religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1991 / BALANDIS — APRIL / VOL. XLII, NO. 4

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš jėzuitų gyvenimo. Viršelio piešinys — dail. Rasos Arbaitės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šiame žurnale jau esame rašę, kad praėjusių metų rugsėjo mėn. 27 d. prasidėjo jėzuitų jubiliejiniai metai, kurie baigsis šių metų liepos mėn. 31 dieną. Čia mes švenčiame dvi sukaktis: 500 metų nuo jėzuitų įsteigėjo šv. Ignaco gimimo (1491) ir 450 metų nuo oficialaus jėzuitų įsteigimo ir patvirtinimo popiežiaus Pauliaus III bule “Regimini militantis Ecclesiae — Kovojančios Bažnyčios vadovavimui” (1540). Visoje Jėzaus Draugijoje šiais jubiliejiniais metais jau buvo ir dar bus įvairių minėjimų bei iškilmių, bet pagrindinė minėjimo diena bus balandžio mėn. 22-oji, prisimenant, kad tą dieną

     1541 m. pirmieji jėzuitai davė iškilmingus įžadus Romoje, Šv. Pauliaus bazilikoje prieš Švenč. Mergelės Marijos paveikslą. Ši diena viso pasaulio jėzuitams yra Marijos, Jėzaus Draugijos Motinos, šventė.

     T. Generolas nori, kad jėzuitai, minėdami ir švęsdami šiuos jubiliejinius metus, tiek daug nesigėrėtų savo atliktais darbais, nežiūrėtų į praeitį, bet į ateitį. Juk dabar jų laukia daug svarbių darbų, reikalaujančių didelės išminties, takto

Šv. Ignacas Lojola

ir pasiaukojimo. Reikia labai daug apdairumo, kad visi jų darbai ir veikla būtų didesnei Dievo garbei, kaip yra užsibrėžta šv. Ignaco pačioje Draugijos pradžioje.

     Šiame “Laiškų lietuviams” numeryje įvairiuose straipsniuose yra trumpai apžvelgtas jėzuitų nueitas kelias ir veikla, ypatingą dėmesį kreipiant į lietuvius jėzuitus. Čia mesime žvilgsnį į Jėzuitų ordino struktūrą.

Skaityti daugiau: JĖZUITŲ JUBILIEJINIAI METAI

     1.    Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad, minėdami 500 metų sukaktį nuo šv. Ignaco gimimo (1491) ir 450 metų nuo Pauliaus III bulės “Regimini Militantis Ecclesiae” (1540.09.27), patvirtinusios Jėzaus Draugiją, jūs paskelbėte “Ignaco metus”, prasidedančius 1990 rugsėjo 27 d. ir pasibaigiančius 1991 m. liepos 31d., kurią 1556 m. Šventasis Steigėjas mirė Romoje, savo mažame kambarėlyje prie Kelrodės Marijos (Madonna della Strada) koplyčios.

     Man labai malonu sužinoti, kad tokie svarbūs įvykiai bus paminėti ne tik išorinėmis šventėmis, bet ypatingai, kad atnaujinsite Jėzaus Draugijos vienuoliškąjį gyvenimą ir apaštalinį uolumą, kad galėtumėte dar sėkmingiau vykdyti tai, ką šv. Ignacas darė ir skatino daryti.

Gesu Bažnyčia Romoje (vidus)

     Sąmoningai žinodamas glaudžius ryšius, pririšančius Jėzaus Draugiją prie Apaštalų Sosto, aš pats dvasiškai jungiuosi su visomis šventėmis, remdamas šiuos uolius planus ir lydėdamas juos savo malda.

Skaityti daugiau: ŠVENTOJO TĖVO JONO PAULIAUS II ŽODIS JĖZAUS DRAUGIJAI

     Lankydamas Amerikos jėzuitus, dabartinis jų generolas Peter-Hans Kolvenbach išsitarė, kad “Jėzaus Draugija netyli”. Tiesa, buvo laikų ir kraštų, kada ir kur visa Draugija buvo gerokai pritildyta. Tais atvejais ji būdavo paliekama ramybėje, tačiau patylėję ir “pailsėję”, jie vėl drąsiai pakeldavo balsą, atvirai apie ką nors kalbėdami, dažnai nuo to ir nukentėdami. Tarnaudama Bažnyčiai ir pasauliui, kaip visada, taip ir šiais laikais, Draugija susiduria su daugeliu palankių progų ir problemų. Kitaip ir būti negali, kai rimtai imami II Vatikano susirinkimo žodžiai dekrete “Gaudium et spes — Džiaugsmas ir viltis”. Tas dokumentas kaip tik ir kalba apie Bažnyčią moderniajame pasaulyje. Šių laikų žmonių, ypač varguomenės ir visaip slegiamųjų džiaugsmai bei viltys, širdgėlos bei rūpesčiai yra drauge paties Kristaus sekėjų džiaugsmai bei rūpesčiai. Bet kas, atvirai stebintis Bažnyčią ir pasaulį, galėtų sudaryti ilgą sąrašą problemų ir galimybių. Su galimybėmis dažnai išdygsta ir naujos problemos.

     Kaip Jėzaus Draugija žiūri į save šių dienų Bažnyčioje ir pasaulyje? Tai labai aiškiai ir paprastai pasako svarbiausias 1983 metų jėzuitų Generalinės kongregacijos dekretas: “Jėzuitai yra Jėzaus kompanionai, pasiųsti veikti šių dienų pasaulyje”. Taigi svarbiausias jėzuitų buvimo pagrindas yra Jėzus, o jų egzistavimo tikslas — tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui ten, kur juos Bažnyčia šiuo metu ir šiose aplinkybėse siunčia. Tada tuojau išnyra klausimas: “kokiu būdu tai daryti?”

Dabartinis jėzuitų generolas Peter-Hans Kolvenbach

Skaityti daugiau: JĖZUITŲ 450 METŲ KELIAS

Vytenis Statkus

     Prieš 67 metus Kaune pradėjo veikti jėzuitų gimnazijos užuomazga — pirmoji klasė. Jau visai išaugusios gimnazijos veikimą, vos 16 metų praslinkus, užgniaužė Lietuvą užplūdusi sovietinė okupacija. Lyginant su šimtmečius trukusias tradicijas turinčiomis mokslo ar mokymo institucijomis, tai tragiškai trumpas, nedaug galėjęs duoti laikotarpis.

     Gyvenimas parodė, kad Kauno jėzuitų gimnazija savo egzistavimą visiškai pateisino. Būtų nerealu ir nekuklu gimnazijos įtakai priskirti kurių nors jos alumnų pasiekimus gyvenime, tačiau būtų lygiai taip pat neteisinga nutylėti jos įtaką jų asmenybes formuojant.

     Šio meto Lietuvos gyvenimo įvairiose srityse vienas iš didžiausių autoritetų, o gal ir didžiausias autoritetas, yra kardinolas Vincentas Sladkevičius — Kauno jėzuitų gimnazijos alumnas. Jėzuitai už jį nuopelnų nesisavina, bet kad jo asmenybė formavosi jų įtakoje, paneigti negalima.

Skaityti daugiau: KAUNO JĖZUITŲ GIMNAZIJĄ PRISIMINUS

KUN. J. LAURIŪNAS. S.J.

     Įdomu, kaip būtų susiklostęs mūsų tautos ir lietuvių kalbos likimas, jei nebūtų buvę Vilniaus universiteto... O jo tikrai nebūtų buvę (16 šmtm.), Vilnius nesipuoštų gražiu ištisu kvartalu, jei nebūtų buvę šv. Ignaco, kuris įsteigė sambūrį, pavadinęs jį “Jėzaus kuopa”, o istorija šį sambūrį pavadino jėzuitais. Mes, lietuviai, esam skolingi šiai neeilinei asmenybei, ispanui, tikriau baskui, kurio bendraminčiai dirbo Lietuvoje, be universiteto įsteigę čia kelias kolegijas — vid. mokyklas.

     Savo atsiminimuose Ignacas rašo, kad jis mėgdavo žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Jis galėdavo ištisas valandas žvilgsniu klaidžioti po mirgantį dangaus skliautą, ir tai pakeldavo jo sielą. Ši detalė galbūt padės kiek suprasti tą žmogų ir jo užmojus.

Jėzuitų generolas Peter-Hans Kolvenbach su lietuviais jėzuitais Čikagoje    Jono Tamulaičio nuotr.

     Jis gimė 1491 m. Lojolos gyvenvietėje, tiksliau pilyje. Užaugo dvaro aplinkoje. Savo savarankišką gyvenimą pradėjo kaip Navaros kunigaikščio armijos karininkas. Šį laikotarpį prismindamas, rašo, kad pirmasis jo gyvenimo ketvirtis priklausė “pasaulio tuštybei”.

Skaityti daugiau: ŠV. IGNACAS IR JĖZAUS DRAUGIJA

LEONAS ZAREMBA, S.J.

     Kartą vienas jaunuolis ruošėsi įstoti į gimnaziją. Ši mokslo įstaiga turėjo ir savo bendrabutį mokiniams. Mokyklos direktorius aprodinėjo jaunuoliui pastatus. Kai jie prisiartino prie bendrabučio skyriaus, direktorius pasakė, kad jis nenori trukdyti bendrabutiečiams. Jie šiuo metu atlieka rekolekcijas, visą laiką tyli. Januolis paklausė:

     —    Kiek laiko jie tylės?

     —    Keturias dienas.

     —    Keturias dienas?! Ar žmogus gali tiek ištverti?

     —    Tai nesunku rekolekcijose.

     —    O kas gi yra tos rekolekcijos?

     —    Nelengva duoti trumpą ir aiškų atsakymą. Nei tyla, nei užsidarymas nėra patys esminiai dalykai rekolekcijose. Jie yra labai svarbūs, bet nėra lemiantys dalykai. Rekolekcijos yra darnus junginys maldų, mąstymų, savęs įžvalgų, pasitarimų su vadovu. Kai pas mus apsigyvensi, — turėsi progų kasmet atlikinėti rekolekcijas. Tuomet gerai suprasi, nes pats jas išgyvensi.

     Tikrai labai gerai pasakyta. Rekolekcijas reikia pabandyti, reikia išgyventi. Šio straipsnio tikslas yra šiek tiek supažindinti su rekolekcijomis tuos, kurie niekad nebūtų jų atlikę, o tiems, kurie jas praktiškai pažįsta, yra naudinga turėti ir teorinių duomenų.

Skaityti daugiau: ŠIEK TIEK APIE REKOLEKCIJAS

         Kai lietuviai jėzuitai 1948 m. įsteigė savo rezidenciją Čikagoje, ji buvo pavadinta Maria della Strada vardu. Žmonėms šis vardas atrodė keistas, jie nesuprato, dėl ko jėzuitai jį pasirinko. Pavadinimą Maria della Strada (itališkai paprastai sakoma Madonna della Strada) lietuviškai sunku išversti. Gal tiksliausias žodinis vertimas būtų: Kelioarba Gatvės Marija.Žinoma, lietuviui toks pavadinimas nebūtų priimtinas. Kai kurie mėgino versti: Pakelės Marija. Betir šis pavadinimas neatitinka originalo prasmės. Tad kun. K.J. Ambrasas, S.J., rašydamas apie tą šv. Ignaco ir pirmųjų jėzuitų labai vertinamą ir gerbiamą Marijos (Madonna della Strada) paveikslą, jį pavadino Kelrodės Mergelės Marijos paveikslu, buvusiu to paties vardo bažnytėlėje Romoje. Čia beveik pažodžiui perspausdinsime tą minėtą K.J. Ambraso, S.J., straipsnį apie šį paveikslą ir bažnytėlę.

Redakcija

 Jėzuitai jaučia ypatingą prieraišumą Švč. Kelrodei Mergelei Marijai. Mat Romos bažnyčia šį vardą yra perėmusi iš Draugijos pirmosios bažnyčios, kurią šv. Ignacas su pirmaisiais jėzuitais pasirinko savo apaštalavimui.

    1538 m. rudenį šv. Ignacas su būreliu bičiulių atžygiavo į tuščią Frangipani dvaro namą netoli Torre del Melangolo, visiškai netoli nuo šios Kelrodės Marijos bažnyčios. Šioje bažnyčioje šv. Ignacas su kitais jėzuitais dažnai laikydavo Mišias, klausydavo išpažinčių, sakydavo pamokslus ir mokydavo romiečių vaikus katekizmo. Kun. Petras Codacio, labai gerbęs šv. Ignacą ir kitus jo sekėjus, džiaugėsi galįs jiems leisti pasinaudoti šia bažnytėle.

Skaityti daugiau: Švenčiausioji Mergelė Marija - Kelrodė

Kun. S. Tamkevičius, S.J.

T. Stanislovas Gruodis, S.J.

     Tėvas Stanislovas Gruodis, S.J., gimė 1896 m. vasario 12 d. Pabaisko parapijoje (Ukmergės apskr.), Bogužiškių kaime. Jo tėvai buvo giliai religingi ir augino gausią šeimą — keturis sūnus ir keturias dukras. Motina Stasiuką paruošė pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Ukmergės mokykloje mokiniai buvo rusinami: skiepijama ištikimybė carui ir šlovinami rusų užkariavimai. Lankydamas Ukmergės gimnaziją,

     Stanislovas daug dėmesio skyrė dvasiniam gyvenimui; jį žavėjo kunigo idealas. 1915 m. jam teko pasitraukti su daugeliu kitų lietuvių į Voronežą. Čia aukso medaliu baigė gimnaziją, bet pasirinko ne kunigystės, o pasauliečio kelią: Petrograde pradėjo studijuoti mediciną. Labai greitai suprato, kad ne čia jo kelias; jaunuolio mintys pastoviai krypsta į kunigystę. 1918 m. per frontą Stanislovas grįžta į Lietuvą. Čia mokytojauja, dalyvauja Steigiamojo Seimo veikloje ir galutinai apsisprendžia tapti kunigu. 1922 m. įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos - Filosofijos fakultetą. Idealistui jaunuoliui čia viskas patinka: ir griežta Seminarijos tvarka, ir bičiuliški tarpusavio santykiai.

     1925 m. birželio 25 Stanislovas gauna kunigystės šventimus, o sekančiais metais siunčiamas į Vokietiją studijuoti moralinės teologijos. Čia Dievas jauną kunigą pakviečia dar labiau siekti krikščioniškų vertybių: 1927 m. Zerenberge pradeda noviciatą Jėzaus draugijoje. Po dvejų metų Valkenburge (Olandijoje) padarė pirmuosius vienuoliškus įžadus. Studijos 1932 m. buvo apvainikuotos daktaratu. Sugrįžęs į Lietuvą, tais pačiais metais pradeda dėstyti moralinę teologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Darbą lydėjo sėkmė.

Skaityti daugiau: T. STANISLOVAS GRUODIS, S.J. (1896- 1990)

Kun. K.J. Ambrasas, S.J.

     Į šį klausimą galėtume atsakyti šitaip: Kristus prikaltas prie kryžiaus trimis vinimis. Tą iškalbingą ir kartu nepaprastai lakonišką Jėzaus Vardo monogramą su trimis vinimis pasirinko jėzuitai, kuriems prieš 450 metų, t.y. 1540 rugsėjo 27, popiežius Paulius III oficialiu raštu (bule) “Regimini militantis Ecclesiae” patvirtino Šv. Ignaco įsteigtą jėzaus draugiją, arba jėzuitų ordiną. Šiemet, 1991 metais, sueina lygiai 500 metų nuo šios Draugijos įsteigėjo šv. Ignaco gimimo dienos. Šiom dviem jubiliejinėm datom Jėzuitų ordinas paskelbė Šventojo Ignaco metus, kurie prasidėjo 1990 rugsėjo 27 ir baigsis 1991 liepos 31. Taigi šio ordino herbe raidės IHS ir trys vinys — jėzuitų dažnai vartojamas simbolis, graikų kalbos pirmosios trys Jėzaus vardo raidės, matomos ne tik bažnyčių fasaduose, bet ir neretai ordino leidinių viršeliuose, altorių priekyje ir kituose šiai Draugijai priklausančiuose atributuose. Štai kodėl ši vienuolija, Jėzaus Draugija, lotyniškai Societas Iesu, kurių santrumpą-pirmąsias raides, S.J. — galima pamatyti šiai bendruomenei priklausančių narių parašo ar pavardės pabaigoje. Tai žmonės, savo gyvenimą, veiklą, savo norus ir potroškius prikalę trimis įžadais: neturtu, paklusnumu ir skaistybe. Štai kodėl jėzuitų gyvenimo idealo viršūnė, jų “gyvenimo būdas reikalauja būti nukryžiuotiems pasauliui ir kad pasaulis būtų mums nukryžiuotas. Turi būti nauji žmonės, išsinėrę iš savo įgeidžių ir persiėmę Kristumi: mirę sau, gyvenantys teisingumui. Kaip sako šv. Paulius, “turim būti regimi Dievo tarnai ir dirbdami, ir naktimis budėdami, pasninkaudami ir būdami skaistūs, mokslo vyrai, labai pakantūs ir malonūs, kupini šv. Dvasios, neveidmainingos meilės, skelbiantys tiesos žodį; apsiginklavę teisybės ginklais, palankiomis ir nepalankiomis sąlygomis gerbiami ir niekinami, tiek turėdami gerą vardą, tiek kęsdami nešlovę; pagaliau, kai sekasi ir kai nesiseka, patys veržiamės dideliais žingsniais dangiškojon tėvynėn, ir, kiek tik galėdami, skatiname ir kitus visada sieku kuo didžiausios Dievui garbės”. Štai kodėl šios bendruomenės, įkurtos prieš puspenkto šimtmečio ir dabar lig šių dienų paplitusios po 113 pasaulio šalių ir 1990 sausio mėnesį turėjusios 24.618 savo narių, gyvenimo ir veiklos šūkis —    didesnei Dievo garbei — D.D.G. (lotyniškai —    ad maiorem Dei gloriam A.M.D.G.). Iš minėto skaičiaus — 17.502 kunigai, besirengią kunigystei — scholastikai — 3.994 ir broliai —    3.122. Kaip žingsniavo daugiau nei šimtą narių šiuo metu turinti labai nedidelė jėzuitų šeimos dalis — Lietuvos Jėzaus Draugijos nariai?

Skaityti daugiau: KUR ĮKALTOS TRYS VINYS (Žvilgsnis į Lietuvos jėzuitų žingsnius)

Kun. J. Boruta, S.J.

Jėzaus Draugija — kelias į šventumą

     Jau nuo seniai sakoma, kad jėzuitai pasižymi mokslu, bet daugelis jų yra pasiekę net Bažnyčios pripažinto šventumo. Iki šiol 42 jėzuitai yra paskelbti šventaisias ir 138 palaimintaisiais. Galime džiaugtis, kad ir mūsų Lietuvos provincijoje buvo ir yra šventų vyrų. Lietuvos provincijai priklausęs kun. Andrius Bobola (1591-1657), kankinys, yra paskelbtas šventuoju. Maždaug tuo pačiu metu gyvenęs Kinijos apaštalas Andrius Rudamina (1596-1631) ir Lietuvoje neseniai miręs kun. Pranas Masllionis (1902-1980) buvo pasižymėję šventu gyvenimu. Rengiamasi juodu pristatyti beatifikacijai. Taip pat daugelis Lietuvos žmonių šventuoju laiko ir kun. Karolį Garucką (1908-1979). Apie Andrių Rudaminą ir Karolį Garucką jau buvo seniau 'Laiškuose lietuviams' rašyta, dabar duodame straipsnį apie kun. Praną Masilionį.

Red.

     1569 m. į Lietuvą atvykę pirmieji jėzuitai protestantizman grimztančioje visuomenėje savo veiklą pradėjo eucharistinio pamaldumo atnaujinimu. Jų šūkis ir veiklos gairės buvo: Katalikiško tikėjimo gaivinimas, remiantis Eucharistija.

Pranciškus Masilionis, S.J.

     Po keturių šimtų metų kitas Šv. Ignaco dvasios vyras T. Pranciškus Masilionis ateistinio siautėjimo metais kelia kraštą iš religinio nežinojimo tamsos, organizuodamas eucharistinį sąjūdį.

Skaityti daugiau: T. PRANCIŠKUS MASILIONIS, SJ. (1902 -1980)

     Kodėl aš tapau kunigu? Dažnai ir pats sau keldavau šį klausimą. Kai dar buvau visai jaunas, užėjęs į bažnyčią, dažnai jausdavau savotišką sielos pakilimą, patraukimą, bet iš jos išėjęs, viską pamiršdavau. Mane labiausiai traukdavo gamtos grožis. Malda mano vaikystės gyvenime buvo retas dalykas, nes niekas neduodavo pavyzdžio: mamytė buvo mirusi, o seserys ir broliai apie tai nekalbėdavo. Tėvas, nos ir aklai tikintis, niekada neprimindavo kalbėti maldų. Nors namuose ir kabėjo kryžius bei keli religiniai paveikslai, bet greičiausiai į juos niekas nekreipdavo dėmesio. Taip buvo, taip atrodė, taip reikėjo. Kai vėliau mokykloje ir gimnazijoje kapelionas kalbėdavo apie religiją, daug dėmesio nekreipdavau. Šiek tiek pamokas paruošdavau, nes iš tikybos visuomet būdavo rašomi penketukai. Kai vėliau pradėjau lankyti ateitininkų ir skautų susirinkimus, kildavo visokių klausimų ir problemų.

Jonas Kubilius, S.J.    A. Kezio nuotr.

     Mokykloje visur buvau laikomas geru, padoriu mokiniu. Gal daugiau dėl baimės ir nedrąsos, negu dėl apgalvoto susilaikymo, nebuvau išdykęs. Nebuvau ir labai blogo charakterio, nes visur ir visada tiek mano bendraamžiai, tiek ir suaugusieji mane mielai priimdavo. Taip pat nebuvau ir labai kvailas. Mokyklose, jei ne visuomet, bet dažniausiai eidavau pirmuoju mokiniu ir lengvai išlaikydavau egzaminus. Visada būdavau užsidaręs, nes galvojau, kad niekas man nepadės ir kad pats turiu nuspręsti, ką daryti. Rodos, nebuvau ir melagis, bet ir taip pat nenorėjau, kad kiti kištųsi į mano dvasinį pasaulį. Dažnai vartodavau dviprasmę kalbą. Nemėgau ir dabar nemėgstu kalbėti apie kitą žmogų. Nemažai kartų savo gyvenime buvau patyręs, kad yra daug geriau nutylėti, pamąstyti ir palaukti — tai tikrai yra visais atvejais geriau. Ar esant tokio charakterio, yra gerai būti kunigu — nežinau, bet man atrodo, kad gerai. Agresyvumo neturėjimas yra geras dalykas, bet kartu ir didelis trūkumas. Vienu žodžiu — toks buvau, toks maždaug ir dabar esu.

Skaityti daugiau: Iš Jono Kubiliaus, S.J. prisiminimų

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J.

"Jėzuitas": Semantinė žodžio evoliucija

     Paprastai žodynai pateikia dvi žodžio “jėzuitas” reikšmes: 1. Jėzaus draugija, šv. Ignaco Lojolos įsteigta religinė bendruomenė;

     2. suktas, apgaulingas, veidmainiškas žmogus. Tokia lengvapėdiška žodyno apybraiža daugelio priimama be jokių rezervų, įsisąmoninama ir kartojama kitiems. Tik giliau pastudijavus šio žodžio kilmę, vystymąsi ir manipuliaciją, įmanoma išsikapstyti iš negeistino įpročio.

     Žodis jėzuitas nebuvo sukurtas šv. Ignaco ir jo įsteigtos Jėzaus vardo draugijos. Iš tikrųjų pirmieji jėzuitai to vardo ne tik nesisavino, bet net vengė. Žodžio jėzuitas nerasime nei ordino įstatuose, nei oficialiuose dokumentuose, išleistuose nuo pat popiežiaus Pauliaus III-jo patvirtinimo 1540 metais iki 1975 m. Ordino įstatuose, parašytuose šv. Ignaco, terandamos tik tokios ar panašios frazės: “kiekvienas mūsų vienuolijos narys...” Net Švento Sosto dokumentuose iki pat mūsų laikų tevartojami išsireiškimai jėzuitams apibūdinti yra: “kunigai... broliai... Jėzaus draugijos dvasininkai” ir “šv. Ignaco sūnūs”.

     Pietinės Europos gyventojai nuo pat ankstyvųjų įsikūrimo dienų Jėzaus draugijos narius vadino įvairiais vardais. Laiške, rašytame į Ispaniją, brolis Araoz rašo: “Kai kas mus vadina ignacais, kiti popiežistais, apaštalais, teatinais ar net reformuotais dvasininkais”. Romėnai juos mėgo vadinti “reformuotaisiais dvasininkais” arba dar dažniau — teatinais, nors taip vadinant, jėzuitai buvo maišomi su kitu vienuolijos ordinu, įsteigtu 1524 m. Gaetano da Tiene ir kardinolo Giampietro Carafa, busimojo popiežiaus Pauliaus IV. Portugalijoje jėzuitai buvo vadinami apaštalais, pagal šv. Pranciškų Ksaverą, apaštalavusį Indų salose.

Skaityti daugiau: Kalba

     1990 m. dr. Juozas ir dr. Viktorija išleido prieš dešimt metų Lietuvoje mirusio savo brolio kun. Pranciškaus Masilionio, S.J., eilėraščių knygą “Per aukas į garbę”, redaguotą kun. J. Kidyko, S.J. Knygos pradžioje išspausdintas įvadinis žodis “Ką čia rasite”, o pabaigoje — “Biografija”.

     Taigi — ką čia rasime? Skaitydami knygą, randame čia 116 eilėraščių, suskirstytų į 8 skyrius: “Amžinybės rytas” (11 eil.), “Pranašai, nusidėjėliai, šventieji” (11), “Šv. Romualdas” (17), “Kalėdų legenda” (23), “Jaunoms širdims” (11), “Šventės” (11), “Tėviškės upeliai” (9) ir “Rožės iš kiemo” (23).

     Autorius yra ne poetiškų vaizdų kūrėjas, o fabulos pasakotojas. Visuose jo eilėraščiuose jaučiama fabulos gija, bet neabejotini pasakojamojo pobūdžio eilėraščiai sudėti į antrą, trečią, ketvirtą ir penktą skyrius. Žvilgterėkime trumpai į juos.

     Skyriuje “Pranašai...” yra 11 eilėraščių, ir visi jie turi savas temas, savas fabulas. Čia pasakojami atskiri įvykiai iš Jeremijo, Ezekielio, šv. Jono Krikštytojo, šv. Petro, šv. Magdalenos, latro ir kt. gyvenimo. Kiti trys skyriai (Šv. Romualdas, Kalėdų legenda, Jaunoms širdims), nors turi daugybę atskirais pavadinimais eilėraščių, nė vienas nėra savarankiškas, o kiekvienas iš jų tęsia vieną ir tą pačią fabulą.

     Kas gi buvo tas šv. Romualdas, kuriam autorius skiria net 17 eilėraščių. Iš pridėtų komentarų paaiškėja, kad jis yra X-XI a. asmuo, benediktinų ir Bažnyčios reformatorius — atnaujintojas, kamaldulas. Lietuvoje kamaldulų vienuolynas buvo Pažaislyje. Autorių sužavi Romualdo asmenybė. Jis, kunigaikščio sūnus, apvainikuotas būti tėvo įpėdiniu, pasitraukia iš jam skirtos puotos, iš sėkmingos medžioklės, pagautas ekstazės, mato, “koks jo tikslas, kam gyvena” (87). Atsisveikinęs su pilim, apsigyvena pas atsiskyrėlį, pradeda veiklą tarpe tų, kurie

     Nors krikštyti, tačiau be Kristaus!
     Galbūt tik vardą Jo pažįsta (91)

Skaityti daugiau: "Per aukas į garbę"

Šv. Ignacas ir danguje veda rekolekcijas...

    Vienas doras, pamaldus žmogus mirė ir šv. Petro buvo įleistas į dangų. Ten jis sutiko jau anksčiau mirusį savo artimą bičiulį, kuris jam, kaip naujam atvykėliui, pasisiūlė pavedžioti po dangų ir parodyti dangaus įžymybes, kurios jam įdomiausios. Pirmiausia jis norėjo pamatyti savo labiausiai gerbiamus ir mylimus šventuosius. Sako, “aš buvau pakrikštytas švento Pranciškaus vardu, tai noriu jį ir pamatyti”. Gerai, patraukė abu debesų kalneliais ir kloniais, priėjo gražią aikštelę, ten ir rado šv. Pranciškų sėdintį. Apie jį stirnelės bėgioja, paukšteliai skraido, čiulba, margi drugeliai plazdena, o šv. Pranciškus juos paglosto, su jais kalbasi. Gražu, visai taip, kaip kažkuriame paveiksle nupiešta.

     —    Ar dar kurį šventąjį norėtumei pamatyti? — klausia dangaus senbuvis.

     —    Aš esu girdėjęs apie tokį nepaprastai išmintingą Bažnyčios daktarą šv. Tomą Akvinietį. Kažin, ar ir jį galima sutikti?

     —    Galima, kodėl ne.

     Abu eina dangaus rūmų ilgais skliautuotais koridoriais ir prieina didžiulę salę, kurios pasieniuose iki pat aukštų lubų lentynų lentynos, prikrautos knygų. Salės viduryje didžiulis rašomasis stalas, apkrautas knygų ir kitokių raštų šūsnimis, už kurių matoma tik plika šventojo galva ir girdėti braškanti žąsies rašomoji plunksna — šv. Tomas Akvinietis ir toliau rašo. Įspūdinga, įspūdinga.

     —    Tai dar kurį šventąjį nori sutikti?

     —    Kai dar gyvenau žemėje, teko pažinti tokius labai veiklius, labai “svietavus” vienuolius, vadinamus jėzuitais. Jie labai skyrėsi nuo kitų vienuolių. Girdėjau, kad juos įsteigė kažkoks karininkas Ignacas Lojolą. Tai aš norėčiau su juo susipažinti ar bent jį pamatyti.

     —    Ne, to tai negalima padaryti.

     —    O kodėl gi? Su kitais šventaisiais juk galėjome susitikti.

     —    Matai, šventasis Ignacas dabar yra labai užimtas.

     —    Ką gi jis taip veikia?

     —    Švenčiausiai Trejybei rekolekcijas veda!

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Jau 50 metų, kai Vatikanas duoda radijo transliacijas į Lietuvą. Dabar Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjas yra kun. Vincas Pupinis, S.J. Jam talkininkauja maždaug prieš metus iš Lietuvos atvykęs kun. Kazimieras J. Ambrasas, S.J.

■    Lietuvių katalikų akademijai sudarytas fondas, įnešus sumą pinigų į Vatikano banką. Iš fondo palūkanų kasmet bus galima išleisti vieną ar dvi knygas, ugdančias lietuviuose krikščioniškąją ideologiją. Tuo pasirūpino prel. Juozas Prunskis. Akademijai vadovauja kun. Antanas Liuima, S.J.

■    Šių metų vasario mėn. 5 d. Romoje mirė buvęs Jėzaus Draugijos generolas T. Pedro (Petras) Arrupe, S.J. Jis buvo laikomas vienu iš įtakingiausių jėzuitų generolų. Dėl kai kurių savo pažangių idėjų jis kartais turėdavo mažų nesutarimų su popiežium. 1981 m. T. Arrupe buvo suparaližuotas. Laikinai jo pareigas ėjo T. Paulius Dezza, S.J., iki 1983 m., kada T. Arrupe galutinai atsisakė generolo pareigų, o jo vieton buvo išrinktas olandas jėzuitas Peter-Hans Kolvenbach.

Jėzuitų generolo T. Arrupe atsistatydinimas buvo pirmas toks atvejis visoje jėzuitų istorijoje. Jėzuitų generolas yra renkamas visam amžiui. T. Arrupe mirė, sulaukęs 83 m. amžiaus.

■    Lietuvoje yra likę penki kunigai ir keli broliai iš tų jėzuitų, kurie buvo įstoję dar nepriklausomybės laikais. Štai tie kunigai (skliausteliuose jų amžius): Romualdas Blažys (90), Jonas Danyla (85), Jonas Kukta (85), Alfonsas Petronis (82), Antanas Šeškevičius (77). Visi kiti jau yra įstoję okupacijos metais.

Skaityti daugiau: Įvairybės

JĖZUITŲ ORDINO VYRIAUSIEJI VADOVAI — GENEROLAI

     Vyriausieji jėzuitų vadovai yra vadinami generolais.    Jie renkami visam gyvenimui. Čia pateikiame jų sąrašą, kuriame nurodoma kiekvieno vardas, pavardė, tautybė, kiek metų turėdamas buvo išrinktas ir nuo kurių iki kurių metų buvo generolas. Jie gyvena Romoje.

     Šv. Ignacas Lojolą, ispanas, baskas, 50    1541-1556
     Diego Lainez, ispanas, 46    1558-1565
     Šv. Pranciškus Borja, ispanas, 55    1565-1572
     Everardo Mercuriano, belgas, 59    1573-1580
     Claudio Aquaviva, italas, 38    1581-1615
     Muzio Vitelleschi, italas, 52    1615-1645
     Vincentas Carrafa, italas, 62    1646-1649
     Pranciškus Piccolomini, italas, 67    1649-1651
     Aleksandras Gottifredi, italas, 57    1652-1652
     Gosvino Nickel, vokietis, 70    1652-1661
     Jonas Paulius Oliva, italas, 64    1661-1681
     Karolis de Noyelle, belgas, 67    1682-1686
     Tirso Gonzalez, ispanas, 66    1687-1705
     Michelangelo Tamburini, italas, 58    1706-1730
     Pranciškus Retz, bohemas, 58    1730-1750
     Ignacas Visconti, italas, 69    1751-1755
     Luigi Centurione, italas, 67    1755-1757
     Lorenzo Ricci, italas, 58    1758-1773

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas