ALDONA RUSECKAITĖ

    Kai Lietuvoje po Kruvinojo sekmadienio ieškojome savo sieloms atspirties ir tvirtybės, aš nuolat prisimindavau jaunojo poeto V. Mačernio žodžius “...mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą”. (Iš laiško sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei 1942 m.).

    Šiame trapiame ir sudėtingame žemiškame pasaulyje mes visi laikas nuo laiko atsiduriame dūžtančiose formose, bet privalome iškentėti, išlikti ir išgyventi. Truputį nuostabu, kad šiuos žodžius parašė 21-erių metų jaunuolis. O štai šių metų birželio 5-ąją V. Mačerniui sukaktų 70 metų. Tačiau jo gyvenimo upė taip ir liko vadintis Jaunyste. Likimas jam teskyrė 23-jus metus: žuvo 1944-jų spalio 7-ąją.

    Lietuvoje šio talentingo poeto eilės plito iš rankų į rankas nuorašais, paslapčiomis, kartais net be autoriaus pavardės. Pirmoji publikacija pasirodė 1966-jų metų “Poezijos pavasario” leidinyje, o 1970 m. išleista V. Mačernio poezijos ir vertimų knygelė “Žmogaus apnuoginta širdis”. Net mums, čia gyvenantiems ir prie visko pripratusiems, kartais sunku suvokti sovietinės sistemos paslaptis: kuo gi buvo pavojinga intelektuali, filosofinė V. Mačernio lyrika? Matyt, čia daugiausia kaltas įtarimas, kad jis tą lemtingąją 1944-jų spalio 7-ąją buvo ketinęs trauktis į Vakarus.

    Tačiau talento nepaslėpsi ir neužkasi.

     Žmogus praeina ilgą, tamsų kelią
     Likimo užmirštas, šešėly, laukime,
     Bet štai staiga į tamsą žaibas skelia
     Ir nušviečia didžia gyvenimo šviesa
     Slaptus kentėjimus ir kelią vingų...

(“Rudens sonetai”, 11 eilėraštis)

     Lietuvoje jau lyg ir išmušė V. Mačernio valanda. Net į mokyklų privalomą programą jo kūryba įtraukta. Šiomis dienomis turi pasirodyti knygynuose solidi poeto rinktinė, sudaryta V. Kubiliaus.

     Neturiu čia tikslo pateikti kūrybos apžvalgą ar priminti biografiją — jūsų spaudoje tai buvo padaryta jau seniai ir gana išsamiai. Pagerbdama šį V. Mačernio jubiliejų, aš noriu atkreipti dėmesį į tą medžiagą, kuri jau daug metų yra saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose ir kuri šiek tiek papildo poeto kūrybos bei asmenybės charakteristiką.

     Pirmiausia — surinkti atsiminimai.

     1981—siais, artėjant V. Mačernio 60-čiui, mes, muziejininkai, susiruošėme į jo gimtuosius kraštus ekspedicijon. (Gimtinė — Plungės rajonas, Žemaičių Kalvarija, Šarnelės kaimas). Niekas mums tąsyk netrukdė, tik žmonės dar ne viską kalbėjo ir ne viską rodė. Net jubiliejinis V. Mačernio minėjimas Žemaičių Kalvarijoje prasidėjo gėlių padėjimu vietiniam revoliucionieriui A. Mikai... Tačiau ši ekspedicija — tai visgi buvo artimas prisilietimas prie gilios, dramatiškos, įdomios, savitos poeto asmenybės. Sesuo ir trys broliai, buvę draugai ir kaimynai, bendramoksliai ir pažįstami savo pasakojimais tarytum brūkštelėjo keletą potėpių V. Mačernio paveikslui.

     Buvo gegužės pabaiga — birželio pradžia. Lietuvos laukai kvepėjo žydinčiais žolynais, miškuose sirpo pirmosios žemuogės ir paslaptingai miglojo niekuomet neišdžiūstančios Šarnelės pelkės. Mačernių namai mus sutiko visiškai sunykę. Sunku bebuvo įsivaizduoti didžiulę turtingą sodybą su dviem sodais, daugybe įvairių trobesių ir pastatų, dideliu gyvenamuoju namu.

     Jau būdamas studentu, grįžęs į tėviškę, Vytautas įsikurdavo kambaryje, vadinamame alkieriumi. Čia laikė knygas, kurių turėjo ne tik lietuviškų, bet ir kitom kalbom, taip pat įvairių žodynų. Vis skaitė ir rašė — vėlai gulė, anksti kėlė. V. Mačernis buvo silpno regėjimo, nuo skaitymo perštėdavo akys, tačiau vaikščiodavo visada po pažasčia knygą pasikišęs. Ir savo “gandralizdyje”, aukščiausioje apylinkės pušyje, sėdėdavo su knyga. Jaunesniajam broliui Juozui yra sakęs: “Aš, radęs knygą, pabučiuoju, kiti. paspiria į šalį. Mokslui nėra galo. Mokaisi ir mokaisi. Vieną knygą baigęs — imk kitą”. Mažuosius brolius ir seserį mokė skaityti ir rašyti. Prieblandos valandą visus susodindavo, deklamuodavo savo ir kitų poetų eilėraščius, vertimus. Ypatingai Vytautas mėgo dainuoti. Ir ne tik lietuviškas, bet ir vokiškas, angliškas, itališkas dainas. Mažieji irgi traukdavo visokiais balseliais. Karo metais sesers Valerijos yra prašęs, jeigu jis žūtų, kad ši paslėptų knygas ir rankraščius. (Deja, namiškiams nepasisekė išsaugoti Vytauto archyvo. Surinko jo albumus su nuotraukom, žodynus, kai kuriuos rankraščius, sudėjo į skrynią ir užkasė darželyje. Tačiau toje vietoje, kaip tyčia, apsistoję rusų kareiviai kūreno laužą ir pylė vandenį. Todėl beveik viskas sudrėko ir supuvo.)

     Žemaičių Kalvarijos jaunimas skolindavosi iš Vytauto paskaityti knygų.

     Ant savo knygų kur nors priešlapio kamputyje poetas užsirašydavo vardą ir pavardę. Ekspedicijoje gavome porą knygelių iš V. Mačernio bibliotekos: tai M. Meterlinko “Nežinomas svečias” (1923) prancūzų kalba ir F. Dostojevskio “Idiotas”, IV dalis (1939) lietuvių kalba.

     Kaip jau minėjau, tiek buvodamas tėviškėje, tiek mokydamasis Vilniuje, V. Mačernis dienomis ir naktimis skaitė Vakarų filosofų veikalus, įvairių tautų bei lietuvių poeziją ir prozą. Užsienio literatūrą dažniausiai skaitė originalo kalba, nes mokėjo 7 kalbas. Tačiau savo apsiskaitymu prieš draugus nesipuikavo, specialiai intelekto nerodė, nors mėgo filosofuoti ir pasakoti apie perskaitytą literatūrą. Buvo tikras dvasios aristokratas. Jam buvo visai nesvarbu, ką valgys, kuo apsirengs, bet už savo uždirbtus varganus pinigus visų pirma pirkdavo knygų.

     Poetas didžiąją dalį savo eilėraščių mokėjo atmintinai, draugams su noru garsiai deklamuodavo. Joks skaitovas “Vizijų” nėra perskaitęs geriau negu pats autorius... Ypatingas skaitymo būdas tartum atskleisdavo dalį sudėtingo, dramatiško vidinio pasaulio.

     V. Mačernis savotiškai veikė aplinkinius, darė visiems įtakingą įspūdį — tarytum būtų koks ekstrasensas. Atrodė uždaras ir susimąstęs, tačiau turėjo ir visiškai priešingų bruožų — veikloje buvo energingas ir kartais karštas kaip ugnis, netgi įsakmus.

     V. Mačernis buvo giliai tikintis. Jau Telšių gimnazijoje reiškėsi kaip aktyvus ateitininkas, o ir vėliau Vytauto Didžiojo universitete šios veiklos neapleido. Karo metais gyvendamas tėviškėje, kiekvieną sekmadienį eidavo į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią, mėgo vargonų muziką. Po mišių negausus miestelio jaunimas užsukdavo pietauti pas Pauliaus Jurkaus mamą, kuri dažnai vaišindavusi morkų blynais.

     Tačiau daug laiko Vytautas praleisdavo vienas. Braidydavo po laukus, miškus, pelkes, užsimiršęs, įsijautęs į gamtą ir savo vidinį pasaulį. Stiprybė ir jėga į jį tekėjo iš gimtosios žemės. “Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudaro mane. Aš esu juk užaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas... Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš. (...) Mano tėviškė tikrai, nemeluotai, objektyviai graži, tą turėtų kiekvienas pripažinti: ežerai, pelkės, kalnai, miškai”. (Iš laiškų Br. Vildžiūnaitei 1941 m.).

     Matyti, lemtis taip panorėjo, kad V. Mačernis amžinajam poilsiui atgultų ant Žvyrynėlio kalnelio, maždaug už pusės kilometro nuo namų. Nuo šitos aukštumėlės driekiasi tolima perspektyva į taip mylėtus gimtuosius laukus... Kai Vytautas žuvo, frontas siautėjo visu žiaurumu. Išvežti iš Šarnelės į Žemaičių Kalvarijos kapines buvo be galo pavojinga. Atėjusios į šermenis kaimynės Vytautą rado pašarvotą ant nukeltų nuo vyrių durų. Šalia degė viena žvakė. Malkinėje vyrai obliavo lentas karstui. Naktį be jokių iškilmių ir apeigų jaunasis poetas iškeliavo į gimtinės kalnelį.

     Tai, žinoma, pabirūs pasakojimų fragmentai. Jų mūsų ekspedicijos dienomis užfiksuota gana daug ir įvairių.

     Aš dar norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į gana įdomią medžiagą, esančią mūsų muziejaus fonduose, kurią yra dovanojusi poeto bičiulė Br. Vildžiūnaitė.

     Štai V. Mačernio studijų knygelė — vertingas dokumentas. Ji išduota 1939 metų rugsėjo mėnesį Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kai jaunuolis įstojo į Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti anglų kalbą. Su ta pačia knygele 1940-jų rudenį jam teko mokslus tęsti jau Vilniaus universitete. Čia dar du semestrus lankęs anglų kalbos studijas, vėliau nusprendžia atsidėti vien filosofijai. Studijų knygelėje užfiksuoti aštuoni mokymosi semestrai. Ir kai V. Mačerniui buvo belikę tik baigiamieji egzaminai, mokslus teko palikti — 1943 metų pradžioje vokiečiai universitetą uždarė. (V. Mačernis greitai išvažiavo į tėviškę).

     V. Mačernio studijų knygelę puošia autoritetingų asmenų parašai: rektoriaus M. Biržiškos, profesorių ir dėstytojų J. Ereto, A.    Salio,V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, B.    Sruogos, V. Sezemano ir kt. Daugiausia egzaminų išlaikyta įvertinimu “labai gerai”.

     Tai rodo didelius V. Mačernio gabumus kalboms, lietuvių literatūrai, kurią dėstė V. Mykolaitis-Putinas, ir ypač filosofijai. Prof. V. Sezemanas laikė šį jaunuolį gabiausiu savo studentu ir svajojo išsiųsti tolimesnėms studijoms į Sorboną.

     Paskutiniame studijų knygelės lapelyje V. Mačernis pieštuku užrašęs trumputę mintį, kažkada iš kažkur atklydusią į galvą: “Kaitroje gėlė atrodo, kaip skausmo iškraipyti veidai”.

     V. Mačernio lotynų kalbos žodynėlis, pradėtas rašyti 1939 m. spalio mėnesį į nedidelio formato storą sąsiuvinį, gal ir nebūtų ypatingai įdomus eksponatas, jeigu jo pabaigoje nerastume poeto rankraščių, beje — rašytų pieštuku. Tai eilėraščių juodraščiai, pirmieji variantai, daugybė subraukymų, žodžių ieškojimai. Kelios tos pačios eilutės, posmo, eilėraščio redakcijos rodo, koks sudėtingas buvo poetui kūrybinis procesas. Bet mes tarsi turime galimybę žvilgterėti į jo kūrybinę laboratoriją. Čia yra rankraščiai kai kurių eilėraščių iš ciklo “Žiemos sonetai”, rašytų 1944 m. pradžioje, gyvenant gimtajame Šarnelės kaime.

     Kitas sąsiuvinis — graikų kalbos žodynėlis, rašytas 1942 metų vasarą.

     Tačiau bene vertingiausias eksponatas — V. Mačernio literatūrinis dienoraštis. Tai storas sąsiuvinis rausvais viršeliais, į kurį poetas rašė nuo 1940 m. gruodžio 20 d. iki 1941 m. balandžio 10 d. Čia yra skaitytų knygų konspektai, citatų išrašai. Kadangi mokėjo daug kalbų, skaitė originalo kalba, o konspektavo, žinoma, lietuviškai. Kokios tai buvo knygos? D. Džoiso “Ulisas” (anglų kalba), G. de Mopasano “Pjeras ir Žanas” (prancūzų kalba), F. Dostojevskio “Broliai Karamazovai” (rusų kalba), H.V. Longfelo eilėraštis ir R. Tagorės “Sodininko” fragmentai (anglų kalba), J. P. Jakobseno “Nilsas Liunė” (vokiečių kalba), Š. Bodlero “Eilėraščių proza” fragmentai (prancūzų kalba).

     Literatūriniame dienoraštyje minėtų knygų konspektai yra tarpusavyje susipynę, jas poetas skaito tarytum visas iš karto: vieną dieną skaitomas vienas rašytojas, kitą — jau kitas, paskui vėl grįžtama prie pirmojo ir t.t.

     Tačiau įdomiausios šiame dienoraštyje yra paties V. Mačernio mintys, pamąstymai, įsiterpę į vienos ar kitos knygos konspektą. Kai kurios mintys yra susijusios su skaitoma knyga ar jos autoriumi, kitos — tik poeto dvasinio veidrodžio švystelėjimai.

     Čia ir pateikiu tas V. Mačernio mintis.

     “Mažas kalbėjimas arba visiškas nekalbėjimas gamina aukštą sielos įtampą. Tai patyriau šiandien. Kai išsiplepi, lengviau pasidaro. O jei ilgai neplepėtumei, jaustum didelį dvasinį įtempimą. Tačiau įtempimą reiktų kur nors išliet. Beliktų imt plunksną, sėst ir rašyt. Jeigu aš ką parašysiu, tai bus dėka liežuvio suvaldymo. Plepėjimas žmogų daro laimingą, gal geriau pasakius: grąžina į vidutinį stovį, o šis lengviausiai panešamas” (1940.XII.29).

     “Nuobodu nuo tada, kai žmogus pradeda suprasti ir skaityti laiką. Jis iš anksto žino, kiek kurio džiaugsmo jam užteks” (1941.II.1).

     “Žmogus neturi gyventi be rūpesčio ir be, nors ir mažų, siekimų. Bet koks uždavinys, atsistojęs žmogui prieš akis, reikalauja jį nugalėti, reikalauja šiokio tokio jėgų įtempimo, vilties kliūtį nugalėti, baimės, nerimavimo, susikoncentravimo. Taip, kaip imtynininko raumenys, nesigimnastikuojant suskystėja, tampa nebetvirti, taip žmogaus gyvenime dvasinės jėgos, bėgant lygiam gyvenimui, susiniveliuoja, išblunka, žmogus lieka bevalis, nežinąs, kas jis yra. Siela it guma, jei ji netampoma, vėliau nebeišsitempia. Ją reikia lavinti, kaip sportininkas lavina savo kūną, kuris galėtų pasiekti vis didesnius rezultatus. Lygiam gyvenime siela apmiršta, ir žmogus nebežino, ko jis vertas” (1941.II.5).

     Skaitant “Brolius Karamazovus”, užrašytas gana savitas F. Dostojevskio — kaip kūrybinės asmenybės vertinimas.

     Ir tą pačią dieną užfiksuoti pasvarstymai apie poetą J. Kossu-Aleksandravičių. Manyčiau, kad jie ir šiandieną yra įdomūs.

     “Apie Aleksandravičių: Lietuvos kelias visada buvo graudus. Buvo kadaise toksai sapnas: kunigaikščių gadynė, jis spindi mūsų atmintyje, kaip saulėlydžio auksas, bet jis tolimas ir vien tik svajonė. O paskui vis pilkos, ilgos ir graudžios dienos. Ir taip lietuvis gyveno iki šių dienų. Paskui mes lyg ir prisikėlėm, mūsų gabesnieji sūnūs išėjo į miestus, išėjo mokytis ir pažiūrėt Europos sukrautų mokslų ir menų šviesos. O pasirodo Europoje jau saulės leistasi. Taip mūsų sūnūs jos atbėgo pažiūrėti vakare, besileidžiančios. Ir kad ir kaip nyku ir šalta, ir beviltiška tarp tų mokslų ir menų, vis dėlto jie — bernužėliai nebegrįš į namus, nebebus jų tikrieji sūnūs, o pasiliks prie knygų apraudoti mirštančios Europos saulės. Nieko nepadės beviltiškas ir žemę pajudinąs sesulės šauksmas: “Mesk, broleli, rašyti, imk grėblelio taisyti; užeis juodas debesėlis, sulis lankoj šienelį”. Ką padės,sesule, grįžus, nebeišbėgsim mes nuo juodo debesėlio, nebeišbėgsime, ir ne tik šienelis žus, žūsime ir mes kartu.

     Kai buvau dar vaiku, atsimenu, užein, būdavo, senutė už svirno kampo ir visa palinkusi į priekį, įtempus akis, žiūri į vakarus bėgančio vieškelio link. ‘Ko žiūri, senutėle?’ — pribėgęs klausdavau aš. ‘Juk vakaras, ir niekas nebeatvyks’. Tada pasijudindavo iš vietos, tarsi iš sunkaus sapno senolė ir sakydavo man: ‘Niekas, niekas, sūneli, bet iš papratimo žiūriu, lyg laukia kažin ko širdis, pati suprasti negaliu’. Tada aš nesupratau, ko senolė laukia, dabar lyg ir suprantu, Aleksandravičių skaitydamas suprantu, tai jis yra sesulės šaukiamas brolelis poetas, tai jis besileidžiančios saulės poetas, tai jis kartais užbėga už svirno ir ilgai, ilgai žiūri į vakarų kelią, kurio smiltyse žaidžia gęstanti vakarinė saulė” (1947.1.17).

     Vienas mylimiausių V. Mačernio poetų, padariusių jo kūrybai didelę įtaką, buvo O. Milašius. Gerai mokėdamas prancūzų kalbą, V. Mačernis vertė šio poeto kūrybą į lietuvių kalbą. Muziejuje yra penkiolikos puslapių rankraštis — O. Milašiaus “Pažinimo giesmės” vertimas. Tvarkingas, nesubraukytas, matyt, jau perrašytas švarraštis. Šito vertimo V. Mačernio knygoje “Žmogaus apnuoginta širdis” nėra.

     Be jau minėtųjų eksponatų mūsų muziejuje, V. Mačernio fonde, yra nemažas pluoštas nuotraukų, daugiausia iš Telšių gimnazijos laikų ir viena kita iš universiteto. Fotografijose poetas iš savo draugų išsiskiria liūdnomis didelėmis akimis ir mąslia, rimta veido išraiška. Tarsi būtų nujautęs savo lemtį.

     Baigdama turiu prisipažinti, kad V. Mačernio asmeniu, gyvenimu ir kūryba domiuosiu daugiau nei dešimt metų. Ir todėl man buvo didelis džiaugsmas, o tuo pačiu ir vertinga dovana muziejui, kai prieš keletą metų ponia Julija Šaulienė mums atvežė jos vyro Vyt. Sauliaus 1947 m. Italijoje išleistą kuklutę knygelę — V. Mačernio “Vizijas”, o praėjusiais metais tarp kitų įvairių knygų ji mums atsiuntė ir “Žemės” antologiją, kurios iki tol buvome nei matę, nei skaitę. Belieka tikėti, kad kada nors į muziejų atkeliaus ir V. Mačernio lyrikos knyga, išleista 1961 m. Čikagoje.

     Šio straipsnio autorė yra Maironio literatūros muziejaus Kaune direktorė.

♦ Popiežius Jonas Paulius II Velykų sveikinime pasakė kalbą nuo centrinio Šv. Petro bažnyčios balkono. Klausėsi apie 150.000 žmonių. Televizija perdavė popiežiaus kalbą į 54 kraštus, kurių kalbomis, jų tarpe ir lietuvių, popiežius perdavė sveikinimus.

♦ Liet. Katalikų Mokslo akademijai prel. J. Prunskis sudarė fondą, iš kurio palūkanų kasmet galės išleisti porą knygų, ugdančių krikščionybės ideologiją lietuvių tautoje.

♦ Australijos sostinėje Camberoje lietuvių namų kieme pašventintas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Mišias aukojo kun. P. Martūzas.