KUN. K. J. AMBRASAS. S.J.
Lietuvos jėzuitus šie sunkūs išmėginimo laikai, prasidėję 1940 metais, padalijo į dvi dalis: vieni liko Lietuvoje, kiti — pradėjo plačiašakę veiklą svetur. Norint nukreipti jėzuitus į pastoracinį darbą, Jėzaus Draugijos T. Generolo nurodymu pirmieji Lietuvos jėzuitai iš pokarinės Europos atvyksta į JAV. T. Stasys Kulbis pradeda misionieriaus darbą tarp Kanados lietuvių. Iš viso po Antrojo pasaulinio karo užsienin atsidūrusių lietuvių (1955 elencho žiniomis) Lietuvos provincijos kunigų užsienyje būta 28. Jais rūpintis buvo pavesta T. J. Kidykui. Iš tikrųjų tas kunigas laiko veltui čia neleido. 1948 Čikagoje įsikuria pirmieji lietuvių jėzuitų namai, kuriuose nuo rugsėjo 28 viršininku paskiriamas minėtas T. Jonas Kidykas. Jis jau kitąmet aplanko Pietų Amerikos lietuvius su misijomis ir pamokslais, o įsteigtai Čikagoje 1949 radijo valandėlei ima vadovauti T. Jonas Borevičius, taip pat nemažai darbavęsis su lietuvių jaunimu — ateitininkais. Jėzuitai nuo 1950 pradeda organizuoti berniukų stovyklas prie Čikagos, kur net 7 metus rinkdavosi vaikų būriai. T. Jonas Kubilius Montrealyje įsteigia Aušros Vartų parapiją ir 1953 čia jau pastatyta bažnyčia. Parapijos įsikuria ir kitur. Štai T. Jonas Bružikas su T. Vladu Mikalausku įkuria lietuvių parapiją Montevidėjuje, kuri sutelkė Urugvajuje gyvenančius lietuvius. Urugvajuje bažnyčia baigta 1953 metais. Panašiai pasielgė ir T. J. Kubilius, subūręs Kanados, tiksliau Montrealyje, atsidūrusius lietuvius tikinčiuosius. JAV gyvenantys lietuviai jėzuitai nepamiršta ir lietuviškos spaudos, kuri taip būtina pastoraciniam ir kultūriniam darbui ne tik gimtojoje žemėje, bet ypač kitatautėje aplinkoje. Išleidžiami žurnalai — “Žvaigždė” ir “Laiškai lietuviams”, kurie per 40 metų nenustojo savo populiarumo ne tik užsienyje gyvenančių lietuvių šeimose. Jie mielai skaitomi Lietuvoje, į kur anksčiau taip sunkiai jie galėdavo patekti. Todėl šie žurnalai buvo labai laukiami, platinami ir atliko nemažą auklėjamąjį, religinį ir tautinį vaidmenį. “Laiškai lietuviams” žurnalo redaktorius (išskyrus 1964—1969, kai redagavo T. Kęstutis Trimakas) — darbštus ir energijos kupinas kunigas T. Juozas Vaišnys, 1984 rugpjūčio 20 atšventęs gyvenimo Jėzaus Draugijoje penkiasdešimtmetį ir vadovavęs lietuvių skautams, organizavęs jų stovyklas, sueigas.
Pilna salė svečių. J. Kuprio nuotr.
Sao Paule įstegiama misija Brazilijos lietuviams. 1968 ji tapo šv. Kazimiero parapija, kurios klebonu - T. J. Bružikas. Po 10 metų šią parapiją ėmė aptarnauti saleziečiai. Vienas iš didesnių kultūrinio pobūdžio darbų — 1956 Čikagoje T. Broniaus Krištanavičiaus pradėtas statyti Jaunimo Centras, kuris baigtas 1957 ir praplėstas 1972, 1977 metais. Čionai buvo sutelkta daug svarbių Lietuvos istorijos, meno ir Bažnyčios religinių, muziejinių ir archyvinių dalykų.
Kitas savitas lietuvių jėzuitų mokslo židinys jau kiek metų gyvuoja Romoje. Kruopštus Gregorianumo universiteto profesorius Antanas Liuima, 1989 rugsėjo 19 minėjęs 60 metų Jėzaus Draugijoje, 1958 išrenkamas Lietuvių Katalikų mokslo akademijos pirmininku. Jis ne tik uoliai redaguoja LKMA vadinamuosius “Suvažiavimo darbus” (jų išleistas XIII tomas, — iš viso ši mažutė leidybinė grupė yra išleidusi iki 1990 metų 50 knygų), bet ir daugiausia jo rūpesčiu Lietuvoje atgaivintas LKMA židinys, įkurtas centras su nemaža valdyba, kurios kai kurie nariai (Lietuvos Katalikų mokslo akademijos kultūros centras — redaktorių taryba: Mindaugas Bloznelis, Petras Plumpa, Arimantas Raškinis) — pradėjo leisti tikrai katalikiškos krypties labai reikalingą Lietuvos visuomenei laikraštį “XXI amžius”. 1991 birželio 9-16 Vilniuje visuotinis LKMA XIV suvažiavimas. Antrasis mokslininkas, taip pat Gregorianumo universiteto profesorius, 1990 rugpjūčio 16 minėjęs 70—ąjį gimtadienį, ilgametis šios garsios pasaulinio masto įstaigos Bažnyčios istorijos fakulteto dekanas, T. Paulius Rubikauskas, daugelio mokslo darbų autorius, tarptautinio garso “Archivum Historiae Pontificiae”, nuo 14 tomo iki 28, išleisto 1990, vyriausiasis redaktorius, leidybos grupių ir komisijų, taip pat Kauno Vytauto Didžiojo universiteto senato narys. Kitas septyniasdešimtmetis, minėjęs 1990 liepos 18 savo gimimo dieną, gyvenąs ir dirbąs “Russicum” bei Vatikano radijuje administracinį darbą, T. Vincas Pupinis.
1970 metais jėzuitas T. Anicetas Tamošaitis pradeda vadovauti lietuviškom laidom (iki 1972) Madrido radijuje. Po ketverių metų jėzuitai pradeda vadovauti Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapijai Klyvlende. Klebonu paskiriamas T. Gediminas Kijauskas.
Jei trumpai reikėtų apibūdinti užsienyje gyvenančių lietuvių jėzuitų veiklą, būtų galima taip pasakyti: įvairiausio pobūdžio pastoracinė veikla — parapijose, dėstytojai aukštosiose mokyklos: dėstė arba tebedėsto — prof. A. Liuima ir prof. P. Rabikauskas — Gregorianumo universitete, Lojolos universitete — T. Beleckas, T. Pranas Liuima — fizikos profesorius Bostono kolegijoje, Pietų Amerikos mokyklose tėvai — kun. J. Venckus, S. Sukackas ir P. Daugintis, paskutiniu metu leidęs Čikagos tėvų jėzuitų vadovaujamą biuletenį “Mūsų žinios”. Kiti lietuviai — Pr. Aukštikalnis, J. Gasiūnas, R. Jančauskas, V. Jaskevičius, A. Mėšlis, E. Montvila — dėstė ar tebedėsto įvairiose JAV jėzuitų kolegijose ar universitetuose. Broliai dirba bilbliotekininkais, iždininkais, zakristijonais, o tėvai — daugelio parapijų klebonais ar vikarais, dažnai misionieriais: Zimbabvėje — br. Mykolas Andriejauskas, Makumbi prie Hararės; T. Donatas Slapšys — Indijoje; Australijoje — T. Stasys Gaidelis, latvių kapelionas; T. Bruno Markaitis, kompozitorius ir autorius gyveno Santa Monikoje. Lietuvių jėzuitų išeivijos provincijolai: 1948-1952 T. Jonas Kidykas; 1952-1961 T. Bronius Krištanavičius; 1961-1967 T. Bruno Markaitis; 1967-1977 T. Gediminas Kijauskas; 1977-1983 T. Leonas Zaremba; nuo 1983 iki šio laiko yra T. Antanas Saulaitis, kuris spėja ne tik tvarkyti jėzuitų reikalus, bet ir pasidarbuoti moksleivių ir studentų stovyklose, dvasiniuose susitelkimuose, įvairiuose kursuose, suvažiavimuose ir pasaulinio masto lietuvių jaunimo renginiuose, kuriuose dažnai jis parodo nemažai išradingumo, kūrybinės išmonės ir žurnalistinio sugebėjimo. Nuo 1956 metų Jaunimo Centro direktoriumi Čikagoje iki 1980 buvo tėvai jėzuitai (Kazimieras Pečkys, Jonas Kubilius, Jonas Raibužis, Jonas Borevičius, Gediminas Kijauskas, Algimantas Kezys, Antanas Saulaitis), bet paskutiniuoju metu šį darbą jau dirba pasauliečiai. Nuo 1980 iki 1985 centro direktorės pareigas ėjo p. Irena Kraučeliūnienė, o nuo 1985 — p. Salomėja Endrijonienė.
Kaip rieda gyvenimas tiems jėzuitams, kurie liko Lietuvoje? 1936 Lietuvos jėzuitai gauna savarankiškos provincijos teises, o T. Benediktas Andriuška tampa jų provincijolu. Deja, atslinkę neramūs laikai išsklaidė šią bendruomenę į šalis. 1940 sovietų valdžia uždaro Kauno jėzuitų gimnaziją. 1941 metais Lietuvoje — visoje šioje provincijoje — tebuvo 77 Jėzaus Draugijos nariai: 7 tėvai vokiečiai, 17 lietuvių, 17 klierikų ir 46 broliai. Vokiečių okupacijos metais jėzuitams leidžiama atkurti savo gimnaziją Kaune. Jie Pagryžuvyje globoja okupacijos metais persekiojamus lenkus jėzuitus, kai kurie iš jų ypač gelbsti žydus nuo sunaikinimo. Sugrįžusi sovietų valdžia 1944 vėlei suvalstybina jėzuitų gimnaziją Kaune, imasi griežtų ir drastiškų priemonių tam, kad suvaržytų ir net visiškai išmaikintų vienuolynus, užgniaužtų Bažnyčios veiklą. Prasideda suėmimai. Viena iš pirmųjų aukų — T. Antano Bieliūno areštas.
Lietuvoje prasideda sistemingas ir brutalus jėzuitų veiklos, pačios bendruomenės naikinimas. 1949 sausio 3, net nesurašius tinkamo akto, uždaroma Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčia. Lygiai taip pat pasielgiama su Kauno jėzuitų bažnyčia. Uždaromas jėzuitų naujokynas Pagryžuvyje. Naujokai iš pradžių laikinai prisiglaudžia Tytuvėnų bernardinų vienuolyne, paskui po dviejų mėnesių persikelia į Šiaulius. 1949 vasario 21 Varlaukyje, Tauragės apskr., suimamas T. Benediktas Andriuška, kuris po dvejų metų Čeliabinsko srityje, Verchne Uralsko lageryje, miršta. Toliau uždarinėjamos ir naikinamos bažnyčios. Tais pačiais metais gegužės mėn. uždaroma Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčia, vienuolynas ir naujokynas. Kaišiadorių apskr. Žasliuose suimamas T. Jonas Danyla. Kalėjime išlaikomas ligi 1956, paskui 1962 kartu su T. A. Šeškevičium jiedu vėl suimami. T. Danyla Lietuvoje buvo svarbus todėl, kad jo priežiūroje busimieji tėvai atliko dvasines pratybas, laikė egzaminus ir rengėsi pastoraciniam darbui. Tai daug kančios ir vargo patyręs Lietuvos Bažnyčiai pasidarbavęs kunigas, savo aštriais straipsniais kovojo prieš ateizmo skleidžiamą melą, principingumu, paprastumu ir giliu įžvalgiu protu padėjęs susiformuoti ne vienam dabartiniam kunigui, kurie dėkingai už šį pasišventusį darbą, nuoširdų pedagogišką rūpestį, perteiktas žinias ir gražų kunigišką, pavyzdingą gyvenimą. Tas jo sulinkęs ir žemėn susmegęs namelis — klebonija Bijutiškyje — daugeliui buvo tikras kunigystės Betliejus.
1969 įkuriamas Eucharistijos Bičiulių sąjūdis. Jį, dažnai pasitardamas su anuometiniu vyskupu, dabartiniu kardinolu Vincentu Sladkevičium, pradėjo T. Pranciškus Masilionis, uolus kunigas ateizmo siautėjimo metais, būręs kunigus ir tikinčiuosius ginti tikėjimo, drąsinęs nusimenančius ir įsteigęs Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, suorganizavęs Eucharistijos bičiulių ir kunigų sąjūdžius, ne kartą vadovavęs uždariems susitelkimams seminaristų, jaunimo, moksleivių. Tėvo Masilionio veikla anuometiniais prievartos ir smurto metais, — tarsi “akmuo, mestas į ramų vandenį, kurio sukeltos bangos išjudino daugelį. Apie tėvo Masilionio darbų vertę akivaizdžiai liudija jo mirties dieną į Sidabravo bažnyčią susirinkusių tikinčiųjų minia...”
Dievo valia, čekistų ranka Lietuvos jėzuitai, išbarstyti po kalėjimus ir lagerius, sėja gėrio sėklas tarp įvairiausių tautybių, profesijų ir pažiūrų kalinių, belaisvių, suimtųjų, nelaimingųjų ir tremtinių, kuriuos vienu likimo šluotos mostu sužėrė į kančios ir sielvarto, pažeminimo ir paniekos pragarus — Gulagą. Nors 1956-1960 didžiuma kalintų jėzuitų išeina į laisvę, nemaža grįžta į Lietuvą, bet kai kurie tėvai — A. Šeškevičius, P. Lygnugaris, J. Smilgevičius, J. Paukštys — ir toliau apaštalauja tarp tremtinių Sibire: klauso išpažinčių, tuokia, aukoja šv. Mišias, lanko ligonius, katekizuoja vaikus, guodžia nelaimės prislėgtus, neteisybės gniaužtuose dūstančius, bet nepasiduodančius. O Lietuvoje socialistinė ateizmo šmėkla vieši kiekvienoje parapijoje, įžengia beveik į kiekvieno, o tuo labiau jėzuito, pirkią. 1970 m. Molėtų rajone Dubingiuose trečiąkart suimamas T.
A. Šeškevičius už vaikų katekizaciją. Tam, kad Lietuvos kunigai ir tikintieji turėtų kažkokią atsparą, kad užsienis išgirstų bent nedidelę jų kančios ir vargo, patirtų nuoskaudų ir sielvarto dalį, energingesnių ir veiklesnių kunigų rūpesčiu 1972 kovo 19 pasirodo pirmas pogrindinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numeris. Šis Bažnyčios ir tikinčiųjų teises gynęs, atskleidęs slapčiomis ir viešai šimtais kasdien daromas anuometinės valdžios ir saugumo piktadarystes, smurtaujamą katalikų sąžinę, nepaisydamas sustiprinto persekiojimo (nes Maskva kieksyk grasino lietuviškiems saugumo tarnams kuo greičiau likviduoti šį nelegalų leidinį), išsilaikė iki 1988, kai buvo išleistas 81 numeris. Gal bus sušauktas kada nors pogrindinės spaudos darbininkų kongresas. Gal kada pasirodys specialios studijos ir istorija apie šio Lietuvos tikėjimo laisvės ir tikinčiųjų teisių gynėjo — LKBK — pasirodymo, leidimo ir jos leidėjų kryžiaus kelius, jos platinimą ir vertimą užsienyje. O dabar teatlygina Dievas visiems už tą neįkainojamą triūsą ir didį ryžtą lietuvių tautai, Lietuvos Bažnyčiai ir jos ateičiai bei išgarsinimui visame pasaulyje. Niekas kitas taip Lietuvos dejonę ir tikinčiųjų aimanas negalėjo geriau išplatinti svetur, kaip neteisybės ir smurto prislėgtos lietuvių tautos į plastmasės viršelius įrištas ir palėpėse perrašytas tribūnas — keliasdešimt puslapių mašinraščio sąsiuvinis. Tačiau slaptosios veiklos Lietuvos kovai prieš prievartą ir nužmoginimą nepakako. Ieškoma oficialių būdų stoti viešai prieš žmogaus vidinio gyvenimo žlugdymą, prieš skleidžiamą melą ir šmeižtą, prieš buką ir plokščią propagandą. Į Lietuvos Helsinkio grupę įstojo veiklus ir daug drąsos turįs, daugel kitų prikėlęs gyvenimui ir kovai už tiesą T. Karolis Garuckas, apie kurio gyvenimą ir darbus pasirodė “Krikščionis gyvenime” išleista knyga: “Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas, S.J.” Red. kun. J. Kidykas. Chicago, Cicero, 1989.
1978 atsirado nauja kovos įkarštyje pagimdyta institucija — Tikinčiųjų teisėm ginti katalikų komitetas, kurio vienas iš steigėjų jėzuitas T. Sigitas Tamkevičius, jaunatviškos jėgos kupinas, neblėstančio ryžto ir veiklos sklidinas kunigas, už savo principingumą, aktyvią pasipriešinimo kovą ir pogrindinių sumanymų organizavimą 1983 suimamas ir 1988 iš lagerio paleidžiamas. Šiuo metu, perėjęs didelių išmėginimų, kančios ir paniekos mokyklą kalėjimuose ir lageriuose, vadovauja Kauno tarpdiecezinei kunigų seminarijai — paskirtas jos rektoriumi, žurnalo “Caritas” redkolegijos narys, daugelio organizacijų ir judėjimų dvasios vadas.
Suėmimai, grasinimai ir kitos šantažo, bauginimo, šmeižikiškos spaudos bangos Lietuvoje nesiliauja. Už “Kronikos” dauginimą ir platinimą suimamas brolis Anastazas Janulis. 1984 už Vėlinių procesijos organizavimą trejiems metams kalėti nuteisiamas T. Jonas Kastytis Matulionis, baigęs Vilniaus universiteto lietuvių kalbą ir literatūrą, bet išmestas iš konservatorijos dėl savo religinių įsitikinimų. Iš lagerio jau gerokai apgriauta sveikata kartu grįžta su kun. S. Tamkevičium ir pradeda dirbti Vilniaus arkikatedroje, kur organizuoja įvairius plataus masto renginius, susitikimus su užsienio rašytojais, poetais, rengia spaudinius, koncertuoja kaip solistas, apaštalauja. (B.d.)