Paruošė Gediminas Vakaris
ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIA GRĄŽINTA JĖZUITAMS
Šv. Kazimiero bažnyčia — viena gražiausių baroko paminklų Vilniuje, skirta Lietuvos šventojo globėjo garbei.
Ją pastatė jėzuitai, remiami Leono Sapiegos (Į Lietuvą jėzuitai atvyko 1569 m.). Pavyzdžiu buvo garsioji Romos Gesu (Jėzaus vardo) bažnyčia. Kertinis akmuo 1604 m. buvo atgabentas iš Antakalnio kalnų.
Šv. Kazimiero bažnyčia pašventinta 1609 m.; 1610, 1655, 1707 ir 1749 m. ją naikino gaisrai.
Vienas iš žymiausių čia dirbusių (apie 30 metų) tėvų buvo šventasis kankinys Andriejus Bobola (1657 m. nužudytas rusų kazokų, 1938 m. kanonizuotas).
Uždarius jėzuitų ordiną — 1773 m. — bažnyčia perduota kunigams emeritams, paskui parapijai, vėliau vienuoliams misionieriams (1814 m. jėzuitų ordinas atkurtas).
1812 m. Napoleono armija čia įrengė sandėlius.
Po 1831 m. sukilimo caro valdžia bažnyčią uždarė. Rusų architektas Čiaginas ją perdirbo į pravoslavų soborą.
1915 m. vokiečiai ją pavertė liuteronų maldos namais.
1919 m. palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis ją grąžino jėzuitams.
Nuo 1920-1939 m. čia dirbo lenkų jėzuitai, o nuo 1940 m. — lietuviai jėzuitai.
1942 m. rektoriaujant kun. R. Blažiui, S.J., atstatyta karališka kupolo karūna — architektas J. Mulokas (1907-1983).
1943 m. per šv. Kazimierą (kovo 4 d.) Vilniaus arkivyskupas M. Reinys karūną pašventino. Ja grožimės ir šiandien.
1949 m. sausio 3 d. tarybinė valdžia bažnyčią uždarė. Joje buvo vyno sandėlis, o nuo 1963 m. — ateistinis muziejus.
Sunaikintas visas bažnytinis inventorius. Neišliko altorių paveikslų, dingo vargonai ir varpai.
1988 m. spalyje Šv. Kazimiero bažnyčia sugrąžinta tikintiesiems. Po intensyvių restauravimo bei atstatymo darbų čia vėl dirba Lietuvos jėzuitai.
BRANGŪS PARLAMENTARAI
Žemaitė iš Kretingos “Lietuvos aide” rašo: “Mes, žemaičiai, visiškai pasitikime Vytautu Landsbergiu. Palaima, kad jis nesusijęs su komunistais. Džiaugiamės vyriausybės pakeitimu. Ačiū Vagnoriui už pasižadėjimą premjero rūpestį ir vargą nešti. Te Apvaizda jus visus stiprina. Tėvynės apsaugai iš savo pensijos skiriu 100 rublių. Į valstybės fondą atiduodu prieš kolektyvizaciją turėtus 16 ha. žemės Mažeikių rajono, Bugenių kaime.
Istorija kartojasi. Anais laikais, Kražių skerdynių metu, ten buvo sužeista mano senelė. Tik keturiolika mėnesių lagerio kančių teišlaikė ir mano vyras. Dabar vėl traiško žmones.
Dėl amžiaus ir sveikatos negaliu budėti prie parlamento rūmų. Malda ir mintimis aš nuolat ten esu.
Stiprybės, darnos ir kantrybės jums visiems!”
Vokas su šiuo laišku ir 100 rublių buvo rastas vasario 9 Kretingos rinkiminės apygardos balsadėžėje.
GERAŠIRDIŠKUMAS IŠMOKO SUSIKALBĖTI
Gediminą Mikulskienė rašo: “1990 metų rugsėjo mėnesį susipažinau su 36 metų Ispanijos žurnalistu Marku Gonzaku, mokančiu septynias užsienio kalbas.
Vilniuje žurnalistas viešėjo tris dienas. Jis Lietuvoje įsigijo ispanų-lietuvių kalbos žodyną ir ėmė intensyviai mokytis lietuviškai.
Išvažiuodamas iš Vilniaus gražiai lietuviškai pasakė:
— Jūs man patinkate. Jūs — kaip mano mama. Prašau pasakyti, ar teisingai aš pakalbėjau lietuviškai?
Po pusės metų labai nustebau, gavusi iš Marko jo paties lietuviškai parašytą laišką:
— Labai gaila, kad negalėjau su jumis susirašyti anksčiau dėl to, kad buvau nepaprastai užimtas. Šiuo momentu, kada visas pasaulis mato lietuvių tautos didvyriškumą, noriu jums perduoti mano solidarumą ir mano pagarbą. Linkiu, kad jūs greitai įveiktumėte dabartinius sunkumus, ir tikiuosi, kad labai greitai galėsime susitikti laisvoje ir taikioje Lietuvoje.
Priimkite taip pat visų mano šalies Katalonijos žmonių pasveikinimus bei laisvės linkėjimus.
ŽUVUSIEMS UŽ LAISVĘ
Alytaus Senamiesčio parke tarp siūruojančių pušų, boluoja koplytstulpis, skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę sausio 13 d. pagerbti ir atminti. Šio labdaringo kūrinio autoriai — Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus nariai drožėjai Saulius Lampickas, Petras Pranckevičius, Algis Judickas, Vilmantas Ulčickas bei kalviai Vytautas Jarutis ir Valdas Valentinavičius.
NAUJAS KULTŪROS ŽIDINYS
Neseniai spaudos kioskuose pasirodė religijos ir kultūros žurnalo “Naujasis židinys” pirmas numeris. Leidinio pirmtakas — 1924-1940 metais Kaune ėjęs “Židinys” — svarbiausias katalikiškas kultūros ir visuomenės gyvenimo mėnesinis žurnalas. Jame buvo skelbiami filosofijos, lietuvių kalbos ir literatūros, spaudos istorijos, politikos straipsniai, grožinės literatūros kūriniai. Žurnalą redagavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Grinius, Stasys Šalkauskis, Ignas Skrupskelis. Greta vyraujančios katalikiškos krypties autorių bendradarbiavo ir kitų pažiūrų visuomenės ir mokslo veikėjai. 1940 metais “Židinys” buvo uždraustas ir tik dabar, praėjus daugiau nei pusei amžiaus, atnaujina savo gyvavimą.
Žurnalo įžanginiame straipsnyje kun. Vaclovas Aliulis rašo, kad “Naujasis židinys” nebus pirmojo “Židinio” imitacija. Anot kunigo, savas laikas, pakitusi visuomenė, saviti jos poreikiai reikalauja pokalbį su skaitytojais užmegzti savais būdais.
Šiame leidinio numeryje spausdinama vieno žymiausių Mažosios Azijos (II a.) vyskupų Melitono Sardiečio tekstas “Apie krikštą”, žymaus XX a. vokiečių filosofo ir teologo Romano Guardini straipsnis “Jėzaus egzistencijos forma”, religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus religinė-etnologinė apybraiža “Pasaulio sukūrimas senovės lietuvių religijoje”. Skyrelyje “Apžvalga” apie Lietuvos ir Vakarų katalikybės ateitį, katalikų gyvenimą kalba JAV gyvenantis rašytojas Kazys Almenas, kun. Alfonsas Svarinskas, prof. Dominykas Valentis. Pasakojama apie Juozo Girniaus 75-mečio paminėjimą Lietuvoje ir JAV. Be to, spausdinami A. Sverdiolo ir T. Sodeikos straipsniai, analizuojantys “kartos filosofo” gyvenimą ir kūrybą. Poezijos ir prozos mylėtojai “Naujame židinyje” ras Edvardo Čiuldės eilėraščių, Mieczyslavo Malinskio, parašiusio Jono Pauliaus II biografinę knygą “Pašaukė mane”, novelę “Paskutinis vienuolis”. Taip pat rašoma apie 1990 m. dailę, muziką praėjusioje lapkričio sinoikijoje.
Žurnale gausu iliustracijų. Tai G. Karaliaus “Kompozicijos”, P. Repšio freskų reprodukcijos, dokumentinės nuotraukos iš archyvų, meninės fotografijos.
Naujasis religijos ir kulturos žurnalas bus prenumeruojamas.
MOTIEJAUS VALANČIAUS 190-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
Rimantas Vėbra “Lietuvos aide” rašo, kad po sausio 13 įvykių mintys vis dažniau krypsta į tautos dvasios fenomeną, kuris iki šiol mums lieka neįminta mįslė. Bandant ją atspėti, mintys grįžta į tolimą praeitį, į Pilėnų žygdarbį, karus, maištus, sukilimus, XX a. pradžios tautinę revoliuciją, nepriklausomybės kovas, pokario pasipriešinimą, Kalantos žygdarbį ir sausio 13 pasiaukojimą Tėvynei. Kol motinos gimdo dukras ir sūnus, sugebančius aukotis už Lietuvos laisvę — tauta bus nenugalima.
