religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1991 / SPALIS — OCTOBER / VOL. XLII, NO. 9

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis apie M.K. Sarbievijų ir V. Mačernį. Matematinę grafiką psl.306 ir 319 paruošė Jonas Boguta.

Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams— Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes toLaiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Lietuva — tai kalnai ir kalneliai,
Lietuva — tai žibutė miškuos,
Lietuva — žydrios akys seselių.
Juodbėrėliai žirgai prie tvoros.

Lietuva — gandro lizdas sodyboj
Ir žali ajerai ežeruos,
Lietuva — žali rūtų darželiai
Ir sena motinėlė languos.

Lietuva — tai rasoti takeliai,
Dobilienoj kamanė darbšti,
Lietuva — šienpjoviai žalioj lankoj
Ir daina ilgesingai graudi.

Lietuva — tai bažnyčios ir kryžiai,
Lietuva — tai tėvelių malda,
Lietuva — vaikų pulkas prie gryčios
Ir sena varpų ryto rauda.

Lietuva — tai smūtkelis prie kelio,
Lietuva — vyturėlis laukuos,
Lietuva — mažas žemės kampelis,
Tau, lietuvi, brangus visados.

(Lietuvių tremtinių mėgstama daina)

Vilniaus universiteto retų spaudinių skyriuje, vad. Smuglevičiaus sale, Jėzuitų Madona.    Dailininkai Antanas ir Pranciškus Smuglevičiai. 1802 m.

 ("Laiškų lietuviams"' konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

 NINA GAILIŪNIENĖ

     Tūksta kunigų. Laimingos vasarviečių parapijos. Vasarą ten kunigų apstu. Ir ne bet kokių! Dažniausiai universitetų ir kolegijų atostogaujantys profesoriai. Juos pažinsi iš komentarų apie dienos liturgiją ir iš pamokslų.

     Su tokiu svečiu teko susidurti klausykloje. Mano nuodėmėmis jis aiškiai nesidomėjo. Nesistebėjau. Nebe pirmas kartas. Ta silpnybe šiais laikais, atrodo, kunigai yra užsikrėtę. Viena energinga moteris kartą pasakė: “Jeigu išpažinčiau padariusi žmogžudystę, esu tikra, kad būčiau atleista su įprastiniais žodžiais: už atgailą sukalbėk tris Sveika Marija. Gailėkis. Duodu išrišimą...” Šįkart buvo kitaip. Po kelių sekundžių tylos kunigas prabilo: “Kitą savaitę, pradedant pirmadieniu, kasdien nueik valandai prie jūros. Nesimelsk. Neskaityk. Tik žiūrėk į jūrą”. Po tų žodžių jis pradėjo kalbėti išrišimo formulę.

     Neįprastos atgailos paslaptis paaiškėjo, kai tas pats kunigas, pradėdamas Mišias, davė tos dienos liturgijos komentarus. “Visos mūsų maldos yra tuščios, jeigu nesuvokiame mus supančios Dievo didybės. Man lengviausia Dievą išgyventi prie jūros. Kitiems galbūt miške, kalnuose ar kur nors kitur gamtoje...”

     Turiu prisipažinti, kad ta atgaila buvo pati geriausia ir efektyviausia mano gyvenime.

     Tas kunigas nuolat primindavo, kad nesvarbu, ar gyvensi trisdešimt, šešiasdešimt ar šimtą metų. Svarbu, kiek sugebėsi išgyventi kiekvieną momentą. Girdi, mes einame per gyvenimą tarsi miegodami. Nematome ir negirdime, kas aplinkui dedasi. Ar ne tokiais pat žodžiais skundėsi Kristus? “Turi akis — žiūri, bet nemato. Turi ausis — klauso, bet negirdi”. Vadinas, žmogus pasiliko toks pat per du tūkstančius metų. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad žmogus savo esme nesikeičia. Nei rasiniai skirtumai, nei skirtingi papročiai, nei išsilavinimas ar jo stoka, nei civilizacija, nei kultūra, nei gyvenimo aplinka jo esmės nepakeičia. Žmogaus esmę sudaro jo siela.

Skaityti daugiau: PASLĖPTA DIEVO DIDYBĖ

CHIARA LUBICH

     "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą" (Jn 6, 47).

     Tie žodžiai paimti iš Jėzaus kalbos, kurią jis pasakė Kaparnaumo sinagogoje po to, kai buvo padaręs duonos padauginimo stebuklą, po kurio minios ir vėl jį surado.

     Jėzus jiems sakė, kad ieškotų duonos ne kuri prapuola, bet tokios, kuri pasilieka ir kurią tik jis gali duoti. O toji duona yra jis pats, jo žodis. Jis yra ta gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, duodanti amžinąjį gyvenimą.

     Čia Jėzus atsako į giliausią žmogaus širdies troškimą. Žmogiškos būtybės sutvertos gyvenimui; to jos ir siekia visomis galiomis. Tačiau jų didžiausioji klaida ieškoti to gyvenimo žmonėse, visame, kas sutverta, ribota ir praeina, ir negali patenkinti žmogiškumo vilčių. O neišsipildžiusios viltys neša tik nusivylimą ir gali vesti į visišką nusiminimą.

     Tik Jėzus gali pasotinti tą žmogiškąjį alkį. Tik jis gali duoti gyvenimą, kuris niekada nemiršta, nes jis pats yra Gyvenimas.

     Kad galėtumėm turėti tą gyvenimą, mums reikia tikėti į Jėzų; o tą tikėjimą rodysime, jei priimsime jo žodžius ir pagal juos gyvensime.

     Iš tikrųjų tikėjimas yra Dievo dovana.

     O kad galėtumėm tikėti, dangiškasis Tėvas mus prie Jėzaus patraukia (Jn 6, 44).

Skaityti daugiau: "KAS TIKI - TURI AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ

SILVA LAURENČIKAITĖ

    Brandžiausius eilėraščius Vytautas Mačernis parašė dramatiškų istorinių įvykių sūkuryje 1939-1944 metais. Bet kyla klausimas: kokia buvo poeto kūrybinio kelio pradžia?

    Kaip ir daugumas jaunųjų lietuvių poetų, taip ir V. Mačernis pirmuosius savo kūrinius paskelbė “Ateities” žurnale. Nuo 1936 iki 1939 metų pasirodė 10 eilėraščių, 2 proza parašyti darbai ir straipsnis “Keli busimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai”. Tai toks jauno (g. 1921) Telšių gimnazisto kūrybinis palikimas.

     Ankstyvoji V. Mačernio kūryba patraukia ne logine būties analize, bet žmogaus vietos pasaulyje ieškojimu, gilia savianalize, individualiu santykiu su Dievu.

Literatūros vakaras Telšiuose 1937 m. Mačernis atsiklaupęs dešinėje. Viduryje sėdi mokyt. J. Rainys.

     V. Mačernio eilės — apmąstymų ir ieškojimų rezultatas. Eilėraščiuose nerasime sentimentalizmo ir davatkiškumo. Susikaupęs, įtempęs visas dvasios jėgas, poetas tyliai prabyla maldos žodžiais:

     Aš prie tavo kojų, Viešpatie, ateisiu,
     Vėjais gal atplauksiu prie tavų akių,
      Čia maldoj aš tyliai žodžiais pasikeisiu,
     Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku.
           (eil. “Nėra laimės”, p. 375)¹

Skaityti daugiau: MAČERNIO DVASINĖS INDIVIDUALYBĖS RAIŠKA

Vytautas Mačernis

V. Mačernis 1939 m. Telšiuose.

Snaigės baltos ir žemė balta—
Raibsta akys nuo balto dangaus.
Tau. patinka— širdis nekalta,
Snaige virst ir jos ūžesiu gaust.

Tiesias vieškelis baltas tolyn—
Žvilgsi snaigės ant medžio šakų.
Nebežvelk tu daugiau praeitin,
Tegu gęsta tamsa, jau tegu.

Kyla saulė ant balto dangaus —
Veržias džiaugsmas iš tavo širdies.
Snaigės krinta ir pradeda gaust
Ir baltam spinduly atsišviest.

P. DAUGINTIS, S.J.

     “Atpirkėjo Bažnyčiai patikėta misija dar toli iki galo”. Šiais žodžiais popiežius Jonas Paulius II pradeda 1990 m. gruodžio mėn. 31 d. pasirašytą naująją encikliką apie misijas. Ji paskelbta II Vatikano susirinkimo dekreto “Ad gentes” 25 metų sukakties proga. Tas dekretas taip pat kalba apie misijas. Tad ir enciklika “Atpirkėjo patikėtoji misija”, ir dekretas “Ad gentes”, ir spalio mėnesį kasmet švenčiamas Misijų sekmadienis primena visiems tikintiesiems, tiek eiliniams katalikams, tiek ir jų vadovams vyskupams bei kunigams, Atpirkėjo Jėzaus Kristaus patikėtą pasiuntinybę: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios”.

