religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1991 / BIRŽELIS — JUNE / VOL. XLII, NO. 6
|
181 |
Lacrima |
|
|
183 |
K.J. Ambrasas, S.J. |
|
|
187 |
Kostas Paulius |
|
|
189 |
Dalia Staniškienė |
|
|
192 |
Chiara Lubich |
|
|
193 |
Vytautas Bagdanavičius, M.I.C |
|
|
198 |
Aldona Ruseckaitė |
|
|
203 |
Red. |
|
|
204 |
Teofilija Žemaitytė |
|
|
205 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
206 |
Gediminas Vakaris |
|
|
209 |
Aldas Kriaučiūnas |
|
|
211 |
Red. |
|
|
213 |
Red. |
|
|
214 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Jono Kuprio nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelio piešinys — dail. Rasos Arbaitės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apipavidalinimas Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
LACRIMA
Tarytum gulbė Katedra baltoji.
Ir bokštas lyg sargybinis šalia..,
O Vilniau, Vilniau! Tėviške šventoji!
Tavęs užmiršt lietuviui nevalia!
Čia nuo senovės aukuras liepsnojo,
Perkūno garbei kurstomas kadais.
(Tik taip lietuvis Dievą pažinojo —
Vadino Viešpatį kitais vardais.)
Paskui — šventovę, kryžium vainikuotą,
Paliko čia — lyg priesaką — tėvai,
Tėvynė buvo Dievui paaukota,
Tu šventas, Vilniau, mums visiems buvai...
Senasis Vilnius... Katedra baltoji...
Tai mano žemė — mylima, gimtoji!
Už Lietuvos laisvę kritusiems paminklas Čikagoje prie Jaunimo centro naktį. J. Kidyko nuotr.
KUN. K. J. AMBRASAS. S.J.
Lietuvos jėzuitus šie sunkūs išmėginimo laikai, prasidėję 1940 metais, padalijo į dvi dalis: vieni liko Lietuvoje, kiti — pradėjo plačiašakę veiklą svetur. Norint nukreipti jėzuitus į pastoracinį darbą, Jėzaus Draugijos T. Generolo nurodymu pirmieji Lietuvos jėzuitai iš pokarinės Europos atvyksta į JAV. T. Stasys Kulbis pradeda misionieriaus darbą tarp Kanados lietuvių. Iš viso po Antrojo pasaulinio karo užsienin atsidūrusių lietuvių (1955 elencho žiniomis) Lietuvos provincijos kunigų užsienyje būta 28. Jais rūpintis buvo pavesta T. J. Kidykui. Iš tikrųjų tas kunigas laiko veltui čia neleido. 1948 Čikagoje įsikuria pirmieji lietuvių jėzuitų namai, kuriuose nuo rugsėjo 28 viršininku paskiriamas minėtas T. Jonas Kidykas. Jis jau kitąmet aplanko Pietų Amerikos lietuvius su misijomis ir pamokslais, o įsteigtai Čikagoje 1949 radijo valandėlei ima vadovauti T. Jonas Borevičius, taip pat nemažai darbavęsis su lietuvių jaunimu — ateitininkais. Jėzuitai nuo 1950 pradeda organizuoti berniukų stovyklas prie Čikagos, kur net 7 metus rinkdavosi vaikų būriai. T. Jonas Kubilius Montrealyje įsteigia Aušros Vartų parapiją ir 1953 čia jau pastatyta bažnyčia. Parapijos įsikuria ir kitur. Štai T. Jonas Bružikas su T. Vladu Mikalausku įkuria lietuvių parapiją Montevidėjuje, kuri sutelkė Urugvajuje gyvenančius lietuvius. Urugvajuje bažnyčia baigta 1953 metais. Panašiai pasielgė ir T. J. Kubilius, subūręs Kanados, tiksliau Montrealyje, atsidūrusius lietuvius tikinčiuosius. JAV gyvenantys lietuviai jėzuitai nepamiršta ir lietuviškos spaudos, kuri taip būtina pastoraciniam ir kultūriniam darbui ne tik gimtojoje žemėje, bet ypač kitatautėje aplinkoje. Išleidžiami žurnalai — “Žvaigždė” ir “Laiškai lietuviams”, kurie per 40 metų nenustojo savo populiarumo ne tik užsienyje gyvenančių lietuvių šeimose. Jie mielai skaitomi Lietuvoje, į kur anksčiau taip sunkiai jie galėdavo patekti. Todėl šie žurnalai buvo labai laukiami, platinami ir atliko nemažą auklėjamąjį, religinį ir tautinį vaidmenį. “Laiškai lietuviams” žurnalo redaktorius (išskyrus 1964—1969, kai redagavo T. Kęstutis Trimakas) — darbštus ir energijos kupinas kunigas T. Juozas Vaišnys, 1984 rugpjūčio 20 atšventęs gyvenimo Jėzaus Draugijoje penkiasdešimtmetį ir vadovavęs lietuvių skautams, organizavęs jų stovyklas, sueigas.
