religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1991/VASARIS - FEBRUARY / VOL. XLII, NO. 2
|
37 |
Liet. Kardinolas, Arkivysk., Vysk. |
|
|
41 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
43 |
V. Bagdanavičius, M.I.C. |
|
|
47 |
Chiara Lubich |
|
|
48 |
K.J. Ambrasas, S.J. |
|
|
51 |
Nina Gailiūnienė |
|
|
55 |
Kostas Paulius |
|
|
57 |
Danutė Bindokienė |
|
|
60 |
Gediminas Vakaris |
|
|
63 |
A.R. |
|
|
64 |
Algirdas Sabaliauskas |
|
|
67 |
Red. |
|
|
68 |
Red. |
|
|
69 |
Red. |
|
|
69 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš neseniai išėjusios knygos “Lithuanian celebrations — Lietuvių šventės”.
Viršelio piešinys — dail. Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
“Šeima— Tautos ir Bažnyčios ląstelė”.
“Šeima— namų Bažnyčia”.
Šie plačiai paplitę neginčijami posakiai išreiškia tvirtą žmonių įsitikinimą šeimos svarba asmeniui, visuomenei, tautai, valstybei ir Bažnyčiai. Šeimoje — tėvų, brolių, seserų meilės aplinkoje darniai skleidžiasi vaiko asmenybė. Vyresniųjų pavyzdys, bendravimas su jais išmoko žmogiškai gyventi ir dorai apsispręsti. Darni šeima padeda sėkmingai pereiti per brendimo audras, kai nebe vaikas ir dar ne suaugusis ir maištauja, ir glaudžiasi, ir nori būti suprastas, pats savęs gerai nesuprasdamas.
Kas, išsiugdęs jaunystės metais kilnią pasaulėžiūrą, gerą ir tvirtą charakterį, susiranda tokį patį gyvenimo draugą ar draugę ir sukuria naują Dievo palaimintą šeimą — laimingas! Kartu su rūpesčiais ir pareigomis jam teks ir daug labai gražių džiaugsmų. O palinkęs po metų ir darbų našta, neliks vienišas, nes iki pat amžinybės slenksčio ir dar toliau palydės jį gerų vaikų globa ir meilė.
Nuostabi yra Viešpaties Dievo meilė žmogui. Šv. Rašte ji jautriai pavaizduota tėvo ir motinos meilės kūdikiui vaizdais. “Kaip tėvas kad kūdikį kelia prie skruosto... Argi gali
Atstatytųjų Trijų kryžių šventinimo vakarą Juozo Polio nuotr.
motina kūdikį savo užmiršti, — bet jeigu ir ji jį užmirštų, aš tavęs neužmiršiu...” (Plg. Iz 49,15).
Kęstučiui ir Birutei dėkojame už Vytautą Didįjį, Kazimierui ir Elzbietai — už šventąjį Kazimierą, Karoliui Juozapui ir Emilijai Vojtyloms — už Joną Paulių II. Dėkojame spaudos draudimo laikų motinoms, prie ratelio iš maldaknygės išmokiusioms savo vaikus lietuviškas raides pažinti, ir tėvams, maldaknygę, kalendorių, elementorių per sieną nešusiems, slėpusiems ir už juos kentėjusiems. Tvirtoms, doroms šeimoms esame dėkingi už perteiktą protėvių dvasią ir šiandieninio Atgimimo darbininkams; dėkingi ištvermingoms katalikiškoms šeimoms, išpuoselėjusioms tikėjimo ugnelę žvarbiems valstybinio ateizmo vėjams pučiant.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VYSKUPŲ KONFERENCIJA SKELBIA KRIKŠČIONIŠKOS ŠEIMOS METUS
Vytautas Kasniūnas
Kai kam Tu esi besisukančiame žemės globuse
Tik mažas mažutėlis taškas, taškelis...
Kai kas mėgindavo žemėlapyje piršto galu prispausti.
Kaimynai iš visų pusių grobstė žemės plotus,
Jie kardais kapojo Tavo vardo raides-
Jį iškraipytai rašė, pritaikydami savo kalbai...
