religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1991/LAPKRIČIO — NOVEMBER / VOL. XLII, NO. 10
|
325 |
Kun. K.J. Ambrasas, SJ |
|
|
327 |
Ses. Ona Mikailaitė |
|
|
326 |
Chiara Lubich |
|
|
337 |
Kristina Šuškutė |
|
|
342 |
Kun. Jonas Boruta,SJ |
|
|
344 |
P. Daugintis, SJ |
|
|
348 |
Kun. Jonas Lauriūnas, SJ |
|
|
351 |
Red. |
|
|
352 |
Gediminas Vakaris |
|
|
355 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
356 |
Red. |
|
|
357 |
Red. |
|
|
358 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš kun. Jono Lauriūno, SJ, gyvenimo ir laidotuvių. Viršelio piešinys — dail. Rasos Arbaitės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apipavidalinimas — Teresės Bogutienės.
The statement of ownership, management and circulation LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians — is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. The purpose, function, and non-profit status of this organization and the exempt status for Federal income tax purpose have not changed during the preceding 12 months. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, SJ. The managing editor is Mrs. Aleksandra Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2,300. Total distribution 2,260 copies, mail subscription — 2,121, free distribution — 139. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and 40 copies are left over. Annual subscription is $15.00, single copy — $1.50. Second class postage paid at Chicago, IL.
KUN. K.J. AMBRASAS, SJ
Kai vėsta orai ir pageltę lapai ima birti žemėn, pasibaigus spaliui, ateina Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Giliau susimąstome. Lankome artimųjų, pažįstamų, giminių ir visiškai užmirštųjų kapus. Nuoširdžiau meldžiamės už mirusius mūsų šeimų narius ir visus, kurie iškeliavo Anapus. Iš ne vieno lūpų išsprūsta tokie prasmingi ir pagalbos besišaukią žodžiai: “Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties...” Turbūt nėra nė vienos šeimos, kur nebūtų kas nors miręs. Tokia jau žmogaus dalia: kaip saulė, rytmetį pakirdusi su aušros spinduliais, baigia savo kelionę saulėlydžiu, taip ir kiekvienam lemta po kūdikystės sulaukti senatvės ir paskutinio atodūsio. O, žinia, kiek mūsų laikais net nesulaukę žilo plauko, nei pensijų, nukeliauja amžinajan poilsin...
Nėra šeimų, kur vieną ar kitą neištiktų negalios, liga ir mirties akistata. Artėjant krikščioniškosios šeimos metų pabaigai, atidžiau pasvarstykime: kaip mes stengiamės savo namuose, kaimynystėje ar ligoninėje elgtis su tais, kurie jau neįstengia paeiti, atsikelti, patys pavalgyti? Ar išnaudojame tą didžiulį malonių šaltinį, kuris yra kiekvienas ligonis, senelis, paliegęs, jau prie pat mirties slenksčio stovįs? Juk tokie žmonės, kaip kokie malonių gausybės indai, laukia mūsų
Požerės (Šilalės raj.) kapinės. Audronės Pažereckaitės nuotr.
meilės, šilumos, dėmesio, atidos ir kantrybės. Laukia mūsų laiko, lėšų ir supratingumo. Ar randame jiems savo širdyje, savo bute, savo reikalų ir rūpesčių kamšatyje užtektinai pagarbos, priežiūros, gerumo? O gal vien tik rūpinamės, kad tik greičiau išvežtų į ligoninę, senelių namus, kad tik būtų galima greičiau atstumti tą šventą sūnaus, žmonos, tėvo pareigą... Ar perkračius savo sąžinę, tikrai esame ramūs, jog savo paliegusiam sūnui, močiutei ar seneliui padariau viską, ką galėjau: vaistais, švaria patalyne, valgiu, o ypač ar laiku pakviečiau kunigą ir jį ar ją deramai aprūpinau kelionei į amžinybę? Ar negraužia dabar sąžinės, ar nekremta kirminas: juk galėjau ir šviesesnį žodį tarti, ir neužgaulioti, ir nebūti toks pavydus ir piktas! Juk galėjau pasirūpinti, kad motina negulėtų tamsiame ir šaltame, o gal ir nekūrentame kampe?