Pilna salė svečių. J. Kuprio nuotr.
KOSTAS PAULIUS
Toksai, kokį Jėzus parodė savo pavyzdžiu. Jis atėjo ir paaukojo už mus save patį. Jis tai darė, vykdydamas dangiškojo Tėvo valią iš neapsakomos meilės ir gailestingumo mums. Užtai toksai aukojimas yra dieviškos kilmės ir yra verčiausias.
Dangiškasis tėvas, siųsdamas savo mylimąjį Sūnų tokiam nepaprastam aukojimui, parodė kaip labai jam rūpi žmonių išganymas. Jis taip pat nori, kad ir mes jo Sūnaus aukojime dalyvautumėm Jei mes tai darysime, tada ir mūsų aukojime veiks jo galybė nuostabiausiai, kaip ji veikė ir Jėzaus aukoje, nešdama daugiausia vaisių.
Kadangi toksai aukojimas yra verčiausias, Jėzus labai nori, kad ir mes sektumėm jo pavyzdžiu, aukodami save kartu su juo, todėl ir pasakė: “Kas neima savo kryžiaus ir manęs neseka, tas manęs nevertas” (Mt 10, 38). Tie jo žodžiai reiškia, kad mes kartu su juo aukotumėm save ir visus savo kentėjimus.
O toksai aukojimas duoda daugiausia vaisių. Jėzus tai ir pasakė aiškiai: “O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Tie jo žodžiai kaip tik ir liudija, kad jis patraukė prie savęs visus tik tada, kai buvo “pakeltas”; o kai mokė ir stebuklus darė, turėjo tik mažą skaičių sekėjų, o priešų daugybę.
Vykdydamas Tėvo valią, Jėzus aukojo save ant kryžiaus, kentėdamas ligi visiško susinaikinimo, ligi mirties. Lygiai ir mes, jei pasiryžome aukotis, turėsime kentėti mirdami sau, savo norams, savo valiai, vykdydami tik Dievo valią. Užtai turėsime atsisakyti visko, kas nesiderina su jo valia, nors tai mums būtų sunku ir skaudu, pasiruošę ir gyvybę atiduoti.
("Laiškų lietuviams' konkurse I premiją laimėjęs rašinys)
DALIA STANIŠKIENĖ
“Ir niekas jau pasauly nebaugina—
Aš Dievo vaikas amžinai esu!
Kančių dalia tik meilę subrandina,
Ne skausmo žemėj— nuodėmės baisu!”
(Iš “Negęstanti liepsna”)
“Kai agresorių tankai išsirikiavo televizijos bokšto sargyboje, aplankiau tragedijos vietą. Žmonės iš visos Lietuvos — minių minios — lankė šią tautos Golgotos staciją. Labiausiai sujaudino jaunos motinos. Šaltą sausio priešpietę jos ėjo nors truputį pastovėti simbolinėje garbės sargyboje. Su savo naujagimiais ant rankų! ‘Tegul jie įkvepia šito oro!’...”
Lietuvių Fondo vicepirmininkas Vaclovas Momkus “Laiškams lietuviams” įteikia Liet. Fondo auką — 1000 dol. J. Kuprio nuotr.
Tai žodžiai, rasti mūsų spaudoj, atkeliavę iš Tėvynės, sausio pabaigoj rašyti. Skaitome juos su širdgėla, su ašaromis, nes jie atsipindi mūsų tautos kančią...
CHIARA LUBICH
"Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu" (Jn 15,4).
Ketvirtoje evangelijoje skaitome, kad Jėzus tuos žodžius pasakė paskutinės vakarienės metu savo apaštalams, prieš pat savo kančią. Kalbėdamas apie santykius, kurie turi būti tarp jo ir jo sekėjų, Jėzus pasakė, kad jie turi būti susijungę su juo, kaip šakelės su vynmedžiu, ir kad toksai susijungimas yra esminis. O būdami tai susijungę su juo, jie galės skelbti pasauliui jo gyvenimą, jo šviesą, jo meilę.
Jėzus gražiausiai pavaizdavo krikščioniško gyvenimo esmę. O toksai gyvenimas gali reikštis tik vienybėje su Jėzumi. Krikščionis ir yra asmuo, kuriame gyvena Jėzus.
Kas gali padėti tokį didingą idealą vykdyti? Tiktai “pasilikimas” Jėzuje. Jėzus gyvena mumyse, jei mes pasiliekame jame. Jėzus tai ir pasakė, kad jis gyvens mumyse, jei mes stengsimės gyventi pagal jo žodžius (Jn 15,7), tai yra, jei mes vykdysime jo įsakymus (Jn 15,10). O jie visi yra susumuoti tarpusavio meilės įsakyme (Jn 15,12).
Wilhelm Schmidt
Ši knyga apie Jėzų buvo parašyta austro autoriaus tais laikais, kai Vokietijoje buvo priskelbta daug dalykų, pažeminančių Jėzų, Hitlerio laikais. Kaip pats autorius sako, tas Jėzaus niekinimas įbruko jam į rankas plunksną parašyti šią knygą. Jo tikslas buvo pateikti dalykišką Jėzaus dvasios vaizdą, iškeliant jo teisingumą, kilnų didingumą ir patrauklų grožį. Pirmoji šios knygos laida buvo paskelbta su autoriaus slapyvardžiu.
Skaitant šiuos epizodus, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip natūraliai Jėzus renka savo bendradarbius. Jis tai daro tartum mūsų laikų visuomenininkas, ieškodamas šalininkų. Šie epizodai parodo, kaip Jėzaus veikloje antgamtinis veikimas derinasi su paprastu visuomeniškumu.
("Ein Jesus— Leben', I, Wien 1948, Mayer & Co.)
Vertėjas V. Bagdonavičius, M.IC.
Skirtingas žygio Jeruzalėn pobūdis
Žygį Jeruzalėn Jėzus su savo mokiniais buvo pradėjęs jau Galilėjoje. Tačiau ten tas žygis buvo vykdomas tyliai. Bet atvykus į pietinius Galilėjos pakraščius, iškart jo taktika keičiasi. Nuo čia jo kelionė vyksta jau nebe slapčia, bet pasižymi labai išryškintu viešumu. Jis nori, kad apie tai būtų kuo plačiau žinoma. Ypač kad būtų žinoma tose vietose, per kurias eina kelias į Jeruzalę. Jis siunčia ten grupę šauklių pirmiau negu jis pats ateis, kad žmonės jo sutikimui būtų jau paruošti. Ir tuos septyniasdešimt du pasiuntinius Kristus taip pat ruošia, norėdamas, kad jo kelionė Jeruzalėn pasidarytų viešai žinoma. Jis duoda jiems suprasti, kad dėl to, kas jo laukia Jeruzalėje, nereikia nuogąstauti, tačiau nereikia tai laikyti nė mažaverčiu dalyku jo pasiuntinybei. Jis to neslepia, bet skelbia ir lyg kviečia žmones eiti kartu su juo, kad jie būtų liudininkai to, kas ten turi įvykti.
Meninę programą atlieka violončelistas Marius Gražulis. Akompanuoja jo žmona Sheila. J. Kuprio nuotr.
ALDONA RUSECKAITĖ
Kai Lietuvoje po Kruvinojo sekmadienio ieškojome savo sieloms atspirties ir tvirtybės, aš nuolat prisimindavau jaunojo poeto V. Mačernio žodžius “...mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą”. (Iš laiško sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei 1942 m.).
