("Laiškų lietuviams' konkurse I premiją laimėjęs rašinys)
DALIA STANIŠKIENĖ
“Ir niekas jau pasauly nebaugina—
Aš Dievo vaikas amžinai esu!
Kančių dalia tik meilę subrandina,
Ne skausmo žemėj— nuodėmės baisu!”
(Iš “Negęstanti liepsna”)
“Kai agresorių tankai išsirikiavo televizijos bokšto sargyboje, aplankiau tragedijos vietą. Žmonės iš visos Lietuvos — minių minios — lankė šią tautos Golgotos staciją. Labiausiai sujaudino jaunos motinos. Šaltą sausio priešpietę jos ėjo nors truputį pastovėti simbolinėje garbės sargyboje. Su savo naujagimiais ant rankų! ‘Tegul jie įkvepia šito oro!’...”
Lietuvių Fondo vicepirmininkas Vaclovas Momkus “Laiškams lietuviams” įteikia Liet. Fondo auką — 1000 dol. J. Kuprio nuotr.
Tai žodžiai, rasti mūsų spaudoj, atkeliavę iš Tėvynės, sausio pabaigoj rašyti. Skaitome juos su širdgėla, su ašaromis, nes jie atsipindi mūsų tautos kančią...
Nuo pat žmonijos pradžios žmogus bando suprasti ir išaiškinti kančios prasmę. Vieniems kančia — tai Dievo bausmė už nusikaltimus; kiti teigia, kad geras ir teisingas Dievas kančios išvis žemėj neleistų. Nei vieni, nei kiti klausimo neišriša: juk kenčia ir geri žmonės, ne tik nusidėjėliai. O tie, kurie tikim Dievą, žinom, kad Dievas yra teisingas ir geras.
Mūsų filosofas Antanas Maceina taip apie kančią kalba: “Kančia yra prapuolusios būties žadintoja. Ji, lyg tas laikrodis budintojas, sučirškia kaip tik tada, kai mes esame labiausiai įmigę pasauliniame savo buvime”.
Kančių yra fizinių ir dvasinių. Kiekvienas žmogus kenčia, ir kiekvieno kančia kitokia, savaip išgyvenama. Kenčiame dėl įvairių ir labai skirtingų dalykų. Dažnai žmogus suriša kančią su skausmu, išgyvenamu dėl ligos. Žmogus taip pat kenčia, pergyvendamas kito žmogaus žvėriškumą. Ir kiekvieno žmogaus gyvenimas pilnas laukimo ir nusivylimų. Neseniai skaičiau mintį, kad du didžiausi nusivylimai žmogaus gyvenime yra, kai negauname to, ko siekiame ir — kai gauname arba pasiekiame, nes žmogus žemėje niekada visiškai nebūna patenkintas. Baimės ir vienišumo jausmo išgyvenimas — tai neišvengiama kiekvieno šios žemės gyventojo dalis, daugiau ar mažiau paliečianti kiekvieną iš mūsų. Apie tokią kančią labai vaizdžiai kalba Eugene Kennedy savo knygoje “The Pain of Being Human”. Jis teigia, kad vengdami vienatvės žmonės ieško malonumų, tikėdamiesi, kad tik tokiu būdų jie geriausiai pajus gyvenimą. Tuo tarpu vengdamas bet kokio skausmo, žmogus kaip tik gali prarasti progą tikros gyvenimo prasmės pajutimui. Anot Marcei Proust, iš skausmo mes išgydomi tik jį išgyvendami... Adomas Jakštas teigia, kad “visa, kas pasaulyje yra didelio, ateina pro kentėjimų vartus”.
Tačiau tai dar nereiškia, kad ligų ir skausmų reikia laukti ir ieškoti. Bet nereikia ir pulti į neviltį ir baimę, žinant, kad jų žemėj neišvengsim. Baimė sukausto, tačiau tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu nugali baimę. Bijoti reikia tik savo veiksmų, kurie įžeidžia Dievą. Šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais: “Kodėl tu toks liūdnas? Ar mirtiną nuodėmę padarei? Juk nėra kitos priežasties būti nuliūdusiam...”
