“Šeima— Tautos ir Bažnyčios ląstelė”.
“Šeima— namų Bažnyčia”.
Šie plačiai paplitę neginčijami posakiai išreiškia tvirtą žmonių įsitikinimą šeimos svarba asmeniui, visuomenei, tautai, valstybei ir Bažnyčiai. Šeimoje — tėvų, brolių, seserų meilės aplinkoje darniai skleidžiasi vaiko asmenybė. Vyresniųjų pavyzdys, bendravimas su jais išmoko žmogiškai gyventi ir dorai apsispręsti. Darni šeima padeda sėkmingai pereiti per brendimo audras, kai nebe vaikas ir dar ne suaugusis ir maištauja, ir glaudžiasi, ir nori būti suprastas, pats savęs gerai nesuprasdamas.
Kas, išsiugdęs jaunystės metais kilnią pasaulėžiūrą, gerą ir tvirtą charakterį, susiranda tokį patį gyvenimo draugą ar draugę ir sukuria naują Dievo palaimintą šeimą — laimingas! Kartu su rūpesčiais ir pareigomis jam teks ir daug labai gražių džiaugsmų. O palinkęs po metų ir darbų našta, neliks vienišas, nes iki pat amžinybės slenksčio ir dar toliau palydės jį gerų vaikų globa ir meilė.
Nuostabi yra Viešpaties Dievo meilė žmogui. Šv. Rašte ji jautriai pavaizduota tėvo ir motinos meilės kūdikiui vaizdais. “Kaip tėvas kad kūdikį kelia prie skruosto... Argi gali
Atstatytųjų Trijų kryžių šventinimo vakarą Juozo Polio nuotr.
motina kūdikį savo užmiršti, — bet jeigu ir ji jį užmirštų, aš tavęs neužmiršiu...” (Plg. Iz 49,15).
Kęstučiui ir Birutei dėkojame už Vytautą Didįjį, Kazimierui ir Elzbietai — už šventąjį Kazimierą, Karoliui Juozapui ir Emilijai Vojtyloms — už Joną Paulių II. Dėkojame spaudos draudimo laikų motinoms, prie ratelio iš maldaknygės išmokiusioms savo vaikus lietuviškas raides pažinti, ir tėvams, maldaknygę, kalendorių, elementorių per sieną nešusiems, slėpusiems ir už juos kentėjusiems. Tvirtoms, doroms šeimoms esame dėkingi už perteiktą protėvių dvasią ir šiandieninio Atgimimo darbininkams; dėkingi ištvermingoms katalikiškoms šeimoms, išpuoselėjusioms tikėjimo ugnelę žvarbiems valstybinio ateizmo vėjams pučiant.
Šiandien, atkuriamos Nepriklausomos valstybės slenkstyje, istorinę Bažnyčios naujų užduočių valandą, mes, Dievo Apvaizdos sutvarkymu, Lietuvos Vyskupai, laikome didžios svarbos reikalu, pabrėžti krikščioniškos šeimos reikšmę mūsų tautos ateičiai, priminti mūsų tikintiesiems ir visai tautai bei visuomenei prigimtinius ir krikščioniškus šeimos kūrimo, jos paskirties ir ugdymo pagrindus, ir todėl
1991-uosius metus skelbiame
KRIKŠČIONIŠKOS ŠEIMOS METAIS.
Kuo juos pažymėsime?
Bažnyčia stengsis Lietuvos žmones supažindinti su labai kilnia krikščioniškąja santuokos ir šeimos samprata; tai darysime Ganytojų laiškais, kunigų pamokslais, krikščioniškų organizacijų renginiais, katalikų spaudos straipsniais bei leidiniais, pagal galimybę ir per kitas informacijos priemones. Pakviesime priimti Santuokos sakramentą poras, lig šiol gyvenusias šeimos gyvenimą be Bažnyčios palaiminimo, nors nebuvo jiems bažnytinės teisės kliūčių. Raginsime grįžti prie savo vaikų tėvus ir motinas, juos palikusius. Raginsime taikintis susipykusius sutuoktinius ir visus, kas tik gali, padėti jiems nesugriauti šeimos židinių. Kviesime į kantrybę, pakantumą, atsižvelgimą vienų į kitus, kad šeimos taptų atgaivos vieta, ramybės ir vilties oazėmis, tarpusavio pagalbos ir paguodos židiniais.