     Tai verčia kiekvieną susimąstyti, kiek tą Viešpaties mums patikėtą misiją suprantame, imame į širdį ir pasiryžtame vykdyti.

     Enciklika pirmiausiai pabrėžia, kad reikia tikėti Kristų, krikšto būtinumą sielos išganymui ir Bažnyčią — ženklą ir kelią į tai (ASS, vol. 83, Nr. 5-10, p. 258). Tuoj nurodoma šios svarbios misijos vykdytojai: tikinčiųjų bendrija — Bažnyčia, apaštalų įpėdiniai, vyskupai, kunigai, misionieriai, misionieriški vienuolynai, institutai, prie popiežiaus Romoje esanti Pagonims evangelizuoti kongregacija, Tikėjimo propagandos institucija, pasauliečiai vyrai ir moterys (t.p., Nr. 21-30).

     Tad praktiškai visi tikintieji turi būti misionieriško darbo veikėjai. Popiežius kviečia visus į misionierišką darbą, sąmoningai imtis atlikti savo dalį misionieriškoje veikloje.

     Tam tikslui popiežius ragina katalikus siekti vidujinio atsinaujinimo. Užtat reikia pagalvoti apie savo kaltes, nuodėmingumą, pajusti Atpirkėjo meilę, jo skausmus, dvasios kančias, mielai iškęstas, kad tik mus išgelbėtų, sutaikintų su Dievu Tėvu, padarytų mus savo mylimais, įsūnytais vaikais, broliais ir seserimis. Išgirsti jo šauksmą, aidintį nuo kryžiaus: “Trokštu!” Jėzus trokšta ne tiek kūno degantį troškulį numalšinti, kiek dvasios troškulį išgelbėti daugybės žmonių sielas.

Skaityti daugiau: MĄSTYMAS APIE MUMS PATIKĖTĄ MISIJĄ

Kun. J. Lauriūnas, S.J.

     Kartais klausiama: kas yra būdinga krikščionybei, kuo ji skiriasi nuo kitų religijų? Krikščionybė turi savitų bruožų, būdingų tik jai, būtent etikos taisyklėse, iš kurių reikia paminėti artimo meilę, ir šią taisyklę norėtųsi panagrinėti atskiru žvilgiu, kuris vadinasi priešų meilė.

a) Mylėti atsirinktinai?

     Jėzus gerai žinojo, kad skelbė neįprastus dalykus. Jis kalbėjo: “Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo. O aš jums sakau: Mylėkite savo priešus!” (Lk 6,27). Panašiai skamba ir senajame Testamente: “Jei tavo priešas alksta, papenėk jį; jei trokšta, duok jam vandens atsigerti”. Bet tuojau priduria: “nes tu krausi jam ant galvos žarijų” (Pat 25,21). Tai reiškia: jei tu nekeršysi savo priešui, Dievas pasirūpins kerštu. Be abejo, yra išmintinga vengti ginčų, sankirčių, bet tai dar nėra priešų meilė. Įvairios humanizmo formos skelbia meilę žmogui, bet nereikia nė didinamojo stiklo, kad pamatytume, jog ten nėra meilės priešui. Marksizmas skelbia neapykantą priešams, klasių kovą, net reikalauja neapykantos. Mūsų gyvenime įprasta, kad jei žmogus yra kitokios ideologijos, kitaip galvoja negu mes, jį jau laikome savo priešu, jo neapkenčiame.

Skaityti daugiau: MYLĖKITE SAVO PRIEŠUS

P. DAUGINTIS, S.J.

Gamtos taršos ir naikinimo mažinimas

     Pirmiau tik vienas kitas gamtos draugas rūpinosi kuria nors beišnykstančia gyvių rūšimi, o dabar ekologiniai reikalai pasidarė labai opūs. Jais rūpinasi platūs visuomenės sluoksniai. Ekologiniai sunkumai palietė šimtus tūkstančių žmonių ir žaloja daugybę gamtos būtybių ir sričių.

     Pirmiau ekologija buvo laikoma biologijos dalimi. Ekologija (lot. oecologia iš gr. oikos — “namas, namų aplinka” ir logos — “žodis, kalba, mintis”) yra biologijos mokslo dalis, tirianti gyvių ir aplinkos santykius.