Ir lenkai, ir nuožmūs vokiečiai, ir viskuo vis alkani rusai,
Ir švedas kaimynas kardo smūgių nesigailėjo—
Nelaimėje esant, skandino vandens laše,
Ne dėl to, kad Tu mažytis žemėlapio taškas,
Bet kad Tu dvasios milžinų žemė,
Kad Tavo sūnūs ir dukros —
Herojų prosenelių, senelių, tėvų herojai vaikai.
Lengva globuse įsprausti svetimą vardą ir vėliavą —
Popieriuje įsmeigti adatą su savo vardu,
Bet ne Lietuvoje, kur jos vardas žemėje granite įrašytas,
Ir upėse, ežeruose, Baltijos jūroje, laukuose, miškuose.
Kur tik priešas žengia — ten uola,
Lyg suakmenėję dvasios milžinai ir herojai —
Šaltinio versmėmis trykštantis genties kraujas,
Kurių širdys užu plieną stipresniais šarvais apdengti...
Ten visur Lietuva-lietuvis ir didelis, ir mažas,
Taikios, kilnios tautos, taikūs ir kilnūs vaikai,
Širdingi, draugiški iš tėvynės meilės sėklų išaugę...
(Pagal Motiejų Scheebeną)
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
Adomo nuodėmės analizė
Teisingas Adomo nuodėmės ir jos pasekmių supratimas turi didelę reikšmę dorovės mokslui. Kai kurie krikščionys į Adomo nuodėmę žiūri taip, kad ji pažeidusi žmogaus prigimtį. Tos nuomonės laikosi protestantai ir kai kurie katalikų sąjūdžiai, pvz., jansenizmas. Kiti į Adomo nuodėmę žiūri kaip į legendą, neturinčią reikšmės žmogaus sampratai.
Šia proga verta atkreipti dėmesį į 18 — 19 šimtmečio lenkų filosofą Roene Wronskį, kuris savo filosofijoje ir savo atstovautame mesijanizme taip pat nesiskaitė su gimtosios nuodėmės realybe. Jis manė, kad “žmogus nėra pasmerktas; jis visada pasilieka sujungtas su absoliutine būtybe” (“Une philosophie de la creation”, editions Segners, 1970 m., 41 psl.). Jis manė, kad ne Dievas pasmerkė žmogų, bet žmogus pasmerkė save. Tačiau absoliutumo žmogui netrūksta. Žmogaus absoliutumo suspendavimas nėra realus (42 psl.). Wronskis nori tą absoliuto sąmonę grąžinti žmogui, jį suprantant absoliučiu Dievo kūrybos išbaigėju. Ir tai jis vadina mesijanizmu. Verta prisiminti, kad ir prel. Jakštas-Dambrauskas Wronskį laikė vertingu filosofu.
Vasario 16-oji VilniujeA. Žižiūno nuotr.
Čia negalime leistis į Wronskio filosofijos analizavimą, bet verta jį paminėti, kalbant apie Scheebeną, nes ir jis yra labai aukštos nuomonės apie žmogų, sukurtą būti pasaulyje panašiu į Dievą. Verta pažiūrėti, kaip Scheebenas supranta gimtąją nuodėmę, ypač dėl to, kad jis labai aukština natūralų žmogaus vertingumą. Jis taip pat labai vertina antgamtinę Dievo malonę, kuri per gimtąją nuodėmę buvo žmonijos prarasta.
CHIARA LUBICH
“Visuomet džiaukitės Viešpatyje!” (Fil 4,4).
Šv. Pauliui šis raginimas buvo labai svarbus. O tas jo raginimas atrodo kaip koks įsakymas. Dėl to ši frazė dar labiau stebina. Tai mus tikrai stebina: nejaugi šviesus nusiteikimas ar džiaugsmas gali būti įsakomi? Argi galima asmeniui įsakyti visuomet džiaugtis?
Atsakymas priklauso nuo to, koks džiaugsmas yra minimas. Yra džiaugsmų, kuriuos veikia išorės įtaka, palankios aplinkybės, kurios nepriklauso nuo mūsų valios. Bet yra toksai džiaugsmas, kuris reiškiasi kaip mūsų vidinio nusistatymo išdava. Apie tokį džiaugsmą čia apaštalas ir kalba.
Džiaugsmas, apie kurį šv. Paulius kalba, yra tasai, kurį mes gauname Šv. Dvasios veikimu ir kurį mums pelnė Jėzus savo auka ant kryžiaus. Tai yra džiaugsmas, kurį Jėzus mums duoda nesiliaujančiai, jei mes esame su juo ištikimoje vienybėje, jei sekame jo pavyzdžiu, gyvename pagal jo žodį radikaliai ir, svarbiausia, jei einame paskui jį, nešdami savo kryžių su visišku atsidavimu.
Keturias savaites trukęs ir iškilmingomis pamaldomis, kurioms Šv. Petro bazilikoje vadovavo Šv. Tėvas Jonas Paulius II, baigėsi Pasaulio vyskupų Sinodas. Bažnyčios hierarchai išvažinėjo į savo arkivyskupijas ir vyskupijas, bet jų palikti pėdsakai, žodžiai dar ilgai bus svarstomi visos Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų, kad svarbiausieji šio reikšmingo susitikimo nutarimai įgautų konkretų atspindį mūsų gyvenime, ypač kunigų parengimo darbe, kunigų seminarijų veikloje ir organizacijoje. Džiugu, kad vienas iš užsienio šalių hierarchų, ne taip seniai lankęsis Lietuvoje, Čikagos arkivyskupas kard. J. Bernardinas, prieš išvažiuodamas į JAV, gana plačiai atsakė į mūsų pateiktus klausimus, su kuriais kviečiame susipažinti.
Sakykite, Gerbiamas Kardinole, kokį Jūs susidarėte įspūdį apie Lietuvos Bažnyčios padėtį ir pačius lietuvius savo viešnagės metu?
Lietuvos vsykupų konferencijos kvietimu šių metų rugsėjo pradžioje turėjau progą aplankyti Jūsų kraštą. Su manimi kartu važiavo taip pat lietuvių kilmės kunigų, o ir šiaip grupelė kitų žmonių. Mes turėjome nuostabią šešių septynių dienų kelionę po Lietuvą. Aplankėme penkias ar šešias vyskupijas, daugelį miestų ir bažnytkaimių. Kur tik apsilankėme, radome nuoširdžių žmonių, nepaprastai ištikimų tikėjimui, pasišventusių Bažnyčiai. Čia žmonės, kaip pajutome, susirūpinę politine padėtimi, ypač susirūpinę dėl santykių su sovietine vyriausybe, nes Lietuva prieš kelis mėnesius paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Bažnyčios žodžiais tariant, dabar jaučiame laisvę, apie kurią nebuvo galima kalbėti prieš 40 ar 50 metų. Mes galėjome aukoti Mišias su vyskupais ir galėjome susitikti su žmonėmis. Viena labiausiai jaudinančių akimirkų — vieną sekmadienį aukotos Mišios Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčioje, kuri prieš kiek metų buvo ginčų objektas, nes Lietuvos tikintieji reikalavo jiems sugrąžinti šią bažnyčią. Kiek žinau, ji buvo paversta koncertų sale ar panašios paskirties pastatu. Būdamas Amerikoje, aš keliskart rašiau prezidentui Gorbačiovui, kad ši bažnyčia būtų grąžinta tikintiesiems. Apie tai esu parašęs net kelis straipsnius į spaudą. Todėl man buvo ypač malonu šioje bažnyčioje atnašauti Mišias kartu su Telšių vyskupu Antanu Vaičiumi. Šiose pamaldose dalyvavo tūkstančiai žmonių, o kadangi jie visi nesutilpo viduje, meldėsi šventoriuje. Pabaigoje buvo sugiedoti Lietuvos ir Amerikos himnai. Tikrai buvo jaudinanti akimirka! Mane ypač sukrėtė kančia, kurią žmonės jautė per penkis dešimtmečius. Iš tikrųjų ne taip lengva būti kataliku, o tuo labiau kunigu, vyskupu ir net eiliniu tikinčiuoju. Tačiau šie nuostabūs žmonės išlaikė tikėjimą ir dabar jie su viltimi žvelgia į ateitį.
Skaityti daugiau: POKALBIS SU ČIKAGOS ARKIVYSKUPU KARD. J . BERNARDINU
Nina Gailiūnienė
Skaitant mūsų lietuvišką periodiką, gaunasi įspūdis, tarsi lietuviškoji visuomenė nebūtų paliesta nei laiko, nei aplinkos, kurioje gyvena. Deja, tai tik rūpestingai saugoma iliuzija.
Padavimas sako, kad devyngalvis slibinas, kurį šv. Jurgis nudūrė, pareikalaudavo kasmet daug aukų. Jam turėdavo duoti jaunas, gražias ir nekaltas mergaites. Šių laikų slibinas taip pat turi devynias galvas: narkotikai, seksas, abortai, pornografija, homoseksualizmas, AIDS, žmogžudystės, skyrybos, išprievartavimai. Jo suryjamos aukos skaičiuojamos milijonais. Mitologinis slibinas rydavo tik jaunas, nekaltas mergaites, o dabartinis slibinas ryja visus — nuo negimusių kūdikių iki senų karšinčių.
Aišku, kad jų tarpe yra ir lietuvių. Jokia etninė grupė nėra saugi nuo to slibino, nebent tik AMISH bendruomenė Pensilvanijoje, kuri per du šimtus metų nėra pakeitusi savo gyvenimo būdo.
Dabar visur stebime moterų kovą už lygias teises. Lietuvoje tokio klausimo niekad nebuvo. Ten lietuvė moteris visuomet ėjo su gyvenimu. Ji buvo ten, kur jos reikėjo. Senovės lietuvės kovojo šalia vyrų apsuptoje pilyje. Nuo pilies kuorų jos pylė karštą vandenį ant kopiančių priešų. O mūsų laikų lietuvės kovojo ir mirė miškuose su vyrais partizanais.
Senovės lietuvaitės saugojo šventąją ugnį. Nepriklausomoje Lietuvoje mergaitės tarnavo Dievui ir Tėvynei įvairiose vienuolijų kongregacijose. O tos, kurių vienuoliškas gyvenimas neviliojo, rinkosi profesijas, darbą ir gyvenimo būdą pagal savo palinkimą, norą ir materialines išgales.
Nenuostabu, kad lietuvė moteris užima centrinę vietą mūsų liaudies dainose ir tautosakoje. Ar ji buvo paauglė “geltonkasė mėlynakė”, ar užaugusi “mergelė lelijėlė, belaukianti rūtų darželyje savo bernužėlio”, ar jau “močiutė sengalvėlė”, žavesys ir pagarba jai niekad nesumažėjo... Jai nereikėjo kovoti už politines, ekonomines ir socialines teises.
Kostas Paulius
Vienybės esmė yra meilė, toji meilė, kurią įsakė Jėzus: “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13, 34). Jėzus gi mylėjo net ir gyvybę už mus atiduodamas. Todėl ir suprantame dar geriau, kad be meilės tikros vienybės negali būti.
O tikroji vienybė yra dieviškos kilmės ir ji yra Švenčiausios Trejybės tarpusavio meilės išraiška. Jėzus tai ir patvirtino: “Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10, 30).
Šv. Mišios katedros aikštėje tremtinių dieną paminėti, 1989 m. V. Ylevičiaus nuotr.
“Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilielka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4, 16). Kadangi Dievas yra meilė, ir kai Jis pasilieka mumyse, tik tada mes galime tikrai mylėti, nes ir jaučiame, kad: “Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesididžiuoja, nesipučia. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa; visa nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia” (1 Kor 13,4-7).
Danutė Bindokienė
Kas toji rūta ?
Rūta žalioji (ši rūšis daugiausia auginama Lietuvoje), lotyniškai Rūta graveolens, yra rūtinių (Rutaceae) šeimos daugiametis, pusiau sumedėjęs augalas. Jis paprastai išauga (nekarpomas) apie 80 cm aukščio, žydi birželio-rugpjūčio mėnesį. Lapai melsvai arba pilkšvai žali, kotuoti, 2-3 kartus neporomis plunksniški. Žiedai — žalsvai geltoni; vaisius — skiautėmis šviesiai ruda dėžutė; sėklos — juodos, stambokos. Rūtos dauginamos sėklomis ir gyvašaknėmis, nėra lepios, bet geriausiai auga trąšioje, saulėtoje žemėje.
Visas augalas turi stiprų kvapą. Antžeminė augalo dalis vartojama vaistams, nors šiam reikalui geriausiai tinka lapai, nuskinti prieš pat žydėjimą ir greitai sudžiovinti pavėsyje. Rūta dar vartojama kvepalų gamyboje.
Rūtoje yra šių veiksmingų cheminių medžiagų: eterinio aliejaus, furokumarino junginių, vitamino C, glikozido rutino, kaprono, kaprilo, palmitino, anyžių rūgščių, gyvasakių, rauginių ir mineralinių medžiagų.
Vartojant kaip vaistažoles, rūtos skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, reguliuoja kraujo kapiliarų sienelių pralaidumą (rutinas), eterinis rūtos aliejus vartojamas įtrynimams nuo sąnarių reumato. Liaudies medicinoje sakoma, kad rūta yra vaistas nuo devyniasdešimt devynių ligų: gydo ir ramina nervų ligas, stabdo kraujo iš nosies bėgimą, reguliuoja vidurių sutrikimus, žemina aukštą kraujo spaudimą, net stiprina kaulus ir dantis, padeda sergantiems akių ligomis ir t.t.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PAGERBTAS NEŽINOMAS KAREIVIS
Lapkričio 23 d. Kauno arkikatedroje — bazilikoje prie sarkofago su Nežinomojo kareivio palaikais stovėjo garbės sargyba, skambėjo gedulinga muzika. Tūkstančiai kauniečių atėjo atsisveikinti su atvežtais iš Giedraičių Lietuvos kario palaikais. Buvo laikomos šv. Mišios už žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus. Po pamaldų sarkofagas su kario palaikais buvo nuneštas į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Skambant gedulingai melodijai, kapo duobę pašventino buvęs politinis kalinys kun. Alfonsas Svarinskas. Pamokslą pasakė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius kun. Sigitas Tamkevičius, S.J.
Prie paminklo kalbėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
— Tėvynė ir laisvė, — pasakė jis, — tai žodžiai, kurie prikėlė Lietuvą. Su jos vardu prieš 72 metus į kovą už laisvę stojo tėvynės sūnūs. Ne vienas iš jų už Lietuvą paaukojo savo gyvybę. Tėvynė šventai saugojo jų atminimą... Tegu ši vieta tampa vienybės ir susitelkimo ir jos gynimo simboliu.
Nuleidžiant sarkofagą į kapo duobę su Nežinomojo kareivio palaikais, nuaidėjo trys salvės. Prie Nežinomojo kareivio kapo užsidegė amžinoji ugnis.
Iškilmės baigėsi priesaika, kurią prie Nežinomojo kareivio kapo davė Krašto apsaugos departamento Vilniaus ir Kauno rinktinių savanoriai.
Iškilmėse dalyvavo Latvijos, Estijos ir Ukrainos patriotinių organizacijų atstovai. (Tiesa)
KOMJAUNIMĄ PAKEITĖ FORUMAS
Vilniuje baigė darbą dvi dienas trukęs pirmasis Lietuvos jaunimo forumo suvažiavimas.
Respublikos komjaunimo organizacijos pavadinimas pakeistas į Lietuvos jaunimo forumą.
Kelios knygos iš Lietuvos
A. R.
Gera pasikeisti knygomis išeivijai su tėvynės rašytojais. Esame atidesni vieni kitiems. Čia norisi atkreipti dėmesį į dviejų (dar jaunų) autorių tris knygas, išleistas 1989 m. Vilniuje.
Jurgis Kunčinas. “Vaizdas į mėnulį”.Apsakymai. Iliustracijos Algimanto Švažo. “Vagos” leidykla Vilniuje. Tiražas 15.000. Kaina 65 kapeikos.
J. Kunčinas yra poetas, be to, vertėjas (iš vokiečių k.), išleidęs eilėraščių rinkinius: “Takas per girią” (1977), “Atidėtas rugsėjis” (1984) ir kt. “Vaizdas į mėnulį” yra jo pirmas apsakymų rinkinys, matyt, rašytas per keletą metų (tai sprendžiu iš temų ir situacijų įvairumo).
Apie mėnulį tiek čia tėra, kad pirmame apsakyme berniukas pro žiūronus parodo tėvui nuostabų vaizdą... Kiti apsakymai yra iš margo gyvenimo, tačiau nemažai kur yra mažo berniuko vaidmuo, pvz., apsakymuose: “Berniukas eina pieno”, “Berniukų internatas”, “Sužeistas sniege” ir kt. Galbūt tai autoriaus vaikystės prisiminimai. Dvidešimt aštuoniuose apsakymuose patraukliai atvaizduoti įvairiausių prigimčių charakteriai nekasdienėse situacijose. Tai ir sudaro skaitybos įdomumą. Yra ir taiklaus humoro, net sarkazmo. Reikia tikėtis daugiau šio autoriaus prozos.
Jurgis Kunčinas. “Vainikas Soscinei”. Apybraižos. Išleido “Vaga”. Tiražas 5.000 egz. Kaina kietais viršeliais — 1 rb. 50 kp.
Tai patrauklus Alytaus aprašymas, Dzūkijos sostinės (dzūkiškai — soscinės) istorija, kultūros paminklai, gamta ir dzūkų gyvenimo nutikimai pokario metu iki šių laikų. Nėra užaštrintų politinių problemų, bet vieno kito gyvenimu užsimenami vargai ir prispaudimai. Knygoje įdėta pluoštas meniškų Vytauto Stanionio ir Petro Kaupinio nuotraukų.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Algirdas Sabaliauskas
1990 m. lapkričio 3 dienos rytą po iškilmingų pamaldų Vilniaus arkikatedroje, po įspūdingo kunigo Vaclovo Aliulio pamokslo, po himno ir tradicinės “Lietuva brangi” prie šios lietuvių šventovės kolonų, didžiulės minios palydėti karstai su brolių Juškų palaikais patraukė į jų numylėtą Veliuoną. Po daugiau kaip šimtmetį trukusios tremties iš tolimos Kazanės broliai sugrįžo į tėvynę.
* * *
Taip jau sutapo, kad ketveri metai, kurie skyrė Jono ir Antano Juškų gimimo dienas, pasaulio kalbotyros istorijoje prilygo ilgiems šimtmečiams. Mat tuo laikotarpiu vokietis Franzas Boppas ir danas Rasmus Kristianas Raskas vienas po kito paskelbė knygas, kurios sukūrė naują humanitarinių mokslų sritį — lyginamąją istorinę kalbotyrą. Šviesiausi Europos protai jau anksčiau suvokę, jog “poetinį talentą kaimietis turi lygiai tokį pat, kaip ir riteris” (J.V. Goethe), dabar iš lyginamosios kalbotyros veikalų sužinojo, jog prie Nemuno dar gyvena tauta, kurios kalba, anot žymiojo vokiečių kalbininko Augusto Schleicherio, “formos tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, senovės indų kūriniais”. Lietuva tuo metu kentėjo sunkią svetimųjų priespaudą, o Europos universitetų profesoriai, susižavėję dvasine lietuvių kultūra, tačiau netikėdami lietuvių tautos ateitimi, savo veikalais stengėsi pastatyti kuo gražesnį paminklą ant šios mirštančios tautos kapo.
Būtent šiuo metu į mūsų mokslo ir kultūros istoriją atėjo trys ryškios asmenybės, kurių vardais mes paprastai pradedame nacionalinės lietuvių kalbotyros istoriją — tai Mažosios Lietuvos liuteronų kunigas Fridrichas Kuršaitis ir broliai Juškos.
Gerbiamoji Redakcija,
Mūsų šeimoje Jūsų žurnalas labai laukiamas. Dėkingi Jums už tokį lietuvišką, tautinį, religinį žurnalo turinį. Tai redaktoriaus ir jo bendradarbių nuopelnas. Už tai Jums nuoširdus ačiū!
Lietuva dabar — tarsi Kristus po kryžiumi. Ji eina ir skelbia atbundantį laisvės rytą. Todėl kiekvienas žodis iš užjūrio mus padrąsina, įkvepia naujų jėgų. Religinis žodis mūsų tautai labai reikalingas, ypač jaunimui, kad prisikeltume iš to dvasinio nuopolio, kuriame gyvenome tiek metų.
Linkiu Jums visiems ir toliau kūrybinės sėkmės!
Marija Lisinskienė (Vilnius)
Gerbiamoji redakcija,
"Laiškai lietuviams" man yra gražiausias, dvasią gaivinantis, nepamainomas turtas. Ačiū!
Adelė Duoblienė
Gerbiamieji,
"Malonėkite ir toliau siuntinėti "Laiškus lietuviamas”. Nuostabūs straipsniai taip džiugina sielą. Gyvuokit, rašykit. Telaimina Jus Dievas.
Kazimiera Sadauskienė
Vargas vienam!
Daugiau kaip prieš 130 metų Darvinas skelbė, kad žmonės, gyvenantys šeimoje, ilgiau išlieka sveiki ir geros nuotaikos. Neseniai amerikiečių mokslininkai nutarė patikrinti šį teiginį. Įvairių JAV rajonų gyventojų apklausa parodė, kad viengungiai dažniau skundžiasi hipertonija, neurastenija, opalige. Nustatyta, kad vedybinis gyvenimas palankiau veikia vyro organizmą negu moters. Vyrai sunkiau pakelia žmonos netektį negu žmona vyro. Taip pat moteris, nuolat bendraudama su dviem artimom draugėm, prailgina savo gyvenimą 5 metais, o su keturiom — 7-10 metų. Vienatvė sutrumpina gyvenimą 10-15 procentų žmonių.
Kas ilgiau gyvena?
Anglų gydytojas G. Rodersas tyrė žmonių gyvenimo trukmę ir išanalizavo 50 metų statistinius duomenis. Didžiojoje Britanijoje ilgiausiai gyvena kunigai ir gydytojai. Antroje vietoje — inžinieriai, juristai, mokytojai. Trumpiausiai gyvena policininkai ir žurnalistai.
Matriarachatas Norvegijoje
Norvegijoje iš 5 moterų nuo 25 iki 54 metų trys dirba. Daugelyje aukštųjų mokyklų vyrauja moterys. Netgi fakultetuose, pvz., teisės, kurie nuo seno laikyti vyriškais, daugiausia dėsto moterys. Maža tikimybė, kad jaunuolis, baigęs aukštąjį mokslą, gaus gerai apmokamą darbą. Matriarchatas gresia ir politinei sferai. Manoma, kad 2000 metais moterys užims pusę vietų norvegų parlamente ir daugelyje politinių partijų.
Psichiatras:
— Ponia, dėl ko neatvedėte savo vyro anksčiau?
— Daktare, kai jis dar turėjo šiek tiek sveiko proto, jokiu būdu nesutiko eiti pas gydytoją.
***
Vokiečių gydytojas Kristofas Vilhelmas Hufelandas (1762-1836) sunkiai susirgo. Jo aplankyti atėjo visas būrys kolegų. Hufelandas tyliai tarė:
— Mano ponai! Aš greitai mirsiu, tačiau po manęs liks trys puikiausi gydytojai.
— Prašome pasakyti, kas jie, — ėmė teirautis kolegos, tikėdamiesi būti paminėti.
Hufelandas nusijuokė:
— Aišku, pasakysiu. Tai — vanduo, gimnastika ir dieta.
■ Prisikėlimo parapija Kaune kartą per mėnesį leidžia laikraštį “Prisikėlimas”, 3.000 tiražu. Platinama Kaune nemokamai. Jo redaktorius yra medicinos profesorius Alfredas Smailys. Jis yra SSSR Aukščiausios Tarybos deputatas. Jis yra pasiūlęs suremontuoti Prisikėlimo bažnyčią Kaune, yra bažnyčios atstatymo komiteto narys.
■ Britų rašytojas, laikraštininkas, televizijos darbuotojas Malcolm Muggeridge, kuris Motinos Teresės labdaros poveikyje prieš 8 metus tapo kataliku, mirė lapkričio 14 d., sulaukęs 84 metų amžiaus. Paskutiniu laikotarpiu raštuose ir televizijoje jis stengėsi pabrėžti krikščionybės idealus. Mirė slaugymo namuose, praslinkus 3 menesiams nuo kraujo išsiliejimo smegenyse. Jo atsivertimas į katalikybę, drauge ir jo žmonos, įvyko 1982 m. Jo televizijos programos turėjo vardą” “Something beautiful for God”, perteikiant Motinos Teresės gyvenimą.
■ Prof. K. Pakšto, žymaus katalikų veikėjo, geografo, atmininmą pagerbiant, jo gimtinėje Užpaliuose steigiamas muziejus. Tuo rūpinasi Lietuvių geografų draugija, kurios prezidentas yra prof. dr. St. Vaitekūnas. Jis lapkričio mėnesį lankėsi Čikagoje. Pakšto muziejui tinkančius eksponatus prašo siųsti jo adresu: Žirmūnų 128, bt. 9, 232012 Vilnius, Lithuania.
■ Šv. Rašto iliustruoti tekstai “Dievas kalba savo vaikams”, pritaikyti moksleiviams išeivijoje ir Lietuvoje, išleisti lietuviškai. Parūpino “Bažnyčia varge” (The Church in Need) organizacija. Galima gauti jos būstinėje: Aid to the Church in Need, P.O. Box 576, Deer Park, NY 11729.
“Laiškų lietuviams” konkursas
Konkursas baigiasi kovo 1 d., tad jau nedaug laiko beliko. Kas dar neparašė, tuoj rašykite ir siųskite redakcijai. Po kovo 1 dienos atėję straipsniai nebus užskaitomi konkursui. Plačiau apie konkurso taisykles ir temas — praėjusiuose numeriuose. Konkurso vertinimo komisija: Vytautas Kasniūnas (pirm.), Vaida Kelerienė (sekr.), ses. Ona Mikailaitė, Edvardas Tuskenis, Gailutė Valiulienė.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams35 dol. aukojo G. Damašius.
30 dol.aukojo Ir. Kairytė.
Po 25 dol.aukojo: L. Kriaučeliūnas, O. Vilėniškienė.
Po 20 dol.aukojo: F. Lenkutis, kun. V. Radvina, O. Matusaitienė.
Po 15 dol.aukojo: F. Černiuvienė, V. Udrienė, Č. Masaitis, T. Karvelis, V. Kupcikevičius, A. Kazlauskas, K. Uknevičius, S. Kamarauskas, G. Gražienė, J. Šaulienė, A. Lipčius, M. Šermukšnis, K. Razauskas.
Po 10 dol.aukojo: Z. Martinaitis, B. Kšinskas, S. Plenienė, A. Stankaitis, L. Krajauskas, J. Ardys, L. Šmulkštienė, L. Velūnas, D. Mikoliūnas, V. Chainas, O. Šilėnas, O. Dovydaitis, O. Kindurienė, K. Ramašauskas, J. Masilionis, K. Milūnas, A. Valavičius, J. Daunoras, P. Dirda, I. Oksas, J. Jodelė, E. Arlauskas, K. Linkus, P. Mikalauskas, P. Petraitis, H. Pakalnis, P. Žilinskas, P. Gasiūnas, T. Norkus, V. Gečas, P. Janulis, E. Venclovas, A. Karaitis, J. Rugienius, P. Norvilas, S. Blynas, J. Siaurusaitis, S. Martišauskas, A. Malinauskas, V. Krasauskas.