SES. ONA MIKAILAITĖ
Nemažai jau yra prirašyta paskirų straipsnių bei studijų apie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio ir apie vyskupo Petro Pranciškaus Bučio gyvenimą ir darbus. Tačiau ligi šiol mažai kur užsiminta apie jų dviejų draugystę. Ši draugystė ne vien žmogiškai, psichologiškai įdomi, ji buvo ir dvasiškai bei visuomeniškai naši atgimstančios Lietuvos gyvenime.
Po I-jo pasaulinio karo atsikuriančioje Lietuvoje ir Būčys, ir Matulaitis suvaidino reikšmingą vaidmenį. Jie abu dirbo mūsų tautos religinį gyvenimą atgaivinti ir sugrąžinti krikščionišką kultūrą į viešojo Lietuvos gyvenimo stipriai plaukiančias ir besišakojančias sroves. Kiekvienas savaip prisidėjo prie Lietuvos dvasinės kultūros kėlimo, tačiau jų įtaka visuomenėje tapo reikšmingesnė ir svaresnė dėl to, kad abu vadovavosi panašiais įsitikinimais, abiejų darbą gaivino tie patys idealai ir abu mokėjo vertinti vienas kito sugebėjimus bei remti vienas kito pastangas.
Prie pašarvoto a.a. Jono Lauriūno, SJ, stovi lietuvių jėzuitų provinciolas Jonas Boruta, SJ.
Katalikų Bažnyčios istorijoje galima matyti, kaip įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose svarbesni dvasinio atsinaujinimo sąjūdžiai prasideda nuo kelių asmenų branduolio. Šiuos asmenis riša natūralūs, žmogiški ryšiai, bet drauge ir dvasinė jungtis, vedanti į bendradarbiavimą Dievo karalystės labui. Iš to pirminio branduolio išteka didelė, kitus uždeganti, dvasinė jėga ir tokiu būdu sąjūdis žmonėse plinta.
CHIARA LUBICH
"Kas ne prieš mus, tas už mus!" (Mk 9,40).
Vieną dieną kai kurie apaštalai buvo sutikę asmenį, kuris nepriklausė jų grupei, bet Jėzaus vardu išvarinėjo demonus. Jie bandė jį sudrausti, nes manė, jog jis pažeidžia privilegiją, skirtą Jėzaus mokiniams.
Kai jie tai papasakojo Jėzui, jis nesutiko su tokiu jų elgesiu, pabrėždamas, jog asmuo, galintis daryti nuostabius darbus jo vardu, iš tikrųjų yra jo pusėje. Dar daugiau, jei asmuo nebuvo priešingas Jėzui, jis buvo su Jėzumi.
Toksai apaštalų elgesys parodo, kad žmonėse yra plačiai paplitęs dvasios ribotumas, tolerancijos stoka tokiems, kurie kitaip galvoja negu mes. Meilė šventam reikalui ir ištikimybė tikėjimui tą tolerancijos stoką dažnai savaime gali maskuoti. O iš tikrųjų toksai matomas uolumas nesiderina su Dievo noru naudoti mus gėriui įkūnyti, nes mūsų puikybė, ypatingi gabumai, visokie prasimanymai ir galvojimas, kad turime dvasinę pirmenybę, tik temdo ir trukdo tą Dievo planą.
("Laiškų lietuviams" konkurse V premijq laimėjęs rašinys)
KRISTINA ŠUŠKUTĖ
Nieko negali būti sunkiau lietuviui, kaip girdėti blogus atsiliepimus apie savo gimtąjį kraštą, apie brangiausią sielai turtą — Lietuvą ir jos žmones. Juk mes taip norėtume būti patys tauriausi, patys kilniausi visoje žemėje. Deja, deja... Kiek daug purvo mumyse, kiek daug silpnybių, blogybių, ydų matome mes patys, o dar daugiau jų mato kiti, gyvenantieji toliau nuo mūsų, užjūrių kraštuose.
Tačiau matyti blogį neužtenka, kad galėtume su juo kovoti. Reikia matyti ir jo šaknis, kad galėtume jas nukirsti. Ir dar to bus maža, nes ir dirva, kurioje vešėjo blogis, yra užkrėsta. Tad reikia labai galingų priemonių ir tai dirvai paruošti.
J. Lauriūnas, SJ, prie savo tėvų kapo Raudondvaryje (Paminklo autorius — Antanas Kmieliauskas.)
Nuo pirmosios kolektyvizacijos dienos iki šių neramių atgimimo minučių žengiau koja kojon su vargstančiais kaimo žmonėmis. Mačiau jų skurdą, pakilimą ir smukimą. Kiek sugebėjau, stengiausi sulaikyti nuo blogio. Bet ką reiškia vieno kito žmogaus geri norai, kai didžioji kaimo žmonių dalis niekad nebuvo laimės spindulių apšviesta, niekad nematė geresnio gyvenimo. Juos gudresnieji, apsukrieji visada išnaudojo. Aš taip pat augau varganoje kaimo lūšnelėje, ir dar nepriklausomos Lietuvos metais kiekvieną pavasarį ir rudenį mūsų kaimelyje pasirodydavo mėlynas limuzinas, kuriuo atvykdavo antstolis iš Kauno ir grasindavo varžytinėmis, nes tėveliai valdė tik 4 ha sunkiai įdirbamos žemės, kuri vos išmaitindavo gausią mūsų šeimą. Todėl labai pavėluodavo apmokėti išperkamuosius ir kitokius žemės mokesčius. Jau nuo šešerių metų tarnavome pas ūkininkus aš, broliai ir seserys. Ir taip stūmėmės diena iš dienos, kibome į šakę, grėblį, plūgą. O ligos ir kitokios nesėkmės dažnai ir šį privatizacijos įrankį išmušdavo iš rankų. Ir tokių šeimų buvo šimtų šimtai. Stambesnieji ūkininkai, kaip įmanydami, norėjo greičiau prasigyventi, tad ne paslaptis — gana dažnai skriaudė samdinius. Sunku tada buvo numatyti ateitį.
(1924-1991)
KUN. JONAS BORUTA, SJ
“Liepos 22-26 dienomis Linkmenų bažnyčioje vyko rekolekcijos tėvams jėzuitams ir apylinkių kunigams. Jas vedė tėvas Jonas Lauriūnas SJ. Buvo paskutinė rekolekcijų diena. Paskaitęs priešpaskutinę konferenciją, rekolekcijų vedėjas pasakė ateisiąs po 40 min. ir nuėjo į savo darbo kambarį klebonijoje. Netrukus šeimininkė kunigams pranešė, kad tėvas J. Lauriūnas miršta. Atėję į jo kambarį, kunigai rado tėvą Joną gulintį be sąmonės, su knyga rankose. Mėginta daryti dirbtinį kvėpavimą; atskubėjo vietos felčerė. Tačiau niekas negelbėjo — 11.30 val. kunigas Jonas Lauriūnas iškeliavo į Amžinybę”.
Tokiais žodžiais apie jėzuito Tėvo Jono Lauriūno mirtį Vilniaus arkivyskupijos kunigams pranešė Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis.
J. Lauriunas, SJ, tikybos pamokoje.
Velionis kun. Jonas Lauriūnas (Laurusevičius) gimė 1924 m. kovo 8 d. Šilelio kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Anksti netekęs motinos, augo tėvelio globoje. Pradžios mokyklą baigė Raudondvaryje. 1939-44 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje.
1944 m. spalio 2 įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, 1946 m. rugsėjo 21 d. padarė Jėzaus Draugijoje pirmuosius amžinuosius įžadus. Tą patį rudenį pradėjo filosofijos studijas Kauno kunigų seminarijoje. Bet po vieno semestro sovietų valdžios pareigūnų įsakymu kaip vienuolis buvo atleistas. Mat jau tada saugumiečiai buvo paleidę apyvarton dar ir šiandien kai kurių vartojamą teiginį: “Kunigų seminarija — ne vienuolynas”. Atleistas iš seminarijos Velionis dirbo jėzuitų šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje Kaune zakristijonu. 1948 m. rudenį vėl buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją ir vėl saugumiečių iš jos išvarytas. Po to ketverius metus dirbo ligoninėje kūriku, meteorologu-stebėtoju meteotarnybos įstaigoje Kaune.
P. DAUGINTIS, SJ
Tokie klausimai gali kilti galvojančiam žmogui, stebint komunistinės santvarkos žlugimą. Bet gal komunizmą galima pagerinti? Juk taip mėgino daryti demokratai socialistai kai kuriuose kraštuose. O gal mėginti komunizmui suteikti žmogišką veidą, kaip tai mėgino žymūs P. Amerikos, Afrikos ir Azijos lyderiai, o taip pat ir Gorbačiovas su savo perestroika? O galbūt visur turėtų būti įvesta kapitalistinė santvarka? Bet juk yra tiek milijonų bedarbių ar mažai dirbti tegalinčių kapitalistiniuose kraštuose ir milijoninės masės neturtingųjų, alkstančių, badaujančių kai kuriose jų srityse ir Trečiojo pasaulio šalyse, su kuriomis jie varo didelį biznį. Apie tai visi žino, bet kalba švelniai, lyg bijodami parodyti tikrąjį tų negerovių kaltininką.
Į šiuos klausimus gerą atsakymą duoda ir svarbių nurodymų pateikia naujoji popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika “Centesimus Annus” (Šimtieji metai). Ji paskelbta š.m. gegužės 1 dieną, šv. Juozapo Darbininko šventėje, minint šimto metų sukaktį nuo pop. Leono XIII enciklikos “Rerum Novarum” pasirodymo. Ši pirmoji socialinė enciklika buvo paskelbta 1891 m. gegužės 1 dieną.
Dabartinė popiežiaus enciklika yra ne vien tos pirmosios socialinės enciklikos paminėjimas. Ji yra ryžtingas užmojis plėtoti Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą. Joje taip pat yra aiškus, nedviprasmiškas popiežiaus pasisakymas apie dabar žlungančią komunistinę sistemą ir kapitalistinę santvarką bei nurodymai, ką visi turėtų daryti, kad būtų kuriama geresnė, žmogiškesnė ekonominė ir socialinė santvarka.
Kun. Jonas Lauriūnas, SJ
Nemažai yra žmonių, kurie su grauduliu prisipažįsta: nenusisekė man gyvenimas — neturiu vaikų, arba: nepavyko man surasti gyvenimo draugo — likau viena arba vienas. Užsienio medikai tvirtina, kad 12%—14% šeimų yra bevaikės. Trečdalis žmonių gyvena vienišai.
Kiekvienas gyvenimo kelias yra pašaukimas. Bet “pašaukimo mes nesirenkame — rinktis yra nesąmonė; mes jį gauname ir turime stengtis jį pažinti” (Charles de Foucauld).
Tai Dievas duoda gyvenimą ir suteikia kiekvienam galimybę būti pačiu savimi.
Jei santuokoje nėra vaikų, ar tai tikrai yra neįveikiama nelaimė? Nepataisoma nesėkmė? O gal veikiau yra priemonė atrasti tikrąjį turtą? Ar priverstinė vienystė (celibatas) tikrai yra negyjanti žaizda?
Abi šios situacijos — santuoka ir vienystė — tai du pašaukimai, palenkti Dievo Karalystei, nes jų abiejų yra tas pats pagrindas: Kristaus paslaptis.
Vaisinga santuoka ir pasirinkta vienystė yra įprastinis kelias, turįs savo problemų, bet mus šįkart domina tai, kaip Šventraštis sprendžia išimties kelią, kuris atveria rimtų žaizdų, o juk jis kalba apie vaisingumą.
Atsiųsta paminėti
Vytautas Kavolis. EPOCHŲ SIGNATŪROS. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 7338 S. Sacramento Ave., Chicago, IL 60629. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Kieti viršeliai, 213 psl., kaina 10 dol. Įžangoje autorius rašo: “Sąmoningumo trajektorijose nagrinėjome lietuvių kultūros istoriją kaip pergyvenimo interpretacijų kintančias struktūras. Dabar žvelgiame į kai kurias svarbesnes šios istorijos problemas daugiau sociologiniu ir psichologiniu pažiūriu, kreipdami dėmesį į patį kaitos procesą”.
Vytautas Volertas. VILKAS IŠ GALŲ. Romanas. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1991 m. Čikagoje. Spaudė “Draugo” spaustuvė, 4545 W. 63rd St., Chicago, IL 60629. 304 psl., kaina 12 dol. Viršelis — Ados Sutkuvienės. Romane piešiamas čia gimęs jaunuolis, ieškąs savęs ir savo kelio. Veiksmas eina dviem plotmėmis — Amerikoje ir Lietuvoje. Romano intriga gana stipri.
METMENYS 60 — kūryba ir analizė, 1991. Redaguoja Vytautas Kavolis, Dickinson College, Carlisle, PA 17013. Techninė redaktorė Henrieta
Vepštienė. Dailės priežiūra — Vytautas O. Virkau. Administratorius Aleksas Vaškelis, 3113 W. Vina del Mar Blvd., St. Petersburg Beach, FL 33706. Išeina du numeriai per metus.
Paruošė Gediminas Vakaris
LIETUVOJE LANKĖSI POETAS BERNARDAS BRAZDŽIONIS
Lietuva ilgai laukė įžymaus poeto Bernardo Brazdžionio. Slapta skaitė jo eilėraščius, kurie laisvės viltimi sužėrėdavo lietuvių sielose. B. Brazdžinio poezijos sugrįžimas į Lietuvą — reikšmingas lietuvių tautos įvykis.
Kaip ir prieš dviejus metus, jį pasitiko gausus poezijos mylėtojų būrys. Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčioje po sumos skaitė savo poeziją. Nemažas būrys tą dieną pirmą kartą priėmė šv. Komuniją. Jiems poetas kalbėjo apie žodžio svarbą žmogaus gyvenime: žodis gali skleisti meilę, tiesą, bet juo gali ir neapkęsti, nužudyti. (Lietuvos aidas)
ŽEMAIČIŲ KALVARIJA
“Katalikų pasaulyje” Povilas Meškauskas rašo, kad šis romantiškas Žemaitijos kampelis savo rašytinę istoriją pradėjo skaičiuoti nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų. Labai senais laikais ši vietovė buvo vadinama Gardais. Čia stovėjusi pilis, kuri drauge su Šarnelės piliakalniu ir Garingos pilimi sudarė Žemaičių krašto gynybinę sieną kovoje su vokiečių ordinu — kalavijuočiais.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Prielinksnio su vartosena
Prielinksnis su visuomet vartojamas su įnagininku. Jis žymi buvimą ar veikimą kartu, drauge. Kalbant apie šio prielinksnio vartoseną, gal būtų galima pasakyti, kad turbūt dažniausiai daromos klaidos ne klaidingai jį vartojant ten, kur jo nereikėtų vartoti, bet jo vengiant ten, kur jis turėtų ar galėtų būti vartojamas. Taip atsitiko turbūt dėl to, kad gimnazijose mokytojai griežtai drausdavo jį vartoti ypač su priemonę reiškiančiais daiktavardžiais, kur užtekdavo tik įnagininko be prielinksnio, pvz.: Atvažiavo su traukiniu (= traukiniu), kirto su kirviu (= kirviu) ir t.t. Žinoma, bendrinėje kalboje taip ir patartina vartoti, bet dabar kalbininkai jau leidžia vartoti tokiuose sakiniuose ir prielinksnį su. Tačiau, vengiant šiuose sakiniuose prielinksnio su, daugelis pradėjo jo vengti ir tokiuose sakiniuose, kur jis būtinai reikalingas, pvz.: didele pagarba (= su didele pagarba), tikru nuoširdumu (= su tikru nuoširdumu) ir t.t.
Čia gal bus naudinga suminėti atvejus, kur šis prielinksnis vartojamas:
1. Žymint buvimą ar veikimą kartu, pvz.: Gyvenu su broliu. Jis su visais gerai sugyvena.
2. Žymint antrąją iš besivaržančių pusių, pvz.: Su išmintingesnių nesiginčyk. Kovokime su priešais.
3. Žymint kokio daikto ar ypatybės turėjimą, pvz.: Durys su spyna. Žmogus su charakteriu.
4. Žymint veikimo įnagį ar priemonę, pvz.: Šieną pjauna su dalgiu. Važiuoja su vežimu.
5. Žymint veiksmo laiką, pvz.: Atsikėliau su saule. Gyvena su ta diena (netaupo).
6. Žymint veikimo būdą, pvz.: Prašau su ašarom. Sutinku su dideliu džiaugsmu.
7. Žymint aukštį, pvz.: Su medžiu lygus. Su kėde aukštumo.
8. Įvairiuose posakiuose, pvz.: Kaip čia bus su ta mudviejų sutartimi? Su pinigais nesiskundžiu.
Globokime šikšnosparnius
Amerikos geografinės draugijos prezidentas žurnale “National Geographic” (February, 1987, vol. 171, Nr. 2) kreipiasi į visuomenę, kviesdamas globoti šikšnosparnius ir daryti jiems namelius, kaip ir varnėnams ar kitiems paukščiams. (Amerikoje jų galima gatavų nusipirkti). Remdamasis zoologės ir fotografės Merlin Tuttle daugelio metų tyrinėjimais, jis teigia, kad būtina grąžinti šikšnosparniams gerą vardą ir priimti juos savo įnamiais, nes tai švarūs, protingi ir naudingi gyvūnai, tiktai žmonės dar tebėra klaidingai įsitikinę, jog tie prieblandos skraiduoliai — bloga ir pikta lemiantys. Iš tikrųjų jie nesivelia žmonėms į plaukus, kaip įprasta manyti, ir nedažnai platina pasiutligę, užtat per vieną vakaro valandą išgaudo iki 600 uodų, moskitų ir mašalų. Kaip ir daugelio rūšių gyvūnai, jie nyksta ir dėl to, kad naikinama jų gyvenamoji aplinka — žmogus juos naikina ir išstumia. Bet dar laiku susigriebė. Neseniai įsikūrė tarptautinė šikšnosparnių globos draugija BCI (Bat Conservation International), ji turi narių 33 šalyse. Amerikoje jos adresas: BCI, P.O. Box 162603, Austin, Texas 78716, USA.
Triušiai vėl Australijos siaubas
Australiją užplūdę laukiniai triušiai — maždaug 400 milijonų siaubia galvijų ir avių ganyklas, nugraužia medžių žievę, ir tie žūsta, palieka po savęs pliką žemę ir sukelia dirvos eroziją. Vertinama, kad kasmet jie padaro mažiausiai 100 milijonų dolerių nuostolių. Problemos šaknys siekia 1859 metus, kai 24 laukinius triušius iš Anglijos atvežė Tomas Ostinas, medžiojęs juos savo dvare. Deja, sumedžiojo ne visus, jie veisėsi ir plito, kol prisiveisė iki 60 milijonų po Antrojo pasaulinio karo.
Palengvėjimą šeštame dešimtmetyje atnešė vyriausybės mokslininkų paskleistas mok-somatozės virusas, nuo kurio žuvo apie 90% triušių. Bet 9-ąjį dešimtmetį mokslininkai pastebėjo, kad triušiai išsiugdė tam virusui imunitetą. Be to, ne visur ligą lengva platinti, pvz., Autbeke, kur pernelyg sausa, klimatas nėra palankus virusą nešiojantiems uodams bei blusoms.
Dabar ūkininkai tikisi, kad padės naujas, stipresnis miksomatozės virusas. Jis jau buvo sėkmingai naudotas prieš triušių antplūdį Pietinėje Ispanijoje, kur sąlygos panašios į Autbeko.
Vokiečių kancleris Bismarkas buvo gana atšiaurus ir šiurkštus žmogus. Kartą jis susirgo ir pakvietė gydytoją. Gydytojas pradėjo smulkiai klausinėti kanclerį. Bet kancleris greitai neteko kantrybės ir piktai tarė:
— Verčiau mestum klausinėjęs ir pradėtum gydyti!
Gydytojas atsakė:
— Patarčiau Ekselencijai kreiptis į veterinarą. Tai gydytojas, kuris gydo savo pacientus neklausinėjęs.
Rašytojas Mark Twain žvejojo. Pro šalį eidamas kažkoks žmogus jį užkalbino:
— Ar daug sužvejojot?
— Vakar penkiolika upėtakių, — atsakė rašytojas.
— Nejaugi? O ar žinote, kas aš esu?
— Ne.
— Aš esu sargas. Šiuo metu upėtakius žvejoti draudžiama — turėsite sumokėti pabaudą.
Valandėlę pagalvojęs, Twain paklausė:
— O ar žinote, kas aš esu?
— Ne.
— Aš esu didžiausias melagis.
■ “Ateitis”, šiemet švenčianti 80 m. sukaktį, labai sumaniai ir išradingai redaguojama Danutės Bindokienės. Šis žurnalas vertas platesnio dėmesio.
■ Dr. Petras Kisielius, buvęs Ateitininkų Federacijos vadas, yra pakviestas devintosios pasaulio lietuvių šokių šventės rengimo pirmininku. Šventė numatyta ruošti 1992 m. liepos 4-5 d. Čikagoje.
■ Lietuvoje “Minties” leidykla Vilniuje suplanavo išleisti prof. A. Maceinos raštus, iš viso 12 tomų.
■ Oscar Wilde, pasaulinio garso rašytojas, dėl moralinių nukrypimų uždarytas į kalėjimą, yra ten parašęs knygą “De profundis”, kur pasisako, kad kalėjime jis buvo gavęs Naująjį Testamentą. Jį atidžiai beskaitydamas, ryžosi pakeisti savo gyvenimą. Sakosi, kaip jis pasijuto laimingas, savo siela priartėjęs prie Kristaus. Jis suvokė savo kaltę, suprato, kad nevertas Dievo meilės, bet drauge suvokė, kad Dievo meilė yra skirta ir tam, kuris jos nevertas. Gyvendamas jau Paryžiuje, jis tapo kataliku ir tokiu mirė 1900 m. lapkričio mėnesį. Apie tai plačiai rašo kun. Česl. Kavaliauskas dabar Vilniuje leidžiamo “Naujojo židinio” Nr. 2.
■ Utenos ateitininkų Kristaus dangun žengimo moksleivių kuopa leidžia laikraštėlį “Ateities spinduliai”, kurio vasario numeris išleistas 1.000 egzempliorių tiražu.
■ Naująjį Testamentą iš graikų kalbos į lietuvių kalbą išvertęs kun. Česlovas Kavaliauskas, 68 m., dabar yra Jiezno parapijoje altaristas, bendradarbiaująs religinėje spaudoje. Jis yra buvęs kalintas Sovietų lageriuose. Yra išvertęs ir Senojo Testamento istorines knygas.
Trisdešimt trečiasis “Laiškų lietuviams' konkursas:
“Laiškai lietuviams” skelbia straipsnio konkursą. Jame gali dalyvauti ir Lietuvoje, ir išeivijoje gyvenantys lietuviai. Konkurso bendrinė tema: Pavyzdingas (idealus) žmogus. Tokie pavyzdingi ar idealūs žmonės gali būti: tėvas, motina, vaikas (sūnus ar duktė), kunigas, auklėtojas-mokytojas, draugas, gydytojas, viršininkas, darbdavys, darbininkas ir t.t. Galima aprašyti ne tik kokį atskirą asmenį, bet ir tėvus, vaikus, šeimą. Taigi reikia parašyti, koks, jūsų nuomone, turėtų būti, kaip elgtis asmuo, kad jį būtų galima vadinti idealiu arba bent pavyzdingu tėvu, motina, kunigu ir t.t. Priimtina ir beletristinė forma. Galima savo fantazija sukurti tokį pavyzdingą, idealų asmenį.
Bus trys konkurso dalyvių grupės:
1. Viduriniųjų mokyklų moksleiviai (gimnazistai),
2. Aukštųjų mokyklų studentai,
3. Suaugusieji.
Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrusieji šeimą priklauso suaugusiųjų grupei, nežiūrint jų amžiaus. Siunčiant konkursui straipsnį, reikia pažymėti, kuriai grupei autorius priklauso. Jeigu nebus pažymėta, rašinys bus dedamas į suaugusiųjų grupę. Suaugusiems, žinoma, bus didesni reikalavimai.