     Dabar ekologija imama daug platesne prasme — tai mokslas ir rūpestis, kad aplinkos užteršimas pavojingai nepakenktų kuriai augalų, žuvų, paukščių, gyvulių rūšiai, o tai pat ir žmonių gyvenimui. Įvairiopa gamtos tarša dabar labai didėja. Ji grasina bet kokiai gyvybei. Jau tuo labai susirūpino ne tik ekologistai, gamtos draugų sambūriai, žaliųjų draugijos, bet ir įvairios organizacijos, parlamentai, šalių vyriausybės. Tiems reikalams svarstyti buvo net atskira Jungtinių Tautų sesija.

Susirūpino ir katalikai

     Įvairios katalikų grupės, draugijos ir visa Bažnyčia pradėjo rūpintis šia problema. Pvz., 1989 m. sausio mėnesį popiežius Jonas Paulius II išleistame Apaštališkame paskatinime pasauliečiams paskyrė visą sekciją ekologiniams klausimams. Tų pačių metų Sekminių savaitę buvo Europos įvairių konfesijų krikščionių suvažiavimas Bazelyje (Šveicarijoje). Jo tema buvo: “Taika, teisingumas ir gamtos apsauga”. Suvažiavimo baigiamajame dokumente nurodytos priemonės apsaugoti aplinkai nuo vis didėjančio užteršimo. O gamtos gyvius — nuo tolimesnio jų žalojimo ir naikinimo.

Skaityti daugiau: KAIP PALENGVINTI EKOLOGINIUS SUNKUMUS

EUGENIJA ULČINAITĖ

Sarbievijus — oratorius

     Kaip retorikos dėstytojas, Sarbievijus ne tik buvo puikiai susipažinęs su retorikos teorija bei istorija, bet ir turėjo, kaip atrodo, nemenką oratoriaus bei pamokslininko talentą. 1635 m. jis buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku, tačiau oratorystės mene reiškėsi ir anksčiau. Yra žinomos keturios Sarbievijaus kalbos, pasakytos 1631-1636 m., ir vienas pamokslas: 1. Kalba, kuria kolegijos vardu pasveikino naująjį Vilniaus vyskupą Abraomą Vainą (Oratio, qua nomine Collegii Vilnensis Antistitem Vilnensem novum Abraham Woyna excepit. Wilno, 1631); 2. Kalba, pagerbiant Vilniuje šventųjų palaikus (Honor sanctorum reliquiis publice deductis susceptisque Vilnae habitus. Vilnae, 1631); 3. “Maršalo lazda”. Pamokslas laidojant Joną Stanislovą Sapiegą (Laska Mara-zalkowska na pogrzebie... Jana Stanislowa Sapiehi. Vilnae, 1635); 4. Panegirinė kalba, pasakyta šv. Kazimiero kūno perkėlimo iškilmėse 1636 m. rugpjūčio 14 dieną (Oratio panegyrica habita... in sollemni corporis S. Casimiri translatione... anno 1636 14 Augusti); 5. Kalba karaliui Vladislovui IV, kai Sarbievijus Vilniaus Akademijoje buvo papuoštas teologijos daktaro insignijomis (Oratio ad Vladislaum IV Regem Poloniae, cum in Academia Vilnensi insig-nibus Doctoris Theologiae omaretur. Vilnae, 1636).⁸

Sarbievijaus portretas, pieštas XVII a. nežinomo autoriaus.   J. Grikienio nuotr.

Skaityti daugiau: MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS LIETUVOS KULTŪROJE (II)

     Aš noriu papasakoti apie savo mamą — Eleną Čėsnienę, kuri mane mažą, 4 metų, paėmė iš vaikų namų. Aš labai norėjau, kad kas mane iš ten paimtų. Vaikų namuose niekas vaikų nemyli. Jeigu kas paimdavo mane ant rankų, aš labai džiaugdavausi ir juokdavausi.

     Mano mama yra gydytoja. Ją labai gerbia dėdės ir tetos, o gatvės vaikai man pavydi ir iš pradžių vis sakydavo: “Tai ne tavo mama”. Bet aš visada sakydavau: “Mano!”

     Kai pirmąkart mane mama nusivedė į Naujų metų eglutę, aš jau turėjau 5 metus. Senelis Šaltis (Kalėdų Senelis, Red.) mane paklausė, ką aš įdomaus pasakysiu. Aš pasakiau labai svarbų dalyką: “Aš turiu mamą!” Bet jis manęs nesuprato ir liepė padeklamuoti eilėraštį. Kai aš deklamavau, mama man atrodė labai graži — jai blizgėjo akys. Man labai plojo tetos ir dėdės.