Didžiulę svarbą šeimos laimingumui turi būsimų sutuoktinių pasirengimas jai. Todėl raginame ir raginsime tėvus, auklėtojus, kunigus, informacijos priemonių darbuotojus išmintingai prisidėti, kad jaunimas įgytų garbingą draugystės, santuokos bei šeimos gyvenimo, vyro ir moters intymumo sampratą, kad norėtų ir mokėtų tvardyti savo polinkius, visada jaustų atsakomybę už jaunystės ar viso gyvenimo draugės ir draugo likimą. Kviesime patį jaunimą ugdyti save pagal taurias lietuviškas bei krikščioniškas tradicijas, nesivaikyti menkaverčių pavyzdžių, vis tiek, ar iš Rytų, ar iš Vakarų jie ateitų.
Šeimoje sūpuojamas tautos gyvybės lopšys. Todėl remsime medikų, pedagogų ir visų Tėvynės mylėtojų rūpinimąsi gyvybės išsaugojimu nuo pat jos pradžios ir teisingu tolesniu jos išugdymu. Remsime pastangas suteikti motinoms galimybę kuo daugiau atsidėti vaikučių auginimui, tėvams — galimybę deramai šeimą išlaikyti ir taip pat kuo daugiau vaikų ugdyme dalyvauti.
Lig šiol daugiausia kalbėjome apie vyresniosios kartos pareigas jaunesniajai. Neužmirškime ir antros medalio pusės — teisioginio IV Dievo įsakymo skambesio: “Gerbk savo tėvą ir motiną!” Norėtume kartkartėmis priminti Lietuvos vaikams ir mielajam jaunimui, kad jie neužmirštų, kas yra jiems Dievo duoti ištikimiausi draugai visam gyvenimui. Kas gi kitas, jei ne “tėvelis, motinėlė”, kaip sako liaudies daina. Brangus jaunime, Tėvynės viltie! Nuoširdžiai pasverk visa, ką tau duoda tėvų namai, jų išmintis ir meilė, jų rūpestis ir pasiaukojimas. Ilgėdamasis būti suprastas, vis mėgink ir pats juos suprasti. Jeigu rastum juose bruožų ir veiksmų, kurių gerbti tu negali, — tai tau rodiklis bei įspėjimas, ko neturėtum kartoti. Bus gražu ir garbinga, jei mokėsi savo tėvus ir taikinti, ir raminti, prireikus padrąsinti bei paguosti ir į Dievo namus nusivesti. Tavo dora sąžinė tikriausiai neleis tau suaugusiam nusisukti nuo savo gimdytojų, palikti jų vienišų. Žmogaus branda juk matuojama jo pagarba vyresniajai kartai.
Namas pilies gatvėje, Vilniuje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas V. Ylevičiaus nuotr.
Šeima— pagrindinė Tautos ir Bažnyčios ląstelė. Šeima— namų bažnyčia.
Šeima — Dievo kūrinys, ir ji gražiausiai skleidžiasi Dievo tiesos ir meilės spinduliuose. Sugrąžinkime mūsų šeimas į bažnyčią: ne kas sau, o šeimomis sekmadieniais eikime į Mišias! Parsiveskime bažnyčią į savo šeimas: ne tik pavienė, bet ir bendra malda, bendras Evangelijos skaitymas, bendras Dievo akyse šeimos problemų sprendimas.
Tada ir vėl mūsų namai taps namų palaimos židiniais.
Su meile laiminame visas mums brangias Lietuvos šeimas!
LIETUVOS KADINOLAS, ARKIVYSKUPAS IR VYSKUPAI