KOSTAS PAULIUS
Toksai, kokį Jėzus parodė savo pavyzdžiu. Jis atėjo ir paaukojo už mus save patį. Jis tai darė, vykdydamas dangiškojo Tėvo valią iš neapsakomos meilės ir gailestingumo mums. Užtai toksai aukojimas yra dieviškos kilmės ir yra verčiausias.
Dangiškasis tėvas, siųsdamas savo mylimąjį Sūnų tokiam nepaprastam aukojimui, parodė kaip labai jam rūpi žmonių išganymas. Jis taip pat nori, kad ir mes jo Sūnaus aukojime dalyvautumėm Jei mes tai darysime, tada ir mūsų aukojime veiks jo galybė nuostabiausiai, kaip ji veikė ir Jėzaus aukoje, nešdama daugiausia vaisių.
Kadangi toksai aukojimas yra verčiausias, Jėzus labai nori, kad ir mes sektumėm jo pavyzdžiu, aukodami save kartu su juo, todėl ir pasakė: “Kas neima savo kryžiaus ir manęs neseka, tas manęs nevertas” (Mt 10, 38). Tie jo žodžiai reiškia, kad mes kartu su juo aukotumėm save ir visus savo kentėjimus.
O toksai aukojimas duoda daugiausia vaisių. Jėzus tai ir pasakė aiškiai: “O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Tie jo žodžiai kaip tik ir liudija, kad jis patraukė prie savęs visus tik tada, kai buvo “pakeltas”; o kai mokė ir stebuklus darė, turėjo tik mažą skaičių sekėjų, o priešų daugybę.
Vykdydamas Tėvo valią, Jėzus aukojo save ant kryžiaus, kentėdamas ligi visiško susinaikinimo, ligi mirties. Lygiai ir mes, jei pasiryžome aukotis, turėsime kentėti mirdami sau, savo norams, savo valiai, vykdydami tik Dievo valią. Užtai turėsime atsisakyti visko, kas nesiderina su jo valia, nors tai mums būtų sunku ir skaudu, pasiruošę ir gyvybę atiduoti.
O jei kentėjimas užsitęstų ir sunkenybės nesiliautų varginti, ar ištiktų dvasinė sausra, atbukimas, išsisėmimas ir viskas pradėtų atrodyti beprasmiška, tada irgi turėsime sekti Jėzaus pavyzdžiu, kai jis meldėsi Getsemanėje: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!” (Mt 26,42).
“Tavo valia” — juk dangiškasis Tėvas rūpinasi mumis, kad nei plaukas be jo žinios nenukristų nuo mūsų galvos. Jis nori — ir tai yra jo valia — kad vykdytumėm visa tai, kam į šią žemę mus siuntė, kaip siuntė ir savo mylimąjį Sūnų. Jei visa tai vykdysime tvirtai pasiryžę, viską aukodami, joks bandymas, negalėjimas ir net prasmės praradimas negalės mūsų sulaikyti. Tada kiekviena pralekianti valandėlė, nešdama gausių vaisių, nedings veltui, nes laiką šioje žemėje naudosime prasmingiausiai.
O Jėzus ir toliau tęsia tą verčiausią aukojimą viso pasaulio Mišiose. Dalyvaudami Mišiose kasdieną ir priimdami Jėzų Šv. Eucharistijoje, ir mes kartu su juo tą aukojimą tęsime. O taip aukotis su Jėzumi galėsime viso pasaulio Mišiose net tada, kai dėl sveikatos menkumo būsime priversti gulėti lovoje, ar dėl susidariusių labai sunkių sąlygų ir svarbių priežasčių negalėsime dalyvauti bažnyčioje.
Jei kiekvieną kentėjimą, kurį mumyse sukelia žmonės, tuoj pat aukosime už juos iš meilės, mūsų širdy neliks vietos bet kokiam neigiamam jausmui prieš tokius.
Jėzaus pavyzdys, kai jis, vykdydamas Tėvo valią, atėjo aukotis už visus žmones, paskatins ir mus noriai aukotis už artimą. O nuoširdi artimo meilė bus mums paskatinimas tai daryti, pakeliant visas sunkenybes su atsidavimu, kada reikės atsisakyti daug ko, nusigalėti ir apsimarinti.
Jei būsime ištikimi Jėzui, kuris niekada mūsų neapleidžia, jo meilė padės mums dvasinės sausros, tamsybės ir atbukimo valandomis nešti savo kryžių ryžtingai, aukojimą darant verčiausiu.
Tada tie baisūs įvykiai, tas dorovinis nuosmukis ir pasimetimas, kuris dabar siaučia pasaulyje, turės mus tik paskatinti dar uoliau aukotis. O aukojimąsi ypatingai padrąsina šie Jėzaus žodžiai: “Gydytojo nereikia sveikiems, bet tiems, kurie serga; nes aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių” (Mork 2,17).
Kartais matysime tikinčiųjų, kuriems atrodo, kad toksai aukojimas nepriimtinas, nes jie nenori atsisakyti savo geismų, pasitenkinimų ir pomėgių, visus savo norus laikydami virš visko ir jais grįsdami savo gyvenimą.
Tokiems reikėtų rimtai pasvarstyti šį Jėzaus įspėjimą: “Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos” (Apr 3, 15-16).
Tasai Jėzaus įspėjimas rodo, kad tokie jo nemyli, o tik veidmainiauja. Taip jie tik save apgaudinėja, apie pomirtinį gyvenimą nenorėdami net ir pagalvoti, lyg jo visai nebūtų. Užtai toks nusistatymas juos apakina, tada jie nesidomi ir nenori suprasti Jėzaus užtikrinimo: “Aš — pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą” (Jn 8, 12). Tokių drungnumas ir savęs apgaudinėjimas turi tik paskatinti mus dar uoliau aukotis su karšta meile ir už juos.
Jei kiekvieną kentėjimą, kurį mumyse sukelia žmonės, tuoj pat aukosime už juos iš meilės, mūsų širdy neliks vietos bet kokiam neigiamam jausmui prieš tokius. O jei aplinkybių, kurios vers mus kentėti, nevengsime, bet priešingai — jas priimsime ir kentėjimus aukosime, tada mūsų širdy nebus vietos bet kokiai kartybei, nes joje apsigyvens ramybė ir džiaugsmas, kuris ir yra verčiausio aukojimo žymė.