Gyvendami dvasinio ir politinio atgimimo laikotarpį, kartu nerimstame, kad per lėtai kinta visuomenės vertybinė orientacija ir taip sunkiai siekiame tautos politinio savarankiškumo. Tačiau pirmasis mūsų atgimimas — naujų laikų tautos formavimasis — užtruko apie šimtą metų, o jos politinis atgimimas apie 20 metų. Prisiminkime, kiek pasiaukojimo, atkaklumo reikėjo Daukantui, kad neprarastų tikėjimo tauta ir jai aukotų visą savo gyvenimą, Vincui Kudirkai, sugebėjusiam pakilti virš tragiškos lemties ir iki paskutinio atodūsio tikėjusiam tautos atgimimu. Čia pat žvelgiame į kitas ryškias XIX a. asmenybes — Antaną Baranauską, Joną Basanavičių, Maironį, Vaižgantą. Garbingą vietą tarp jų užima ir Motiejus Valančius, istorinėje literatūroje susilaukęs labai prieštaringų įvertinimų, pradedant jo garbinimu ir baigiant nepagrįsta jo veiklos kritika ir net šmeižtu.
Sklaidant nuo laiko parudavusių foliantų lapus, M. Valančiaus asmuo iškyla kaip granito uola, į kurią atsimušdavo lenkintojų, rusintojų stačiatikių apaštalų pastangos. Tai buvo diplomatas, politikas, literatas ir kitokiais talentais apdovanotas žmogus, gyvenęs labai sudėtingą pereinamąjį iš feodalizmo į naujųjų laikų visuomenę laikotarpį ir sugebėjęs tarnauti ne praeičiai, o ateičiai.
Tapęs vyskupu, Valančius susidūrė su lenkiškos bajorijos ir dvasininkijos opozicija. Atsirado kunigų, rašiusių pareiškimus, kad nenori dirbti mužiko vadovaujami ir prašėsi iškeliami į kitas vyskupijas. Pasakojama, kad kartą, važiuodamas per Varnius, Valančius išgirdęs šūksnius: “Sustokite, sustokite!” Sustojus prie karietos pribėgo pasigėręs šlėktelė kunigas, atidarė karietos duris ir Valančiaus paklaustas, ko jam reikia, atsakė norįs pažiūrėti, kaip atrodo mužikas, sėdintis vyskupo karietoje.
Valančius vengė asmeninių kivirčių su bajorija. Tvarkė juos per caro administracijos pareigūnus. Opozicija prieš Valančių padidėjo, kai jis ėmėsi atnaujinti, moderninti dvasininkiją. Įvedė kunigams kasmetines rekolekcijas, privertė prenumeruoti spaudą, pirkti knygas.
Valančius globojo jaunus kunigėlius, tačiau “nepaklusniuosius”, maištaujančius kilnojo iš vienos parapijos į kitą.
Valančius suprato, kad yra atsakingas už Katalikų Bažnyčios likimą. Kai dviejose kaimyninėse vyskupijose (Vilniaus ir Suvalkų) neliko vyskupų, jis vienintelis galėjo trijose vyskupijose įšventinti kunigus.
Valančius turėjo pakankamai informacijos apie sukilėlių kariuomenę ir suvokė kovos beprasmiškumą. Jis kunigams nurodė, kad bažnyčios įstatai leidžia kunigams būti mūšio lauke ir suteikti paskutinę pagalbą maištininkams, bet griežtai draudžia naudoti ginklą. Jis dėjo visas pastangas, kad išlaisvintų suimtus kunigus (sakoma, kad jis per vieną vakarą iš Muravjovo koriko sūnaus, Kauno gubernatoriaus Muravjovo, kortomis išlošė net 9 suimtus kunigus ir taip juos išvadavo).
Valančius buvo negailestingas caro žandarų užverbuotiems ir caro administracijos globojamiems kunigams — siųsdavo juos į atkampias parapijas.
Feodalizmo laikotarpiu valstiečiams buvo įdiegta mintis, kad su Dievu galima bendrauti tik lenkiškai. Valančius kiek įmanydamas griovė šią nuostatą. Jis pats, vizituodamas parapijas, kalbėjo lietuviškai — tai buvo neregėtas dalykas. Vaikus klausinėjo poterių lietuviškai ir lietuviškas maldaknyges dalino.
Visą gyvenimą Valančius buvo prisirišęs prie gimtosios kalbos. Apie tai byloja jo kaip rašytojo nuopelnai mūsų tautai. Nuo tų laikų kunigai su vyskupu pradeda susirašinėti lietuviškai. Apie tautiškumą ir patriotizmą jis nekalba, bet visa Valančiaus veikla liudija, kad tos idėjos jam buvo artimos: jis buvo slaptųjų mokyklų steigimo iniciatorius, knygnešių sąjūdžio pradininkas.
♦ Kanados vyskupų konferencijos vardu jos pirmininkas vysk. R. Lebel parašė laišką min. pirmininkui Br. Mulroney, skatindamas skirti pagalbą Lietuvai. Kanados Londono vysk. J. Sherlock pasiuntė vysk. P. Baltakiui 1000 dol. siųsti vaistams Lietuvai.