Žinojimas, kad ir kančia, ir skausmas — tik laikinas, praeinantis reiškinys, net jei jis ir ilgalaikis žemišku mastu matuojant, padeda žmogui neprarast vilties ir tą skausmą pergyvent nepalūžus. Nuolat prisimenu savo prieš daugelį metų mirusios mamytės posakį: menkniekis prieš Amžinybę... Šiandien tikiu, kad ji tą posakį ne tuščiai kartodavo, kad ji juo ir gyveno... Akyse tebestovi jos liūdnas, skausmingos ligos iškankintas veidas, tačiau pro jį prasiveržęs rūpestis savo vaikais... Ne skundą iš jos lūpų prisimenu, bet maldą; ne nusivylimą, bet viltingą laukimą ateinančio gydytojo su vaistais ir kunigo, atnešančio tikrąjį Gydytoją šventoje komunijoje; tikrai, neprisimenu jos skundo žodžių; teprisimenu amžinosios vilties kupiną šnabždesį: menkniekis prieš Amžinybę...
Bet kodėl Dievas pasirinko skausmą į mus prabilti?
Parafrazuojant rašytoją C. S. Lewis: Dievas mums šnabžda per mūsų malonumus, bet mums šaukia per mūsų skausmą. Skausmas — tai jo garsiakalbis pabudint prisnūdusį pasaulį. Tai labai vaizdu ir mūsų šiandieniniame pasaulyje: per karo grėsmę ir baimę, per triuškinančių tankų siaubą Tėvynėje jis žadina apsnūdusį pasaulį gręžtis atgal į Jį. Per skausmą jis prakalba ir į kiekvieną iš mūsų asmeniškai, jei tampame Jo balsui atviri.
Kai prieš keletą metų sunkiai susirgau, pirma reakcija buvo: Viešpatie, kodėl aš? Kodėl dabar? Kodėl turiu šį skausmą ir netikrumą — gyvensiu, ar mirsiu? — pergyventi?! Susidorojus su šiais pirminiais jausmais, pajutau, kad tas pergyvenimas paskatino mane daugiau įvertinti Dievo dovanas, pasaulio grožį, gėrį, kurį sutinku kasdien, ir kiekvieną žmogų savo gyvenime. Tikiu, kad liga padarė mane jautresnę kitų skausmui. Juk neįmanoma kitą atjausti ir suprasti, jei pats nesi to paties pergyvenęs... Patirtas fizinis ir dvasinis skausmas taip pat išmokė priimt savo žmogiškumą, silpnumą ir atleist kitiems bei sau už kartais atsikartojančią baimę, nerimą ar nusiminimą... Šiandien tikiu, kad ir liga buvo Jo dovana, už kurią turiu dėkoti...
“Joshua” ir kitų knygų autorius kun. Joseph Girzone, keldamas klausimą, kodėl Kristus nepanaikino kančios pasauly, teigia, kad tuo Jis būtų atėmęs žmonėms galimybę augti, tobulėti ir bręsti Jo meilėje. Kančia, kai ją surišam su Jo kryžiumi, mus suartina ir priartina prie Dievo. Kristus atėjo į žemę ne skausmą atimt — jis ir pats visą žmogišką skausmą ir visus žemiškus sunkumus, baimę, vargą, neturtą, žmonių atstūmimą pergyveno — bet tą kančią paaukot Tėvui ir perkeist, pakelt, sudievint. Jis pašventė mūsų gyvenimus per kančią — savo dievišką kančią. Be Kristaus kančia būtų tik blogis; per Kristų kančia tapo pašvęsta, tapo vertybe.
Skausmo perkeitimui iš absoliutaus blogio į tikrą gėrį išaiškint kun. Girzone naudoja labai vaizdų anglies ir deimanto pavyzdį; prie aukštos temperatūros ir didelio spaudimo anglis virsta deimantu! Procesas, kaip tai atsitinka, daug kam gal sunkiai suprantamas, tačiau visas pasaulis pripažįsta šio kiečiausio brangakmenio — deimanto vertę.
Tai, ką mes vadiname kančia, Dievui yra tam tikras neišvengiamas procesas priartinti mus prie savęs. Kančia — tai integrali ne tik mūsų, kaip žmonių, bet ypač, kaip krikščionių, gyvenimo dalis. Skausmas reikalingas mūsų dvasiniam augimui panašiai, kaip sportininkui reikalingas intensyvus ir kartais tiesiog skausmingas treniravimasis prieš rungtynes, pasiaukojant ir atsisakant daug ko, kad pasiektų galutinį laimėjimą.
Kitas pavyzdys: jei mažą vaiką nuolat saugosim nuo bet kokio sunkumo, vargo, kad ir mažiausio skausmo, jis užaugs savanaudis, kietaširdis, nemokantis užjausti kito. Bet patyręs sunkumų vaikystėje, jis bus geriau pasiruošęs didesniems gyvenimo sunkumams. O mes, tėvai, jiems geriausiai galime padėti ne sielodamiesi ir krimsdamiesi dėl jų, bet malda, pavedant juos visiškai Dievo globai...
Suprantama, žmogus turi kovot prieš blogį, kiek jo jėgos leidžia ir jautri sąžinė diktuoja. Bet toje kovoje svarbiausia ne kančios išvengt, bet kaip mes ir mūsų vaikai į tą kančią atsiliepiam. Moderniam žmogui kančią suprasti labai sunku, tiesiog neįmanoma, jei jo vienintelis ir pagrindinis tikslas yra tik ją pašalinti, jos išvengti. Tačiau krikščioniui, kurio pagrindinis tikslas gyvenime yra artėti prie Dievo, ir didžiausias skausmas yra maža kaina už tokią didelę vertybę — gyvenimą su Juo amžinai...
Net ir tada, kai skausmas ir kančia yra paties žmogaus užsitraukti savo elgesiu (pvz., ligos, kurios yra netvarkingo gyvenimo padariniai) — net ir tada Dievas dažnai tą skausmą panaudoja žmogaus naudai: sunkią ligą išgyvendami, ne vienu atveju tie žmonės atsiverčia, pamato gyvenimo tikslą, atranda ramybę ir džiaugsmą net ligos sukaustytame kūne...
Yra posakis, kad išgirstame tik pusę to, kas sakoma; suprantame tik pusę to, ką išgirdome; tikime tik pusę to, ką supratome; prisimenam tik pusę to, ką įtikėjome... Kaip svarbu plačiai atidaryti širdis ir išgirst, suprast, tikėt ir prisimint, kai Kristus kalba mums apie savo meilę, kurią įrodė savo kančia, mirtim ir PRISIKĖLIMU... Ir tai išaukštins mūsų skausmą, grąžins viltį ir suteiks pasitikėjimo, kurį jaučiame ir to rašinio iš Lietuvos žodžiuose:
“Gedulo juosta tebejuosia mūsų dienas. Okupantų kareivos trypia šventą žemę, liejasi kraujas... Tėvynėje neramu. Bet nėra panikos. Žmonės dirba ir pasiskirstę budi prie radijo komitetų ir televizijos retransliacijos bokštų... Kūrendami laužus ir dainuodami, lietuviai saugo savo teisėtai išrinktą parlamentą Vilniuje... Lietuva — gyva!” Jų skausmas, jų malda, gili, širdį verianti, nesibaigianti malda jungiasi su mūsų maldomis bei skausmu ir mūsų atviras širdis iš anglies verčia į deimantus...
Ar kas nors gerai kančios paslaptį supras? Abejoju. Tačiau dar didesnė paslaptis, mūsų žmogišku protu neaprėpiama, yra Dievo atsakymas į kančią — Kristaus mirtis ant kryžiaus ir Prisikėlimas... Tiems, kurie netiki —jokie aiškinimai nepadės; mums, kurie tikim, — aiškinimo nereikia...
Kaip gera ir ramu širdy, žinant, kad vieną dieną į visus klausimus bus atsakyta...