Neseniai su savo draugu Anupru važiavau autobusu, kuris buvo pilnas keleivių. Mes ramiai sau sėdėjome. Pažvelgęs į Anuprą, labai nustebau, kad jis sėdėjo užsimerkęs.
— Ar tau skauda galvą? — paklausiau.
— Žmogau, — tarė jis, — aš negaliu žiūrėti, kaip tos vargšės moterys turi stovėti, kai vyrai joms neužleidžia vietų.
❖ ❖ ❖
Vyras atsisėda prie žmonos, kuri sau siuva suknelę, ir sako:
— Būk atsargi, kad adata neįsidurtum piršto. Pasuk į kitą pusę...
— Klausyk, — atkerta jam žmona, — tu manęs nemokyk, kaip siūti; savo darbą aš gerai moku.
— Aš tavęs nemokau, — atsako vyras, — aš tik norėjau tau parodyti, kaip aš turiu jaustis, kai tu mane mokai automobilyje, kai aš vairuoju.
❖ ❖ ❖
Mark Twain kartą ėjo su kitu rašytoju. Pakeliui jiedu pamatė namą, prie kurio buvo prikalta garbės įrašo lenta.
— Kažin ką įrašys prie mano namo, kai aš numirsiu? — pratarė Twaino bičiulis.
Twainas atsiliepė:
— Padės užrašą: “Išnuomojamas butas”.
❖ ❖ ❖
Vienos aukštesniosios mokyklos studentės nusprendė surengti grožio konkursą. Reikėjo išrinkti gražiausiąją mokinę. Visos mokinės dalyvavo slaptame balsavime. Deja, pasirodė, kad kiekviena gavo tik po vieną balsą.
❖ ❖ ❖
— Kai aš su tavim, Maryte, šoku, tai tiesiog nejaučiu žemės po kojom.
— Kaip tu, brangusis, tą žemę jausi, jeigu nuolat man ant kojų lipi...
❖ ❖ ❖
— Kai eini į mano kambarį, prašau pasibelsti, nes kartais aš rengiuosi, — sako ponia savo naujam tarnui.
Vieną dieną tarnas įeina nesibeldęs.
— Dėl ko nesibeldei, juk aš galėjau rengtis? — sako ponia.
— Nėra tokio pavojaus. Aš žinau, kada įeiti, nes pirma pažiūriu pro rakto skylutę.
❖ ❖ ❖
— Sūneli, netrukus baigsi mokyklą, o rašai, kaip višta su koja.
— Mama, man nereikės gražiai rašyti, nes aš būsiu gydytojas.
❖ ❖ ❖
Vienas vyras skundžiasi savo draugui:
— Aš du kartus vedžiau ir abukart nelaimingai. Pirmoji žmona pabėgo, o antroji vis dar nepabėga.