Šiame trapiame ir sudėtingame žemiškame pasaulyje mes visi laikas nuo laiko atsiduriame dūžtančiose formose, bet privalome iškentėti, išlikti ir išgyventi. Truputį nuostabu, kad šiuos žodžius parašė 21-erių metų jaunuolis. O štai šių metų birželio 5-ąją V. Mačerniui sukaktų 70 metų. Tačiau jo gyvenimo upė taip ir liko vadintis Jaunyste. Likimas jam teskyrė 23-jus metus: žuvo 1944-jų spalio 7-ąją.
Lietuvoje šio talentingo poeto eilės plito iš rankų į rankas nuorašais, paslapčiomis, kartais net be autoriaus pavardės. Pirmoji publikacija pasirodė 1966-jų metų “Poezijos pavasario” leidinyje, o 1970 m. išleista V. Mačernio poezijos ir vertimų knygelė “Žmogaus apnuoginta širdis”. Net mums, čia gyvenantiems ir prie visko pripratusiems, kartais sunku suvokti sovietinės sistemos paslaptis: kuo gi buvo pavojinga intelektuali, filosofinė V. Mačernio lyrika? Matyt, čia daugiausia kaltas įtarimas, kad jis tą lemtingąją 1944-jų spalio 7-ąją buvo ketinęs trauktis į Vakarus.
Tačiau talento nepaslėpsi ir neužkasi.
Žmogus praeina ilgą, tamsų kelią
Likimo užmirštas, šešėly, laukime,
Bet štai staiga į tamsą žaibas skelia
Ir nušviečia didžia gyvenimo šviesa
Slaptus kentėjimus ir kelią vingų...
(“Rudens sonetai”, 11 eilėraštis)
Lietuvoje jau lyg ir išmušė V. Mačernio valanda. Net į mokyklų privalomą programą jo kūryba įtraukta. Šiomis dienomis turi pasirodyti knygynuose solidi poeto rinktinė, sudaryta V. Kubiliaus.
Šių metų “Laiškų lietuviams” tradicinė šventė buvo balandžio mėn. 14 dieną. Iškilmės prasidėjo Mišiomis, kurias laikė ir pamokslą pasakė kun. Leonas Zaremba, S.J. Per Mišias giedojo Lietuvos operos solistė Gražina Apanavičiūtė. Violončele jai pritarė Marius Gražulis, o vargonais — Manigirdas Motekaitis.
Tuoj po pamaldų prasidėjo oficialioji dalis Jaunimo centro didžiojoje salėje, kuri buvo pilna svečių. Programos vadovė Rita Likanderytė, pasveikinusi visus susirinkusius, pakvietė į sceną redaktorių, kuris painformavo apie šių metų konkursą. Šis konkursas buvo šiek tiek kitoks negu pirmiau buvusieji, nes jame nedalyvavo jaunimas — buvo atsiųstas tik vienas jaunimo rašinys. Pirmiau daugiausia premijų laimėdavo čikagiečiai, o šiais metais konkurse nedalyvavo nė vienas! Suaugusiųjų konkurse buvo 10 dalyvių: penki vyrai ir penkios moterys. Trys buvo iš Lietuvos. Iš Lietuvos būtų buvę, be abejo, ir daugiau dalyvių, bet kaip tik tuo metu, kai reikėjo siųsti straipsnius, buvo sustabdytas susisiekimas paštu. Du rašiniai atėjo pavėlavę pusantro mėnesio. Žinoma, jie nebuvo nei premijuojami, nei įtraukiami į konkursą, kuris jau buvo pasibaigęs ir premijos paskirtos.
Redaktorius įteikia premijas dr. Romualdui ir Gražinai Kriaučiūnams. J. Kuprio nuotr.
Teofilija Žemaitytė
Ar dėkojai nors kartą pakelės Kristui, kad Jis laimina tavo kelią? Ar pasveikinai Jį, kai Jis pažvelgė į tavo autobuso langą?
Tu matai pasaulio grožį — jo harmoniją, bet ar pastebi visur Kūrėjo pirštų antspaudą?
Ar nors kartą padėkojai Jam, kad negimei aklas, su amžinomis delčiomis akyse?
Tu girdi pavasario žingsnius — jo džiugią šneką, kai prabyla upės, paukščiai ir žiedai... Ar dėkoji Viešpačiui už savąjį pavasarį?
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Prielinksnio p o vartosena
Prielinksnis po vartojamas net su trimis linksniais: kilmininku, galininku ir įnagininku, pvz.: Ateik po pietų. Vaikščiojau po miestą. Katė palindo po stalu. Kai kur tarmėse jis vartojamas ir su naudininku, bet bendrinei kalbai tokia vartosena nepriimtina, išskiriant kai kurias senas, sustabarėjusias konstrukcijas, pvz.: po dešinei, po kairei, po senovei, po šiai dienai, po viskam.
Vartojant šį prielinksnį su kilmininku ar galininku, paprastai nepasitaiko klaidų, bet jų kartais pasitaiko, vartojant su įnagininku. Pvz.: Pasirašykite po dešine puse (= dešinėje pusėje). Mituva įteka į Nemuną po Jurbarku (= ties Jurbarku).
Dokumentai išduodami po parašu (= pagal parašą). Kokia jos pavardė po vyru (= pagal vyrą)?
Ji ištekėjo po prievarta (= per prievartą, prievarta). Suvažiavimą pradėjome po šūkiu (= su šūkiu) "Laisvės Lietuvai!"
Paruošė Gediminas Vakaris
ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIA GRĄŽINTA JĖZUITAMS
Šv. Kazimiero bažnyčia — viena gražiausių baroko paminklų Vilniuje, skirta Lietuvos šventojo globėjo garbei.
Ją pastatė jėzuitai, remiami Leono Sapiegos (Į Lietuvą jėzuitai atvyko 1569 m.). Pavyzdžiu buvo garsioji Romos Gesu (Jėzaus vardo) bažnyčia. Kertinis akmuo 1604 m. buvo atgabentas iš Antakalnio kalnų.
Šv. Kazimiero bažnyčia pašventinta 1609 m.; 1610, 1655, 1707 ir 1749 m. ją naikino gaisrai.
Vienas iš žymiausių čia dirbusių (apie 30 metų) tėvų buvo šventasis kankinys Andriejus Bobola (1657 m. nužudytas rusų kazokų, 1938 m. kanonizuotas).
Uždarius jėzuitų ordiną — 1773 m. — bažnyčia perduota kunigams emeritams, paskui parapijai, vėliau vienuoliams misionieriams (1814 m. jėzuitų ordinas atkurtas).
1812 m. Napoleono armija čia įrengė sandėlius.
Po 1831 m. sukilimo caro valdžia bažnyčią uždarė. Rusų architektas Čiaginas ją perdirbo į pravoslavų soborą.
1915 m. vokiečiai ją pavertė liuteronų maldos namais.
1919 m. palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis ją grąžino jėzuitams.
Nuo 1920-1939 m. čia dirbo lenkų jėzuitai, o nuo 1940 m. — lietuviai jėzuitai.
1942 m. rektoriaujant kun. R. Blažiui, S.J., atstatyta karališka kupolo karūna — architektas J. Mulokas (1907-1983).
1943 m. per šv. Kazimierą (kovo 4 d.) Vilniaus arkivyskupas M. Reinys karūną pašventino. Ja grožimės ir šiandien.
1949 m. sausio 3 d. tarybinė valdžia bažnyčią uždarė. Joje buvo vyno sandėlis, o nuo 1963 m. — ateistinis muziejus.
Sunaikintas visas bažnytinis inventorius. Neišliko altorių paveikslų, dingo vargonai ir varpai.
(Ištrauka iš jaunos mergaitės laiško)
Nežinau, kaip reikėtų papasakoti įvykių eigą, kad būtų galima susidaryti aiškų vaizdą apie tą baisiąją naktį prie televizijos bokšto. Sunku, beveik neįmanoma apsakyti jausmo, kai bėgdamas suklumpi ir atsistojęs pamatai, kad nuo rankų varva kito žmogaus kraujas... Namie močiutė verkė ir vis kartojo: “karas, karas..." Ji patyrė tą patį jausmą, kaip prieš penkiasdešimt metų.
Žmonės, susitelkę prie Aukščiausiosios Tarybos, girdėdami šūvius, meldėsi. įtampa buvo nežmoniška, ir ta jėga, tas troškimas išlikti, išsaugoti mažiuką kūdikėlį, tą netvirtą, beginklę Lietuvos laisvę, tapo bekompromisiniu sprendimu: “žūti arba būti nepriklausomoj Lietuvoj". Dar niekada nemačiau taip nuoširdžiai besimeldžiančių žmonių.
Aldas Kriaučiūnas
Jau nuo kurio laiko kunigų skaičius vis krinta ir krinta. Spauda apie tai rašo, bažnyčiose kalbama, pasauliečiai apie tai diskutuoja. Lietuvių tarpe (Lietuvoje ir išeivijoje) dar intensyviau šią problemą nagrinėjame, nes trūkumą labai jaučiame, išeivijoje dėl to greitai pradėsime prarasti lietuviškas parapijas. Dėl šios krizės priežasčių yra daug nuomonių, o atsakymų mažai. Dažniausiai sakoma, kad Bažnyčia atsilikusi nuo dabartinių laikų, todėl žmonės nebetiki ir nenori būti jos vadovais-kunigais. Savaime aišku, kad toks paviršutiniškas įvertinimas nenusako, kaip iš tikrųjų dauguma pasauliečių galvoja, ir nepadeda iš šios krizės išeiti. Tokie aiškinimai tik sukelia nerimą ir ardo Bažnyčios pamatus. Reikia bandyti suprasti situaciją iš tikinčio žmogaus galvosenos ir surasti pasiūlymų, kurie nepakeistų esminio Bažnyčios tikslo.
Išeivijos kunigų trūkumas yra tik visos problemos simptomas. Reikia suprasti, dėl ko mažėja kunigų skaičius, o paskui bandyti pakeisti tą “nematomą priežastį”. Priežastis yra ta, kad išeivijos kultūra (sintezė tarp Lietuvos ir Amerikos kultūrų) neugdo jaunuolių kunigystės pašaukimui.
Tikrasis amerikietis
Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista knyga “Tikrasis amerikietis”. Joje apibendrinti gausių sociologinių tyrimų duomenys. Pateikiame kai kuriuos.
•99 procentai amerikiečių moterų nepraleidžia galimybės nors kiek pakeisti savo išvaizdą. •90% JAV gyventojų save laiko laimingais žmonėmis.
•81% abortų daro netekėjusios moterys.
•70% išsiskyrusių vyrų paliekama teisė globoti vaikus. Žinoma, jeigu jie pageidauja.
•60% vyrų žemesni negu 175 cm.
•35% vyrų nevartoja alkoholio.
•30% moterų mano, kad geriausia, ką gali sugalvoti moteris, — ištekėti.
•25% suaugusių amerikiečių niekad nesportuoja.
•15% vedusių vyrų tikina, kad jie dažniau negu žmonos gamina valgį.
•11% moterų įsitikinusios, kad visai toleruotini nesantuokiniai lytiniai santykiai.
•10% amerikiečių tvirtina, kad automobilis — didžiausias visų laikų išradimas.
•6% JAV gyventojų linkę manyti, kad norint būti laimingam, pirmiausia reikia būti sveikam.
•4% vyrų sveria daugiau kaip 100 kilogramų. •1% gyventojų netiki Dievu.
Amerikietė turistė paprašė ją nufotografuoti prie senos graikų šventyklos griuvėsių.
— Tik padarykite nuotrauką taip, kad nebūtų matyti mano automobilio, — paprašė ji fotografo, — nes mano vyras, pamatęs nuotrauką, pagalvos, kad aš taip sugrioviau šį pastatą...
* * *
Kartą kažkokiame pobūvyje susitiko du anglų rašytojai — Chestertonas ir B. Shaw. Chestertonas buvo labai storas, o Shaw aukštas, bet liesas. Chestertonas, norėdamas pajuokti Shaw, pasakė:
— Į tamstą pasižiūrėjęs, galėtum pamanyti, kad Anglijoje siaučia badas.
— O į tamstą pažiūrėjęs, aš pagalvočiau, kad tamsta dėl to esi kaltas.
* * *
Tramvajus buvo taip perpildytas, kad Jonukas sėdėjo ant tėvelio kelių. Sekančiame sustojime įeina dar daugiau keleivių ir viena moteris sustoja greta Jonuko.
— Tėveli, ar aš turiu atsistoti ir užleisti savo vietą tai poniai? — klausia susirūpinęs Jonukas.
♦ Čikagoje meras R. Daley Sveikatos departamento komisioniere paskyrė vienuolę Sheilą Lyne, 54 m. Ji baigusi Čikagos universitetą ir Šv. Ksavero kolegiją, gaudama magistro laipsnį. Studijavo ligonių priežiūrą. Yra buvusi Mercy ligoninės prezidentė, o paskutiniu metu — Sveikatos komisionieriaus pavaduotoja. Ji yra Mercy vienuolijos narė.
♦ Vokietijos katalikų vyskupų konferencijos pirm. vysk. Kari Lehmann (Mainz) pasiuntė telegramą kard. V. Sladkevičiui, pareikšdamas, kad Vokietijos katalikai su išgąsčiu stebi žiaurų laisvės ir demokratijos slopinimą Lietuvoje. Telegramą pasiuntė po kruvinųjų įvykių Vilniuje.
♦ Leipcige (buv. Rytų Vokietijoje) sielovadoje darbuojasi vokietis kun. Hans Friedrich Fischer, kuris kalba ir rašo lietuviškai, rūpinasi Lietuva. Jo parapijoje ruošiami protestai prieš Sovietų priespaudą Lietuvoje, siunčiamos telegramos Sovietų vyriausybei, jų gen. konsulatui bei Vokietijos vyriausybei Bonnoje, smerkiant prievartos išpuolius Lietuvoje.
♦ Mozambike jau dešimt metų siaučia civilinis karas. Sausio 21 d. ten nužudytas misijose dirbęs kun. M. Christovao ir kartu du kiti katalikai.
♦ Ukrainos stačiatikių patriarchas Mstyslav I kreipėsi į Izraelio prezidentą Chaim Herzog, prašydamas, kad būtų paleistas Jonas Demjaniukas, be tikrų įrodymų pasmerktas neva už nusikaltimus prieš žydus. Patriarchas pažymi, kad šie kaltinimai iškyla daugiausia dėl Maskvos imperialistinių siekimų.
Šių metų "Laiškų lietuviams' konkurso premijų mecenatai:
Po 200 dol.: prel. J. Prunskis, dr. A. Prunskienė, Vanda Prunskienė, dr. B. Kasakaitienė, Ona Siliūnienė.
Po 150 dol.: E. Diminskienė, S. Rudokienė.
Po 100 dol.: T. ir P. Šlutai, S. Plenienė, V. ir M. Momkai, B. ir J. Jankauskai, J. Steponaitis.
Ateinančiam konkursui davė ar pasižadėjo duoti: Vanda Prunskienė savo vyro atminimui — 300 dol., dr. B. Kasakaitienė — 250 dol., prel. J. Prunskis — 200 dol., dr. A. Prunskienė — 200 dol., V. ir M. Momkai — 100 dol., B. ir J. Jankauskai — 100 dol., J. Steponaitis — 100 dol.
Ateinančiais metais “Laiškų lietuviams” metinė šventė ir konkurso premijų įteikimas bus balandžio mėn 5 dieną. Apie konkursą pranešime ateinančiame numeryje.
Dėkojame "L,L.' vakarienės stalų organizatorėms ir organizatoriams
Šios ponios suorganizavo stalus į “L.L.” vakarienę: S. Plenienė (6 stalai), S. Endrijonienė, A. Likanderienė, P. Masilionienė, Z. Žilevičienė, J. Ivašauskienė, J. Zalagėnienė, J. Daunorienė, R. Kučienė, M. Gabalienė, O. Venclovienė, B. Skorubskienė, A. Ramanauskienė, A. Kaminskienė, R. Andrijauskienė, S. Daulienė, D.Varaneckienė, G. Meiluvienė, K. Kubilienė, N. Maskaliūnienė, S. Statkienė, A. Lauraitis.