     Po metų mama su tėčiu vėl iš vaikų namų paėmė mergaitę. Kaip girdėjau, jie sakė, kad ji buvo nurašyta, nes ketverių metų dar nekalbėjo. Mama ją gydo, nes ji labai serga.

     Mama moka labai gražių dainelių, kurias vakarais mums su sesute dainuoja. Kai turi laiko dieną, dainuoja mums ir su mumis, grodama akordeonu. Ji sako, kad aš turiu balsą ir klausą, kad kai turės pinigų ir bus parduotuvėje pianinų, nupirks ir mane išmokys groti. Pinigų, man atrodo, jie turi, bet pianinų krautuvėje tai aš nematau.

Skaityti daugiau: Laiškas lietuviams

Jonas Lauriūnas, S.J.

2. Esminiai santuokos bruožai: vienumas, vaisingumas, nesuardoma ištikimybė

     Sutuoktinių meilė savo prigimtimi siekia vienumo asmenų bendrijoje, kuri apima visas gyvenimo sritis. “Jie jau nebe du, o vienas kūnas” (Mt 19,6; plg. Pr 2,24), jie šaukiami pastoviai augti vienume per ištikimybę, kuria kasdien patvirtina savo santuokinę priesaiką. Sutuoktinių bendrija gyvena natūraliu vyro ir moters pasipildymu siekiant dalintis visu gyvenimu, viskuo — ką jie turi ir kas jie yra. Šią žmonių bendriją santuokos sakramentas, suteikdamas bendrumą Jėzuje Kristuje, patvirtina, išgrynina ir atbaigia. Ji gilėja ir tvirtėja bendra malda ir bendrai priimama Eucharistija. Tokiai bendrijai prieštarauja poligamija (daugpatystė): ji nepripažįsta Dievo plano, ji prieštarauja vyro ir moters kilnumui, kai šiedu santuokoje teikia vienas kitam meilę, kuri yra totalinė, vienintelė ir išskirtinė.

     Santuokos prigimčiai priklauso vaisingumas. Sutuoktinė meilė nori būti vaisinga. Kūdikis, kaip bendros meilės vaisius, nėra kažkas išorinio ar atsitiktinio abipusei sutuoktinių meilei; tai veikiau jos įkūnijimas ir išsipildymas. Ši tarnystė gyvenimui-gyvybei yra paties Dievo tvėrimu pavesta sutuoktiniams. Ji net yra įrašyta: “Dievas palaimino juos sakydamas: “Būkite vaisingi ir dauginkitės” (Pr 1,28). Vaisingumu sutuoktiniai įsijungia į tvėrėjišką Dievo meilę; jie yra tarsi mylinčio Dievo Tvėrėjo bendradarbiai ir jo meilės teikėjai. Santuokinės meilės vaisingumas neapsiriboja tik gimdymu; jis toliau, plačiau ir turtingiau sklaidžiasi dorinio, dvasinio ir antgamtinio gyvenimo vaisiais, kuriuos tėvai auklėjimu perduoda savo vaikams. Šiuo būdu tarnauti gyvenimui yra pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys. Lygiai taip pat vyresnio amžiaus žmonės, kurie iš savo santuokos nebegali tikėtis vaikų, ir tie, kurie iš viso negali jų turėti, gali gyventi prasmingą ir krikščionišką gyvenimą — jie tarnauja vienas kitam.

Skaityti daugiau: Bažnyčios mokslas apie santuoką ir šeimą (II)

Birutė Garbaravičienė

     Pagaliau grįžta tai, kas buvo atimta. Vėl atgyja žodžiai — Dievas ir Bažnyčia. Jų tarnai tampa ne tik mūsų sugriuvusios dvasios žadintojai, bet ir suniokotų Dievo namų atstatytojai. Kokie jausmai užplūsta teisėtus tų namų šeimininkus, išvydusius, kaip buvo išniekinta, kaip buvo pasityčiota iš dvasinių ir materialinių vertybių?

     Dar pernai, vasario 2 d., Jėzuitų bendruomenei grąžinta Kauno jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Jos istorija dramatiška kaip ir joje besimeldusių žmonių likimai.

