UŽ LIETUVĄ IR VISUS LIETUVIUS

     Birželio 6 dieną popiežius Jonas Paulius II Lomžos katedroje susitiko su atvykusiais iš visos Lietuvos maldininkais, kurių buvo keliolika tūkstančių. Aikštėje prie Dievo Gailestingumo bažnyčios popiežius aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo Aukščiausios Tarybos vicepirmininkas Česlovas Stankevičius, vicepremjeras Zigmas Vaišvila, Kultūros ir švietimo ministras D. Kuolys, Lietuvos katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai ir daugelio Lietuvos parapijų kunigai.

     Jonas Paulius II kreipėsi į lietuvius lietuviškai: “Šis susitikimas su jumis, lietuviais, Lomžoje priartins tą dieną, kai popiežiaus keliai pasuks į Lietuvą”. Baigdamas šv. Mišias, popiežius dar pasakė: “Meilės kupinus žodžius skiriu jums, mylimi lietuviai, iš Seinų ir Suvalkų žemės, ir tiems, kurie į šią Eucharistiją ir rytdienos susitikimą atvyko iš Lietuvos į Lomžą”.

     Į Lomžą atvažiavo ir didelis būrys saviveiklininkų iš Lietuvos. Beveik keturias valandas trukusiame koncerte jie giedojo religines giesmes, atliko lietuvių liaudies dainas, grojo.

     Žmonės meldėsi, prisimindami, kad Lietuvoje vėl siautėja sovietų armija, mintimis būdami kartu su tūkstančiais vėl susirinkusių prie parlamento rūmų ginti nepriklausomybės.

     Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius sveikino šv. Tėvą Lomžoje šiais žodžiais: “Šventasis Tėve, šiandien Jūs esate labai arti Lietuvos sienos. Esame įsitikinę, kad Jūsų meilė Lietuvai yra taip didelė, kad Jums nebūtų per sunku pratęsti šią savo apaštalinę kelionę iš Lenkijos ir Lomžos tiesiog į Lietuvą ir jos sostinę Vilnių. Gerai žinome, kokios kliūtys pastoja tam kelią, bet turime viltį, kad jau kitais metais Lietuvos žemę pasieks Jūsų palaimos žingsniai. Šiandien gi visos mūsų tautos vardu galiu pareikšti: Šventasis Tėve, mes visa širdimi Jus mylime, Jūsų laukiame ir kviečiame aplankyti mus kaip savo vaikus”. (Lietuvos aidas)

NARSUOLIAMS ATMINTI

     Praėjo 100 dienų nuo tragiškų sausio 13-osios įvykių. Vilniuje prie televizijos bokšto, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Gamtos apsaugos draugijos kvietimu, susirinko žmonės pagerbti čia žuvusių narsuolių. Jų atminimui buvo pasodinta po medelį: 13 ąžuoliukų, o pačiam vidury — liepaitė.

     Sausio 13-osios aukoms atminti medeliai buvo pasodinti ir Atgimimo ąžuolyne — J. Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose. (Tiesa)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Vytautas Mačernis

Aš prie Tavo kojų, Viešpatie, ateisiu,
Vėjais gal atplauksiu prie Tavo akių.
Čia maldoj aš tyliai žodžiais pasikeisiu,
Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku.

Daug žydėjo žemę puošiančių vosilkų.
Prieš akis man raibo tie laukai žali.
Liūdna buvo jausti meilės išsiilgus,
Kad be šito žodžio nieko neturi.

Skaityti daugiau: NĖRA LAIMĖS

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Taisyklingai kirčiuokime vardus

     “Žmogaus vardas — pats maloniausias ir svarbiausias jam kalbos garsas”, — pagrįstai teigia įžvalgusis Deilas Karnegis (Dale Carnegie). Bet kad kito tariamas vardas nežeistų klausos, jo savininkui ištarti bei kirčiuoti jį reikia taisyklingai. Negerai, kai naujai atėjusiam į pasaulį žmogučiui parenkame vardą, kurio nemokame kirčiuoti. Taip vaikas nuo pirmųjų dienų pratinamas prie darkytos kalbos: mėgdžiodamas tėvų tartį, ir pats ima kirčiuoti netaisyklingai. Šitaip bukinamas vaiko kalbos jausmas. Prisistatydamas vardu, netaisyklingai kirčiuojantis asmuo, vos tik prasižiojęs, palieka išmanantiems žmonėms nelabai kokį įspūdį.

     Ypač dažnai netaisyklingai kirčiuojame mergaičių ir moterų vardus. Antai, pabrėždami priešpaskutinį skiemenį, tariam Ãsta, Dãina, Dãlia, Diãna, Edìta, Justìna, Kotrỹna, Kristìna, Lìna, Marìja, Magdalẽna, Margarìta, Nomèda, Õna, Palmìra, Rãsa, Rèda, Regìna, Renãta, Rìma, Rìta, Rūta, Sigìta, Stèlair pan. Šitaip kirčiuoti tinka tik kreipiantis, šaukiant (t.y. vartojant šauksmininko linksnį). Šių ir panašių vardų vardininko dera kirčiuoti tik galūnę. Sakytina “mano vardas Astà (Dainà, Dalià, Dianà, Edità, Justinà, Kotrynà, Kristinà, Linà, Marijà, Magdalenà, Margarità, Nomedà, Onà, Palmirà, Rasà, Redà, Reginà, Renatà, Rimà, Rità, Rūtà, Sigità, Stelà ir pan.). Taip yra dėl to, kad šiuos ir panašius vardus veikia svarbiausias lietuvių kalbos kirčiavimo dėsnis. Pagal šį dėsnį, vardų, kurių priešpaskutinis vienaskaitos galininko linksnio skiemuo yra trumpas (Edìtą, Justìną, Kristìną, Lìną, Marìją, Margarìtą, Nomèdą, Palmìrą, Rèdą, Regìną, Rìmą, Rìtą, Rūtą Sigìtą, Stèlą)arba ilgas ir tvirtagalis (Ãstą, Daîną, Dãlią), jų vardininkas, vienaskaitos įnagininkas ir daugiskaitos galininkas iš seno turi kirčiuotą galūnę. Vadinasi, reikia sakyti: kas? — Kristinà, su kuo — su Kristinà, ką? — Kristinàs (plg. Edità, su Edità, Editàs, Kotrynà, su Kotrynà, Kotrynàs, Lina, su Linà, Linàs, Rità, su Rità, Ritàs ir t.t.).

Skaityti daugiau: Kalba

Valgykime obuolius

     Žinoma, kad obuoliuose esantis pektinas lengvina virškinimą, bet ne visi žino, kad pektinas padeda reguliuoti ir cholesterolio kiekį kraujyje, t.y. saugo organizmą nuo aterosklerozės ir jos padarinių — infarkto ir insulto. Gydytojų nuomone, kasdien reikia suvalgyti ne mažiau kaip du obuolius.

Vėžys senovėje

     Du vokiečių antropologai privertė suabejoti lig šiol egzistavusia nuomone, kad žmonės mūsų laikais dažniau serga vėžiu negu anksčiau.

     Mokslininkai tyrė kapą netoli Štutgardo, kuriame palaidoti žmonės, gyvenę prieš septynis tūkstančius metų. Aštuoniasdešimt žmonių palaikų tyrimai parodė, kad ir neolito laikais plaučių, krūties ir kitų organų vėžys buvo ne mažiau paplitęs susirgimas. Beje, visi mirusieji nuo vėžio šiame kape mirė nesulaukę trisdešimt metų.

Mongolijos šimtametės

     Tarp dešimties Mongolijos piliečių, turinčių daugiau kaip šimtą metų, nėra nė vieno vyro. Vyriausiajai iš šalies šimtamečių šiemet sukako 118 metų. Jų nuomone, ilgaamžiškumo receptas labai paprastas: anksti kelkitės, valgykite pieno produktus, nepersivalgykite, labai šiltai nesirenkite ir nesėdėkite susidėję rankas.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Neseniai su savo draugu Anupru važiavau autobusu, kuris buvo pilnas keleivių. Mes ramiai sau sėdėjome. Pažvelgęs į Anuprą, labai nustebau, kad jis sėdėjo užsimerkęs.

—    Ar tau skauda galvą? — paklausiau.

—    Žmogau, — tarė jis, — aš negaliu žiūrėti, kaip tos vargšės moterys turi stovėti, kai vyrai joms neužleidžia vietų.

❖ ❖ ❖

Vyras atsisėda prie žmonos, kuri sau siuva suknelę, ir sako:

—    Būk atsargi, kad adata neįsidurtum piršto. Pasuk į kitą pusę...

—    Klausyk, — atkerta jam žmona, — tu manęs nemokyk, kaip siūti; savo darbą aš gerai moku.

—    Aš tavęs nemokau, — atsako vyras, — aš tik norėjau tau parodyti, kaip aš turiu jaustis, kai tu mane mokai automobilyje, kai aš vairuoju.

❖ ❖ ❖

Mark Twain kartą ėjo su kitu rašytoju. Pakeliui jiedu pamatė namą, prie kurio buvo prikalta garbės įrašo lenta.

— Kažin ką įrašys prie mano namo, kai aš numirsiu? — pratarė Twaino bičiulis.

Twainas atsiliepė:

—    Padės užrašą: “Išnuomojamas butas”.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

♦    Maskvos katalikų arkivyskupu metropolitu paskirtasis vysk. T. Kondrasevičius, o Gardino vyskupu paskirtasis A. Kaškevičius yra baigę Kauno kunigų seminariją ir įšventinti kunigais Lietuvoje. Karagandos vyskupu paskirtasis kun. Jan Lenga yra marijonas, slaptai parengtas ir slaptai įšventintas Veisėjų par. bažnyčioje.

♦    Jonas Paulius II paskelbė naują, dabar jau devintą, savo encikliką ryšium su 100 m. sukaktimi nuo garsiosios socialinės enciklikos “Rerum Novarum”. Šioje enciklikoje užsimindamas komunizmo neigiamybes, kritiškai žvelgia ir į kapitalizmą, nors jame atrasdamas ir gerų pusių. Įvertindamas jo laimėjimus, skatina turtinguosius kraštus padėti vargstančioms tautoms.

♦    Čikagos arkivyskupijoje yra 389 parapijos, 325 parapinės mokyklos, 51 katalikų aukš₇ tesnioji mokykla, 12 globos įstaigų, trys seminarijos, kuriose kunigystei ruošiasi 462 jaunuoliai.

♦    Naujamiesčio vidurinėje mokykloje kovo 15 įvyko rekolekcijos, kurias vedė Traupio klebonas jubiliatas kun. Steponas Galvydis. Dalyvavo dauguma mokinių ir keletas mokytojų. Net laikraštyje “XXI amžius” mokinė paskelbė padėką ir pasigėrėjimą.

♦    Du naujus vyskupus popiežius paskyrė Lietuvoje: Kauno arkivyskupijos vyskupu padėjėju paskirtas kun. Sigitas Tamkevičius, S.J., buvęs Kauno seminarijos rektorius, gimęs 1938 m., kalintas Sibire. Vilniaus arkivyskupo pagalbininku paskirtas prel. Juozas Tunaitis, buvęs Vilniaus arkivyskupijos kancleris ir Šv. Mykolo par. klebonas, gimęs 1928 m., kunigu įšventintas 1954 m.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

"Laiškų lietuviams" konkursas

     “Laiškai lietuviams” skelbia straipsnio konkursą. Jame gali dalyvauti ir Lietuvoje, ir išeivijoje gyvenantys lietuviai. Konkurso bendrinė tema: Pavyzdingas (idealus) žmogus. Tokie pavyzdingi ar idealūs žmonės gali būti: tėvas, motina, vaikas (sūnus ar duktė), kunigas, auklėtojas-mokytojas, draugas, gydytojas, viršininkas, darbdavys, darbininkas ir t.t. Galima aprašyti ne tik kokį atskirą asmenį, bet ir tėvus, vaikus, šeimą. Taigi reikia parašyti, koks, jūsų nuomone, turėtų būti, kaip elgtis asmuo, kad jį būtų galima vadinti idealiu arba bent pavyzdingu tėvu, motina, kunigu ir t.t. Priimtina ir beletristinė forma. Galima savo fantazija sukurti tokį pavyzdingą, idealų asmenį.

     Bus trys konkurso dalyvių grupės:

     1.    Viduriniųjų mokyklų moksleiviai (gimnazistai),

     2.    Aukštųjų mokyklų studentai,

     3.    Suaugusieji.

     Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrusieji šeimą priklauso suaugusiųjų grupei, nežiūrint jų amžiaus. Siunčiant konkursui straipsnį, reikia pažymėti, kuriai grupei autorius priklauso. Jeigu nebus pažymėta, rašinys bus dedamas į suaugusiųjų grupę. Suaugusiems; žinoma, bus didesni reikalavimai.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas