LEONAS ZAREMBA, S.J.
Kartą vienas jaunuolis ruošėsi įstoti į gimnaziją. Ši mokslo įstaiga turėjo ir savo bendrabutį mokiniams. Mokyklos direktorius aprodinėjo jaunuoliui pastatus. Kai jie prisiartino prie bendrabučio skyriaus, direktorius pasakė, kad jis nenori trukdyti bendrabutiečiams. Jie šiuo metu atlieka rekolekcijas, visą laiką tyli. Januolis paklausė:
— Kiek laiko jie tylės?
— Keturias dienas.
— Keturias dienas?! Ar žmogus gali tiek ištverti?
— Tai nesunku rekolekcijose.
— O kas gi yra tos rekolekcijos?
— Nelengva duoti trumpą ir aiškų atsakymą. Nei tyla, nei užsidarymas nėra patys esminiai dalykai rekolekcijose. Jie yra labai svarbūs, bet nėra lemiantys dalykai. Rekolekcijos yra darnus junginys maldų, mąstymų, savęs įžvalgų, pasitarimų su vadovu. Kai pas mus apsigyvensi, — turėsi progų kasmet atlikinėti rekolekcijas. Tuomet gerai suprasi, nes pats jas išgyvensi.
Tikrai labai gerai pasakyta. Rekolekcijas reikia pabandyti, reikia išgyventi. Šio straipsnio tikslas yra šiek tiek supažindinti su rekolekcijomis tuos, kurie niekad nebūtų jų atlikę, o tiems, kurie jas praktiškai pažįsta, yra naudinga turėti ir teorinių duomenų.
Kas yra rekolekcijų autorius? Juo yra laikomas šv. Ignacas Lojola, ispanas baskas. Jis gyveno pirmoje šešioliktojo amžiaus pusėje. Sužeistas kautynėse, pakeitė savo gyvenimą. Palikęs karininko tarnybą, sunkiomis sąlygomis studijavo ir buvo įšventintas į kunigus. Visą savo gyvenimą nukreipė į apaštalavimą ir įsteigė jėzuitus, oficialiai vadinamus JĖZAUS DRAUGIJA. Tai, ką jis pats pergyveno, užrašė knygelėje, kurią pavadino EJERCICIOS ESPIRITUALES, tai ir yra rekolekcijos, raidiškai — DVASINĖS LAVYBOS. Šv. Ignaco mintis buvo ta, kad ir kiti žmonės pasinaudotų jo patirtais dvasios reiškiniais, nes žmonių sielos, nors pirmu požiūriu ir labai skirtingos, iš esmės yra tos pačios, ar bent labai panašios. Knygelė, — ją drąsiai vadiname tik knygele, — neparašyta skaitymui, pvz., rekolektantui pačiam vadovautis. Ji parašyta vadovaujančiam, direktoriui, davėjui. Bet ir rekolekcijų davėjas labai apsiriktų, jei manytų, kad galima vadovauti rekolekcijoms, jų gerai pačiam neatlikus ir nepastudijavus.
Priešingai dažnai vyraujančiai populiariai nuomonei, mąstymai apie mirtį, teismą, amžinybę nėra esminiai. Gali būti visai neduodami; taip pat gali būti duodami labai sėkmingai. Vadinamos pirmosios savaitės esminiai mąstymai yra apie nuodėmę, nes tai yra pasipriešinimas Dievo valiai. Pilnose rekolekcijose neapleidžiama mąstymo apie pragarą. Mąstymų tvarką ir temas parenka rekolekcijų vedėjas, stengdamasis prisitaikyti prie rekolektantų fizinių ir dvasinių savybių. Taip pat esminis dalykas yra pajusti, labai gyvai pajusti, išgyventi, kad Dievas yra gailestingas. Susitaikymo sakramentas yra taip pat esminis pirmosios savaitės elementas. Populiariai visi taip maždaug ir įsivaizduoja rekolekcijas. Žinoma, prieš šiuos mąstymus paprastai būna svarstymai apie žmogaus tikslą. Įdomus dalykas, kad nepaprastai gili, nors ir trumputė, santrauka apie žmogaus tikslą buvo parašyta ir įdėta į rekolekcijų knygelę daug vėliau. Šv. Ignacas jau buvo pats atlikęs, paties Dievo vadovaujamas, rekolekcijas, keliavęs į Šventąją Žemę, atlikęs literatūrines studijas ir tuo metu bestudijuojąs filosofiją.
Pilnos rekolekcijos užtrunka apie mėnesį laiko. Jos padalintos į vadinamas savaites, bet ne kalendorine prasme ir ne vienodo ilgumo. Pirmoji savaitė, apie kurią tik ką užsiminėme, yra tik pradžia. Tai tik nusikratymas nuodėmės pančių, išsilaisvinimas iš piktojo vergijos ir pasiruošimas išgirsti Dievo balsą. Vieno rekolekcijų komentatoriaus posakiu — tai DEFORMATA REFORMARE, (Tai, kas sugadinta ir iškreipta, — atitaisyti, sutvarkyti).
Po šios pirmosios savaitės pereinama į pozityvią programą. Visas dėmesys nukreipiamas į Jėzų Kristų. “Jūsų vienintelis mokytojas yra Kristus” (Mato 23,10). “Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti” (Apd. 4,12). Jėzus mokė žmones savo pamokslais, darbais, visu savo gyvenimu.
Antrojoje savaitėje mąstomas Jėzaus gyvenimas tiesiog iš Evangelijos. Mąstymų kryptis ne bet kokia; ji diriguojama, kad mes savo gyvenimą sutapatintume su Jėzaus gyvenimu, kiek mums šiomis konkrečiomis sąlygomis yra galima ir būtina. Stebime Jėzų, kad Jis taip ir taip pasielgė. O kaip mes turime gyventi ir elgtis? Ko Dievas iš mūsų nori? Kokia Jo valia? Šios vadinamos antrosios savaitės tikslas ir yra suderinti savo gyvenimą su Kristaus gyvenimu. Naudojantis to paties komentatoriaus žodžiais: REFORMATA CONFORMARE (Tai, kas ištaisyta ir sutvarkyta, — pritaikyti ir suderinti su Kristumi).
“Pasėlys ant uolų — tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų — nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola” (Mato 13, 20ss). Stebėdamas Kristų, žmogus negali nesusižavėti tokia asmenybe. Bet nepakanka vien tik to susižavėjimo. Gyvenimas yra kova, bandymai, sunkenybės. Kad rekolektantas nepabūgtų ir nepalūžtų, trečiojoje savaitėje mąstoma apie Kristaus kančią. “Kristaus kančia, stiprink mane!” Rekolekcijos nėra iliuzijų gaudymas, bet pasiruošimas realiam gyvenimui. Liekant prie to paties komentatoriaus: CONFORMATA CONFIRMARE (Tai, kas buvo pritaikyta ir suderinta, sutvirtinti).
Pilnosios rekolekcijos užbaigiamos ketvirtąja savaite. Čia mąstoma apie Jėzaus prisikėlimą, Jo pasirodymus mokiniams ir apie Jo žengimą į dangų. Prisikėlęs Kristus daugiau nebemiršta, mirtis Jam nebeturi galios. Jo kūnas sudvasintas, perkeistas. Rekolektantas turi pasijusti tikru krikščioniu, nes tikras krikščionis yra naujas kūrinys. Tikras krikščionis gyvena pasaulyje, bet jis ne iš šio pasaulio ir ne šiam pasauliui. Viskas yra Dievui Kristuje. Normaliai ši vadinamoji ketvirtoji savaitė būna trumpiausia, bet ji vainikuoja visas kitas. Rekolekcijų komentatorius tai vadina: CONFIRMATA TRANSFORMARE. (Tai, kas buvo sutvirtinta, turi būti perkeista, transformuota).
Ne visi gali skirti mėnesį laiko tokioms dvasinėms lavyboms. Laimingi tie, kurie taip gali ir kurie tikrai gerai atlieka pilnas rekolekcijas. Negalintiems būna sutrumpinamas laikas, prisitaikoma prie sąlygų. Tinkamiausia vieta bet kokioms rekolekcijoms yra specialūs rekolekcijų namai, bet yra galima bet kokia vieta. Galima taip sutvarkyti reikalus, kad ir gyvenant įprastose sąlygose atliekamos pilnos rekolekcijos. Rekolekcijos būna duodamos slapta net koncentracijos lageriuose ir kalėjimuose. Rekolekcijos labai elastiškos.
Rekolekcijas šv. Ignacas naudodavo padėti žmonėms apsispręsti pašaukimuose ar kituose labai svarbiuose gyvenimo reikaluose. Taip pat rekolekcijos tinka krikščioniškam gyvenimui ugdyti. Nedaug yra taip konkrečių, taip praktiškų ir taip gerai susistemintų priemonių, kaip pilnos, autentiškos rekolekcijos. Čia sujungiamos visos priemonės, praktikuotos jau nuo pirmųjų krikščionybės laikų. Išeinama, tam tikra prasme, į dykumą (atskiri rekolekcijų namai); praktikuojama tyla, kad ryškiau girdėtųsi Dievo balsas; praktikuojama atgaila; pasivedama vadovo priežiūrai, dalyvaujama liturgijoje. Šių dalykų rekolekcijų autorius neišrado; jie buvo seniai žinomi ir praktikuojami. Šv. Ignaco nuopelnas yra tik tas, kad jis viską sutelkė į nuostabų derinį, aiškią sistemą.
Šv. Pranciškus Salezietis yra pasakęs, kad (jau jo laikais, t.y. XVI — XVII šimtmetyje) daugiau yra atsivertimų, negu raidžių šioje šv. Ignaco rekolekcijų knygelėje. Tai labai charakteringas Bažnyčios daktaro sprendimas. Nėra nė vieno, kurs, atlikęs pilnas, ar santraukines, ar bent dalines rekolekcijas, nesidžiaugtų, nedėkotų Dievui už gautas malones. Oficialiai Bažnyčios patvirtinta ir rekomenduota, išversta į įvairias kalbas, maža rekolekcijų knygelė yra tapusi viena iš krikščioniškų klasikų veikalų.