     Miestiečių kvietimu jėzuitai Kaune įsikūrė 1642 m., pirmąją mokyklą atidarė 1648 m. Jie daugiausia dirbo švietėjišką darbą, stengėsi diegti mokiniams ne sausas žinias, o padėdavo išsiugdyti stiprų charakterį, mokė krikščioniškai gyventi. Savo elgesio jie neatsiedavo nei nuo pažangos, nei nuo kultūros. Beje, jau nuo 1677 m. Kauno jėzuitų mokykla turėjo savo sceną, kurioje rengdavo spektaklius, taip pat ruošdavo iškilmingas pamaldas su orkestru. 1702 m. mokykla tapo kolegija. Tėvai jėzuitai rūpinosi vargingais apylinkių gyventojais, neapleido nei kalinių, nei angliadegių. Užklupus marui, jie pasiliko mieste: vaikščiojo į sergančiųjų namus, guodė, teikė sakramentus. 1710 m. visi mieste buvę jėzuitai mirė maru. Į jų vietą atėjusieji tęsė savo veiklą — plėtė mokyklą, toliau statė bažnyčią, kurios pamatai buvo padėti 1666 m. Nepaisant visų negandų ir vargų, 1722 m. ją jau buvo galima pašventinti. 1725 m. statyba buvo baigta, vėliau — dekoruojamas vidus. Tačiau 1732 m. gaisras, nušlavęs didelę Kauno dalį, neaplenkė ir jėzuitams priklausiusių pastatų bei bažnyčios. Tik XVIII a. septintajame dešimtmetyje baigtas išraiškingas vėlyvojo baroko stiliaus pastatas pačiame Kauno centre, Rotušės aikštėje. Ši bažnyčia — trinavė bazilika su vienu meniškiausių rokokinių altorių Lietuvoje. Deja, carinei Rusijai užvaldžius Lietuvą, 1821 m. bažnyčia buvo atiduota stačiatikiams. Čia įrengta cerkvė, kuri 1843 m. pavadinta Aleksandro Nevskio soboru. 1915 m. gaisras vėl nuniokiojo bažnyčios bokštą. Karas dar labiau nusiaubė pastato išorę ir vidų.

Skaityti daugiau: JĖZUITAI GRĮŽTA KAUNAN

Paruošė Gediminas Vakaris

PASTATYTAS ĄŽUOLINIS KRYŽIUS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖJE

     Birželio mėnesį Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo pastatytas aukštas ąžuolinis kryžius, skirtas pirmosiomis karo dienomis žuvusių sukilėlių prieš sovietinę okupaciją atminimui. Kryžiaus statytojai ir iškilmių dalyviai, nešdami plakatus, reikalaujančius nutraukti sovietinę okupaciją, į aikštę ėjo Gedimino prospektu. Prie aikštės jų laukė kovai pasirengę omonininkai, grupė žaliukų, apsirengusių civiliais drabužiais, ir keliasdešimt Antrojo pasaulinio karo dalyvių. Eisenos niekas neišdrįso kliudyti, ir ji laimingai pasiekė kryžiui statyti vietą — už 150 metrų nuo Lenino paminklo.

     Prie Lenino paminklo įvyko protestuotojų susirinkimas. Jo dalyviai, kalbėję daugiausiai rusiškai, pavadino kryžiaus statymo kritusiems sukilėliams apeigas fašistų sambūriu. Reiškė nepasitenkinimą SSSR prezidentui, kad jis leidžia tokius dalykus. (Lietuvos aidas)

KAUNE PAMINĖTAS 1941 metų BIRŽELIO 22 d. SUKILIMAS

     Kauno filharmonijos salėje įvyko iškilmingas minėjimas, skirtas 1941 metų birželio sukilimo 50-osioms metinėms. Jį suruošė fondo “Į laisvę” Lietuvos filialas.

     Minėjimą pradėjo “Į laisvę” fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininkas V. Dambrauskas. Pranešimus skaitė buvęs Laikinosios Lietuvos vyriausybės narys prof. A. Damušis, istorikai V. Brandišauskas ir A. Bubnys, “Į laisvę” fondo Lietuvos filialo valdybos pirmininkas V. Valiušaitis. Sveikinimo žodį tarė poetas B. Brazdžionis. Susirinkusieji išklausė ilgamečio “Į laisvę” žurnalo redaktoriaus J. Kojelio ir R. Ozolo pranešimų. Minėjime kalbėjo rezistencijos kovų dalyvis J. A. Antanaitis, Katalikų mokslo akademijos atsakingas sekretorius M. Bloznelis, AT deputatas P. Vaitiekūnas.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

Prielinksnio prie vartosena

     Prielinksnis prie vartojamas su kilmininku. Jo konstrukcijos paprastai žymi vietą. Pvz., Prie ežero buvo susirinkę daug žmonių. Mes gyvename prie miesto. Vaikas dar tebegyvena prie tėvų. Jį pristatė prie darbo.

     Nusižiūrėjus į kitas kalbas, prielinksnio prie konstrukcijos dažnai klaidingai vartojamos, pvz.: Prie gerų sąlygų (= Geromis sąlygomis) uogos prisirpsta labai greitai. Tas žmogus pražuvo prie labai neaiškių aplinkybių ( = labai neaiškiomis aplinkybėmis). Nesveika sportuoti prie labai aukštos temperatūros (= esant aukštai temperatūrai, kai temperatūra aukšta). Prie griežtos dietos (= Laikantis griežtos dietos) svoris tuoj nukris. Prie aukšto kraujo spaudimo (= Esant aukštam kraujo spaudimui, turint aukštą kraujospūdį) reikia vengti druskos. Prie dabartinės technikos pažangos (= Esant dabartinei tachnikos pažangai, su dabartine technikos pažanga) šis darbas lengvai atliekamas. Aspirinas padeda prie daugelio ligų (= sergant daugeliu ligų).

     Kartais žmonės visai nenujaučia, kad šį prielinksnį vartoja tokiais atvejais, kai sakiniai yra išversti iš kitų kalbų, o lietuvių kalbai tokia vartosena nebūdinga, pvz.: Prie progos ( = Pasitaikius progai, kai bus proga, kuria nors proga) tave aplankysiu. Ir prie geriausių norų (= Kad ir kaip norėdamas, kad ir labai norėčiau) jokiu būdu negalėsiu atvykti. Nesuprantu, prie ko aš čia (= kuo aš čia dėtas, kam aš čia painiojamas, kuo aš čia kaltas).

     Nereikėtų vartoti prielinksnio prie konstrukcijų su veiksmažodžiais raginti, rengtis (ruoštis), kreiptis, šauktis, turėti prašymą, pvz.: Paskaitininkas ragino klausytojus prie didesnio domėjimosi politika (= labiau susidomėti politika). Mokiniai ruošėsi prie egzaminų (= egzaminams, laikyti egzaminus). Nedelsdamas kreipkis prie gydytojo (= į gydytoją). Pakliuvęs į pavojų, jis kreipėsi prie draugų (=į draugus), bet nė vienas jam nepadėjo. Turiu prie tavęs (= į tave) didelį prašymą.

     Pradžioje minėjome, kad prielinksnio prie konstrukcijos paprastai žymi vietą, bet kai jokio vietos reikšmės atspalvio nėra, tai geriau šio prielinksnio nevartoti, o pagalvoti apie kitokias konstrukcijas. Pvz.: Prie komunizmo (= Valdant komunistams, komunistinėje santvarkoje) mūsų tautiečiai daug iškentėjo. Ne ką geriau buvo ir prie vokiečių (= ir vokiečiams valdant, ir vokiečiams atėjus).Taip, geriau šiuose sakiniuose prielinksnio prie konstrukcijų nevartoti, bet nevertėtų griežtai smerkti ir prielinksnio prie konstrukcijų.

Skaityti daugiau: Kalba

“Skubu ant traukinio*

     Studentas labai apsidžiaugė, išlaikęs egzaminą pas prof. Juozą Balčikonį:

     -    Ačiū, profesoriau, ačiū. O dabar skubu ant traukinio.

     Profesorius atsiėmė studento studijų knygelę ir tarė:

     -    Kai sigrįžęs nulipsi nuo traukinio, ateisi perlaikyti egzaminą.

Japonų robotai

     Japonų mokslininkai sukūrė tris bandomuosius robotus, kurie galės pakeisti darbininkus pavojingose situacijose, pvz., atominių elektrinių radioaktyviose zonose, jie galės nusileisti po vandeniu ir gesinti gaisrą. Šiuos robotus kūrė 20 Japonijos firmų.

     Atominių elektrinių robotas turi keturias “kojas”, du manipuliatorius (“rankas”) ir gali judėti 300 m per valandą greičiu, žengti per kliūtis. Tokie robotai bus parduodami po 4-5 metų, kai bus sukurti lengvesni. Dabar pirmasis pavyzdys sveria 800 kg.

     Šis robotas vairuojamas iš valdymo pulto, esančio už radiacijos zonos. Jam talkinant, nebereikės ilgam sustabdyti atominių elektrinių, kaip dabar, kad būtų atlikta radioaktyvumo pavojaus kontrolė.

     Du kiti bandomieji robotai — nedidelis povandeninis aparatas su keturiais manipuliatoriais ir aparatas, sumontuotas ant šešių besisukančių stovų, galintis atlaikyti 800 laipsnių C. Jie bus greitai pritaikomi išgaunant naftą po vandeniu ir gesinant gaisrus naftos ir chemijos pramonės įmonėse.

     Japonija, stokojanti darbo jėgos, ir toliau sėkmingai kurs pramoninius robotus. Tikimasi, kad ketvirtosios kartos robotai turės dirbtinį intelektą.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Vyras ir žmona išvyko atostogų. Tuojau sėdosi rašyti savo draugams ir pažįstamiems sveikinimus.

—    Tai ar dar ko nors neužmiršome? Ar jau visiems parašėme? — paklausė vyras.

—    Atrodo, kad visiems, — tarė žmona.

—    Na, tai jau galim važiuoti namo.

* * *

Kirpėjas klientui:

—    Man atrodo, kad aš jus skutu jau nebe pirmą kartą?

—    Jūs klystate, — atsako klientas, — nes šie randai — tai autoavarijos rezultatas.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

♦    Utenos Aukštakalnio rajone bus pastatyta Dievo Apvaizdos šventovė, kainuosianti apie 8 mil. rublių. Bus statoma pagal arch. V. Treinio ir J. Sipalio projektą. Šventovė bus gelžbetoninis statinys, 54 metrų aukščio. Jos statyba rūpinasi klebonas kun. S. Sudentas.

♦    Vilniuje žuvusiems 1941 m. sukilimo dalyviams pagerbti pastatytas ąžuolinis kryžius, pašventintas birželio 22 d. Kryžius netoli Lenino paminklo, Lukiškių aikštėje. Pastatytąjį kryžių nežinomi piktadariai liepos 12 d. susprogdino.

♦    JAV-se yra lėktuvais skraidančių (pilotų) kunigų sąjunga, kuri turi apie 150 narių. Kasmet jie turi suvažiavimą. Šiemet jų suvažiavimas įvyko jėzuitų universitete, St. Louis mieste. Iš savo nario mokesčio jie kasmet paskiria tūkstantį dolerių misijų reikalams.

♦    Kauno kunigų seminarijoje gegužės 29 d. įšventinti 22 diakonai. Kauno arkivyskupijoje įšventinti 6 nauji kunigai, Kaišiadorių vyskupijoje 1, Panevėžio — 2, Vilniaus — 3, Telšių — 4, Vilkaviškio — 4.

♦    Lietuvoje yra apie 6000 našlaičių, pamestinukų, tėvų globos netekusių vaikų. Tai skelbia Kaune leidžiamas “XXI amžius”.

♦    Liet. Kat. Mokslo akademijos suvažiavime Vilniuje birželio mėnesį buvo apie 800 dalyvių, jų tarpe nemaža universiteto profesorių, pvz., filologijos mokslų prof. dr. A. Zinkevičius, fizikos-matematikos mokslų prof. Br. Grigelionis, istorijos mokslų prof. Ant. Tyla, medicinos mokslų dr. G. Uždavinys.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Trisdešimt trečiasis “Laiškų lietuviams konkursas:

     “Laiškai lietuviams” skelbia straipsnio konkursą. Jame gali dalyvauti ir Lietuvoje, ir išeivijoje gyvenantys lietuviai. Konkurso bendrinė tema: Pavyzdingas (idealus) žmogus. Tokie pavyzdingi ar idealūs žmonės gali būti: tėvas, motina, vaikas (sūnus ar duktė), kunigas, auklėtojas-mokytojas, draugas, gydytojas, viršininkas, darbdavys, darbininkas ir Lt. Galima aprašyti ne tik kokį atskirą asmenį, bet ir tėvus, vaikus, šeimą. Taigi reikia parašyti, koks, jūsų nuomone, turėtų būti, kaip elgtis asmuo, kad jį būtų galima vadinti idealiu arba bent pavyzdingu tėvu, motina, kunigu ir t.t. Priimtina ir beletristinė forma. Galima savo fantazija sukurti tokį pavyzdingą, idealų asmenį.

     Bus trys konkurso dalyvių grupės:
     1.    Viduriniųjų mokyklų moksleiviai (gimnazistai),
     2.    Aukštųjų mokyklų studentai,
     3.    Suaugusieji.

     Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukarusieji šeimą priklauso suaugusiųjų grupei, nežiūrint jų amžiaus. Siunčiant konkursui straipsnį, reikia pažymėti, kuriai grupei autorius priklauso. Jeigu nebus pažymėta, rašinys bus dedamas į suaugusiųjų grupę. Suaugusiems, žinoma, bus didesni reikalavimai.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas